


Trys aklieji iš Kompjeno (pranc. Les Trois Aveugles de Compiegne) yra viena žinomiausių viduramžių prancūzų pasakėčių, kurią XIII amžiuje parašė trubadūras Kortebaras (Cortebarre). Tai linksma, satyrinė ir pamokanti istorija apie žmoniškumą, klastą ir apsukrumą.
Vertėja
Trys aklieji buvo išėję į Kompjeno apylinkes prašyti išmaldos. Jie ėjo Senlio keliu, plačiais žingsniais, kiekvienas viena ranka laikydamas puodelį, kita lazdą. Jaunas, puikiai apsirengęs dvasininkas, raitas ant žirgo, lydimas raitelio palydovo, keliavo į Kompjeną. Jis ką tik sugrįžo iš Paryžiaus, kur buvo baigęs mokslus. Iš tolo jį nustebino tvirti ir tolygūs elgetų žingsniai.
Štai gudruoliai, pagalvojo, eina taip užtikrintai, nors visiškai nieko nemato. Noriu įsitikinti, ar jie iš tikrųjų akli, ir juos sučiupti.
Kai tik prijojo prie trijų bičiulių, vargšai žmonės, išgirdę arklių kanopų trepsėjimą, pasitraukė į šalį ir ištiesė rankas išmaldai. Jis juos pašaukė ir, apsimesdamas, kad kažką duoda, tarė:
Štai jums auksinė moneta. Pasirūpinkite ja pasidalyti ji skirta jums trims.
Taip, kilnusis pone, atsakė aklieji. Tegul Dievas už tai jums atlygina ir suteikia savo Šventąjį Rojų.
Nors nė vienas iš jų monetos negavo, kiekvienas nuoširdžiai manė, kad ją gavo kuris nors iš jo draugų. Todėl, ilgai dėkodami raiteliui ir linkėdami jam viso gero, jie vėl leidosi į kelią, tik dabar gerokai sulėtino žingsnį.
Dvasininkas taip pat apsimetė tęsiąs savo kelionę. Kiek toliau jis nulipo nuo žirgo, perdavė jį palydovui ir liepė šiam joti ir laukti jo prie Kompjeno vartų. Pats tyliai priartėjo prie aklųjų ir nusekė paskui juos, norėdamas pamatyti, kuo baigsis ši keista istorija.
Kai aklieji nebegirdėjo arklių kanopų garso, jų mažosios grupelės vadas sustojo.
Bičiuliai, tarė jis, šiandien mums tikrai nuskilo. Siūlau nebeduoneliauti ir grįžti į Kompjeną išleisti šio gero krikščionio auką. Seniai linksmai negyvenome, šiandien turime kuo puikiausiai pasivaišinti. Tad pasilinksminkime!
Pasiūlymas buvo sutiktas didžiausiais pagyrimais, ir mūsų trys elgetos tuojau apsisuko ir grįžo tuo pačiu keliu, o dvasininkas vis dar juos sekė.
Grįžę į miestą, jie išgirdo šaukiant:
Puikus vynas! Suasono vynas! Osero vynas! Žuvis, geri valgiai už gerą kainą! Užeikite, ponai!
Jie nebenorėjo eiti toliau. Užėjo į smuklę, prieš tai perspėję, kad nereikėtų spręsti apie juos pagal drabužius, tokiu tonu, kokiu kalba žmogus, kurio piniginėje slypi teisė įsakinėti, ir pareikalavo, kad aptarnautų gerai ir greitai.
Smuklininkas, vardu Nikolas, buvo pratęs matyti tokius žmones: kartais jie per vieną pasilinksminimą išleisdavo daugiau už kitus, iš pirmo žvilgsnio daug turtingesnius. Todėl jis pagarbiai juos priėmė.
Jis nuvedė juos į gražųjį kambarį, pakvietė sėstis ir užsisakyti, patikindamas, kad galįs parūpinti visa, kas geriausia Kompjene, ir taip pagaminti, kad jie liktų patenkinti.
Jie paprašė suruošti puikią puotą ir tuojau pat visas namų ūkis šeimininkas, tarnas, tarnaitė kibo į darbą. Net vieno kaimyno buvo paprašyta ateiti į pagalbą.
Pagaliau, susitelkus daugybei rankų ir pagalbininkų, jiems buvo patiekta penkių patiekalų vakarienė. Štai mūsų trys elgetos sėdi prie stalo, juokiasi, dainuoja, geria vienas į kito sveikatą ir smagiai šaiposi iš raitelio, kuris suteikė progą taip puotauti.
Dvasininkas, lydimas savo palydovo, jau buvo nusekęs paskui juos iki smuklės ir klausėsi tų linksmų kalbų. Kad nepraleistų nė vienos šios linksmos scenos akimirkos, jis netgi pats kukliai pavakarieniavo su šeimininku.
O aklieji tuo metu buvo užėmę garbingiausią salę ir leidosi aptarnaujami kaip tikri riteriai. Puota užsitęsė iki gilios nakties. O kad tokia puiki diena būtų deramai užbaigta, kiekvienas jų paprašė lovos ir nuėjo miegoti.
Kitą rytą smuklininkas, norėdamas kuo greičiau atsikratyti svečių, pasiuntė tarną jų pažadinti. Kai šie nusileido žemyn, jis suskaičiavo jų išlaidas ir pareikalavo dešimties sū.
Kaip tik šios akimirkos laukė gudrusis dvasininkas. Kad galėtų tuo pasimėgauti netrukdomas, jis atsistojo kampe ir, nenorėdamas pasirodyti, liko nuošalyje, kad jo buvimas nesutrukdytų reginiui.
Pone, tarė aklieji šeimininkui, mes turime monetą. Atiduokite mums grąžą.
Šeimininkas ištiesė ranką, norėdamas paimti pinigą. Tačiau kadangi niekas nedavė, jis paklausė, kuris iš trijų jį turįs.
Iš pradžių nė vienas neatsakė. Šeimininkas klausinėjo toliau, ir kiekvienas tarė:
Ne aš.
Tada jis supyko.
Na, ponaičiai sukčiai, ar manote, kad esu čia tam, kad leistumėtės iš manęs tyčiotis? Būkite malonūs ir baikite šitą kivirčą. Tuojau pat sumokėkite man dešimt sū, kitaip jums teks atsakyti!
Taigi aklieji vėl ėmė vienas kito klausinėti apie monetą. Netrukus pradėjo vienas kitą vadinti apgavikais, susiginčijo ir sukėlė tokį triukšmą, kad įtūžęs šeimininkas kiekvienam iš jų skėlė po keletą antausių ir sušuko tarnui, kad šis atneštų porą lazdų.
Dvasininkas visą tą laiką savo kampe taip juokėsi, kad vos nepritrūko kvapo. Tačiau pamatęs, kad reikalai darosi rimti ir jau kalbama apie lazdas, jis pasirodė ir nustebusiu veidu priėjo pasiteirauti, kas čia nutiko?
Pone, paaiškino Nikolas, šitie trys plėšikai vakar atėjo čia puotauti mano sąskaita, o šiandien, kai paprašiau, kad sumokėtų, jie dar turi įžūlumo iš manęs tyčiotis. Bet, po velnių, taip nebus! Kol jie neišeis...
Ramiau, ramiau, pone Nikolai, pertraukė jį dvasininkas. Gal šie vargšai žmonės neturi kuo susimokėti. Tokiu atveju turėtumėte ne juos kaltinti, o jų pasigailėti. Kiek jie jums skolingi?
Dešimt sū.
Ką? Dėl tokio menkniekio keliate tiek triukšmo? Na gerai, nusiraminkite aš pats tuo pasirūpinsiu. O kiek aš skolingas jums?
Penkis sū, kilnusis pone.
Puiku. Vadinasi, bus penkiolika sū, kuriuos jums sumokėsiu. Leiskite šiems nelaimingiesiems išeiti ir atminkite: skriausti vargšus didelė nuodėmė.
Aklieji, bijodami lazdų, nė nelaukę antro raginimo kuo greičiau paspruko. O Nikolas, kuris jau buvo susitaikęs su mintimi, kad praras savo dešimt sū, labai apsidžiaugė radęs žmogų, kuris už juos sumokės, ir ėmė garsiai girti dvasininko dosnumą.
Koks garbingas žmogus! kalbėjo jis. Koks kilnus kunigas! Taip, pone, tokia graži labdara neliks be atlygio. Jums seksis gyvenime, aš jums tai sakau, ir neabejotinai Dievas jus palaimins.
Tačiau viskas, ką sakė veidmainis keliautojas, buvo tik nauja jo gudrybė. Apsimesdamas dosniu ir taip apgaudamas smuklininką, jis galvojo tik apie tai, kaip iškrėsti jam pokštą panašų, kokį jau buvo iškrėtęs akliesiems.
Tą akimirką parapijos bažnyčioje pradėjo skambėti varpas, kviečiantis į Šv. Mišias. Dvasininkas paklausė, kas jas aukos, ir jam atsakė, kad klebonas.
Kadangi tai jūsų ganytojas, pone Nikolai, tęsė jis, jūs, be abejo, jį pažįstate?
Taip, pone.
O jeigu jis sutiktų sumokėti tuos penkiolika sū, kuriuos jums esu skolingas, ar laikytumėte mane atleistu nuo tos skolos?
Žinoma! Jei būtumėte man skolingas net trisdešimt livrų, ir tada būčiau patenkintas.
Na, tuomet eikite su manimi į bažnyčią ir pakalbėkime su juo.
Jie abu išėjo. Tačiau prieš tai dvasininkas liepė savo tarnui pabalnoti arklius ir laikyti juos paruoštus.
Kai jie įėjo į bažnyčią, klebonas jau buvo apsirengęs liturginiais drabužiais ir rengėsi aukoti Šv. Mišias juk buvo sekmadienis.
Tai užtruks gana ilgai, tarė keliautojas šeimininkui. Aš neturiu laiko laukti, turiu išvykti. Leiskite man prieiti prie klebono ir apie tai jam pranešti, kol jis dar nepradėjo. Jums juk pakaks jo žodžio?
Nikolas sutiko.
Dvasininkas priėjo prie klebono ir vikriai įspraudęs jam į ranką dvylika denarų, tarė:
Pone, atleiskite, kad drįstu prieiti taip arti altoriaus, bet tarp tos pačios profesijos žmonių viskas atleistina. Esu keleivis, keliaujantis pro jūsų miestą. Šią naktį apsistojau pas vieną iš jūsų parapijiečių tikriausiai jį pažįstate. Štai jis, visai netoli mūsų, už manęs. Tai geras, labai sąžiningas žmogus, neturintis nė lašelio klastos. Deja, jo protas kiek silpnas. Vakar vakare jį ištiko beprotybės priepuolis, todėl mes negalėjome miegoti. Šį rytą, ačiū Dievui, jam jau geriau. Tačiau vis dar jaučia šiokį tokį galvos skausmą, o kadangi yra labai dievobaimingas, todėl panoro, kad jį atvestų į bažnyčią ir paprašytų jūsų perskaityti Evangeliją idant mūsų Viešpats visiškai grąžintų sveikatą.
Su didžiausiu malonumu, atsakė klebonas.
Tuomet atsisukęs į savo parapijietį jis tarė:
Mano bičiuli, palaukite, kol baigsiu aukoti Mišias, o tada išpildysiu jūsų prašymą.
Nikolas šiuose žodžiuose įžvelgė pažadą, kurio ir buvo atėjęs, todėl daugiau nieko neklausinėjo. Jis palydėjo dvasininką iki smuklės, palinkėjo jam gero kelio ir grįžo į bažnyčią laukti, kol klebonas jam sumokės.
Kunigas, baigęs Mišias, su stula ant pečių ir knyga rankose grįžo pas smuklininką.
Mano bičiuli, tarė jis, atsiklaupkite.
Šis, labai nustebęs dėl tokios įžangos, atsakė, kad jis norįs gauti penkiolika sū ir jam nereikią ceremonijų.
Tikrai, pagalvojo kunigas, žmonės teisingai sakė: šitas žmogus truputį pamišęs.
Tuomet švelniu tonu jis prabilo:
Na, mano brangusis, pasitikėkite Dievu ir paveskite save Jo globai. Jis pasigailės jūsų sunkią valandą.
Ir tuo pat metu uždėjo jam ant galvos savo knygą bei pradėjo skaityti Evangeliją.
Įsiutęs Nikolas viską nusviedė šalin. Jis kartojo, kad jo laukia namuose, kad jam reikia penkiolikos sū ir kad jis nenori jokių maldų.
Supykęs klebonas sušaukė parapijiečius ir liepė sučiupti šį žmogų, nes jis esąs beprotis.
Ne, ne, aš ne beprotis! šaukė Nikolas. Prisiekiu šventuoju Kornelijumi, Kompjeno abatijos globėju, jūs manęs taip neapgausite! Jūs pažadėjote man sumokėti ir aš neišeisiu iš čia, kol neatgausiu savo pinigų.
Laikykite jį! Laikykite! šaukė kunigas.
Vargšelį tuojau apsupo žmonės: vieni laikė jam už rankų, kiti už kojų, vienas spaudė pilvą, kitas ragino nusiraminti. Jis iš visų jėgų stengėsi ištrūkti, keikėsi kaip apsėstasis ir putojo iš įniršio, tačiau, kad ir kaip priešinosi, kunigas uždėjo jam ant kaklo savo stulą ir ramiausiai perskaitė visą Evangeliją nuo pradžios iki galo, nepraleisdamas nė vieno žodžio. Po to jis gausiai apšlakstė Nikolą šventintu vandeniu, palaimino jį ir leido žmonėms nelaimėlį paleisti.
Vargšas suprato, kad buvo apgautas. Jis grįžo namo sugėdintas ir pažemintas, praradęs savo penkiolika sū. Užtat mainais gavo Evangelijos skaitymą ir palaiminimus.
Nuotrauka: Flamandų miniatiūristo Simono Beningo (apie 14831561 m.) darbas Kaimo gyventojai pakeliui į bažnyčią
S. Beningo kūrinys Kaimo gyventojai pakeliui į bažnyčią. Didžiąją dalį kūrinio užima gotikinė bažnyčia, pasižyminti aukštu šlaitiniu stogu, keturkampe varpine jo viduryje ir pailgais vertikaliais arkiniais langais. Paveikslo dešinėje pro arkinį bažnyčios įėjimą matyti viduje stovinčios žmonių figūros, virš kurių aukštai iškeltos ilgos degančios žvakės. Link įėjimo veda takas, kuris paveikslo apačioje pasuka į kairę ir eina horizontaliai kūrinio. Juo į bažnyčią keliauja įvairūs žmonės: maži vaikai, įsikibę į mamų sijonus arba prisėdę ant žemės, sukneles vilkinčios moterys, kurių galvas dengia skaros, ir kepurėti vyrai, vilkintys tunikas. Kai kuriuos žmones lydi šunys. Kaimo gyventojai rankose nešasi ilgas žvakes. Šonuose auga aukšti medžiai be lapų. Tikėtina, kad scena vaizduoja Grabnyčių dieną.