MŪSŲ ŽMONĖS
Medijų rėmimo fondo logotipas
Autoriaus nuotrauka
Mindaugas – karališkas vardas, prasmingi darbai
Pranas Pliuška, [email protected]
Parašas po straipsniu

Dar kartą man pasitvirtino taisyklė, kad niekas gyvenime nevyksta atsitiktinai. Prieš kelerius metus dalyvaudamas Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) lengvosios atletikos čempionate pietų metu kavinėje buvau pasodintas prie stalo, prie kurio jau sėdėjo keli sportininkai. Kol laukiau patiekiant valgių, klausiausi pokalbio, kuris mane gerokai sudomino. Sužinojau, kad man laisva vieta atsirado šalia Mindaugo Triušio iš Klaipėdos. Jau buvau apie jį nemažai skaitęs, girdėjęs, bet tiesiogiai neteko bendrauti. Tą kartą šio žmogaus tvirtai dėstomos mintys sudomino, patiko loginė mąstysena ir pagalvojau, kad norėčiau kada daugiau apie jį sužinoti, pažinti. Žvaigždės sukrito man palankiai, nes netikėtai gavau užduotį žurnalo straipsniui pakalbinti būtent Mindaugą. Keli telefoniniai pokalbiai tikrai neprailgo ir buvo įdomūs, bet apie viską nuo pradžių. Mindaugas Triušys gimė Klaipėdos rajone, ūkininkų šeimoje, 1976 m. lapkričio 8 d., tad visai neseniai atšventė apvalų jubiliejų. Turi dvejais metais vyresnį brolį, kurio gimtadienis – koks netikėtumas – lapkričio 9-ąją. Toliau apie save ir jį supančią aplinką jau leidžiu pasakoti pačiam Mindaugui. 

 

Gyvenimo kelias, kupinas iššūkių ir atsakomybės 

Regos problemos man pasireiškė dar ankstyvoje vaikystėje. Pagal turimą informaciją spėju, kad jas lėmė komplikacija po persirgto plaučių uždegimo, kai man buvo vos 6 mėnesiai. Matyt gydytojai patarė, tad vaikystėje tėvai mane pasaugodavo nuo sunkesnių darbų, kurių ūkiškai gyvenant kaime netrūko. Nuo pirmos klasės iki vidurinės baigimo (1997 m.) mokiausi Vilniuje, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Nors Kaunas man buvo arčiau, bet tada į Vilnių nukreipdavo prasčiau matančius. Vienintelį mokymosi specializuotoje mokykloje minusą įvardyčiau tai, kad toje pačioje įstaigoje reikia ir gyventi, vaikas ilgam atitraukiamas nuo šeimos. Kiti aspektai mano asmeninės patirties vertinimu kalba ne integruoto mokymo modelio naudai: pagalbinių techninių priemonių bazė, patyrę specialistai, žinantys ir mokantys dirbti su regos problemų turinčiais vaikais, nedidelis, iki 12 mokinių, skaičius klasėje, tad didesnis individualus dėmesys kiekvienam vaikui. Dar pridėkime 100 procentų pagal regos negalią adaptuotą mokymosi procesą ir programą bei emocinį klimatą: jokių patyčių iš aplinkos dėl nematymo ar prasto regėjimo. Jei Lietuvos švietimo sistemoje atsirasdavo kokia naujovė, tai greitai ta priemonė ar technika būdavo ir mūsų mokymosi įstaigoje. 

Baigęs vidurinę dar mokiausi vadybos, vėliau tėvų ūkyje įkūriau savo sodybos nuomos laisvalaikiui ir pramogoms verslą ir jame sukausi kokius 10 metų, kol nutariau tęsti mokslus. Dvejus metus pasimokiau masažo, o po to pradėjau studijuoti kineziterapiją – iš pradžių kolegijoje, vėliau universitete, tad šešerius su puse metų pasinėriau į medicinos srities mokslus Klaipėdoje. Tuo periodu su žmona Regina sukūrėme šeimą. Auginame dvi dukras – Paulą ir Eglę. Pamenu, buvo įtemptas periodas, nes mokydamasis stacionare dar ir dirbau, o namie laukė šeimos rūpesčiai. Iki 2020 m. keliuose reabilitacijos centruose dirbau kaip kineziterapeutas, masažuotojas. 

Prisipažinsiu, mokausi ir dabar. Nuo šių metų sausio 1-osios atsirado reikalavimas, kad specialistas, dirbantis sporto klube, turėtų trenerio kvalifikaciją. Ir man jos reikia: nuo 2013 m. buvau Klaipėdos miesto aklųjų ir silpnaregių sporto klubo „Pamarys“ viceprezidentas, o nuo 2016-ųjų esu šio klubo prezidentas. 2020 m. pasitraukus iš posto buvusiai pirmininkei, man buvo pasiūlyta užimti jos vietą. Pradžioje nenorėjau imtis šio darbo, nes pakako intensyvios veiklos sporto klube, užimtumo šeimoje ir mokslų, bet vėliau pasiūlymą priėmiau. Tad šiuo metu esu ir LASS Klaipėdos miesto filialo pirmininkas. Abi mano dabartinės pareigybės kas ketveri metai yra perrenkamos, tad nėra stabilumo jausmo dėl ateities. 

Šiuo metu tenka derinti sportinę, organizacinę, socialinę veiklas bei mokymąsi. Prie etatinių veiklų prisideda visuomeniniai įsipareigojimai, nes esu išrinktas į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sporto federacijos valdybas bei Klaipėdos miesto gerovės tarybą. Kalbant apie pastarąją, aš, kaip dažnai būna, matau nelogiškų dalykų, pavyzdžiui, kad tos gerovės tarybos veikla dubliuojasi su neseniai atsiradusios asmenų su negalia reikalų koordinatorės darbo sritimi. Panašiai, kaip sunku atskirti seniūnaičių ir bendruomenių pirmininkų funkcijas. Dar blogiau, kai vieni su kitais pradeda konfrontuoti, nesveikai konkuruoti. Apskritai visuose valstybės valdymo lygiuose matau daug taisytinų dalykų. 

 

Kai pomėgiai tampa gyvenimo dalimi 

Į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) veiklą įsitraukiau per sportą. Jau mokykloje pradėjau užsiiminėti lengvąja atletika, šaškėmis, šachmatais, golbolu, priklausiau šios mokyklos sporto klubui „Šarūnas“. Bėgime man visada geriau sekėsi sprinto rungtys, tad ir dabar dalyvaudamas varžybose mieliau jas pasirenku, nors šiuo metu bėgioju tik savo malonumui, nesiekdamas rezultatų ir nekeldamas aukštų tikslų. Patinka ir kitos sporto šakos, pavyzdžiui, tarptautinėse šimtalangių šaškių varžybose, čempionatuose dalyvavau jau 5 ar 6 kartus. 

Klaipėdoje esu populiarėjančio aklųjų teniso pradininkas ir propaguotojas. Jau subūriau 10 savo miesto šios sporto šakos mėgėjų. Pernai, birželio mėnesį, startavau aklųjų teniso pasaulio taurės varžybose ir dalyvavau šios sporto šakos pasaulio čempionate, kuris šių metų rugpjūtį vyko Vilniuje, nors aklųjų tenisu ėmiau užsiiminėti vos prieš pusantrų metų. Šis sportas reikalauja ne tik ištvermės, bet ir loginio mąstymo, kūrybos. 

Mėgstu klausytis knygų, tik tam pomėgiui dažnokai pritrūksta laiko. Pamenu dar mokyklos laikais buvo tokie juostiniai magnetofonai. Kartais taip įsitraukdavau į kokią knygą, kad skirsnis po skirsnio ir jau klausausi 6 valandas, jau aušta nauja diena... arba klausydavausi knygos tol, kol užmigdavau. Atsibusdavau ryte, o jau pasibaigusi juostelė tiksėdama sukasi. Dabar įgarsintų knygų klausausi per programėlę telefone. Į varžybas, kurios organizuojamos ne Lietuvoje, vykstu išnaudodamas savo atostogas, tad kartais pavyksta suderinti su žmonos atostogomis ir keliaujame kartu. 

Tarp bendrų šeimos pomėgių paminėčiau pasivaikščiojimus parkuose, filmus, teatrą. Neretai pabėgti nuo kasdienybės rutinos nuvažiuojame į savo sodybą, kurioje ilsimės, o kokio nors darbo ten imuosi tik savo malonumui. Man patinka technika. Jau vaikystėje tėtis kartais pasisodindavo ant kelių ir leisdavo pačiam pavairuoti kokiais ramesniais kaimo keliukais. Jei akys būtų sveikos, tai gal net vairuočiau kokį vilkiką. Stebiuosi žmonėmis, kurie turi galimybę vairuoti, bet nesiruošia gauti vairuotojo pažymėjimo. 

 

Tarp integracijos ir bendruomenės išsaugojimo – atsakomybė už mūsų ateitį 

Mano nuomone, kas gimsta silpnai matydamas, tai jam tokia aplinka yra įprasta, jis nežino, kaip mato turintys sveikas akis, todėl atrodo, kad viskas taip ir turi būti. Sunkiau tiems, kas matė gerai ir staiga apako ar regėjimas stipriai pablogėjo. Jei ko nors neįžiūriu, fotografuoju, išsididinu, pasirenku man tinkantį kontrastą. Gerai orientuojuosi pažįstamoje aplinkoje, prasčiau – nežinomoje, bet baltosios lazdelės kol kas nenaudoju. 

Visuomenės požiūris į neregius ir silpnaregius pastebimai keičiasi į gerąją pusę. Retesni nesusipratimai, vis mažiau atgalinės neigiamos reakcijos ko nors pasiteiravus, paklausus parduotuvėje, transporte ar kitoje viešoje vietoje. Kai mokiausi mokykloje, dar nesiryždavau svetimų, nepažįstamų žmonių pasitikslinti apie ką nors, ko gerai neįžiūrėdavau. Bijojau parodyti, kad nematau. Tas etapas jau senokai praeityje ir nebejaučiu komplekso prisipažinti, kad nematau. Tam įtakos turi ir informacijos sklaida apie mus per radiją, televiziją, spaudoje. Pati LASS nemažai daro, kad fizinė ir informacinė aplinka būtų mums kuo geriau pritaikyta, o visuomenė būtų informuota, supažindinta ir pasiruošusi su mumis tinkamai elgtis, nežeidžiant orumo, nežeminant dėl negalios. O ir mes vis drąsiau ir laisviau įvairiose srityse reiškiamės ne tik savo bendruomenėje, bet ir atviroje visuomenėje. 

Man nuoširdžiai rūpi, kas vyksta mūsų organizacijoje. Esu iš prigimties ūkiškas žmogus, tad skaudžiai išgyvenu, jei nesugebame išsaugoti ir prarandame kokį mums priklausantį turtą. Juk prisiminkime, kokie žmonės buvo mūsų organizacijos kūrėjai – ne tik pradininkai, bet ir tie, kurie pagaliau praėjusiu sovietmečio laikotarpiu sugebėjo padėti ne tik grandiozinį materialinį, bet ir socialinį bei kultūrinį pagrindą organizacijai visapusiškai veikti. Kažin, ar jiems buvo lengvesnės sąlygos nei dabar. Jei turėtume tų žmonių protus, išmintį, atkaklumą, drąsą, sąžiningumą, kitas vertingas savybes, gal ir dabar galėtume klestėti ir visu 100 procentų lanksčiai veikti žmogaus su regos negalia labui pagal situaciją čia ir dabar, o ne taikytis prie kartais ne visai logiškų reikalavimų, taisyklių, apribojimų, bijant prarasti finansavimo šaltinį iš valstybės biudžeto. Mano nuomone, atkūrus valstybės nepriklausomybę, nuo 1990 m., mes pradėjome neatsakingai elgtis su tuo, kas iki tol asociacijos buvo sukurta. Dalis turto „įgavo kojas“ ir išgaravo... 

Stebėdamas šiuolaikinį gyvenimą sugalvojau terminą „svarbių asmenų visuomenė“. Kiekvienas turi savo nepajudinamus įsitikinimus, principus, savo vienatinę, privačią tiesą. Kaip tada priimti visiems tinkamą sprendimą, kaip sutarti, kai niekas nenori nusileisti, ieškoti kompromisų? Pridursiu, kad man nerimą kelia ir net baugina žodis integracija. Įsivaizduokime sėkmingą, baigtinę integraciją. Visi mūsų organizacijos žmonės dainuoja, šoka, vaidina, sportuoja, kitaip veikia ir kuria sveikųjų kolektyvuose. Ar tai tikrai įmanoma? Išsibarstytume kaip avelės ir kas jas besurinktų, ar bebūtų prasmė burtis, rinktis, o gal tai taptų retenybe. Prieitume prie pavojingos savo organizacijos išnykimo ribos. Esame antrojo veiklos šimtmečio pradininkai, tad kiekvienas – nuo vadovo iki eilinio nario – turėtų jausti atsakomybę, įsipareigojimą, kad ir kitas organizacijos šimtmetis būtų prasmingas, naudingas, bent jau ne prastesnis. 

 

Kuklus dabarties kūrėjas 

Paklaustas, ar švenčia Mindaugines, pašnekovas atsakė: „Mane priverčia švęsti. Tikrasis mano vardadienis yra spalio 14-ąją, bet kas nors iš artimųjų, draugų, pažįstamų vis atvyksta pasveikinti. Pats nieko neplanuoju, neorganizuoju, viskas įvyksta spontaniškai. Nusistovėjusių tradicijų nėra, bet švęsti tokią ypatingą dieną smagu.“ 

Pokalbio metu jaučiau, kad Mindaugas gali dar daug papasakoti apie savo pasiekimus, laimėjimus, nuveiktus darbus kitų žmonių labui, įdomias veiklas, duoti daug naudingų patarimų, bet taip pat supratau, kad kuklumas, nenoras girtis akivaizdžiai ėmė viršų, o nuo aštresnės kritikos stabdė savikritiška distancija, padorumas ir diplomatiškumas. „Žvelgiant į ateitį asmeniškai svajoju, kad pavyktų išsaugoti bent jau tokį regėjimą, kokį dabar turiu, išlaikyti sveiką kūną, išauginti vaikus ir kad bendromis jėgomis pavyktų kurti užtikrintą ateitį“, – pokalbį užbaigė Mindaugas. 

Kai liepos 6-osios vakarą vėl suskambės Tautiška giesmė, susimąstykime – juk Lietuvos himnas skamba ne tik karaliaus, vadų, karžygių iš garbingos istorinės tautos praeities, bet ir tokių, lyg ir paprastų, bet atsakingų dabarties kūrėjų, tokių žmonių kaip Mindaugas, su kuriuo artimiau susipažinote šiame straipsnyje, garbei. 

 

Nuotrauka: Sportas yra neatsiejama M. Triušio gyvenimo dalis. Nuotraukoje – IBTA Pasaulio aklųjų teniso čempionate Vilniuje 2026 m. / „Blind Tennis Lithuania“ archyvo nuotr. 

Teniso turnyro atidaryme dalyvaujančio M. Triušio nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras užfiksuotas iš priekio ir dešinės nuo klubų iki viršugalvio. Fone priešais tuščias priekines tribūnų vietas kabo Australijos vėliava. Mindaugas dešiniąja ranka yra įsisprendęs į šoną, o kairiąja, permesta per besileidžiantį metalinį turėklą, po smakru laiko išmanųjį telefoną, lyg kažką juo fiksuotų. Sportininkas vilki šviesius ąžuolo lapais išmargintus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir mūvi šviesias kelnes. Priešais pilvą nuo kaklo kabo dalyvio kortelė. Mindaugo žili plaukai trumpai skusti ir ant viršugalvio stovi piestu. Jo galva šiek tiek pakreipta aukštyn, primerktos akys žvelgia į priekį, jas truputį užstoja stambūs akiniai tamsiais rėmeliais. Pravertos lūpos linksmai šypsosi, veidas spinduliuoja entuziazmu. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]