PASIŽVALGYMAI SVETUR
Medijų rėmimo fondo logotipas
Autoriaus nuotrauka
Kaip saugiai „nusivožti“ Vankuveryje
Eglė Jarmolavičiūtė
Parašas po straipsniu

Vankuveris – ne tas miestas, kurį dažnai renkasi Lietuvos turistai. Aš pati, tiesą pasakius, apie jį pirmą kartą išgirdau iš „ChatGPT“. Kai paprašiau parekomenduoti, kur nuvykti Kanadoje, kad miestas būtų nedidelis ir nelabai triukšmingas, man pasiūlė Vankuverį. Sutikau, juolab kad jis yra vakarinėje šalies dalyje, netoli sienos su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV). O jei jau aš esu Šiaurės Amerikoje, tai iš Kanados galiu nukeliauti ir į JAV, juolab kad visada norėjau į Sietlą. Beje, būtent dabar, rašydama šį straipsnį, tai ir darau – traukiniu keliauju į JAV. 

 

Pasitinka Vankuveris! 

Vankuveris yra tikrai gana patogus gyventi neregiams. Čia, kaip ir visoje Šiaurės Amerikoje, atvykusios viešojo transporto priemonės garsiai pasako savo numerį, yra nemažai garsinių šviesoforų, nors, reikia pripažinti, nemažai ir tylinčių. Įdomu tai, kad sankryžose garsiniai šviesoforai skleidžia skirtingus garsus: kai galima eiti per gatvę, kuri yra šiaurės arba pietų kryptimi, garsas panašus į gegutės kukavimą. Jei į rytus arba vakarus – garsas panašus į paukščio švilpavimą. Nepasidomėjau, gal čia neregiams duodamas ir koks nors kalbantis kompasas, kad žinotų, kuria kryptimi juda? Man labai patiko šaligatviai – platūs, ant jų nėra stulpų, vazonų ir kitokių kliūčių. Kai kur prie šviesoforų yra iškilūs grindinio taškeliai, bet vedimo linijų neaptikau visai, nors tikrai nemažai vaikščiojau po miesto centrą. Įdomu, kad kai kuriose stotelėse yra lentelė su brailio raštu užrašytu stotelės ID numeriu, važiuojančio transporto grafiku ir telefono numeriu, tikriausiai, sužinoti informaciją. O kai kuriose stotelėse prie tokios lentelės yra mygtukas, kurį paspaudus pasakoma, kokia tai stotelė, kokie važiuoja autobusai ir kokia kryptimi. Žinau, kad tokių mygtukų turime ir Vilniuje. Kol nekeliavau, nebūčiau pagalvojusi, koks tai lobis. Atėjus į nežinomą stotelę jie padeda įsitikinti, kad tai tikrai reikalinga stotelė. 

Šį kartą keliaudama turėjau draugę, lietuvę, kuri gyvena Vankuveryje. Ji atvažiavo manęs pasitikti į oro uostą ir palydėjo į traukinių stotį, kai ketinau vykti į Sietlą. Tiesą pasakius, aš net buvau pamiršusi, kad taip būna, jog užsienyje mane gali kas nors pasitikti. Tikrai gera buvo atsipalaiduoti ir trumpam negalvoti, ar teisingą adresą suvedžiau, kaip čia rasti, kur čia važiuoti. Ji man parodė, kur reikia priglausti kortelę, kad nusipirkčiau bilietą. Čia, kaip ir Toronte, perkant visus viešojo transporto bilietus, tereikia priglausti bekontaktę mokėjimo kortelę. Draugė taip pat papasakojo, kad, jei nori lipti ne per priekines duris, kitas, užsidegus žaliai lemputei, reikia tinkamoje vietoje paliesti ir tik tada jos atsidaro. Tad aš rinkdavausi priekines duris, kurioms ta „paliesk ir atsidarys“ taisyklė negaliojo. 

Įdomybės prasidėjo atvykus į viešbutį, kai gavau elektroninį laišką su PIN kodais durims atrakinti. Dar iki siūlymo parsisiųsti programėlę, manęs vos neištiko infarktas. Aš buvau 100 procentų tikra, kad ten bus spyna su liečiamuoju ekranu ir aš negalėsiu savarankiškai atsidaryti savo kambario durų! Laimė, kad jie siūlo alternatyvą – „GO: KEYS“ programėlę, kuri visiškai prieinama naudoti su ekrano skaitymo programa. Tad man net labiau patiko nei kortelės. Kadangi aš namie turiu išmaniąją spyną, atrakinamą pirštų antspaudu, nesu įpratusi nešiotis raktų, tad man visai patiko, kad ir čia nereikėjo nieko papildomai pasiimti. 

Aš įsikūriau gana ramiame studentų miestelyje UBC (University of British Columbia). Jis yra gana didelis – 400 hektarų ploto su botanikos sodais, parkais, kavinėmis, bibliotekomis ir t. t. Juokiuosi, kad iš tikrųjų jis yra jau už Vankuverio miesto ribos. Taigi teoriškai aš negyvenau Vankuveryje. Nors susisiekimas su miesto centru neįtikėtinai geras. Mano viešbutyje pusryčiai buvo pusiau švediškas stalas: karšto maisto įdėdavo, o norint papildomai skrudintos duonos, dribsnių arba gėrimų – reikia susirasti. Bet tai nebuvo sunku, nes viskas sudėta tose pačiose vietose. 

 

Vanduo, greitis ir labirintai 

Pailsėjusi iškeliavau į miestą pasiplaukioti su „Zodiac“ kateriu. Jis ypatingas tuo, kad gali pasiekti net ir 90 kilometrų per valandą greitį. Taip taip, čia kaip tik man! Kateris išplaukia iš Granvilio salos. O aš išlipau Vankuverio centre ir tik vėliau sužinosiu, kad atėjau į tą salą per pėsčiųjų tiltą. Ak tas nematymas... 

Kai atėjo laikas plaukti, katerio kapitonas įspėjo, kad vandenynas banguotas, vėjas stiprus ir, jei nenorime sušlapti drabužių, galime rengtis specialų neperšlampamą kostiumą. Aš nusprendžiau taip ir padaryti. Buvau vienintelė, kuri jį rengiausi. Dar pagalvojau, „kokie čia visi kieti, aš tarp jų kaip kokia molė“, o ypač, kai šalia sėdėjęs keleivis pusiau ironiškai pasidomėjo, „ar tik nebus man per karšta?“ „Pamatysim“, – atsakiau. Kai išplaukėme į vandenyną, supratau, kad visgi buvo labai gera mintis vilktis kostiumą. Mat mes tiesiogine to žodžio prasme išsimaudėme vandenyne. Mano drabužiai kiek sušlapo net ir per tą specialų kostiumą. Aš jau nekalbu, kiek šioje ekstremalioje kelionėje „išgėriau“ Ramiojo vandenyno vandens. Palyginusi, kai plaukiau kateriu Majamyje, tuomet man atrodė labai greitai, bet čia buvo nepalyginamai ekstremaliau. Kai mes krisdavome nuo bangos, atrodė, kad tas kateris tikrai perlūš pusiau. 

Po pasiplaukiojimo pasijutau išalkusi, tad ėjau ieškoti, kur pavalgyti. Einu, kur veda „WeWALK“ programėlė ir… kažkokia nesąmonė, ji veda į vandenį. Paklausiau žmogaus, kaip čia man pereiti, ir jis paaiškino, kad man reikia plaukti su keltu ir taip pasieksiu kitą krantą. „Ak taip, aš gi saloje…“, supratau, o norint grįžti per tiltą, būtų reikėję visai nemažai paėjėti. Mano migdolinis smegenų kūnas, aišku, kad pradėjo siautėti, kaip čia, ką čia…. Bet ką, reikia eiti. Tas žmogus juk aiškiai paaiškino, kur. Dar perklausiau „ChatGPT“ ir man paaiškino, kaip pasakyti prie kelto, kur man reikia išlipti. Taigi nusileidau rampa į prieplauką, ten sutikau žmogų, pasakiau, kur man reikia, ir jis mane palydėjo į keltą. Man tereikėjo paplaukti 200 metrų ir aš vėl atsidūriau Vankuverio centre, kur sėkmingai nuėjau pavalgyti. 

Pusę kitos dienos perplanavau savo viešnagę, mat norėjau kažko įdomesnio. Turėjau du pasirinkimus: dviejų kilometrų „Zip line“ (nusileidimas lynu) arba olimpinė bobslėjaus trasa. Lietuviškai – vasarinėmis rogutėmis nuo kalno 90 kilometrų per valandą greičiu. Taip, taip, aš vis dar ieškau, kaip čia saugiai nuo kur nors „nusivožus“. 

„ChatGPT“ sako, kad su tuo „Zip line“ gali būti keblu, nes iki jo reikia nueiti du kilometrus mišku, tad jie turėtų rasti man darbuotoją, kuris palydėtų. Skambinu klausti ir gaunu atsakymą, kad galėčiau skristi tuo lynu, jei būčiau su kuo nors, kas mane palydėtų. Deja, aš esu solo keliautoja. Skambinu paklausti dėl tų rogučių, ką ten tokio neįveikiamo reiktų padaryti. O ten viskas puiku, rezervuokis ir nuleisime tave žemyn. Ai, tik tokia smulkmena: visa tai vyksta Vistlerio mieste, kuris yra už beveik 100 kilometrų nuo Vankuverio. Čia mano vidinis bailiukas, aišku, vėl bando klykauti, kad viskas per sudėtinga…. Aš jam atšaunu, kad čia nė kiek nesudėtingiau, nei Vankuveryje susirasti katerį, ir nusprendžiu kitą dieną išbandyti. 

O štai tądien dar buvau suplanavusi kelionę į „Canadian Assistive Technology“ parduotuvę ir į Karalienės Elžbietos parką, kuriame yra Bloedel konservatorijos stiklinis kupolas. Tai tarsi mini džiunglės su daugybe visokių augalų, dirbtinių vandens telkinių ir laisvai skraidančiomis papūgomis. Taigi keliauju. Kol ryte išsikrapščiau, kol ką, matau, kad parduotuvė gana greitai užsidarys. Akimirką pasvarstau, ar man iš viso verta važiuoti. Bet kažkokia nematoma jėga tempte tempė į ją. „WeWALK“, aišku, nuvedė mane į nugarinę pastato pusę, kol susigaudžiau, kol išėjau, supratau, kad iki uždarymo liko tik penkiolika minučių. O aš vis dar nesu tikra, kur čia eiti. Dar daugiau, ta parduotuvė – tai kabinetas pastato viduje. Įsijungiu „Apple Maps“, rodo, kad aš atvykau į pastatą. Randu duris, įeinu ir suprantu, kad čia tūkstantis kabinetų, praktiškai nėra žmonių, ir aš nežinau, ar šitas įėjimas iš viso yra tas, kurio man reikia. Jau sukuosi išeiti, kai mane sustabdo žmogus, pasiūlęs pagalbą. Išsiaiškiname, kad taip, tokia vieta – parduotuvė – šitame pastate yra, pirmame aukšte. Einu ieškoti, nors suprantu, kad jau liko tik dešimt darbo laiko minučių, o ten labirintas su tūkstančiu kabinetų ir nuliu žmonių. Galvoju, ką aš čia darau, vis tiek ta parduotuvė tuoj užsidarys… Randu kažkokį šeimos centrą, odontologo paslaugas ir kažkaip netyčia pasisuku reikiama kryptimi, tad randu tą parduotuvę. Paaiškinu, kad užtrukau, kol radau, o darbuotojas nuramina, kad nieko baisaus, kad jis galįs padirbėti ir ilgėliau. Nusiperku, ko norėjau, mat asortimentą jau buvau išsiaiškinusi anksčiau, ir keliauju į konservatoriją apžiūrėti to kupolo. Tiesa, jis nebuvo toks didelis, kaip įsivaizdavau, bet buvo gera klausytis papūgų garsų ir tiesiog ramiai pabūti. 

 

Kada, jei ne dabar? 

Kitą dieną – kelionė į Vistlerį, olimpinę bobslėjaus trasą. Beje, buvau iš anksto susiradusi, kur sustoja man reikalingas autobusas, pasižymėjau tą vietą programėlėje „WeWALK“, tad keliauju be streso. Visgi „ChatGPT“ įspėja, kad tas olimpinis miestelis kalnuotas ir nuo stotelės man reiks lipti į kalną 300 metrų. „Šaligatvių aš tau nepažadu“, – sakė dirbtinis intelektas ir šį kartą neapgavo. Užtruko, kol aš apskritai susigaudžiau, kaip eiti, mat „WeWALK“ kažkodėl kas žingsnį rodė eiti vis kita kryptimi. O ten kalnai, baisu kur nors nuslysti. Beje, „Uber“ čia irgi – sėkmės laukiant. Tad einu besikeikdama ir klausdama savęs, kodėl aš tai iš viso sugalvojau? Navigacija vėl rodo apsisukti ir eiti atgal, girdžiu, kad į mane nuo kalno važiuoja automobilis. Kur trauktis? Laimė, pravažiuoja. Kažkaip susirandu kryptį ir atsargiai einu toliau. Pagaliau posūkis, rodo, kad jau arti, keliasdešimt metrų ir, kokia laimė – sutinku darbuotoją, kuris mane ir palydi iki centro. Čia mus, norinčiuosius išbandyti olimpinę trasą, nuveža į kalną, išklausome saugumo instrukcijų, ko nedaryti. Dalį trasos nueiname patys, mat važiuoti rogutėmis būtų per stipru turistams. Gidas pasakoja apie šį sportą, kaip treniruotis, vairuoti rogutes. Nors atrodytų, ką ten vairuoti, trasa panaši į spiralę, gravitacija pati nuo kalno nuleis. Bet ne! Viskas daug sudėtingiau. Svarbu neliesti trasos atitvarų, mat tada prarandamas greitis ir laikas. Pagaliau mes jau prie savo rogių. Aš leidžiuosi pirma. Įdomu, bet turiu pastebėti, kad po išbandyto šuolio parašiutu man nebeatrodė baisu, tik labai purtė ir šalmas daužėsi į rogučių kraštus, tad važiavau pasilenkusi. 

Norėdama išvengti kalno žemyn, bandau kažkaip rasti „Uber“. Deja, deja... Jau buvau susitaikiusi, kad teks pačiai keberiotis, bet pora, kuri rogutėmis leidosi toje pačioje grupėje, pasiūlė pavežti. Štai kaip kartais paprastai viskas išsisprendžia. 

Lankantis Vankuveryje būtina nuvažiuoti prie Grouse kalno masyvo (aukščiausia vieta – 1200 m). Jo rezervato aplinkoje gyvena grizlis vardu Grinderis. Į kalnus keliavome su drauge, tad vėl galėjau kiek pailsėti nuo to nuolatinio ieškojimo, galvojimo, kaip ir kur. Čia pirmą kartą kilau gondola, nes niekada prieš tai nesu buvusi kalnuose. Įdomu tai, kad gondola nuolat juda lynu. Tad į ją reikia spėti įlipti pro atidarytas duris. Aišku, darbuotoja pasiūlė ją sustabdyti, bet mes su drauge nutarėm, kad įšoksime. Ir įšokome. Kalno viršuje kiek pasivaikščiojome, pavalgėme, nufotografavome grizlį ir grįžome į miestą. Draugė turėjo dirbti, o aš dar pasinaudojau hidroplanu – nuo vandens kylančiu lėktuvu. Turėjau tokią labiau apžvalginę ekskursiją virš miesto, tad aš prisifotografavau ir po to prašiau „ChatGPT“ papasakoti, ką mes ten matėme. 

Paskutinę dieną Vankuveryje nutariau nebeieškoti nuotykių, o ramiai leidau laiką viešbutyje, džiaugdamasi, kad vėl tarsi pastūmiau savo pačios ribas, ką gali ir ko negali neregys. Kad vis lengviau ir lengviau susitarti su tuo savo vidiniu bailiuku. Jis paverkšlena, kad čia sunku, baisu, o aš jam atšaunu, kad vis tiek reikia daryti, kada gi dar tokia proga pasitaikys? 

Kaip ir žadėjau, keliauju į Sietlą. Užsisakiau asistentą, jis padėjo praeiti pasienio kontrolę, laimė, jog kažkaip pamiršau, kad bus vėl interviu su pareigūnu, dėl to nebijojau, kad nesuprasiu pareigūno klausimų. Šį kartą tikrai daug užtikrinčiau jaučiausi atsakinėdama į juos. Tiesą pasakius, aš net ne iš karto supratau, kad čia pareigūnas, galvoju, kažkoks bičas tikrina pasą ir iš smalsumo klausia, ką veiksiu. O aš jam taip nuoširdžiai pasakoju visą savo planą. Kai paklausė, kada išvyksiu iš JAV, tada ir supratau, kad čia buvo interviu su pareigūnu. Taigi mane praleidžia vykti į JAV ir aš sėkmingai traukiniu keliauju toliau. 

 

Nuotrauka: Vistlerio sporto centre, prie 2010 m. Vankuverio žiemos olimpinių žaidynių rogučių, bobslėjaus ir skeletono trasos / asmeninio archyvo nuotr. 

Saulėtą dieną lauke iš priekio visu ūgiu užfiksuoti priešais bobslėjaus roges pozuojantys E. Jarmolavičiūtė su gidu, vilkintys tamsius bluzonus ir mūvintys tamsias kelnes. Už jų tolėliau į kairę leidžiasi trasos atkarpa ir driekiasi eglynas, tolumoje stūkso ūkanoti kalnai. Kairėje stovinti Eglė dešiniąja ranka priešais krūtinę laiko į žemę atremtą baltąją lazdelę, o kairiąją laiko sulenkusi priešais pilvą. Ji yra užsidėjusi stambius tamsintus akinius. Tamsūs plaukai surišti į uodegą, o pravertos lūpos plačiai šypsosi. Dešinėje esantis gidas stovi nuleidęs rankas. Jis yra užsidėjęs kepurę su snapeliu ir priekyje pavaizduota Kanados vėliava. Gido šviesūs garbanoti plaukai styro aplink ausis, akys nukreiptos į priekį, sučiauptos lūpos šiltai šypsosi. Už jų ant ratukų stovi šviesios metalinės rogės. Priekyje yra nuožulnus stačiakampis į priekį išlenktas skydas, o šonuose – sienelės. Atvirame gale sienelių viršuje pritvirtintos dvi rankenos. Priešais roges stovinti Eglė atrodo linksma ir nusiteikusi nuotykiams. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]