Kaip žmogus sužino, kad jis yra vertingas? Atrodytų, keistas klausimas. Ir vis dėlto vieni žmonės gana tvirtai jaučia: aš galiu susitvarkyti su sunkumais ar prašyti pagalbos, mano norai ir poreikiai yra svarbūs, o kiti didžiąją gyvenimo dalį abejoja savimi ir bijo prabilti apie savo poreikius. Kodėl? 

Mes negimstame jau žinodami, kokie esame. Supratimas apie save ir savo vertę pirmiausia gimsta kitų akyse. Ar manimi tiki? Ar leidžia man bandyti? Kas nutinka, kai suklystu? Ar mano nuomonės klausosi? Ar mano poreikiai yra svarbūs? Iš daugybės tokių mažų patirčių po truputį susidėlioja tai, kaip vėliau matome patys save. 

Žinoma, tam įtakos turi ne tik šeima. Mokykla, draugai, santykiai, darbas, pagaliau – visuomenė ir kultūra, kurioje gyvename. Turint negalią, aplinkinių reakcijos ir požiūris gali tapti dar viena svarbia dalimi bendro savęs patyrimo paveikslo. Kartais žmogui neleidžiama kažko daryti, nes „bus per sunku“. Kartais už jį nusprendžiama, ko jis gali norėti ar ką sugebės. Kartais norima padėti net tada, kai pagalbos neprašė. O kartais tenka susidurti ir su tiesioginiu nuvertinimu. 

Ir net jeigu visa tai daroma norint apsaugoti ar padėti, žmogus gali išmokti vieną labai paprastą dalyką – abejoti savimi. 

Po kurio laiko tam net nebereikia kito žmogaus. Tai, ką kažkada girdėjome ar patyrėme santykyje su kitais, tampa tuo, ką jau patys sau pasakome – galbūt nesugebėsiu, galbūt užimu per daug laiko ar apsunkinu kitus. Ir tai, kokios mintys mus lydi, kaip su savimi kalbame, pamažu virsta į tai, ko leidžiame sau norėti, imtis, bandyti, kokius renkamės santykius ir su kokiu žmonių elgesiu taikstomės. 

Savivertė ir pasitikėjimas savimi nėra tas pats 

Kalbėdami apie savivertę dažnai kartu vartojame ir pasitikėjimo savimi sąvoką. Ir nors šie dalykai susiję, tai nėra visai tas pats. 

Pasitikėjimas savimi labiau susijęs su tuo, kiek pasitikiu savo gebėjimais. Ar tikiu, kad susitvarkysiu su nauja užduotimi darbe? Kad sugebėsiu nuvažiuoti į nepažįstamą vietą? Kad galiu išmokti kažką, ko iki šiol nemokėjau? Natūralu, kad vienose srityse savimi pasitikime labiau, kitose mažiau. Dažniausiai pasitikime savimi labiau ten, kur jau turime patirties, tad ir pasitikėjimas savimi su patirtimi vis auga. Kuo daugiau kažką darau ir matau, kad man pavyksta, tuo drąsiau jaučiuosi tai darydamas kitą kartą. 

Su saviverte šiek tiek kitaip. Ji labiau apie tai, kaip vertinu save patį. Kas nutinka mano viduje, kai man nepavyksta? Kai kažko negaliu? Kai padarau klaidą, pasirodau prasčiau už kitą žmogų ar man prireikia pagalbos? 

Galima būti puikiu savo srities specialistu ir vis tiek nuolat bijoti, kritikuoti ir graužti save už kiekvieną klaidą. Galima puikiai savarankiškai tvarkytis kasdienybėje, bet santykiuose jaustis taip, tarsi turėtum būti dėkingas vien už tai, kad kažkas pasirinko būti su tavimi. Galima pasitikėti savimi vienoje srityje ir visiškai save nuvertinti kitoje. 

Čia atsiranda dar vienas svarbus klausimas: su kuo sieju savo vertę? Jeigu jaučiuosi vertingas tik tada, kai esu savarankiškas, kas nutinka, kai man prireikia pagalbos? Jeigu mano vertę patvirtina profesiniai pasiekimai, kaip jaučiuosi praradęs darbą ar išgirdęs kritiką? Jeigu vertę sieju su tuo, ar esu reikalingas kitiems, gali būti labai sunku pasakyti „ne“, nuvilti kitą žmogų ar pasirūpinti savo poreikiais. 

Turbūt nerealu pasiekti tokį tašką, kuriame visiškai neberūpėtų kitų nuomonė, nesėkmės nebeskaudintų, o savimi abejoti nustotume visiems laikams. Ir vargu, ar to reikia. Tačiau tvirtesnė savivertė leidžia išgyventi šias patirtis nepadarant iš jų išvados apie visą save. Man gali nepavykti, bet tai nereiškia, kad esu nevykėlis. Galiu kažko nemokėti, bet tai nereiškia, kad esu mažiau vertingas. Man gali reikėti kito žmogaus pagalbos, tačiau tai nepadaro manęs mažiau suaugusiu ar mažiau vertu pagarbos. Žmogaus vertė nėra egzaminas, kurį išlaikome įrodę, kad viską galime patys. 

Kai aplinka išmoko abejoti savimi 

Kalbant apie savivertę labai lengva visą atsakomybę sudėti pačiam žmogui. Nepasitiki savimi? Reikia labiau save priimti, drąsiau bandyti, mažiau kreipti dėmesį į kitų nuomonę. Tačiau mūsų santykis su savimi neatsiranda vakuume. 

Turint negalią, viena iš tokių patirčių gali būti perdėta globa. Ir čia svarbu pasakyti, kad dažniausiai ji kyla ne iš noro žmogų nuvertinti, o kaip tik iš rūpesčio. Norisi padėti, apsaugoti nuo nesėkmės, nusivylimo, galbūt ir nuo realių pavojų. Ypač sunku gali būti tėvams – leisti vaikui bandyti tai, kas jam bus sudėtingiau nei kitiems, žinant, kad jis gali suklysti, susižeisti ar patirti nesėkmę. 

Tačiau visi žinome posakį „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Padarydami už kitą tai, ką jis galėtų pabandyti pats, nuspręsdami už žmogų, kas jam bus per sunku, dar prieš jam pabandant ar kišant pagalbą ir patarimus nepaklausus, ar jos reikia – grindžiame būtent tokį kelią. Iš geriausių ketinimų siunčiama žinutė tada gali būti visai ne ta, kurią norėjome perduoti: „Aš abejoju, ar tu pats susitvarkysi.“ 

Jeigu tai kartojasi dažnai, natūralu, kad žmogus ir pats gali pradėti abejoti savo galimybėmis. Padrąsinimas yra šaunu. Tačiau žmogui reikia patirties: pabandžiau, kažkas pavyko, kažkas nepavyko, su kažkuo susitvarkiau pats, kažkur paprašiau pagalbos ir išsiaiškinau, kiek iš tiesų galiu. Jei galimybės bandyti nuolat atimamos, sunku tokios patirties sukaupti. 

Kita savivertę veikianti patirtis – nuvertinimas ir išankstinės nuostatos. Kai žmogaus galimybės įvertinamos dar jo nepažinus. Kai darbo pokalbyje pirmiausia pamatoma negalia, o tik paskui – kompetencijos. Kai aplinkiniai nustemba dėl dalykų, kurie pačiam žmogui yra visiškai įprasti. Kai kiti kalba su šalia esančiu lydinčiu žmogumi, nors klausimas iš tiesų skirtas jam pačiam. 

Tokios patirtys gali veikti labai skirtingai. Vienas žmogus pradės savimi abejoti. Kitas, priešingai, gali išmokti nuolat įrodinėti, kad gali. Būti kuo savarankiškesnis, stipresnis, daugiau pasiekti, neprašyti pagalbos net tada, kai jos reikia. Atrodytų, tai visiška nepasitikėjimo savimi priešingybė. Tačiau kartais po tuo slepiasi labai panašus klausimas: ar būsiu vertas pagarbos ir laikomas lygiaverčiu, jeigu kažko negalėsiu? 

Žinoma, būtų klaida manyti, kad regos negalia savaime reiškia prastesnę savivertę. Žmonių patirtys, asmenybės, šeimos labai skirtingos. Be to, kartais pagalba iš tiesų reikalinga, o kai kurie apribojimai yra realūs. Tikslas nėra apsimesti, kad jų nėra. Tikslas – išvengti perdėtos globos. Paprasčiausias būdas – ne nuspręsti už žmogų, ką jis gali, o paklausti, ar ir kaip padėti. Ne apsaugoti nuo kiekvienos nesėkmės, o palikti galimybę bandyti. 

Kaip auginti savivertę? 

Jeigu mūsų savivertė formavosi ilgus metus, turbūt būtų naivu tikėtis, kad ją pakeis keli kartai prieš veidrodį pakartojus „aš esu vertingas“. Savivertė keičiasi pamažu – per tai, kaip su savimi kalbamės, kaip elgiamės ir kokias naujas patirtis sau leidžiame. 

1. Pastebėti, kaip kalbuosi su savimi 

Pirmiausia verta apskritai pradėti girdėti savo vidinį dialogą. Ką sau sakau, kai suklystu? Kaip su savimi kalbu, kai kažkas nepavyksta? Ką pagalvoju apie save, kai kitas žmogus mane atstumia, sukritikuoja ar kai prireikia pagalbos? 

Kartais nustebina, kiek žiaurumo sau leidžiame. „Aišku, kad nesugebėjai.“ „Ko iš tavęs daugiau tikėtis.“ „Susimovei.“ „Kiti gali, o tu ne.“ Su kitu žmogumi, kurį mylime ir gerbiame, greičiausiai taip nekalbėtume. Tačiau savo galvoje tokio tono kartais net nebepastebime. 

Keisti jį nereiškia pradėti sau meluoti. Jei man nepavyko, nereikia įtikinėti savęs, kad iš tiesų viskas pavyko puikiai. Galima mokytis kalbėti su savimi ne pozityviau, o teisingiau ir pagarbiau: „Šį kartą nepavyko.“ „Man tai sunku.“ „Padariau klaidą.“ „Galiu pagalvoti, ką kitą kartą daryčiau kitaip.“ 

Skirtumas nedidelis, bet svarbus. Kai pradedame kalbėti su savimi kaip su draugu, po truputį atsiranda ir daugiau atjautos ir drąsos bandyti daugiau. 

Kartais tokio balso viduje gali tiesiog nebūti, jis gali skambėti pernelyg nenatūraliai dėl to, kad niekada pakankamai to negirdėjome, neturėjome žmogaus, kuris mus palaikytų, užtartų. Tada verta pagalvoti apie psichoterapiją, nes tai yra viena iš jos funkcijų – sukurti viduje tą užtariančią, atjaučiančią, girdinčią figūrą. 

Vienas iš ženklų, kad psichoterapija veikia – kai žmogus tarp sesijų pradeda mintyse „kalbėtis“ su savo terapeutu. Susidūręs su situacija pagalvoja: „Įdomu, ką apie tai pasakytų mano terapeutas?“ arba net numano jo atsakymą. Tai nereiškia, kad žmogui visą gyvenimą reikės įsivaizduojamo terapeuto ant peties. Priešingai – po truputį tas balsas tampa jo paties. 

Panašiai mus gali veikti ir kiti geri santykiai. Draugas, partneris, mokytojas, kolega ar kitas žmogus, šalia kurio patyrėme, kad galime būti priimti ir tada, kai nesame tobuli. 

Todėl auginant savivertę svarbu ne tik klausti „kaip turėčiau pakeisti save?“, bet ir apsidairyti: kieno balsus nešiojuosi savo viduje ir kokiais balsais norėčiau juos papildyti? 

Gal ilgainiui, kai eilinį kartą suklysiu, šalia automatinio „na va, ir vėl“ atsiras ir kitas: „Palauk. Tau nepavyko. Bet tai dar nieko nepasako apie tavo vertę.“ 

Ir kuo dažniau tą balsą girdime, tuo labiau jis tampa savu. 

2. Ne tik galvoti kitaip, bet ir kaupti kitokią patirtį 

Pakeisti minčių neužteks. Mes labai daug išmokstame iš patirties. Jeigu ilgą laiką galvojau „aš negaliu“, vien pasakyti sau „aš galiu“ gali būti sunku arba skambėti kaip tušti žodžiai. Daug labiau įtikina tikras bandymas ir patirtis, kas nutiks iš tikrųjų. 

Todėl savivertė auga ir per veikimą. Per bandymą pačiam padaryti tai, ko anksčiau nedrįsau. Per kandidatavimą į darbą, nors nežinau, ar mane priims. Per naują pažintį. Per savo nuomonės pasakymą. Per ribų brėžimą ir savo poreikių išsakymą. 

Kuo mažiau žmogus savimi pasitiki, tuo mažesnis gali būti pirmasis žingsnis. Nereikia pradėti nuo didžiausios savo baimės. Galima pradėti nuo tokio dalyko, kuris truputį nejaukus, bet įmanomas. Tada nuo kito. 

Kita pusė – jei nuolat tik ir bandau viską iš eilės ir „užsidirbinėju“ savo vertę, pirmas žingsnis gali būti leisti sau atsikvėpti, visko nepadaryti ar padaryti netobulai, suklysti, patinginiauti. Ir pagirti save už tai. 

Tikslas – sukaupti ir kitą patirtį: galiu pabandyti, galiu suklysti ir vis tiek likti tas pats vertingas žmogus. 

Savęs priėmimas, savivertė ir kūnas 

Retas kuris turi tobulą, visus grožio standartus atitinkantį ir viską galintį kūną. Tiesą pasakius, abejoju, ar išvis tokių žmonių yra. Vieni gyvena su regos negalia, kiti – su skolioze, diabetu ar kita lėtine liga. O neturintys ligų ar negalios neretai vis tiek randa, prie ko prisikabinti: per storas, per plonas, per žemas, per senas, nepakankamai gražus. 

Tad pats kūnas mūsų vertės nesumažina. Tačiau ją gali veikti tai, ką apie save dėl savo kūno pradedame galvoti. „Kadangi negaliu šito, esu prastesnis.“ „Mano kūnas kitoks, vadinasi, negaliu būti patrauklus.“ „Man reikia pagalbos, vadinasi, esu našta.“ Čia vėl galime sutikti tą patį vidinį kritiką. Jis apskritai gana išradingas ir, jeigu jau yra įpratęs ieškoti mūsų trūkumų, medžiagos ras beveik visada. 

Žinoma, tai nereiškia, kad kūno ypatumai ar negalia nesukelia realių sunkumų. Kai kurių dalykų žmogus iš tiesų negali, kai kuriuos turi daryti kitaip, kažkur reikia daugiau pastangų ar kito žmogaus pagalbos. Galima dėl to pykti, liūdėti, pavargti. Galima norėti, kad būtų kitaip. Svarbu šių jausmų neuždengti reikalavimu „tiesiog priimk ir mylėk save“, nes viskas, ką jaučiame, yra svarbu. 

Priėmimas gali būti gerokai paprastesnis ir realesnis – nustoti save dėl to nuolat kritikuoti ir bausti. Galėti pasakyti: taip, yra dalykų, kurių mano kūnas negali. Yra dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti. Yra dienų, kai dėl to pykstu ar liūdžiu. Bet nė vienas iš šių dalykų nepasako, kiek esu vertas kaip žmogus. 

Labai svarbu ir vertinga suprasti, kad, jei teigsime sau, jog mano kūnas yra žemos savivertės priežastis, tai gerokai save apgausime ir atsidursime bejėgystėje. Mūsų savivertė iš tiesų nepriklauso nuo to, ką kūnas gali ar negali, ar nuo to, kaip jis atrodo. Bet daugiausia priklauso nuo to, ką esame patyrę, išmokę ir kaip renkamės gyventi, kaip su savimi kalbėti ir kokias vidines dalis auginti toliau. 

Nuotrauka: Svarbu suprasti, kad auginti savo savivertę galime bet kokiame amžiuje / www.pexels.com nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio ir šiek tiek iš dešinės visu ūgiu užfiksuotas garbaus amžiaus vyras. Jis stovi ant šviesaus paviršiaus priešais šviesų foną. Kojos šiek tiek išskėstos, per alkūnes sulenktos rankos pilvo aukštyje padėtos ant į žemę atremtos baltosios lazdelės. Vyras vilki tamsų megztinį, kurio viršuje kyšo marškinių apykaklė, mūvi tamsias kelnes ir kojines. Žili plaukai virš kaktos praretėję, ant smakro ir po nosimi želia trumpa žila barzda. Vyro akis dengia stambūs kampuoti akiniai tamsiais rėmeliais ir stiklais. Lūpos suspaustos, kampučiai nukreipti žemyn, link jų nuo nosies įstrižai leidžiasi gilios nazolabialinės raukšlės. Tiesi nugara ir susitelkęs veidas perteikia pasitikėjimą savimi ir išdidumą.