Pirmąjį 2016 metų "Šulinį" pradedame ne visai linksma gaida - baigiantis 2015-iesiems, į amžinybę išlydėti trys daugeliui aklųjų brangūs žmonės: Elena Joneliūkštienė, Janina pipirienė ir Zenonas Kavaliauskas. Visi trys, tarsi susitarę nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą, skleidė ir dalino grožį, artimo meilę, kūrybos džiaugsmą. Visi trys savo gyvenimu ir darbais dar ilgai primins, kad žemiškojoje žmogaus kelionėje yra kai kas daugiau, nei buitis, ir materialiniai poreikiai. Šiomis eilutėmis dar kartą prisimename du iš jų.
Netrukus Lietuvos smėlio kalnelis priglaus savo dukrą. Mažas kauburėlis dar ilgai primins sūnui, sesutei ir giminaičiams, draugams ir bendražygiams brangų žmogų. Labai jaudinuosi, nes reikia pasakyti apie Lietuvą, ir apie gimtinės kalnelį, apie draugystę ir širdies jautrumą. Ištarti nuoširdų žodį už tuos, kurie jau gyvenimo naštos prislėgti negalėjo čia atvykti, nors veržėsi širdis. Stoviu lyg mažas vaikas prieš poetę, kurios eilėraštį reikės padeklamuoti. O ji klauso ir girdi. Tikrai girdi. Nerimauju, kaip prieš kelias dienas nerimavo vaikučiai mūsų, o tuo pačiu ir Janinos, aklųjų bibliotekoje. Vyko rudenėlio šventė. Su eilėraščiais, dainomis. Pasigirdus dainelei apie skėtį, mes, klausytojai, nušvitome šypsenomis- juk tai mūsų Janinos Pipirienės žodžiai. Tai dainelė, kuri jau ne kartą skambėjo net "Dainų dainelės" konkurse. Nuskambėjus paskutiniam akordui, vaikučių muzikos vadovė tarė: "Mes labai jaudinomės. Šia dainele norėjom pradžiuginti poetę..." Vaikai dainavo ir tikrai tikėjo, kad juos girdi eilių autorė. Deja, dėl ligos Janinos su mumis nebuvo. Bet tas vaikų tikėjimas, kad jie yra girdimi, šiandien pasiekė ir mane. Tikiu, kad janina dabar girdi kiekvieno mūsų žodį, mintį ir širdies dūžį.
Užaugo Janina Anykščių šilelio Ošime. Į gyvenimą išlydėjo nuoširdus vienuolių seselių dėmesys ir pamokymas mylėti savo artimą. O vyskupo Kazimiero Paltaroko palaiminimas buvo tarsi Brangiausia Dievo dovana- gyvenimas. Tarytum prisakymas eiti į pasaulį, jį puoselėti ir branginti. O atėjus metui, duoti apyskaitą. Skyrė tam ir derlingą žemę, ypatingos lemties aplinką, kurioje viskas vertinama ne pagal tai, kas matoma, o kas juntama, matuojama širdimi. Užaugo nuostabiausia šilelio pušis. prie jos ir pailsėsi, ir paklausysi, pasijuoksi ir paverksi.
Taip ir norisi pasakyti, kad netrukus pelenų saujelę, kurioje tiek daug mylimo žmogaus, priglaus tėviškės žemelė. Bet ar tai ne tiesa? Kur janina bebuvo, kartu su ja keliavo ir jos gimtieji Anykščiai. Šilelio šlaitai žibuoklėm nupilti, vis rūkstantis karalienės liūnas, čia pat- Biliūno kalnas su visu laimės žiburiu ir pats Puntuko akmuo truputį "skruzdėlių apgraužtas"... Šiuos anykštietiška tarme nupieštus vaizdus regėjo visa šalis: nuo Baltijos jūros kopų iki Zaraso ežero pakrančių, nuo Biržų pilies menių iki Dzūkijos smėlynų. Visur jos laukė.
Šiandien jau tikrai užverčiame nuostabų meno saviveiklos puslapį- du dešimtmečius gyvavusio Sofijos Samulienės, Valerijos vytonienės ir Janinos Pipirienės trio. Ilgai dar skambės muzikiniai įrašai su jų įdainuota "piene, piene" ar "Birute". Puikus Janinos altas dažnai pridengdavo aukštesnių balsų pašalimus ar šiaip kokius nukrypimus. Kur tik Janinos dainos neišgirsi? Jos altas buvo reikalingas ir chorui, ir etnografiniam ansambliui "Pajauta", ir kapelai "Žilvitis". O kokie tikroviški jos vaidmenys, suvaidinti nepakartojama anykštietiška šneka!
Ir jos meilė vaikams. Įdavė jiems viską, ką rado savo vaikystėje. Dar daugelį metų Lietuva augs su "kiškio slidėmis" ir "Monikos mokyklėlės ABC". Knygelėmis, kurios mažiesiems atskleidžia gerumo, grožio, pažinimo paslaptis.
Kam gi gavo rudenėlis skraistę pilką,
Ja dangaus žydrynę jis apvilko.
Ir saulutę jis paslėpęs laiko,
Nevilioja žaist nė vieno vaiko.
Debesėlio maišas gal prairo,
Kad kasdien lietaus lašai taip byra.
Suminti purve lapeliai žybsi,
Kaip ant rudenėlio tu nepyksi?
O, ne, ant rudenėlio mes nepykstam. Jis mums tave davė, jis ir amžinybėn tave pasiėmė. Prieš kelias dienas pasiekusi žinia neatnešė tamsos. Viešpatie, kokie nuostabūs prisiminimai užliejo! Kiek daug juose šviesos, artumo ir amžinybės. Kol plaks nors viena tave pažinojusi širdis, tol būsi mylima. Tebūnie lengvas tėvynės smėlis.
Arvydas Markevičius
Čia Nevėžis lėtas, lėtas,
čia tėvų kapai.
Mano Mieste, numylėtas,
koks brangus tapai
Taip savo eilėraštyje "Aš panevėžietis" rašė Zenonas Kavaliauskas, praėjusių metų gruodžio 11 dieną išėjęs į amžinybę. Z. Kavaliauskui buvo 78-eri.
Su Zeniumi susipažinau 1952 metais, kai jis atvažiavo į Kauno aklųjų mokyklą. Tai buvo draugiškas, judrus, linksmas vaikis, mielai palydėdavęs kiekvieną neregį į artimiausią parduotuvę. Zenonas sportavo, dalyvavo meno saviveikloje, rašė eilėraščius. Po poros metų šių eilučių autorius, Z. Kavaliauskas, V. Areima ir H. Daunaravičius buvome apgyvendinti viename kambaryje. Naktimis skaitėme knygas, dalinomės įspūdžiais apie mergaites, eidavome į mokyklos sodą obuoliauti. Reikšmingiausias įvykis nutiko, rodos, 1956 metais. Kartą pavakary, berods per Vėlines, Zenius, Vacys ir Henrikas buvo išėję pasivaikščioti po miestą. Kaune tą vakarą kilo gana rimti neramumai. Milicija darbavosi išsijuosusi. Mūsiškiai ne tik lupti gavo, bet parai buvo sulaikyti. Garbė Dievui, viskas baigėsi laimingai ir po paros, pavaišinti bananais, jaunuoliai grįžo į mokyklą.
Į platesnius kūrybinius vandenis Z. Kavaliauskas išplaukė 1995 metais, kai buvo išleista pirmoji jo knyga "Atviri langai". Gražiai apie šią knygą atsiliepė poetė Elena Mezginaitė. Trumpai ją pacituosiu: "Zenono Kavaliausko eilėraščiai panašūs į pusbalsiu išniūniuojamas dainas. Visuomet turi konkretų adresatą: mylimą moterį, motiną, dukterį, Širvintos ar Svalios pakrantes". Ir išties pagal jo eilėraščius mėgėjai ir profesionalūs muzikantai sukūrė nemažai dainų. Antroji Z. Kavaliausko knyga "Dobilų žarijos" buvo išleista 2001 m. Daug jo eilėraščių buvo spausdinama almanachuose, Panevėžio laikraščiuose. Vien faktas, kad du Z. Kavaliausko eilėraščiai pateko į Lietuvos tūkstantmečiui skirtą knygą "Ašara Dievo aky" liudija, kad tai būta tikrai talentingo žmogaus.
Be jau poetės E. mezginaitės minėto adresato, didelę Z. Kavaliausko poezijos dalį persmelkia meilė Lietuvai, meilė gimtajam Panevėžiui, į kurio žemelę jis ir atgulė amžinam poilsiui. Jo sukurti eilėraščiai dar ilgai skambės mūsų širdyse ir dainose.
Saulius Plepys
Kalba kiškis ilgaausis:
Tai pripustė dėdė sausis,
Per pusnynus neišbristi,
Bet gerai su slidėm slysti.
Dirbo kiškis išsijuosęs -
Niekam čiuožti jis neduosiąs,
Lėks per kalnus ir laukus,
Slidinėti bus puiku.
Susirinko miško žvėrys.
Kiškio slidėm žvėrys gėris.
Ilgaausis pasiruošęs -
Jis nuo šito kalno čiuošiąs.
Pasispyręs kartą koja,
Jis visiems ranka pamoja...
Švilpia slidės lyg patrakę,
Kaip kulka kiškelis lekia.
Tik staiga kažkas užkliuvo,
Slidės lūžo, kiškis griuvo.
Rausta ausys nuo patyčių -
Nebeturi kiškis slidžių.
Ačiū tau, šalta žiemuže,
Užu sniego baltą pūką.
Nors šaltukas gnaibo nosį,
Nebijau aš, tik juokiuosi.
Krinta snaigės minkštos, purios
Ant pečių ir ant kepurės.
Aš iš sniego balto pūko
Suridensiu kamuoliuką.
Suridensiu dar ir kitą -
Besmegenį senį šitą,
Rausvanosį, juodaūsį -
Saugos jis čiuožyklą mūsų.
Janina Pipirienė
(Straipsnis apie akliesiems pritaikytą parodą, atidarytą Madrido Prado muziejuje. Reljefines paveikslų kopijas, tarp kurių yra Leonardo da Vinčio Mona Liza", neregiai gali paliesti.)
Madrido Prado muziejaus salių darbuotojai labai atidžiai stebi, kad lankytojai nuo dailės šedevrų laikytųsi per ištiestos rankos atstumą. Bet ši taisyklė galioja ne visiems. Neseniai vieną rytą buvo galima pamatyti, kaip lankytojas Jose Pedro Gonz?lezas pirštais čiupinėja garsaus tapytojo El Greco paveikslą "Kilmingas ponas su ranka ant krūtinės" ("The Nobleman With His Hand on His Chest). Ištyrinėdamas kiekvieną reljefinį tašką, lankytojas atidžiai apčiupinėjo kilmingojo vyro akis, patrynė barzdą, pirštais atsekė iki ant krūtinės uždėtos plaštakos. Žinoma, tas paveikslas buvo kopija. Labiausiai stebina tai, kad ji buvo trimatė, idant ponas Gonz?lezas, kuris nemato nuo 14 metų ir kuriam dabar 56 metai, galėtų susipažinti su paveikslu, jį lytėdamas.
- Jausmas tiesiog nepaprastas, - džiaugėsi p. Gonzalezas. - Galiu apčiuopti mažiausias paveikslo detales, net pirštų nagus.
Ponas Gonzalezas lankosi nedidelėje, bet labai neįprastoje parodoje, pavadintoje "Prisilietimas prie Prado". Jos paskirtis - suteikti akliesiems ir silpnaregiams galimybę vaizduotėje susidaryti paveikslo vaizdą, remiantis lytėjimu. Paroda, kuri vyks iki 2015 m. birželio 28 d., užima šoninį muziejaus pasažą, o gretimoje salėje kabo kito paveikslo originalas, kurio reljefinė kopija pagaminta specialiai akliesiems: tai Leonardo da Vinčio "Monos Lizos" paveikslo kopija, nutapyta nežinomo didžiojo meistro mokinio. Liečiamojoje parodoje eksponuojamos šešių paveikslų trimatės kopijos, ir visos jos sukurtos pagal žymius Prado muziejuje esančius paveikslus. Tai Gojos "Skėtis", Juano van der Hameno natiurmortas, Diego Velaskeso "Apolonas Vulkano kalvėje", Koredžo paveikslas "Noli Me Tangere", kuriame pavaizduotas Kristaus susitikimas su Marija Magdaliete. Šia paroda jos rengėjai norėjo reljefiniu būdu subtiliai atskleisti vizualiojo meno grožį, kad jį galėtų patirti nematantys žmonės. Niujorko Metropolijos meno muziejus ir Londono Nacionalinė galerija yra tarp kelių pasaulio muziejų, kurie akliems ir silpnaregiams lankytojams organizuoja įvairias veiklas, įskatinat specialias ekskursijas su gidu, piešimo užsiėmimus ir "lytėjimo" dirbtuves su galimybe rankomis liesti skulptūras. Paryžiaus Luvro muziejus turi taktilinę galeriją, kurioje yra kai kurių šio muziejaus skulptūrų kopijos. Kaip pavyzdį dar galima paminėti Meksikos nacionalinį San Carloso muziejų, kuris vienas pirmųjų pasaulyje koliažo būdu akliems lankytojams pagamino paveikslų kopijas, taip pat JAV Denverio meno muziejų, - jo darbuotojai pakvietė Kolorado aklųjų mokyklos dailės mokytoją Anną Cunningham sukurti muziejui liečiamųjų kūrinių. Ponia A.Cunningham neseniai pasidalijo įspūdžiais apie šį projektą, sakydama, kad pritaikydama akliesiems meno kūrinius išgyveno nepaprastų akimirkų. Jos nuomone, augantį susidomėjimą taktiliniu menu didele dalimi nulėmė tai, kad aklųjų mokytojai "suprato, jog informaciją būtina pritaikyti akliems mokiniams, kadangi, kai vadovėliai vis labiau apkraunami grafiniais vaizdais, informacija, kurią anksčiau akli mokiniai gaudavo iš teksto, dabar jų nebepasiekia".
Mintis, kad akliems žmonėms reikia duoti apčiupinėti trimačiu spausdintuvu pagamintas paveikslų kopijas, gerokai pranašesnė už kitus prieinamo meno būdus, tačiau brangiai kainuoja ir yra nemenkas technologinis iššūkis. 2011 m. Florencijos Uficių galerija eksponavo Botičelio paveikslo "Veneros gimimas" trimatę kopiją, truputį kuklesnę už Prado muziejaus, nes paveikslas buvo pateiktas sumažintu masteliu. Pasak Prado muziejaus parodos kuratoriaus Fernando Perez Suescuno, muziejaus edukacijos skyriaus darbuotojo, kiti Italijos muziejai taip pat taiko šį metodą, bet lankytojams kol kas siūlo tik nespalvotas paveikslų kopijas.
- Mums atrodė svarbu, kad paveikslų kopijos būtų spalvotos, nes silpnaregiai, nors ir neaiškiai, spalvas sugeba įžiūrėti, - paaiškino jis.
Prado muziejuje buvo panaudotas reljefinio spausdinimo metodas, kurį sukūrė ispanų spaustuvė "Estudios Durero", įsikūrusi netoli Bilbao miesto. Joje pagamintos paveikslų kopijos buvo eksponuojamos ne tik Prado, bet ir Bilbao dailės muziejuje. Pirmiausia padaroma labai didelės raiškos paveikslo nuotrauka. Jai "Durero estudios" darbuotojai parenka tekstūras ir pažymi paveikslo vietas, kurias verta padaryti iškilias, kad paveikslas akliesiems būtų prasmingas. Po to išspausdina nuotrauką specialiais dažais, o paskiausiai taiko cheminį reljefo auginimo procesą, be kurio reprodukcija liktų plokščia. Šio cheminio proceso metu specialūs dažai paveikiami ultravioletiniais spinduliais, ir reprodukcijoje atsiranda kelių milimetrų reljefas, bet išlieka paveikslo spalvos, "tarytum į pyragą būtų įdėta kepimo miltelių", pasakojo Perezas Suescunas.
Kiekvienas Prado muziejuje eksponuojamas reljefinis paveikslas kainuoja maždaug 6680 JAV dolerių. Ši muziejaus iniciatyva dar kartą įrodo, kad Ispanijos visuomenėje aklieji užima ypatingą padėtį. Tai didelis Ispanijos nacionalinės aklųjų organizacijos ONCE nuopelnas. Ji buvo įkurta 1938 m. Ispanijos pilietinio karo metu, o generolas Franciskas Frankas jai suteikė teisę organizuoti nacionalinę loteriją. Ispanai labai mėgsta įvairias loterijas, tad ONCE greitai sustiprėjo ekonomiškai ir iki šių dienų beveik visus Ispanijos akluosius aprūpina darbu, daugiausia bilietų pardavėjais. Vykdant dailės kūrinių pritaikymo akliesiems projektą, ONCE organizacijos atstovai konsultavo Prado muziejaus darbuotojus, kaip parengti trimates kopijas, kad jas būtų patogu liesti. Kai kurios trimatės reprodukcijos yra truputį mažesnės už darbų originalus.
- Paveikslo plotis turėtų būti ne didesnis kaip 120 centimetrų, nes tik tada žmogus gali patogiai pasiekti jo kraštus rankomis, nejudėdamas iš vietos, - pastebėjo Perezas Suescunas.
Akli šios specialios parodos lankytojai gauna audio gidą, tačiau juo gali naudotis visi regintys lankytojai, norintys atsidurti neregio kailyje ir apžiūrėti parodą su raščiu ant akių. "Manau, integruoti akluosius yra labai gerai, kad ir tiek nedaug - sudaryti galimybę pasidžiaugti tapybos darbais", - pastebėjo Carlosas Hern?ndezas, 19 metų amžiaus studentas, kuris lytėjo reljefines kopijas neužsirišęs akių.
Parodos kuratorius Perezas Suescunas mano, kad stebėjimas, kaip aklieji atranda dailės šedevrus, savaime yra nepaprasta patirtis. Gerai žinomus darbus jis pats pradėjo suvokti naujaip. "Pirmas klausimas, kurį man uždavė aklas lankytojas, buvo apie El Greko paveiksle pavaizduoto kilmingo pono akių spalvą. Aš nežinojau, turėjau pasižiūrėti, - pasakojo ponas Perezas Suescunas. - Yra labai daug detalių, į kurias nekreipdavau dėmesio".
Lankytojas ponas Gonzalezas niekada nėra matęs minėto El Greko portreto su kilmingu ponu, kuris yra tarp Prado muziejaus turimų pasaulinio garso šedevrų. Tačiau vaikystėje yra lankęsis muziejuose, taip darė ir vėliau, kai apako, lydimas žmonos, kuri jam apibūdindavo paveikslus. "Apžiūrinėti paveikslus kartu su žmona man labai patinka, mėgstu kartu su ja leisti laiką, bet yra didžiulis skirtumas, kai galiu pats apčiupinėti paveikslus, o ne tik klausytis, ką ji apie juos pasakoja", džiaugėsi jis.
Čiupinėdamas paveikslo trimatę kopiją, kitas aklas lankytojas Andresas Oteo pasakė: "Susidarė aiškus ryšys tarp to, ką jaučiu pirštais, ir ką įsivaizduoju, nors kai kurios tekstūros galėtų būti aiškesnės. Gojos paveikslo kopijoje drabužiai ir plaukai čiuopiant atrodo labai panašūs, aš nesugebėjau jų atskirti."
56 metų amžiaus lankytojas ponas Oteo, kuris apako dėl glaukomos prieš 35 metus, sakė, kad kilmingojo vyro portretą buvo matęs jaunystėje, bet viena yra daugiau ar mažiau prisiminti, kaip jis atrodo, ir visai kas kita - paliesti paveikslą rankomis ir pajusti visas detales. "Jausmas toks, tarytum būtų sugrįžęs regėjimas", pridūrė jis.
Sausio 28 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, prisimintas ir pagerbtas muzikantas, žurnalistas, vienas iš LASS kultūrinio gyvenimo pradininkų Antanas Adomaitis.
A. Adomaitis gimė prieš šimtą metų 1916 m. sausio 9 dieną (mirė 1990 m.). Jis buvo vienas iš pirmųjų 1928 m. atidaryto Kauno aklųjų instituto mokinių. Vėliau daugelyje sričių jis irgi buvo pirmasis. Pirmasis neregys Lietuvoje įgijęs aukštąjį mokslą (1952 m. baigė dabart. Lietuvos muzikos akademiją), vienas pirmųjų Lietuvos žurnalistų sąjungos narių; pirmasis neregys, vadovavęs chorui ir pasiekęs didelių profesinių laimėjimų. A. Adomaitis parašė penkių dalių apybraižų knygą "Mano draugai ir bičiuliai", keletą mažesnės apimties knygų.
A. Adomaičio atminimui skirtame vakare dalyvavo ir prisiminimais dalijosi dukra žurnalistė ir rašytoja Gintarė Adomaitytė, kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė, dainavo A. Adomaičio muzikines tradicijas tęsiantis dainininkas Vladas Bagdonas; buvo rodomos dokumentinio filmo ištraukos.
("Šulnio" info)
Sausio 30 dieną Vilniečių kanklių ansanblis "Kamanės" minėjo savo ir kolektyvo vadovės Rasos Mockūnienės kūrybinės veiklos dvidešimtmetį.
"Kamanės" veikia prie Vilniaus vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro (VBSPC). Pirmąjį kanklių būrelį čia įkūrė jau į amžinybę išėjusi šviesios atminties Liongina Stasiulienė. 1995 m. kolektyvui pradėjo vadovauti dabartinė vadovė R. Mockūnienė, jis pasivadino "Kamanėmis" ir pradėjo naują gyvenimą. Nuo ansamblio įsikūrimo dienos iki šiol jame groja pirmoji kanklininkė Stasė Puriuškytė.
"Kamanės" tęsia senąsias kanklių muzikavimo tradicijas. Kolektyvo repertuaras labai įvairus: aranžuotos lietuvių bei kitų tautų liaudies dainos ir šokiai, klasikų bei šiuolaikinių kompozitorių kūriniai. Kolektyvas groja ir bažnytinę muziką, koncertuoja bažnyčiose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. "Kamanės" yra nuolatinis tarptautinio sakralinės muzikos festivalio "Kristus karaliauja! Aleliuja" dalyvės. 2015m. Lenkijoje vykusiame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje "Vartai į rytus" laimėjo GRAND PRIX.
(VBSPC info)
2015 m. "Onkyo" kompanija vėl skelbė rašinio (esė) konkursą, kuriame aklieji iš viso pasaulio dalijosi mintimis, kaip brailio raštas pakeitė jų gyvenimą. Skaitytojams siūlome dalyvio iš Albanijos Frrok Gjikola rašinį, gerai įvertintą suaugusiųjų grupėje.
Luji Brailis niekada neužsisklendė aklinoje tamsoje. Pats būdamas neregys, jis tapo šviesos ir raštingumo šaltiniu ateinančioms neregių kartoms. Raštingumas padeda išspręsti sudėtingus klausimus, rasti išeitį sunkiais gyvenimo atvejais. Tačiau gyvenimas - tarsi klampus rudens kelias ir nežinia, ką tas ruduo gali atnešti. Nė vienas žmogus nežino, kur jį nublokš gyvenimo vingiai, bet kiekvienam nepaprastai svarbu išbandyti naujus kelius. O naujuose keliuose ne visada laukia malonios staigmenos. Po netikėto saulės užtemimo, kuris mano vaikystę sudaužė į šipulius, turėjau išmokti atpažinti gyvenimo vingius ir jiems nesipriešinti. Atsidūriau kryžkelėje, kurioje manęs laukė daugybė paslapčių.
Tai, kas nežinoma, visada traukia. Todėl stengiausi įsivaizduoti savo ateitį remdamasis praeitimi. Man ateitis atrodė kaip rožinės spalvos lietus, visai nesijaudinau dėl jos. Toks abejingas savo ateičiai nebuvau iš blogos valios. noriu papasakoti jums apie vieną dalyką, kuris man nemalonus ir kurį slėpiau nuo daugelio: nors nebuvau blogas mokinys, aš du kartus lankiau pirmą klasę. Prisimenu, kaip pirmąją dieną mokykloje mokytojas mandagiai pakvietė vaikus į klasę. Ant mokyklinio suolo buvo padėtas atverstas sąsiuvinis ir parkeris, kuris nenorėjo klausyti mano neįgudusių pirštų. Mes rašėme raides... Kiekviena raidė turėjo būti susieta su kokio daikto ar gyvūno pavadinimu.
Kai lenta būdavo prirašyta nuo krašto iki krašto, į ją įsmigdavo dešimtys akių. Ir aš buvau tarp jų... Raidės tapdavo žodžiais, iš žodžių susidarydavo sakiniai. Diena vijo dieną, ir man nerūpėjo, ką veiksiu ateityje.
Pasibaigus mokslo metams kartu su palinkėjimais gerai praleisti vasaros atostogas mokytojas pasakė, kad ir kitais mokslo metais mes būsime kartu, žinoma, antroje klasėje.
Mano vasaros atostogos nebuvo nei geros, nei malonios. Kiekviena diena virto iššūkiu, taip pat ir mano tėvams. Per tą laiką daug kas atsitiko, mūsų sielos patyrė sunkių išgyvenimų, tačiau galiausiai viskas pasibaigė. Atėjo rugsėjis. Vieną dieną, po ilgos kelionės kartu su tėvais vėl atsidūrėme mokykloje.
Išgirdau malonų moterišką balsą, kurio savininkė paėmė mane už rankos: "Aš esu tavo pirmos klasės mokytoja, mes kartu mokysimės rašyti ir skaityti." Ji negalėjo žinoti, kad šie žodžiai man bus baisus smūgis, kad sukels manyje nerimą, liūdesį, netgi vidinį maištą! Kas žino, kokie skaudūs tie žodžiai buvo mano tėvams?! Bet išlikau ramus ir, užgniaužęs ašaras ir neparodydamas, kaip kenčia mano siela, tariau: "Mano ankstesnis mokytojas sakė, kad aš sėkmingai baigiau pirmąją klasę, be to, mano pažangumas buvo įvertintas puikiai, vien žvaigždutėmis". Tėvai į tai tik skausmingai atsiduso.
Mokytoja nieko neatsakė. Paglostė mano galvą ir, lyg norėdama sušvelninti nemalonią padėtį, tarė: "Mes mokysimės Brailio rašto". Nuo tol tas vardas visada su manimi, kartu su juo pranyko ir giliai širdyje slypėjusi baimė dėl ateities. "Brailis" - svarbus žodis, iš pradžių pasirodęs man keistas, lydės mane kiekviename gyvenimo žingsnyje. Nerimas šiek tiek atlėgo, sukirbėjo noras sužinoti, kas yra tas "Brailis". Kas gi jis toks?
Prieš mus atsivėrė mokyklos, paskui klasės durys. Joje buvo vos keli mokiniai. Mokytoja man padavė medinį daiktą su metaliniu galiuku. Vos tik paliečiau jį, iš karto sušukau: "Tai ne parkeris!" Ji atsakė: "Tai vadinama "grifeliu", bet yra dar vienas daiktas, vadinamas lentele, jis skirtas rašyti Brailio raštu. Tai buvo taip keista. Nieko nesupratau, bet likau ramus. Sukaupęs visas valios pastangas, pradėjau save įtikinėti, kad nėra nieko, ko nebūtų galima išmokti.
Kol mokiausi tarp dviejų rėmelių įdėti popierių ir kvadratėliuose teisingai pažymėti taškelius, priešais mane sėdintis draugas prirašė dvi eilutes. Mokytoja paėmė mano ranką, uždėjo ją ant savo sąsiuvinio ir aš pamačiau, kad ten yra daugybė taškelių. Taškai sudarė raides, o iš raidžių susidarė žodžiai. Mano pirštai nuslydo taškuotu paviršiumi. Pabandžiau suvokti iš taškų sudarytas formas, šį kartą apčiuopomis. Bandžiau suvaldyti savo neįgudusius pirštus, kurie šiek tiek drebėjo. Mano pirštai laikė ne parkerį, su kuriuo kadaise žengiau pirmuosius žingsnius į žinių pasaulį. Instinktyviai palenkiau galvą žemyn, arčiau prie popieriaus, kad geriau matyčiau. Ir supratau, kad po juodais akiniais turiu dvi negyvas akis, kurios veltui stengiasi. Galėjau naudotis tik pirštais, tuo metu dar neįgudusiais, jais pradėjau rašyti ir skaityti, vėliau pradėjau mėgautis žodžiais perteikiamu grožiu.
Mes skaitydavome žodžius ir sakinius juos lytėdami. Lytėjimu perduodavome žinutes. Pirštais gauta informacija buvo vienintelė šviesa, kuri man pasakojo apie pasaulį. Piešimui nereikėjo spalvotų pieštukų. Aš pradėjau ieškoti daiktų formos ir vis rečiau stengiausi atmintyje atgaminti jų spalvas ir atspalvius.
"Gyvenimas yra labai gražus", man nuolat kuždėjo prabėgantis laikas. Taip ir užaugau su Brailio raštu. Brailio rašto dėka atgydavo apsakymai ir romanai. Šiuo raštu parašiau pirmuosius eilėraščius. išmokau užrašyti natas ir melodijas. Mano gyvenime nebuvo nuostatos sutikti žmones pagal išvaizdą. Viskas man atrodė tyra. Tiesa, pasaulio šviesa man buvo neprieinama, bet kartu su ja užsivėrė ir nuodėmės durys. Atsivėrė langas į nekaltybės šviesą. Sakyčiau, atsivėrė galimybė išvysti daugybės vaivorykščių šviesą... Brailio raštas man tapo pagrindinis į ateitį vedantis kelias. Savo paslaptis patikėjau Brailio raštui plakančia širdimi pasižadėdamas jo neišduoti.
Hana Hagenauer
2013 metų vieną rugsėjo naktį prasidėjo mano kelionė į Izraelį. Izraelyje ketinau apsistoti ilgam laikui, kad galėčiau būti su savo žmona. Tuo metu Vokietijoje lijo, buvo šalta ir drėgna. Izraelyje mane pasitiko saulė ir aukštesnė nei 30 laipsnių oro temperatūra, didelė drėgmė. Mėgavausi šiluma, nors kiti skundėsi kaip čia karšta.
Iš pradžių gyvenome kartu su mano žmonos šeima. Kai kurių butų mes negalėjome išsinuomoti, nes esame "akli". Ši diskriminacija Izraelyje buvo kasdieninio gyvenimo kontrastas. Čia galima visai pamiršti, kad esi neįgalus. Žmonės šalyje labai rūpestingi ir paslaugūs, gali būti ramus ir neįsitempęs. Praeiviai įsitikinę, kad neįgaliajam reikia pagalbos, ir nuolat ją siūlo bei džiaugiasi galėdami padėti. Pagaliau radome butą, ir visi, net ir mano žmonos tėvai, buvo nustebę, kad mano žmona gali ir nori laipioti 50 metų senumo laiptais. Šiuose mažuose, brangiuose apartamentuose mes gyvename nuo 2013 metų rudens. Butas yra miesto centre, pėsčiomis iki jūros tik penkios minutės kelio, todėl jis brangiai kainuoja.
Izraelyje neįgaliesiems keliauti autobusais ir traukiniais nėra patogiau nei Vokietijoje, skirtumas tik toks, kad net spontaniškai paskambinus į geležinkelio serviso tarnybą, padedančią neįgaliesiems persėsti, į reikalingą vietą reikiamu laiku bus atsiųstas palydovas! Apie vyrus reiktų pakalbėti atskirai. Galiu tik pasakyti, kad moteris, sėdėdama ant suoliuko pajūryje, turėtų griežtai vengti nepažįstamų vyrų dėmesio, nes bus suprasta, kad ji nori seksualinio kontakto.
Religija labai svarbi kasdieniame gyvenime. Antrą mano atvykimo į Izraelį dieną buvo Jom Kipuras (didžiausia žydų religinė šventė). Per šventę prisimenamas XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykęs karas su Egiptu. Tą dieną ištisas 24 valandas negalima valgyti ir gerti, žiūrėti televizoriaus, klausytis radijo, važiuoti automobiliu, traukiniu ar skristi lėktuvu... Žmonės eina į sinagogas, o vakare į gatves. Reikia pačiam patirti. Kaip penktadienį, žmonės ruošiasi šabui, anksčiau taip šeštadieniais buvo Vokietijos kaime. Ir tada visas gyvenimas tarsi sustodavo, bet dar ne taip, kaip per Jom Kipurą. Šabas - tai magija, nes ne tik per religines šventes, bet kiekvieną savaitę su šeima šventiškai vakarieniaujama.
Visi mus perspėdavo, kad didžiulių rūpesčių turėsime imigracijos tarnyboje. Bet buvo visai kitaip. Įprastame chaose sulaukėme nemažai pagalbos. Tačiau aklai moteriai gauti sveikatos draudimą yra sudėtinga. Reikia gauti identifikacinį numerį "Toschev", kuris suteikiamas tik po trejų metų. Tokie patys reikalavimai ir privalomojo ligonių draudimo kasose. Bazinis draudimas yra nemokamas, bet pakeisti privalomąjį draudimą net akliesiems yra didelė problema. 1,80 metro ūgio žmogui sunku nusipirkti aklųjų lazdą. Čia galima nusipirkti lazdas tik iki 140 cm ilgio, o man reikia 150 cm ilgio!
Izraelyje taip pat kaip Vokietijoje mokami aklumo pinigai, per mėnesį apie 500eurų. Dar skiriami papildomi pinigai mobilumui ir butui. Už tiflopriemones moka patys aklieji. Duodama priemoka už šaldytuvą ar skalbimo mašiną. Akliesiems suteikiamos nuolaidos ligonių kasose, geriamam vandeniui ir mokesčiams už butą. Izraelyje traukiniais aklieji be palydovų važiuoja nemokamai. Taip pat akliesiems nemokamas ir važiavimas miesto viešuoju transportu. Aklieji su palydovu už važiavimą moka su 50 proc. nuolaida.
Dar niekur nemačiau meniu, parašyto Brailio raštu, bet tai nesudaro problemų, nes mielai tau jį perskaitys. Kas valgo visose šalyse siūlomus patiekalus, tokius kaip picas ar bulvytes fri, patys kalti, nes jų reiktų atsisakyti. Arabiškas ir vietinis maistas daug skanesnis. Ypač saldumynų mėgėjai gali mėgautis arabišku saldėsiu knafe ir chalva. Jeruzalėje yra parduotuvė, kurioje parduodama šimto rūšių chalva. Saldumynai čia daug saldesni nei Vokietijoje! Tortai dažniausiai kepami be grietinėlės, ir tai nėra įprasta mėgstantiems "klasikinius" tortus. Čia maistas košerinis. Kiaulienos žydai nevalgo. O šnicelis dažniausiai gaminamas iš paukštienos. Keliaudamas vienas visur susilauksi pagalbos, daugelis žmonių gerai kalba angliškai. Šalyje visur įrengti saugumo postai. Per juos keliaujančių aklųjų dažniausiai netikrina. Kariai ir saugumo tarnybų darbuotojai yra ginkluoti. Akliesiems patogu, kad visur stovi saugumo tarnybų darbuotojai, net prie prekybos centrų ar bankomatų. Visur į juos galima kreiptis ir prašyti pagalbos. Patogu ir saugu išsigryninti pinigus net ir "nekalbančiuose" bankomatuose. Keliaudamas šioje šalyje turėtum žinoti, kad čia viskas įmanoma. Vokietijoje vairuotojas niekada neišleis aklojo ne autobusų stotelėje ir nepadės pereiti per gatvę. Čia tai padarys, ir tai net nedraudžiama! Jei esi neįgalus ar tau reikia pagalbos, svetimi žmonės gali užmokėti už maistą ar važiavimo bilietą. Tokius gerus darbus skatina jų religija.
Atvykite į šią šalį! Čia tiesiog nuostabu gyventi, jei mėgstate gyventi pietų kraštuose. Čia daugybė turistinių maršrutų, galima apžiūrėti tūkstančius kitų dalykų. Norintieji apsigyventi Izraelyje turėtų žinoti, kad vidutinis atlyginimas siekia apie 6000 šekelių. Maždaug apie 1200 eurų. Čia gali turėti asistentą darbe, bet mano žmona dirba mokykloje ir jo neturi. Čia įmanoma viskas, jei kas nors ko nors nori, ir nesvarbu, yra toks įstatymas ar jo nėra!
Iš vokiečių kalbos vertė
Ina Praprovienė