Kažkurią dieną susimąsčiau, kad gyvenu pereidama nuo visiškos izoliacijos iki laisvės. Nuo mygtukų skaičiavimo, norint pasikeisti skambučio melodiją telefone, iki keliavimo automobiliu be vairuotojo. 

Taip, dažnai su nematančiais draugais pasvajojame „kaip būtų gerai vairuoti“. Juk automobilis, pavyzdžiui, suteikia laisvę rinktis gyvenamąją vietą, nepriklausomai nuo to, koks ir kokiu dažnumu važiuoja viešasis transportas, kaip toli stotelė, ar patogu iki jos nueiti ir panašiai. Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad viena iš pagrindinių daugumos neregių problemų – negalėjimas laisvai keliauti. Gera žinia ta, kad automobiliai be vairuotojo jau ne tik mokslinės fantastikos romanų puslapiuose, o tikrų tikriausia realybė. 

Savo būryje dažnai diskutuodavome, ar tikrai įmanoma paleisti save valdantį automobilį į kelią, kai jame tiek visko gali įvykti, ar tai saugu... Žvelgiant į šiandienius išradimus, belieka tik spėlioti, ar ateityje paties žmogaus vairavimas netaps labiau hobiu nei poreikiu, nes tai tikrai patogu – važiuojant gali savo automobilyje daryti, ką nori. 

Kad tokie automobiliai be vairuotojo jau rieda keliais, žinojau dar prieš keliaudama į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) ir Kanadą. Tad nusprendžiau, kad būtinai noriu tokį automobilį išbandyti ir perplanavau kelionę taip, kad savarankiškai galėčiau patyrinėti „Waymo“. 

Tai kas tas „Waymo“? 

„Waymo“ – pavadinimas iš žodžių žaismo, sudarytas iš angliško „way“ („kelias“, „būdas“) ir „mobility“ („mobilumas“) trumpinio. 

„Waymo“ istorija prasidėjo dar 2009-aisiais kaip „Google Self-Driving Car Project“. Iš pradžių ši kompanija tiesiog „prikraudavo“ automobilį „Toyota Prius“ visokių lidarų, kamerų ir mokė važiuoti savarankiškai. 2015 m. įvyko labai simbolinis dalykas – aklas amerikietis Steve’as Mahanas vienas važiavo jų autonominiu prototipu viešais Teksaso keliais. Be saugos vairuotojo. 2016 m. projektas tapo atskira „Alphabet“ kompanija „Waymo“, o po kelerių metų Finikse (JAV) pradėjo veikti „Waymo One“ – tikra robotaksi paslauga. Pamažu iš automobilių buvo išprašyti ir saugos vairuotojai. 

Ilgą laiką pagrindinis „Waymo“ robotaksi buvo elektrinis „Jaguar I-PACE“. Pats „Jaguar“ iš esmės yra normalus serijinis elektromobilis, tik gerokai patobulintas: jame įdiegta „Waymo Driver“ autonominio vairavimo sistema su 29 kameromis, lidarais, radarais ir krūva kompiuterių. Kameros mato šviesoforus, kelio ženklus ir kitus eismo dalyvius, radarai nustato jų atstumą bei judėjimo greitį, o lidarai lazeriais kuria trimatį automobilį supančio pasaulio vaizdą. Visa ši informacija suplaukia į kompiuterius, kurie realiu laiku sprendžia, kur važiuoti, kada sukti, stabdyti ar, pavyzdžiui, praleisti per gatvę einantį žmogų. Įdomiausia, kad „Jaguar“ vis dar turi visiškai tradicinį vairą ir pedalus. Tik vairuotojo sėdynė lieka tuščia. Dar daugiau, pagal jų taisykles, keleivis negali joje sėdėti. 

Šiuo metu „Waymo“ keleivius veža dviejų tipų automobiliais. Senbuviai – elektriniai „Jaguar I-PACE“ su penktosios kartos „Waymo Driver“ sistema. O šalia jų į gatves jau išriedėjo naujieji „Ojai“ – specialiai robotaksi paslaugai sukurti automobiliai su šeštosios kartos autonominio vairavimo sistema. Skirtumas jaučiamas vos įlipus. „Jaguar“ vis dar atrodo kaip įprastas automobilis, kuriame tiesiog kažkur dingo vairuotojas: yra vairas, pedalai ir vairuotojo durys. „Ojai“ nuo pradžių kurtas keleiviams, o ne žmogui prie vairo. Jis erdvesnis, turi visiškai lygias grindis, žemesnį įlipimą ir plačias stumdomas duris, kurios atsidaro beveik kaip lifte. Salone – trys ekranai, o prieinamumas, įskaitant brailio žymėjimą, buvo numatytas dar projektuojant automobilį. 

Pasikeitė ir pati „galva“. „Jaguar“ naudoja penktosios, o „Ojai“ – naujesnę šeštosios kartos „Waymo Driver“ sistemą. Joje sensorių mažiau, tačiau jie pažangesni, sistema pigesnė pagaminti ir geriau pritaikyta sudėtingoms oro sąlygoms, įskaitant sniegą. Kitaip tariant, „Jaguar“ yra automobilis, kurį „Waymo“ išmokė būti robotaksi, o „Ojai“ jau gimė tam, kad būtų robotaksi, nors irgi dar tebeturi vairą ir pedalus. Man teko laimė pavažinėti su abiem automobiliais. 

Nuo keisto nerimo iki priklausomybės 

Aišku, kad prieš pirmą kartą bandant „Waymo“ man buvo labai labai baisu. Kas jeigu.... nuolat skambėjo mano galvoje kaip toks nepageidaujamas fonas. Bet ką gi, pagaliau ryžtuosi. Įdomu tai, kad paslauga buvo kuriama konsultuojantis su neregių bendruomene, kaip padaryti, kad neregiai galėtų lengvai ja naudotis. 

Iš pradžių man atrodė, kad programėlė turi trūkumą, mat man tikrai nebuvo aišku, kur automobilis sustos, kaip rasti, tad aš siunčiau ekrano nuotraukas „ChatGPT“, klausdama, kur mane turėtų paimti automobilis: juk nebegalėsiu parašyti vairuotojui, kur jo laukiu. 

Lieka minutė iki mano pirmos kelionės su robotu. Adrenalinas kaip per šuolį su parašiutu. Mano vidinis bailiukas tiesiog kaukia: „Tu, Egle, dabar miiiirsi! Į gatvę, be vairuotojo!!!“ Ir štai, programėlė praneša, kad automobilis jau čia. „Po galais, kur jis yra?“ Prie manęs privažiavo kažkoks automobilis, aš, ignoruodama, kad tai dyzelinis, „raunuosi“ į vidų. Mašinoje yra žmogus, paaiškinu, kad ieškau „Waymo“. „Čia ne „Waymo“.“ Na taip, tai aš jau supratau, juk jei būtų „Waymo“, niekas nesėdėtų vairuotojo vietoje. Randu programėlėje mygtuką „Rasti paėmimo vietą“ ir – o stebukle! Programėlė rodo, kuria kryptimi ir kiek metrų eiti! O, kad tokį dalyką turėtų „Uber“ ir „Bolt“, išvengtume tų visų nesusikalbėjimų su vairuotojais: „Kur jūs esat?“ „Aš čia.“ Maža to, „Waymo“ dar turi ir funkciją „Pagroti melodiją“, paspaudus šį mygtuką išorinis automobilio garsiakalbis pradeda groti melodiją. Deja, man ši funkcija neveikė. 

Taigi seku programėlės nurodymais ir einu ieškot savo naujo draugo roboto. Ir aš jį randu! Esu nusistačiusi programėlėje, kad man priėjus durys atsirakintų automatiškai, tad vos priėjus arti išgirstu, kaip jos atsirakina. Beje, „Ojai“ durys atsidaro automatiškai priėjus prie automobilio. Tai irgi toks neįtikėtinai įdomus jausmas: prieini, paslaugiai atsidaro durys, o viduje.... nėra su kuo pasisveikinti. 

Taigi įsėdu, moteriškas balsas iš automobilio garsiakalbio su manim pasisveikina vardu ir informuoja, kad norėdama pradėti kelionę spausčiau programėlėje esantį mygtuką „Pradėti kelionę“. Nieko nelaukdama taip ir padarau. Ir... jis pradeda važiuoti. Pats. Aš, tiesą pasakius, prieš tai dar paliečiau vairuotojo sėdynę, ar nebus tik kokia apgaulė: „Labas, aš tavo vairuotojas.“ Tačiau ne, ten nieko nebuvo. Moteris iš garsiakalbio pasakoja saugumo instrukcijas. Pradeda nuo to, kad reikia užsisegti saugos diržą. O aš visada – pirma, ką padarau, įlipusi į automobilį, – seguosi saugos diržą. Visada, bet ne šį kartą. Todėl greitai ištaisau šitą klaidą. Vėliau išmoksiu neskubėti spausti „Pradėti kelionę“, kol patogiai neįsitaisysiu, daiktų nesusidėsiu, lazdelės nesusilankstysiu ir diržo neužsisegsiu. 

Ir eina sau! Aš važiuoju! Automobiliu, kurio niekas nevairuoja! Man sproginėja smegenys nuo šito suvokimo. Nieko nelaukdama puolu tyrinėti, ką aš galiu čia pareguliuoti. Galiu nusistatyti norimą temperatūrą, pasireguliuoti sėdynes, kad galėčiau patogiai ištiesti kojas, galiu įsijungti savo muziką, jei prenumeruoju „Youtube Music“ arba „Spotify“. Tik sudėtinga tai, kad pažymėjus „Paleisti muziką prasidėjus kelionei“ „Waymo“ leidžia atsitiktines dainas. Aš pati telefone galiu jas tik sustabdyti, pasireguliuoti garsumą ir paleisti kitą arba prieš tai buvusią dainą. Deja, kol kas nematant neįmanoma naudotis automobilyje esančiu ekranu, todėl keblu ir savo norimą muziką pasileisti. Vėliau padedant „ChatGPT“ šiaip ne taip rasiu, kaip tą ekraną tinkamose vietose paliesti, kad visgi susitvarkyčiau. Taip bebandydama vos netyčia nepaskambinau į klientų aptarnavimą. 

Taigi besiklausant muzikos ir besistengiant suprasti, kas čia ką tik įvyko, automobilis praneša, kad jau atvykau, primena nepamiršti savo daiktų. Viskas gerai, atvežė ten, kur reikia, mano kelionės tikslas už kelių metrų. Taip man staiga išsivystė tikrų tikriausia priklausomybė nuo „Waymo“. Važiavau su juo visur, kur tik galėjau. 

Man tikrai labai patiko funkcija, kelių metrų tikslumu rodanti, kur sustos automobilis. Aš neturiu spėlioti, o funkcija veikia dar prieš automobiliui atvykstant – matau, už kiek metrų nuo mano buvimo vietos jis sustos, tad ten iš karto ir nueinu. 

Važiuojant „Waymo“ galima pasirinkti, kiek su manim kalbės automobilio „moteris“ robotė. Žinoma, išbandžiau funkciją, kur pasakoja, kokius veiksmus automobilis atlieka, informuoja, į kokią gatvę įsuka, kad laukia, kol bus galima kirsti sankryžą, kad praleido pėsčiąjį, kad artėja kitas automobilis, kad ieško tinkamos vietos išlipti. 

Atspėkite, ar nebuvo taip, kad įlipau ne į savo „Waymo“? Aišku, kad buvo. Nors tikimybė, atrodytų, ir gana nedidelė, kad į tą pačią vietą gali atvažiuoti du „Waymo“, bet taip man nutiko. Vėliau supratau, kad moteris, kuri ėjo į sau užsakytą automobilį, jį paslaugiai atrakino, o aš pagalvojau, kad čia jis pats dėl manęs pasistengė, juk pažymėjau, kad automatiškai atsirakintų. Įlipus išgirdau, kad sveikindamasis garsiakalbis taria ne mano vardą. Taip ir supratau, kad ruošiuosi užimti ne savo automobilį. Retrospektyviai galvodama apie tą situaciją atsimenu, kad nors jis privažiavo prie pat manęs, iš karto neatsirakino, tad aš, apčiupinėjusi duris ir neradusi, kaip jas atidaryti, pamaniau, kad gal jį reikia apeiti iš kitos pusės. Kol jį apėjau – atsirakino. 

Kad nepradėtume romantizuoti roboto, turiu ir liūdnesnę istoriją. Kartą jis mane paleido keleivio puse į judrią gatvę. Taip tikrai niekada neturi nutikti arba automobilis turi įspėti, pro kurias duris – kaires ar dešines – turėčiau išlipti. Viskas baigėsi laimingai, bet aš parašiau į klientų aptarnavimą ir jie man grąžino pinigus už visą kelionę. 

Kaip tas „Waymo“ vairuoja? 

Sutikit, būna vairuotojų, su kuriais daugiau niekada nesinori važiuoti, o kai kelionė baigiasi, džiaugiamės, jei skrandžio turinys neiššoko per viršų. „Waymo“ robotas – tarsi labai uolus mokinys su griežtu instruktoriumi, kuris grasina vairuotojo pažymėjimo atėmimu už menkiausią klaidą. Jis šventai laikosi taisyklių, visus praleidžia, nebando gudrauti ar užlįsti ne visai pagal taisykles. Posūkiai labai švelnūs, kartais net nesuprasdavau, kad sukame į kitą gatvę. Dėl to, laiko atžvilgiu, važiuoti su žmogumi visada greičiau, bet, spėju, kad su „Waymo“ saugiau. 

Prisipažinsiu, man šovė mintis keliauti iš Silicio slėnio į San Fransiską „Waymo“ automobiliu. Tai ilga, kelių valandų kelionė. Finansiniu požiūriu traukinys būtų kur kas pigiau, bet kada kitą kartą aš galėsiu dvi valandas viena praleisti automobilyje, klausydamasi savo muzikos ir svajodama, kad turiu savo nuosavą robotą, kraustausi į vienkiemį, auginu vištas, keliauju automobiliu po Europą..... Tad tą kartą išbandžiau ir kitas funkcijas: kaip per programėlę atidaryti bagažinę, pasidėti savo lagaminą ir lyg savo automobiliu važiuoti nuo viešbučio iki viešbučio. Tai tikrai geras jausmas. Automobilis – tarsi maži namai, kur yra mūsų ir tik mūsų privati erdvė, čia galim dainuoti, klausyti patinkančios muzikos, kalbėtis su draugais, garsiai juoktis, pasikrapštyti nosį... Neprivalome kalbėtis su vairuotoju, jei nenorime, nes jo tiesiog nėra. Tik aš ir automobilis, tad laisvai keliauju, kur man reikia. 

Mes, neregiai, dažnai naudojamės pavežėjų paslaugomis, nes neturime kitos išeities. Bet kai išbandžiau automobilį be vairuotojo, jau mažiau patrauklu prisitaikyti prie pavežėjo. Noriu savo mobilių namų – automobilio – ir laisvės juose! Ir tvirtai tikiu, kad kažkada ir mes tai turėsime. 

Nuotrauka: Neįtikėtina patirtis – keliauti automobiliu be vairuotojo. Vaizdas iš galinės sėdynės / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuotas vaizdas iš galinės automobilio sėdynės. Abipus vaizdą įrėmina dvi tuščios priekinės sėdynės. Kairėje automobilio pusėje įrengtas niekieno nelaikomas vairas. Dešiniau šviečia ekranas, rodantis kelią ir juo riedantį automobilį, o po juo yra įvairios rankenėlės ir mygtukai. Pro priekinį langą matyti šviesoforas su viršuje degančia rodykle į kairę ir kito automobilio galas. Tolumoje žaliuoja lapuočiai medžiai, virš kurių driekiasi šviesus debesuotas dangus. Neįprastas vaizdas kelyje šiek tiek stebina ir leidžia suprasti, kad ateitis, kai mašinos vairuoja pačios save, jau yra čia.