Apie žmogų, kurį manau neblogai pažįstantis, rašyti lyg ir lengva, bet tenka įsijungti papildomus „saugiklius“ prieš subjektyvius tos asmenybės vertinimus. Per tuos beveik 30 metų mūsų pažinties supratau ir priėmiau jo pasaulėžiūrą. Apie ką aš čia? Ogi apie panevėžietį Arvydą Markevičių, kurį pažįsta didelė dalis mūsų bendruomenės. Kur tik pasisuksi: į muziką, poeziją, teatrą, žurnalistiką, sielovadą, visur sutiksi draugiškai, žvaliai nusiteikusį Arvydą, gal tik išskyrus sportą, nes bėgdamas link finišo iš paskos aptiksi tik šiltus, o kartais, jei distancija ilgesnė, jau ir ataušusius jo pėdsakus. Spalio 26 d. A. Markevičius švenčia savo 60-ies metų sukaktį, bet perfrazuojant vienos televizijos laidos pavadinimą – jo pasas tikrai meluoja. Tokios intensyvios kasdienės dienotvarkės, tokio veiklų verpeto, tokio entuziazmo, dvasios stiprybės, valios ir kitų jaunatviškų savybių galėtų pavydėti bet kurio jaunesnio amžiaus žmonės. Mano asmeniniu vertinimu Arvydas šiuo metu yra tarp 10 įtakingiausių LASS bendruomenės narių. Pamėginsiu tuo įtikinti ir jus, gerbiami skaitytojai. Interviu su straipsnio herojumi buvo paprasčiausias, koks tik begali būti – aš pasakau žodį ir Arvydas pasakoja tol, kol jo nenutraukiu. Tad ir paklausėme Arvydo apie svarbiausius dalykus. 

Vaikystė 

„Esu grynakraujis panevėžietis, čia gimiau, čia grįžau po mokslų, čia gyvenu ir dabar. Darželio nelankiau, gyvenau nuosavame name su tėvais, sese ir tinkamu pažaisti kiemu, o kol tėvai buvo darbe, mane prižiūrėjo tai viena, tai kita močiutė. Ankstyvoje vaikystėje suvokiau, kad kažko nematau, bet dar stipriau mane paveikė tai, jog į tą mano nematymą labai reaguoja suaugusieji. Pradėjęs mąstyti, kad čia kažkas negerai, ilgam gyvenimo etapui priėmiau sprendimą – man apie tai nereikia kalbėti. Mane formavo mintis, kad visuomenė yra kitokia ir jos reikia saugotis arba ją saugoti nuo savęs. Buvo gaila mamos, kuri akivaizdžiai išgyvendavo dėl mano nematymo, tėčio, kuriam atrodė, kad tai iš viso ne gyvenimas, vos ne pasaulio pabaiga. Tad, jei kas nepasisekdavo dėl regos žaidžiant su draugais ar mokykloje, aš niekada nedejuodavau. Analogiškai mane veikė ne tik šeima, bet ir platesnė mane supanti aplinka: gatvė, mokykla, vėliau – institutas, pirmoji darbovietė. Nuslėpdamas savo prastą regą kaip išmanydamas kovojau už savo būtį. Juk norėjau to paties kaip ir kiti vaikai: žaisti, bėgioti, veikti tą patį, ką jie daro. Tėvai kaip mokėjo, kaip suprato, kaip sugebėjo, taip savo meilę ir rūpestį rodė. Vedžiojo pas gydytojus, bandė išsiaiškinti, kas man darosi, reikalaudavo valgyti morkas, gąsdino, kad pateksiu į aklųjų mokyklą, reikės pirštais brailio raštą skaityti.“ 

Mokslai 

„Kaip pirmokas įžengiau į ką tik „Rožyne“ naujai pastatytą 9-ą vidurinę mokyklą. Kai buvau 8-oje klasėje, regėjimas dar suprastėjo ir jau nebematydavau, kas parašyta lentoje. Ypač sunku buvo mokytis fizikos, chemijos, o štai matematika patiko ir sekėsi. Mokytojas pastebėjo mano gabumus ir palaikydavo, paskatindavo. Skaičiai patinka ir dabar. Paskaičiavau, kad gimiau trečiadienį, kad jubiliejinę dieną mano bus nugyventa jau 21915 dienų, o 19 metų ir 2 mėnesių sulaukęs asmuo gali švęsti 10000 savaičių sukaktį. 

Aš mačiau, kad pasaulis yra įdomus ir žūtbūt norėjau įstoti į aukštąją mokyklą. Degiau tuo tikslu ir kitokios minties net nebuvo. Konkrečios specialybės, kuri mane traukte trauktų, neturėjau. Matematikos mokytojas patarė stoti į tuometį Kauno politechnikos institutą (KPI). Pateikiau dokumentus į šio instituto Ekonomikos fakultetą. Egzaminus išlaikiau, o per mandatinę komisiją manęs paklausė, kodėl aš ne komjaunuolis. Paaiškinau, kad gerbiu savo tėvus. Manęs daugiau nieko nebeklausinėjo, tik pasiteiravo, ką ketinu studijuoti. Atsakiau – mašinų gamybą. Komisija akimirksniu nusprendė, kad ir nebūdamas komjaunuoliu tiksiu tarybinei visuomenei tapęs mašinų gamybos specialistu. Nors trūko regėjimo kai kuriems dalykams, bet mokytis sugebėjau. Iš to laikotarpio prisimenu atvejį, kai grupės kuratorius paprašė pabudėti savanoriu draugovininku, tuometės milicijos pagalbininku. Tais laikais tai buvo įprasta praktika tarp aukštųjų mokyklų studentų. Suprasdamas, kad man patamsyje, nežinomose gatvėse bus per sunku, atsisakiau, neminėdamas savo regos problemų. Kuratorius už tokį mano poelgį „užtaisė“ man skolą.“ 

Darbai 

„Kai baigiau institutą, man buvo pasakyta, kad aš negalėsiu normaliai dirbti, bet yra tokie „aklųjų kombinatai“. Buvau su tuo susitaikęs, bet mano tėčio draugai, net neprašyti, sutarė su „Kalnapilio“ vadovais: taip prasidėjo mano darbinė veikla. Gamykloje padirbau gal pusmetį, iki naujų metų. Pastebėję mano regos problemas dar kurį laiką taikstėsi, bet galiausiai pareiškė, kad nebegaliu pas juos dirbti. Tada atėjau į tuometį Panevėžio gamybinį mokymo kombinatą. Pradžioje pareiškė, kad laisvų darbo vietų nėra, bet kai pasakiau, kad turiu regos negalią, iš karto priėmė. Dirbau metalo ceche, kuriame surinkinėjau skėčių detales. Vėliau, kai įmonė jau vadinosi „Regovitus“, man pasiūlė dirbti reklamos specialistu ir radijo laidų vedėju. 2003 m. Aloyzas Vilimas pakvietė dirbti kultūrinės veiklos koordinatoriumi į Panevėžio ir Utenos apskričių tarybą, ten dirbau 3 metus. Šiuo metu dirbu sporto organizatoriumi LASS šiaurės rytų centre.“ 

Sportas 

„Vaikystėje, kaip ir visi vaikai, mėgau lakstyti kiemais, netoliese esančiame pušynėlyje žaisti futbolą. Kai buvau 4-oje klasėje, pas mus apsilankė treneris ir įvertinęs, kaip atrodau, pakvietė mane lankyti plaukimo treniruotes. Porą mėnesių palankiau. Tada prasidėjo vasaros atostogos, o po jų jau nebegrįžau. Vėl pakišo koją prasta rega, baimė. Savarankiškai pabandžiau rimčiau bėgioti būdamas dar mokykloje, bet iš to nieko tikro neišėjo. Mėgėjiški vienkartiniai bandymai pabėgioti buvo ir studentaujant. Kol mačiau, neblogai sekėsi žaisti šachmatais. Žaviuosi tais, kurie sugeba žaisti nematydami. O bėgimas gyvenime ir gyvenimas bėgime prasidėjo, kai 1993 m. susipažinau su savo būsima žmona Sigita, su kuria 1994 m. sukūrėme šeimą. Niekas manęs nevertė, bet ji bėgo, treniravosi ir aš bėgau. Treneris Sergejus Sokolovas netrukus pakvietė dalyvauti respublikinėse varžybose. Taip šis traukinys ir įsibėgėjo. Pamenu, kartą sutapo, kad reikėjo rinktis: ar vykti į „Zelvą“ bėgti, ar groti. Tada pasirinkau groti, bet dabar tikrai rinkčiausi bėgimą.“ 

Čia privalau įsiterpti primindamas, kad Arvydas šiemet apgynė pernai iškovotą Lietuvos aklųjų sporto federacijos (LASF) lengvosios atletikos plento čempionato nugalėtojo vardą 3 km distancijoje tarp B-1 (be regėjimo likučio) grupės sportininkų. Dar jis yra tapęs LASF čempionu 400 ir 800 metrų bėgimo rungtyse. Iš viso A. Markevičius 12 kartų lipo ant aukščiausios prizininkų pakylos. Sidabro ir bronzos medalių skaičius siekia šimtus. 

Muzika 

„Mama dainuodavo lyrines dainas, man jos patiko ir būdamas vos 3 ar 4 metų jas niūniuodavau. Jau 4 klasėje mano auklėtoja, kuri buvo ir muzikos mokytoja, pastebėjusi mano balsą ir klausą, paragino mane eiti dainuoti į Panevėžio „Ąžuoliuką“. Ji susitarė su vadovu, aš nurodytu adresu sutartu laiku nuvažiavau, vieną repeticiją atbuvau, bet sunkumai dėl nematymo padarė savo ir daugiau jau nebenuvažiavau. O mokyklos chore aš dainavau daug metų, iki pat mokyklos baigimo. Mano dvi bendraklasės gražiai dainuodavo pritardamos gitara ir aš panorau taip išmokti. Gal 9-oje ar 10-oje klasėje paėmiau gitarą į rankas. Mokydamasis įvaldyti stygas kartu ir dainuodavau. Kaimynas parodė akordus, davė jų sąsiuvinį. Pradžioje jis ir kitas kaimynas muzikantas, turėjęs namie pianiną, padėdavo suderinti gitarą, bet kiek gi galėjau kitų prašinėti, vėliau jau pats išmokau. Darbo ir poilsio stovykloje su kitu bendraklasiu pabandėme groti dviese, ir man patiko. Vėliau mes su kitu vaikinu įkūrėme tokį ansambliuką, kuriame grojome jau elektrinėmis gitaromis. Antrais studentavimo metais į chorą nusivedė mano nauji kambario draugai, nes jie žinojo, kad aš groju gitara ir dainuoju. Bijojau, bet nuėjau. Natas ne visada įžiūrėdavau, bet atmintis buvo gera ir tai gelbėdavo. Reikėdavo drąsos vien nuvykti į repeticijas, nes jos vykdavo vakarais, kai jau tamsu. Kai eidavau su kitais, stengdavausi laikytis šalia, o dažniausiai už jų, klausydamasis jų balsų, žingsnių garsų. Dėl šio ypatumo eiti iš paskos mane kurso draugai buvo praminę „distancija“. 

Su Petru Simonaičiu pirmą kartą susitikome 1992 m. viename autobusiuke važiuodami kurti Prano Daunio katalikiškojo fondo. Petras, kuris jau buvo aktyvus, dalyvavo saviveikloje, uždainavo, aš jam pritariau ir jis primygtinai kvietė mane į ansamblį. Gana greitai mes tapome net tris dešimtmečius kartu daugelyje rajonų, festivalių, švenčių, proginių renginių koncertavusiu duetu. Išleidome 4 kompaktinius diskus patys, o 2003 m. vieno iš mano autoritetų – J. Kairio – iniciatyva, LASS savo lėšomis išleido 5-ą mūsų dainų diską. Pirmus įrašus darėme į kasetes, vėliau perrašėme, ir tik ketvirtą įrašą jau darėme tiesiai į diską. Dėkingas likimui, suvedusiam mane su Petru, nes jis, nepaisydamas nematymo, nebijojo, turėjo drąsos, entuziazmo eiti, daryti, siekti. Gal dėl to, kad jis 37 metus buvo regintis. 

Tremtinių chore dainuoju jau 29 metus. Gaila, kad nefiksavau savo visų koncertų.“ 

Teatras 

„Viskas prasidėjo nuo mūsų aklųjų bibliotekos Panevėžyje. Tuometė jos vedėja A. Galadauskienė, sužinojusi, kad groju gitara, ėmė kviesti į visokius renginius koncertuoti. Vėliau paprašė ne tik pagroti, padainuoti, bet ir kokį vieną kitą eilėraštį padeklamuoti. Kai kurie išmokti eilėraščiai man ausyse ėmė skambėti dainomis. Ir iš tiesų, sukūrus melodijas, dalis eilėraščių tapo dainomis. Atsiradus dramos kolektyvui, buvau iš karto į jį pakviestas.“ 

Religija 

„Vaikystėje aš, kaip ir dauguma vaikų, nedegiau entuziazmu veržtis į bažnyčią. Kelis kartus išsisukinėdamas net pamelavau mamai. Tikėjimo pagrindus davė motina. Būdamas studentas jau pradėjau stropiau žiūrėti į bažnyčios mokymą, bet tai nebuvo vidinis sielos balsas, o sunkumų, su kuriais susidurdavau, pasekmė. Tikrasis ryšys su religija prasidėjo atsiradus katalikiškajam P. Daunio fondui, kai susipažinau su tikrais sielovadininkais kunigais, tokiais kaip K. Antanavičius. Tada aš ir atradau save religijoje, atsivėrė suvokimas, kur aš einu ir kodėl aš ten einu. Visą gyvenimą svajojau būti visaverčiu žmogumi, kokiu nuo vaikystės, mokyklos laikų niekada nesijaučiau, ir pagaliau, dabar esu laimingas praėjęs tuos nelengvus kelius ir suvokęs, kad čia esu vykdyti Dievo valią. Be Dievo plano nematyčiau gyvenimo prasmės. Aš gyvenu ir visi šios planetos žmonės turėtų gyventi, kad pasaulis būtų gražesnis.“ 

Įpročiai 

„Nuo 1995 m. kiekvieną rytą lendu po šaltu dušu. Alkoholio nevartoju jau 16 metų. Visada mačiau, kad alkoholis niekam niekada gero neatnešė. Pradžioje rytais šeimoje valgydavome sumuštinius, bet tas maistas ilgainiui pasirodė per sunkus, o į rytinį bėgimą tuščiu skrandžiu organizmas reaguodavo neigiamai, tad pradėjau virti košes, kurios tiko ir patiko. Tiksliai nepamenu, kuriais metais paskutinį kartą valgiau vakarienę, tad dabar mūsų paskutinis dienos valgis būna apie 15 val. ir iki 6 val. ryto stengiamės nevalgyti, nebent kokį keptą obuolį ar išgerti arbatos be cukraus. Saldumynus saikingai pavartojame tris kartus per savaitę. Iki 2011 metų dar kiek mačiau, galiausiai dar įžiūrėdavau paskaityti su lupa, tad pirkdavome „Vakaro žinias“, kitus laikraščius ir spręsdavome visus ten esančius kryžiažodžius, tad ir dabar su malonumu ieškome teisingų atsakymų, bet dabar jau vien tik į „Mūsų žodžio“ pateiktas užduotis. 

Knygos yra nuostabus dalykas. Vienoje knygoje radau beveik savo aprašytą gyvenimą ir nors tos knygos herojus buvo ne aklas, bet šlubas, tačiau jo mintys, išgyvenimai, norai buvo identiški maniesiems. Būdavo laikai, kai taip įsitraukdavome į kokios įdomios knygos klausymą, kad tai tęsdavosi visą naktį. Dabar kiekvieną vakarą tam skiriame pusvalandį. Abu su Sigita laikomės griežtos dienotvarkės.“ 

Patirtys 

„Jei galėčiau, tai dabar prisipažinčiau visiems, su kuriais teko artimiau bendrauti gatvėje, mokykloje, institute ir kitur – aš jums melavau, kad esu sveikas, regintis, galintis viską daryti. Įdomu, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei visiems sutiktiems būčiau prisipažinęs „Aš nematau“. Mano įsitikinimu, esant anuometei situacijai, jei taip būčiau pasakęs mokykloje, man būtų nurodyta, kad yra aklųjų mokykla ir durys būtų užtrenktos. Manau, kad ir institute, ir studentų chore, ir kitur, kur dalyvavau, man būtų pasakyta – „eik iš čia, tu mums netinki“. Po vienu straipsniu parašiau komentarą – LASS mane išlaisvino nuo melo. Atėjęs į aklųjų kombinatą aš pagaliau supratau, kad nebereikia meluoti. Tas melas buvo vaikystėje įgytas savisaugos instinktas. Buvau nustebintas, kad, nustojęs slėpti savo problemą, nepralaimėjau – žmonės tą mano nematymą taip lengvai priima. Gal kuris, sužinojęs apie mano aklumą, minutėlei, valandėlei pasimeta, nežino kaip elgtis, bet netrukus viskas stoja į savo vėžes ir mes bendraujame kaip bet kurie žmonės, patekę į vieną kompaniją. Mes kalbamės, diskutuojame, dainuojame kartu ir, pasirodo, mano nematymas niekam netrukdo. Natūralu, kad, kur reikia, man padeda, pagelbsti nepažįstamoje aplinkoje. Nors ir tarp mūsų pasitaiko, kad kas dar kiek geriau mato, nuvertina tuos, kurie visai nemato, bet tai dabar manęs nebežeidžia, dabar man tokie dalykai – kaip nuo žąsies vanduo, bet iki to reikėjo priaugti... Aš net baltąją lazdelę paėmiau į rankas tik prieš 8 metus, kai mane partrenkė automobilis. 

Džiaugiuosi, kad šalia manęs atsidurdavo daug nuoširdžių, jautrių žmonių, gyvenančių ne dėl karjeros ar pinigų, bet aukojančių savo laiką, energiją dėl kitų. Pajutau, kad iš jų esu daug gero išmokęs, nes žmonės ne kartą yra priėję prie manęs ir pasakę: „Aš pamačiau tave, tokį trykštantį gyvenimu, kupiną džiaugsmo ir supratau, kad ir man reikia gyventi taip: nesiskundžiant, neverkšlenant dėl kažkokių rūpesčių, kasdienių problemų ar kokio menko negalavimo.“ Mano įsitikinimu, visur pasiekti norimų rezultatų galima tik tada, kai visi dirba išvien, yra jaučiamas vadovybės palaikymas, vienybė. Puikus pavyzdys – Aklųjų maldos diena. Jei prieš dešimtmetį dalyvių skaičius buvo gerokai sumenkęs, tai šiais metais Vilniaus arkikatedra jau pilnutėlė. Todėl, kad idėjos palaikymas, bendras sutarimas, organizavimo naštos prisiėmimas yra nuo pat „viršaus“. 

Svajonės 

„Ateities planai, tikslai, tai jie kažkokiu, matyt, tinkamu laiku, ateina savaime, tik noriu, kad užtektų energijos, valios, drąsos tomis atsiradusiomis galimybėmis pasinaudoti. Štai 2012 m., išmokęs naudotis kompiuteriu, ėmiau domėtis ir fiksuoti savo giminės istoriją, kuri siekia 1850 m., kai gimė mano proseneliai. Noriu išmokti į viską, kas man atrodo turėtų būti kitaip, reaguoti santūriai, išmintingai, be išankstinių nuostatų, nesiimant neklystančio visažinio pamokslautojo vaidmens. Nebent mano mintys ir darbai paskatintų kitus veikti, kad darytų juos ir mus visus supantį gyvenimą dar gražesnį, lengvesnį, malonesnį, šviesesnį.“ 

Nuotrauka: A. Markevičius spėja aprėpti daug veiklų, o tą darydamas nuoširdžiai, įkvepia ir aplinkinius / Žydrūno Maniko nuotr. 

A. Markevičiaus nuotrauka. Vyresnio amžiaus vyras užfiksuotas patalpoje iš kairės nuo krūtinės iki viršugalvio. Jam iš šonų į kadrą patenka dvi šiek tiek susiliejusios moterys. Arvydas vilki tamsoką švarką. Jo dešinioji į kumštį sugniaužta ranka yra parėmusi smakrą, o galva šiek tiek pakreipta aukštyn. Vyro tamsūs plaukai trumpai skusti, sritis virš kaktos ir viršugalvis praplikę, ant veido želia trumpa kelių dienų barzdelė. Antakiai suraukti, lūpos po tiesia nosimi suspaustos, jų kamputis nuleistas, veido išraiška atrodo mąsli. Panašu, kad Arvydas kažko įdėmiai klausosi arba skendi apmąstymuose.