

Tęsiame pokalbį su šachmatų didmeistre, politike, Seimo vicepirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen (pradžia MŽ 2026, Nr. 10). Kitaip nei pirmojoje dalyje, kalbamės ne tik apie šachmatus, nors, kaip besisuktume, be jų neapsieisime.
Gerbiama Viktorija, esate Liberalų sąjūdžio pirmininkė, nuo 2015 metų Seimo narė, šią kadenciją Seimo vicepirmininkė. Kaip atsitiko, kad, baigusi šachmatininkės kelią, pasirinkote politiką?
Žaidžiant šachmatais, tekdavo susitikti su įvairių šalių politikais. Vyrauja nuomonė, kad šachmatai ir politika turi nemažai bendra abi veiklos sritys reikalauja strateginio mąstymo, gilesnio situacijos vertinimo. Nuo jaunystės man atrodė, kad politika yra labai įdomi veiklos sritis, gal net tam tikra šachmatų atmaina. Pabuvus ilgesnį laiką politikoje, taip jau nebeatrodo, tarp šachmatų ir politikos matau daugiau skirtumų nei panašumo. Tiktai taip yra dabar, o būdama šachmatininkė neatmečiau minties, kad išmėginti jėgas politikoje visai įdomu ir prasminga. 2012 m., metai po mano didžiojo pasiekimo, Europos moterų čempionės titulo, pirmą kartą kandidatavau į Seimą. Tąkart nebuvau išrinkta, bet jau padariau žingsnį į politiką ir po jo nežengiau atgal. Nuo 2015 m. tapau Seimo nare ir ja esu iki šiol. Manau, kad nesuklydau, politika yra labai svarbi mūsų gyvenimo sritis, daug labiau komplikuota nei sportas.
Kodėl sakote, kad tarp šachmatų ir politikos daugiau skirtumo nei panašumo, kad politika labiau komplikuota nei sportas?
Į sportą žmonės dažniausiai žiūri neutraliai arba, jeigu patinka sporto šaka ar konkretus sportininkas, tada palankiai. Politika žmones labiau skaldo, nei jungia. Kad ir kokias pažiūras deklaruotum, kokiai partijai bepriklausytum, visada atsiras žmonių, nepritariančių tavo pažiūroms ir tavo partijai. Palaikančių, pritariančių paprastai būna mažiau nei nepalaikančių ir nepritariančių, bet tokia yra politikos esmė. Kai tai supranti, viskas atsistoja į savo vietas.
Politika priešina žmones? Vienoje laidoje esate minėjusi, kad tada, kai nedalyvavote politikoje, visiems šiauliečiams buvote sava ir artima, o kai pradėjote dalyvauti, iškart tapote nei sava, nei artima kaip manote, kodėl?
Kol esi tiktai šachmatininkė, išeini į gatvę, visi tau šypsosi, visi tam tikra prasme tave savinasi: socialdemokratams esi socialdemokratė, konservatoriams konservatorė, liberalams liberalė. Vos tik kandidatavau į Seimą, aplinkui atsirado daugybė nebylių akmeninių veidų. Taip yra todėl, kad eidamas į politiką, tu deklaruoji savo pažiūras ir iškart daliai žmonių tampi ne jų aplinkos žmogumi. O jeigu partijos, kuriai atstovauji, kažkas itin nemėgsta, tada jų akyse irgi tampi svetimas, nemėgstamas.
Viešojoje erdvėje nuolat kyla priekaištų ar išpuolių dėl Jūsų pavardės, giminės istorijos. Šiuos priekaištus ne kartą esate komentavusi, todėl ilgiau prie jų neapsistosime. Vis dėlto poros dalykų norėtume paklausti: 2015 m., dar nebūdama Seimo narė, bet jau dalyvaudama politikoje, žaidėte šachmatų turnyre Rusijoje, Sočyje?
2015 m. Sočyje vyko pasaulio moterų šachmatų čempionatas. Jame dalyvavau kaip Lietuvos atstovė. Taip, jau buvo įvykusi Krymo aneksija, bet sporto pasaulis Rusijos dar neboikotavo. Dabar, žinodami ir matydami tai, ką matome ir žinome, galime svarstyti, gal reikėjo boikotuoti, bet tame čempionate, apie kurį kalbame, dalyvavo 64 šalių atstovės, tarp jų iš Sakartvelo, Ukrainos. Kaip tik Sočyje pasaulio moterų čempione tapo ukrainietė iš Lvivo Marija Musičuk (Mariya Muzichuk). Jeigu būčiau nedalyvavusi stipriausių pasaulio moterų čempionate, tiesiog būčiau likusi nesuprasta. Grįžtant prie šių dienų realijų, mano vyras Peteris Nielsenas yra daug nuveikęs, kad rusų šachmatininkai nebūtų įsileidžiami į jokias aukšto lygio varžybas.
Prieš 2015 metus esate žaidusi už Rusijos klubus?
Suskaičiavau, kad per savo, šachmatininkės, karjerą žaidžiau už kokius 15 klubų. Tarp jų buvo klubai iš Jungtinės Karalystės, Švedijos, Turkijos, buvo ir Sankt Peterburgo klubas stipri komanda, rimtos varžybos, kodėl nepažaisti? Tiktai jau tada galėjai aiškiai justi, kad dalies geriausių Rusijos šachmatininkų akis tarsi aptraukęs kažkoks rūkas. Buvo juo skaudžiau, nes daugelį šių žmonių pažinojau nuo vaikystės. Nuo 2014 m. už jokį Rusijos klubą nesu žaidusi.
Prieš keletą metų buvusi Seimo narė ir daugeliui Lietuvos žmonių puikiai pažįstama Nijolė Oželytė išleido savo minčių ir apmąstymų knygą Atatrankos. Joje aprašyta maždaug tokia scena: rytą Nijolė vedžioja savo šuniuką, mato ant suoliuko sėdintį pagyvenusį, tvarkingos išvaizdos vyrą (išvaizda čia svarbu, nes tai nebuvo koks neišsiblaivęs girtuoklis ar valkata). Prieina, pasisveikina: Labas rytas, o to piliečio atsakymas: Kada Seimo nariai susirinks savo š...? Mūsų klausimas: ar daug žmonių atsako arba galėtų atsakyti panašiai? Ar daug sutinkate piktų žmonių?
Visiškai nuoširdžiai sakau, kad sutinku daugiau žmonių, nusiteikusių pozityviai, turinčių ir norinčių pasakyti ką nors gera, nei piktų. Galbūt todėl, kad tie, kam keliu neigiamas emocijas, su manimi nebendrauja, gal todėl, kad kažkas tų neigiamų emocijų neišsako į akis lietuviai yra mandagūs ir santūrūs, bet mano patirtis tokia, kad yra daugiau gerų susitikimų nei blogų, net ir su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Visi esame žmonės, priekaištai, kokie nors incidentai, visada atmintyje lieka ilgiau nei geri dalykai. Tai, kas gera, dažniausiai priimame kaip duotybę. Yra tekę patirti ir nemalonių dalykų. Tam tikra prasme tuos žmones irgi galima suprasti. Kai atsiranda kokia nors problema, žmonės pagrįstai tikisi, kad jų rinkti politikai tą problemą išspręs. Bet kokie paaiškinimai, kad resursai yra riboti, kad viskam neužtenka lėšų, atrodo kaip nevykęs teisinimasis. Nors tai yra pati tikriausia tiesa, visoms problemoms išspręsti resursų niekada neužteko ir neužteks. Politiko darbas bandyti paaiškinti tai, ką geba paaiškinti, prisiimti atsakomybę, maksimaliai ramiai žiūrėti į tai, kad dalis žmonių liks nepatenkinti ar supykę. Mano, kaip politikės, patirtis: stengiesi daryti tai, ką gali, tuo pat metu supranti, kad visko niekada nepadarysi. Gyvename demokratinėje valstybėje, žmonės turi teisę išsakyti savo nuomonę, taip pat ir apie politikų darbą. Ir tai yra gerai. Būtų daug blogiau, jeigu būtų kitaip. Kas ketveri metai vyksta rinkimai, jų metu politikai pasitikrina, ar turi žmonių mandatą, ar jau nebeturi. Tuo demokratija ir yra stipri, atspari ir ilgaamžė.
Kodėl savo politinę veiklą susiejote su Liberalų sąjūdžiu?
Nuo 2012 metų pasirinkau Liberalų sąjūdį, nekaitaliojau, nesiblaškiau imponavo esminės liberalų nuostatos. Liberalai yra ne tik už laisvę, bet ir už atsakomybę, mąsto apie perspektyvą, mato platesnį horizontą. Imponavo ir tebeimponuoja tokie liberalūs mąstytojai kaip Leonidas Donskis, Vytautas Kavolis. Iki šiol skaitau L. Donskio įžvalgas ir kaskart įsitikinu jų teisingumu. Liberalų veikloje man visada buvo artimesnis ne tiek laisvosios rinkos, kiek kultūrinis liberalizmas. Septyneri metai esu Liberalų sąjūdžio pirmininkė, stengiuosi, kad partija atitiktų tuos principus, tas vertybes, kurias ji deklaruoja. Ne visada būna lengva, partiją sudaro tūkstančiai žmonių ir niekada nebus, kad visi galvotų taip, kaip galvoja partijos pirmininkė. Tenka derinti nuomones, ieškoti, kas visus mus vienija, o ne skiria. Vienas didžiausių iššūkių kiekvienai politinei partijai, kad tiek, kiek įmanoma, darbai nesiskirtų nuo žodžių.
Vyrai ir moterys politikoje: antropologai ne kartą yra pastebėję, kad moterys labiau linkusios bendradarbiauti, o vyrai kaip du ožiai ant tilto susitinka ir badosi. Ką sako Jūsų patirtis?
Kaip ir visi apibendrinimai, taip ir šis, yra teisingas tik iš dalies. Antra vertus, sunku nepastebėti, kad moterų lyderystės stilius yra kiek kitoks nei vyrų, labiau orientuotas į konsensusą, išklausymą ir įsiklausymą. Manau, kad demokratijai yra gerai, kai lyčių dalyvavimas politikoje ar kitoje veikloje yra maksimaliai subalansuotas, ne tik sprendimai, bet ir diskusijų tonas, stilius yra geresnis. Visa tai sakau ne todėl, kad vieną pusę palaikau labiau nei kitą, bet praktika byloja, kad yra būtent taip, ypač šiuo neramiu laiku.
Kalbėjome apie kultūrinį L. Donskio ar V. Kavolio liberalizmą būtent kultūrinis liberalizmas yra stumiamas iš viešojo gyvenimo. Anot turtingiausio pasaulio žmogaus Elono Musko, empatija yra žalinga, didžiausia žmonių silpnybė, jos nereikia. Svarbu yra galia, visur politikoje, ekonomikoje, valstybių tarpusavio santykiuose. Privalau laimėti, kitą sutriuškinti ir panašiai. Tai man nuoširdžiai kelia nerimą. Lyčių balansas ir čia galėtų įnešti daugiau harmonijos. Moterys politikoje linkusios mažiau įžvelgti tik skirtingų galių kovą. Joms dar rūpi ir tai, kas bus ateityje. Kad ir netobulas, sprendimas dažnai yra geriau nei jokio sprendimo. Galios politika dabar karaliauja ir blogus dalykus pirmiausia reiškia mažesnėms valstybėms.
Vienaip ar kitaip žiūrėsi, bet liberalai yra labiau liberalios (laisvos) rinkos šalininkai nei, pavyzdžiui, socialdemokratai. Praktika rodo, kad liberali rinka daugeliu atvejų žmonėms su negalia nėra palanki. Ką liberalai galėtų pasakyti mūsų žurnalo skaitytojams (turime galvoje ne įprastą politinę retoriką), kad šie už juos balsuotų ateinančiuose Seimo rinkimuose?
Rinkimai dar toli, todėl jų agitacija neužsiimsiu. Atsakyčiau taip: tiek visame laisvajame pasaulyje, tiek Lietuvoje tampa vis labiau akivaizdu, kad laisvoji rinka yra svarbi, bet ji negali išspręsti visų žmonėms ar atskiroms socialinėms grupėms kylančių problemų. Galiu drąsiai sakyti, kad Liberalų sąjūdis tai supranta ir negyvena vien laisvosios rinkos vizijomis. Liberalizmas nėra tai, kad valstybė nesikiša į žmonių gyvenimą, leidžia visiems gyventi taip, kaip jie nori. Valstybė leidžia žmonėms veikti ir padeda tiems, kam tos pagalbos reikia. Tarp socialinio jautrumo, socialinės atsakomybės ir liberalizmo dvasios nematau didelio skirtumo ar prieštaravimo. Socialinė politika, orientuota į įvairių socialinių grupių interesus, yra kiekvienos šiuolaikinės liberalios demokratinės valstybės dalis. Galėtume tai vadinti Gerovės valstybe ar kaip kitaip, bet liberalai ir dėmesys vaikams, žmonėms su negalia visiškai suprantamas dalykas.
Kas tada liberalus skiria, tarkime, nuo socialdemokratų?
Liberalai priima sprendimus, kurie yra maksimaliai koncentruoti. Jeigu kalbame apie išmokas ar kitą pagalbą, ji turi būti orientuota tiems, kuriems jos reikia, o ne kamšyti visas galimas spragas. Liberalios demokratijos valstybėje negalią turinčiam žmogui turi būti sudarytos visos galimybės dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime, realizuoti savo potencialą tiek, kiek tai yra įmanoma. Tai yra kiekvienos save gerbiančios valstybės tikslas. Tiesą sakant, gal net ne taip svarbu, kokia partija tuo metu valdžioje. Supratimas, kaip tai pasiekti, gali skirtis. Neneigiu, kad tarp socialdemokratų ir liberalų tokių skirtumų esama. Būtų labiau keista, jeigu jų iš viso nebūtų, tačiau paties supratimo, kas yra liberalios demokratijos, gerovės valstybė, tai nekeičia. Kad nekalbėčiau tik abstrakcijomis, imkime kad ir įtraukųjį ugdymą: sunkumų kyla, nuolat susiduriame su iššūkiais, bet tikslas nuo to nesikeičia vaikai su skirtingomis galiomis ir negaliomis turi augti, mokytis kartu. Liberalai pasaulį mato kaip įvairovę ir tai yra ne jo silpnybė, o stiprybė. Įgyvendinti tokią nuostatą sunku, reikia daug resursų, bet pati kryptis yra teisinga. Ar visa tai išspręs laisvoji rinka ne, neišspręs! Čia jau reikia valstybės įsikišimo.
Kažkada sklandė lakus posakis, kad liberalams valstybė tėra naktinis sargas. Ar sargo vaidmuo šių dienų pasaulyje yra pasikeitęs?
Dieną valstybė irgi turi ką veikti. Pasaulis keičiasi, vienus iššūkius keičia kiti. Didžiausia klaida to nematyti ir gyventi senais lozungais. Štai kad ir dirbtinis intelektas su visomis jo keliamomis grėsmėmis naktinio sargo čia nebepakanka, reikia tam tikro reguliavimo, gal net pristabdymo. Čia toks klausimas, į kurį ieškome atsakymo ne tik mes, bet ir didžiosios pasaulio valstybės.
Kalbėjomės prieš JAV kadencijos vidurio rinkimus, žurnalo numeris išeis jau po rinkimų. Visi girdime ir matome, kas dedasi Europoje, Amerikoje. Kas dieną po naujieną ir viena už kitą prastesnės! Ką šioje situacijoje galėtumėte pasakyti žurnalo skaitytojams kaip politikė ir Seimo vicepirmininkė?
Galėčiau tik pakartoti vieną iš paskutinių savo feisbuko profilio įrašų: Taip, Europos demokratijos nėra tobulos. Didžiosios Vakarų šalys yra padariusios klaidų, kurias tenka taisyti. Bet Europos demokratijos kol kas atsilaiko prieš Kaligulos ar Nerono tipo politinių lyderių iškilimą. Liberalios demokratijos yra nepaprastai atsparios. Jos turi gebėjimą koreguoti kursą per pilietinius, demokratinius procesus. Tą padarys ir dabar. Ką dabartinė situacija reiškia mums? Kad norime ar ne, turime nustoti gyventi iliuzijomis. Galvoti ne teoriškai, o labai praktiškai apie tai, kas dar prieš antrąją Trumpo kadenciją buvo neįsivaizduojama. Turime besąlygiškai remti Ukrainą. Jos atsparumas yra ir mūsų saugumo garantija. Turime ruoštis ir tam, kad dėl intensyvėjančio Ukrainos miestų daužymo, artėjant žiemai, vėl gali daugėti karo pabėgėlių iš Ukrainos. Ir labai aiškiai įvardyti, kas dėl to kaltas. Rusija, putinas ir tie, kas aktyviai jiems padeda.
Ar turime prabangą pasiduoti pesimizmui?
Jokiu būdu. Įsikibusių į valdžią lyderių dominavimo laikas anksčiau ar vėliau baigsis, bet nuo mūsų visų veiksmų priklauso, kaip atrodys pasaulis po jų.
Nuotrauka: V. Čmilytė-Nielsen Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje prieš šachmatų simultaną 2026 m. / LAB archyvo, V. Kalniko nuotr.
Šviesioje Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje iš priekio ir kairės užfiksuota V. Čmilytė-Nielsen, sėdinti prie vieno iš suglaustų stalų, ant kurių stovi trys žaidimui paruoštos šachmatų lentos. Už jos ant šviesios sienos kabo įstiklinti plakatai, raginantys skaityti ir klausytis knygų. Viktoriją supa trys vyrai. Nuotraukos kairėje stoviniuoja į aukštą palangę alkūne atsirėmęs Vilmantas Balčikonis. Jo galva be plaukų, akys už akinių plonais stačiakampiais rėmeliais užmerktos, lūpos šypsosi. Viktorijos dešinėje esantis žilaplaukis akiniuotas vyras, diktorius Virgilijus Kubilius, dešiniąja ranka virš stalo laiko atverstą knygą. Jis atrodo susitelkęs. Dešinėje į kadrą patenka dar vienas tamsiaplaukis barzdotas vyras pliktelėjusiu viršugalviu, tai paralimpietis Osvaldas Bareikis. Prie galinio stalo sėdinti Viktorija vilki gepardo rašto palaidinę ir šviesų švarkelį. Per dešinįjį petį krenta tamsūs raktikaulį siekiantys plaukai. Ji žvelgia į greta sėdinčio vyro laikomą knygą ir šypsosi sučiauptomis lūpomis. Viktorija atrodo susidomėjusi ir maloniai nusiteikusi.