geras ir smagus straipsnis. ir užkabino. Pats savęs paklausiau: o kas gi man šis šimtmetis, šis buvimas? Kažkada šyptelėjome su bendraminčiis: geru laiku atėjome: buvo ir bendrabutis, ir darbas, ir veiklų visa gausybė... Bet man kita mintis neduoda ramybės. mane aklųjų ir silpnaregių bendruomenė išvadavo iš ... melo. kiek save prisimenu, vis tekdavo suktis. Dar būdamas vaikas, niekam nesakiau, kad prastai matau: na, nepriims į būrį. Mokykloje - tiesiog išveš į Kauną, Universitete - paprasčiausia nepriims ar išmes. į darbą - net neprasidės... Kartais šypteliu: o kas būtų buvę? Šiandien tik galiu džiaugtis, kad pavyko išeiti iš tos melo zonos. Ir dėkoti Aukščiausiam, kad ši bendruomenė atsirado ir yra mano gyvenime. A, tegul jau šiandien ir kitokia. Bet ar tai blogai, kad keičiamės, prisitaikome? Taigi, ačiū visiems, kad tiek daug sutikau rankų, padrąsinančių ir pamokančių žodžių, rūpesčio, nesuvaidintos draugystės. Sveikinu visus su šimtmemčiu.