SOCIALINIS PULSAS
Autoriaus nuotrauka
Kai negalia tampa nacionalinio verslo pagrindu, arba mokytojos įspūdžiai iš Sevilijos
Agnė Bagaliūnienė, LASUC Ugdymo skyriaus mokytoja
Parašas po straipsniu

Birželio mėnesį man nusišypsojo laimė apsilankyti Sevilijoje kartu su bendradarbėmis iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro. Kelionės tikslas, žinoma, buvo dalykinis – keliavome į „Erasmus+“ mokymus „Sutrikusio regėjimo mokinių įtraukiojo švietimo kokybės gerinimas“ bei pažintinį vizitą į Ispanijos nacionalinės aklųjų organizacijos (ONCE) padalinį. Nemeluosiu, dideli lūkesčiai buvo keliami ir kultūriniam kelionės aspektui ir, jeigu prieš kelionę kas nors man būtų pasakęs, kad didesnį įspūdį nei Andalūzijos pasididžiavimas flamenko šokis ar „Sevilijos grybai“ (didžiausia pasaulyje medinė konstrukcija, primenanti milžiniškus futuristinius grybų skėčius, išdygusius istorinio senamiesčio aikštėje) man paliks jau minėta aklųjų organizacija, būčiau stipriai suabejojusi pašnekovu. 

 

Gyva pažintis su ONCE 

Ir štai jau aš ir Sevilijoje, kepinant 35 laipsnių karščiui stoviu prie ONCE padalinio ir matau didelį gan griežto stiliaus pastatą, kruopščiai saugomą apsaugininkų. Viduje kiek vėsiau, bet atmosfera tikrai šiltesnė: mus maloniai priėmė ten dirbantys pedagogai, specialistai ir vadovai. Po kelių dienų bendravimo su jais, aš įsitikinau, kad vis dėlto tas įsivaizduojamas mano pašnekovas būtų buvęs teisus – didžiausias mano įspūdis bus būtent šis vizitas ir suvokimas, kad Ispanijoje regos negalią turintys žmonės ne šiaip integruojasi į visuomenę, bet valdo gan nemažą tos visuomenės ekonomikos dalį. 

Taigi apie viską nuo pradžių. ONCE Ispanijoje buvo įkurta 1938 metais, kaip pati organizacija sako, iš didžiulės aklųjų bendruomenėje kylančios energijos ir užsidegimo pliūpsnio, kurį sukėlė geležinė valia nelikti visuomenės nuošalyje, kai Ispanijoje siautė pilietinis karas ir šalis skendėjo griuvėsiuose. Jau tuomet buvo pradėta tai, kas dabar yra tapę daugiamilijoniniu verslu, o prasidėjo viskas nuo loterijos. Pirmasis loterijos tiražas įvyko 1939-ųjų gegužės 8 dieną, kai vyriausybės dekretas suteikė teisę platinti vadinamąjį „paramos akliesiems“ bilietą, taip užtikrinant jos nariams orų pragyvenimo šaltinį. Tuomečiai loterijos bilietėliai turėjo tik 3 skaitmenis, patys tiražai vykdavo provincijų lygmeniu, o didžioji dalis valdymo buvo valstybės rankose. Turėjo praeiti daugiau nei 40 metų, kol ONCE valdymą perėmė patys Ispanijos neregiai ir pavertė šią organizaciją tuo, kuo ji yra dabar – trečiasis pagal dydį Ispanijos darbdavys, beveik 1 iš 286 šalyje dirbančių žmonių dirba būtent ONCE, ir daugiausiai žmonių su negalia darbinantis darbdavys pasaulyje! Net 58 proc. organizacijos darbuotojų turi negalią ir nebūtinai regos. Šie darbuotai užima įvairiausias pareigas, nuo loterijos bilietų pardavėjų iki vadovų. Ir, žinoma, ONCE neapsiriboja vien žmonių azartu laimėti loteriją. 

ONCE veikia per tris pagrindines veiklos sritis. Tai komercinis prekių ženklas „ILUNION“ (pavadinimas kilęs nuo žodžio, reiškiančio užsidegimą ir viltį, ką pati organizacija įvardija kaip varomąją visos organizacijos atsiradimo jėgą, bei žodžio, reiškiančio vienybę ir, kaip vėliau įsitikinsite, jie tikrai suvienija negalias). Šis prekių ženklas yra dominuojanti Ispanijos socialinės ekonomikos dalis, per kurią veikia daugiau nei 50 įvairiausių verslų. Tai nėra tiesiog žmonių įveiklinimas, siekiant socialinės integracijos įvaizdžio, tai milžiniškas verslo modelis, po kurio stogu telpa keturių žvaigždučių viešbučiai, patalpų priežiūra ir administravimas, skalbyklos, rinkodaros centrai, įvairios IT paslaugos, specializuotos konsultacijos įtraukties ir verslo valdymo klausimais, aplinkai draugiški atliekų tvarkymo sprendimai, mažmeninė prekyba bei pagyvenusių žmonių priežiūra. Šie verslai nelaukia pagalbos ar valstybės paramos, jie konkuruoja laisvojoje rinkoje, laimi viešuosius pirkimus ir generuoja šimtus milijonų eurų bei moka mokesčius valstybei. 

Kita veiklos sritis yra loterija. Ispanijoje veikia Finansų ministerijai priklausanti didžiausia valstybinė loterijų bendrovė, o nemenka jos konkurentė yra būtent ONCE. Taigi aklųjų organizacija stovi greta Ispanijos finansų ministerijos ir užsitikrina nemenką finansinę galią. Loterijos Ispanijoje yra griežtai reglamentuojamos ir nuolat audituojamos valstybinių institucijų, todėl suvaldyti tokio masto veiklą ONCE turi atskirą padalinį, kuriame be administracijos, logistikos, IT ir audito sričių darbuotojų dirba apie 22 tūkstančiai loterijos bilietų platintojų. Šie bilietų pardavėjai kasdien išeina į gatves ir pardavinėja loterijos bilietus. Sevilijoje matėme ne vieną ONCE kioskelį, tačiau ne mažiau žmonių, iš toli atpažįstamų dėl savo ryškių žalių liemenių, tiesiog gatvėje įsirengia laikinas loterijos bilietų pardavimo stoteles ir maloniai aptarnauja klientus. O jų tikrai netrūksta, nes žmonės supranta, kad, jeigu net ir nelaimės didžiojo prizo, jų pinigai nukeliaus tiesiai į regos negalią turinčių žmonių švietimą, technologijas ar šunų vedlių rengimą. Valstybė taip pat yra patenkinta, kadangi ant savo pečių nereikia nešti milžiniškos socialinės rūpybos naštos. 

 

Socialinė ONCE misija ir švietimas 

Dar viena veiklos sritis yra „Fundación ONCE“, socialinės misijos branduolys, kurio veikla įgalinama anksčiau minėtų dviejų sričių pajamomis. Šios srities atstovai, tai gausus būrys tiflopedagogų, psichologų, reabilitologų, mobilumo ir orientacijos specialistų, leidybos specialistų ir kitų darbuotojų, siekiančių technologinio pritaikymo, įtraukties bei universalaus prieinamumo. Įdomus faktas, kad šis fondas 1988 metais išplėtė teikiamą pagalbą į visas negalios rūšis, o tai reiškia, jog dalis ONCE uždirbamų pinigų yra skiriama žmonių su negalia mokymams bei mokslo ir darbo vietų prieinamumui. Regos negalią turinčių žmonių sukurta sistema tapo prieglobsčiu visoms negalioms. 

Dar norėčiau sugrįžti prie ONCE padalinio Sevilijoje, Švietimo resursų centro, ir kaip jis tiesiogiai susijęs su „Fundación ONCE“ veikla. Ilgą laiką Ispanijoje regos negalią turintys vaikai buvo siunčiami į specialias internatines mokyklas. Nors vaikai išmokdavo brailio rašto bei pasiekdavo gan gerą akademinį lygį, tačiau augdami uždaroje bendruomenėje vaikai vėliau negebėdavo įsitvirtinti visuomenėje už mokyklos sienų. Bėgant laikui ir Ispanijai integruojantis į demokratinę Europą, ONCE suprato, kad toks švietimo modelis nepasiteisina, ir taip internatinė mokykla tapo Švietimo resursų centru. Šiandien netoli 99 proc. Andalūzijos vaikų su regos negalia mokosi vietinėse bendrojo lavinimo mokyklose, o Švietimo resursų centras tampa jų užnugariu. Mobilios šio centro specialistų komandos keliauja po visą regioną ir konsultuoja mokyklų mokytojus, teikia pagalbą, pritaiko užduotis ir vertina mokinių pažangą. Pagalbos kiekis būna didžiausias ugdymosi proceso pradžioje ir po to palaipsniui mažėja, didėjant mokinio ir jo vietinės švietimo bendruomenės savarankiškumui. Taip pat iš šio centro iškeliauja ir paruošti brailio vadovėliai, įvairūs reljefiniai modeliai ar taktilinės schemos, kurių tuo metu reikia mokykloms. Nors nebeliko internatinės mokyklos modelio, tačiau mokiniai vis dar čia atvyksta, tik jau trumpam, savaitgaliui ar per mokinių atostogas, kad pasimokytų gyvenimo įgūdžių, mobilumo bei susipažintų su naujausių technologijų panaudojimo galimybėmis. Taigi Švietimo resursų centras veikia kaip atskiras ONCE padalinys, o, mokiniams baigus mokyklas, jų užnugariu tampa „Fundación ONCE“, kurie užtikrina sėkmingą mokinių integraciją į aukštesniojo mokslo bei darbo sferas. 

 

Pedagogai randa kelių savo darbui įgyvendinti 

Vizito metu pastebėjau daug panašumų su tuo, kokius mokymuisi skirtus resursus ruošiame čia Lietuvoje, tačiau nustebino ispaniškos veiklos mastas. Milžiniškos erdvės dedikuotos vien brailio ir taktilinėms mokymosi priemonėms ruošti ir gaminti, įvairūs teminiai kabinetai, skirti būtent tam tikrų gebėjimų lavinimui, visiškai savarankiškam regos negalią turinčio žmogaus gyvenimui įrengti kambariai. O tai, kiek daug įvairiausių priemonių ir pritaikymų yra pagamintų pačių pedagogų rankomis tiesiog iš didelės fantazijos ir kartais – antrinių žaliavų, privertė nusišypsoti, nes nesvarbu, kokios šalies pedagogas, jis visuomet ras pačių kūrybiškiausių būdų savo darbui įgyvendinti. 

Ispanijos aklųjų organizacijos ONCE veikla tikrai plati, o pati organizacija yra tokia galinga jėga, kad net juokaujama, jog, jeigu Ispanijos valdžia pritrūktų pinigų, galėtų eiti jų pasiskolinti iš aklųjų. 

Labai viliuosi, kad skaitant šį straipsnį kyla ne menkesnis susižavėjimas, nei kilo man. Aišku, kartu kyla ir didelis noras turėti ką nors panašaus ir mūsų šalyje, tik nereikia pamiršti, kad dideli pokyčiai neįvyksta greitai, bet jie visuomet nuo ko nors prasideda. Lietuvoje jau ne vienus metus veikia įtraukiojo ugdymo modelis, o Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, šalia mokyklos veiklos, atlieka labai panašų vaidmenį kaip ir ONCE Švietimo resursų centras: konsultuoja visos šalies mokyklas, siekdamas įtraukties kokybės, veikia mobili specialistų komanda, rengiami vadovėliai brailio raštu, o mokiniai priimami laikinam mokymuisi. Žinoma, esminis skirtumas, kad Lietuvoje esame apriboti valstybinio finansavimo, o Ispanijoje sukurtas milžiniškas veiklos modelis, generuojantis milijonus, garantuoja greitus ir efektyvius problemų sprendimo būdus. Lieka tikėtis, kad mažais žingsneliais ir mes pasieksime to, kas kada nors privers stebėtis ir žavėtis kitus. 

 

Autorės nuotrauka. Agnė Bagaliūnienė.  

Jauna, šiek tiek dešiniuoju profiliu pasisukusi moteris užfiksuota nuo krūtinės iki viršugalvio priešais tamsų foną. Ji vilki tamsų džinsinį švarkelį, ant pečių krenta tiesūs tamsūs plaukai, perskirti per viršugalvio vidurį. Agnės akys nukreiptos į priekį, plonos šiek tiek pravertos lūpos maloniai šypsosi. 

Nuotrauka: Kadaise akluosius tik rėmusi loterija, perėjusi į neregių organizacijos rankas dabar visiškai užtikrina puikiai išvystytą daugialypę ONCE veiklą ir paramą regos negalią turintiems žmonėms / autorės archyvo nuotr. 

Lauke saulėtą dieną iš šono užfiksuotas ONCE kioskelis. Kairėje prie jo stovi į prekystalį atsirėmusi vidutinio amžiaus moteris šviesia marga palaidine ir šviesiomis kelnėmis. Už jos stoviniuoja dar viena moteris, vilkinti tamsoką palaidinę, mūvinti tamsias kelnes ir užsidėjusi tamsintus akinius. Dešinėje už kioskelio driekiasi pertvara, už kurios tolumoje auga medžių alėja ir stūkso pailgi, vienas prie kito besišliejantys pastatai. Ant kioskelio plokščio stogo pritvirtintas į dešinę žengiantis žmogeliukas, priešais save ant žemės laikantis lazdelę. Jį sudaro apvali galva, trys pailgos figūros apvalintais galais, atstojančios ranką ir kojas, ir nuo rankos besitęsianti plonesnė figūra, vaizduojanti lazdelę. Tiesiai po stogu yra stačiakampis ženklas, ant kurio pavaizduotas toks pat žmogeliukas ir pateiktas užrašas „ONCE“. Kioskelio šoninės sienos viršų ir apačią margina tamsus brailio raštas. Pro langą, aplink kurį kabo reklamos, galima įžvelgti viduje sėdintį žmogų. Kioskelis išsiskiria aiškiu ir lengvai atpažįstamu dizainu. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]