Valdas Papievis (g. 1962) garsus lietuvių rašytojas, vertėjas ir žurnalistas. Tiesa, įvairiuose interviu jis ne kartą yra pabrėžęs, kad jį trikdo, kai yra vadinamas rašytoju. Nes, V. Papievio nuomone, kaip ir kiekviena profesija, taip ir ši, reikalauja išmanymo ir disciplinos, kurių, jo paties žodžiais, jis neturįs, nes rašąs spontaniškai, nepaisydamas disciplinos, visiškoje vienatvėje ir ramiai išlaukdamas, kad rašymui reikalingi žodžiai ateitų patys. Vis dėlto, nepaisant tokio rašytojo galvojimo, 2016 metais jam būtent už literatūrinę kūrybą buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Premijos skyrimo formuluotėje sakoma, kad premija skiriama už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romano estetiką. V. Papievis yra gavęs ir daugiau garbingų literatūrinių apdovanojimų: Antano Jonyno, Liudo Dovydėno, Antano Vaičiulaičio. 2023 metais Kanadoje buvo įsteigta Dausų šeimos literatūrinė premija, skirta paskatinti lietuvių rašytojus ir garsinti lietuvių literatūrą. V. Papievis tapo pirmuoju šios premijos laureatu. Apdovanojimas jam buvo įteiktas už romaną Ėko, kuriame pasakojama apie lėtą Paryžiaus griūtį. Miestui pamažu nykstant, jį palieka vis daugiau žmonių, o pagrindinis veikėjas panyra į vienatvę, jį apima egzistencinės tuštumos jausmas. Tada romane atsiranda šuo, vardu Ėko vienintelis supratingas, ištikimas pagrindinio veikėjo palydovas, savotiškas dvasinis gidas. Šuo Ėko ne tik išgelbėja pagrindinį veikėją iš egzistencinės izoliacijos, bet ir tampa kone svarbiausiu istorijos veikėju. Pats V. Papievis yra prisipažinęs, kad kurdamas yrantį, apokaliptinį Paryžiaus vaizdą, vienu metu pasijuto įstrigęs ir nežinojo, kaip toliau plėtoti istoriją. Ir tada vienišam veikėjui surado šunį, kuris ne tik išgelbėjo siužetą, bet ir suteikė knygai pavadinimą. Įdomu, kad romanas buvo išverstas į prancūzų kalbą ir tapo pirmąja knyga Prancūzijoje su išspausdinta lietuviška ė raide.
Jau daug metų V. Papievis gyvena Paryžiuje: pirmą kartą į Prancūzijos sostinę autobusu nuvažiavo 1992 metais, po to kurį laiką ten važinėjo su pertraukomis, kol maždaug 1995 metais apsigyveno nuolat. Kaip ne kartą yra akcentavęs pats rašytojas, Paryžius jam padarė didelę įtaką pradedant tuo, kad, kai pirmą kartą atvažiavo į šį miestą, pasijuto lyg čia jau būtų gyvenęs ir baigiant tuo, kad Paryžius tapo svarbia jo romanų veiksmo vieta, čia susiformavo specifinė jo kūrybos filosofija, grįsta ėjimu, klaidžiojimu, betiksliu vaikščiojimu. Viename interviu V. Papievis džiaugėsi, kad dabar gyvena Paryžiaus centre, palėpėje, po vadinamaisiais žymiaisiais Paryžiaus stogais.
V. Papievis yra kilęs iš Anykščių, ten baigė Jono Biliūno vidurinę mokyklą, paskui lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete. Sąjūdžio metais ir nepriklausomybės pradžioje jis kartu su bendraminčiais rengė ir leido pirmąjį nepriklausomą jaunųjų žurnalą Sietynas. Žurnalas vadintas jaunųjų, nes tuo metu jo rengėjams tebuvo 2629 metai. Prie žurnalo rengimo be V. Papievio prisidėjo Darius Kuolys, Virginijus Gasiliūnas, Gediminas Mikelaitis. Nors išėjo tik 10 žurnalo numerių ir nepavyko įgyvendinti užsibrėžto tikslo žurnalą leisti kas mėnesį, tačiau tai buvo reikšmingas leidinys, spausdinęs aktualią kultūrinę-politinę publicistiką, literatūros kritiką, originalią ir verstinę literatūrą. Šis leidinys buvo apdovanotas Lietuvos kritikų premija.
Dar gyvendamas Lietuvoje V. Papievis išleido apysakų rinkinį Užmaršties slėnis ir romaną Ruduo provincijoje. Jau šie pirmieji kūriniai išsiskyrė lėtu pasakojimo ritmu, apmąstymais apie savo vietą pasaulyje, atidžiu įsižiūrėjimu į aplinką. Gyvendamas Paryžiuje parašė dar šešis romanus: Vienos vasaros emigrantai (2003), Eiti (2010), Odilė, arba Oro uostų vienatvė (2015), Brydė (2018), Ėko (2021) ir Ankančiam pasauly (2025). Visų šių romanų veiksmas susijęs su ėjimu, o vaikštant ar tiesiog be tikslo klajojant atmintis pasiūlo visokiausių prisiminimų nuotrupų, o vaizduotė sukuria neįtikėtinus, kartais fantastinius vaizdinius. Taip V. Papievio kūriniuose atsiranda dažnai fragmentiškų, iki galo neišplėtotų siužetinių linijų ir teminių atsišakojimų. Ne be reikalo pats V. Papievis veiksmažodį eiti sieja ne tik su veiksmu, bet ir egzistencine būsena, santykiu su savimi ir pasauliu:
Eiti tai pagrindinis žodis, sujungiantis visus įmanomus judėjimus. Mano galvoje eiti reiškia sulėtinti ritmą, sulėtinti laiką. Eiti išeiti ne tik pasivaikščioti. Eiti užsimiršus. Eiti be jokio tikslo. Eiti ne ten, kur akys veda, bet kur kojos neša. Eiti atsiimti tai, ką iš mūsų atima begalinis skubėjimas, lėkimas užvertus galvą, neturėjimas laiko. Man svarbu eiti apie nieką negalvojant, kad galėčiau rašyti. Ėjimas man labai siejasi su rašymu. Eiti tai nebūtinai eiti fiziškai, tai sulėtėti. Galima eiti stovint ant tilto ir žiūrint į vandenį. Galima eiti gulint ant Senos krantinės ir žiūrint į žilvičio šakas. Galima eiti sėdint kavinėje ir pamažu gurkšnojant vyno taurę. Eiti man aprėpia labai daug.
Naujausiame romane Ankančiam pasauly pagrindinis veikėjas, kuris kartu yra ir minimalistinės, jokiais ypatingais įvykiais neišsiskiriančios istorijos pasakotojas, taip pat daug vaikšto. Ir tuo šis romanas primena kitus V. Papievio romanus, ypač romaną Eiti. Tiesa, skirtingai nei pastarajame, kur klajojama po saulės išdegintus Provanso kalnus bei laukus, naujausiame romane veiksmas, prasidėjęs Paryžiuje, vėliau persikelia į Normandijos pakrantę. Čia veikėjas atvažiuoja prižiūrėti prabangią turtuolių vilą: laistyti augalų, rūpintis katėmis, o mainais už tai jam suteikiama nakvynė. Pagrindinis veikėjas yra gana paslaptingas, apie jo gyvenimą skaitytojas sužino tik kelis faktus: kad jam apie keturiasdešimt, kad yra vienišius, nuolat pabrėžiama, kad šunis pažįsta geriau nei žmones, kad yra parašęs vieną knygą ir atkakliai kratosi rašytojo statuso, nepaisant to, kad apie tą knygą rašė svarbus Prancūzijos dienraštis Le Figaro. Įdomu, kad ši kiek pakoreguota detalė yra autobiografinė: kai 2020 metais V. Papievio romanas Eiti buvo išverstas į prancūzų kalbą, apie jį pasirodė išsamus literatūros kritiko Florento Georgesco straipsnis taip pat svarbiame Prancūzijos dienraštyje Le Monde. Straipsnyje džiaugiamasi, kad tai pirmas V. Papievio kūrinys prancūzų kalba, o pats romanas apibūdinamas kaip magijos su vos pastebima intriga derinys. Taigi ši kiek pakeista detalė apie dienraštyje pasirodžiusį straipsnį romane Ankančiam pasauly lemia, kad pagrindiniu veikėju ima domėtis jo prižiūrimoje viloje besirenkantys turtuoliai, tačiau šis pripažinimas dar labiau išryškina jo vidinę vienatvę ir atotrūkį tarp viešų vertinimų bei egzistencinių išgyvenimų.
Šį romaną su kitais V. Papievio romanais sieja lėtu buvimu persmelktas klajojimas, įsižiūrėjimas į aplinką, minimalistinis siužetas, realybės ir vaizduotės susipynimas. Tiesa, šiame romane atsiranda ir nauja, su regėjimu susijusi tema. Ši tema pirmiausia apima fizinį regėjimą, nes veikėjas, bevaikščiodamas laukiniais Normandijos paplūdimiais, nusprendžia išsimaudyti, bet netikėtai prasidėjęs potvynis užlieja krantą ir pasiglemžia jo akinius. Todėl jam tenka kreiptis į mažo miestelio optiką ir užsisakyti naujus akinius. Tos optikos optometrė jį įspėja apie galimą glaukomą ir gresiantį apakimą. Iškilusi aklumo grėsmė romane pereina į vidinio, dvasinio regėjimo plotmę: Ką reiškia ankančiam pasauly apakti? Vienintelė išeitis mums visiems mokytis vaikščioti nemačiomis.
Apskritai temų plėtojimas šiame romane šiek tiek primena džiazo kūrinį, kuriame pagrindinė tema yra tik pretekstas pasinerti į įvairias išgyvenimų variacijas. Pagrindinis romano Ankančiam pasauly motyvas ir pasakojimo atspirties taškas asmeniškai išgyventa istorija apie prastėjantį regėjimą. Baimė netekti regėjimo yra reali, todėl romane net kelis kartus pakartojama frazė Jei apakčiau, nusižudyčiau. Ši medicininiais faktais paremta ir fragmentiškai papasakota istorija apie oftalmologijos klinikoje atliktus tyrimus dėl gresiančios glaukomos, akispūdžio matavimus ir gydytojų įspėjimus apie gresiantį aklumą įgauna įvairiausių teminių atsišakojimų ir variacijų. Taip faktais paremtas romano klodas yra praplečiamas šviesiais, tragikomiškais vaikystės prisiminimais apie stipruolį draugą Liną-Linelį, apie apsilankymus pas psichiatrę, kuri, galimas daiktas, buvo jo pirmoji meilė. Greta atsiminimų klodo atsiranda intarpų apie kone ore tvyrančią karo grėsmę, ne visai švariai užsidirbtus turtuolių pinigus, epizodai su traukinių stoties aprašymais bei lėtu ėjimu ir gėrėjimusi Normandijos pakrantėmis. Romano siužetas, panašiai kaip džiazo improvizacija, neturi griežtų rėmų, svarbiausia jame ne logiška, nuosekli siužetinių linijų plėtotė, o čia ir dabar besirandanti akimirkos nuotaika ar įspūdis. Gal todėl ir pats autorius, kalbėdamas apie romaną Ankančiam pasauly, yra akcentavęs, kad tai daugiau užrašinė, o ne romanas.
Prastėjantis pagrindinio veikėjo regėjimas ir jo neapleidžiantis svetimumo pasauliui jausmas, besikartojantis pojūtis, kad yra įsibrovėlis, aktyvuoja vidinio regėjimą svarbą: Ką reiškia ankančiam pasauly apakti? Vienintelė išeitis mokytis vaikščioti nemačiomis. Vaikščiojimas nemačiomis tai gebėjimas laikytis kelrodžių, padedančių išlaikyti ryšį su praeitimi, o per ją ir su šiandiena bei savimi pačiu. Romane veikia keli antraeiliai veikėjai, kurių vardai ir tapatybė nėra aiškūs. Tokia yra Mari, o gal ne Mari iš optikos salono, toks yra paplūdimyje sutiktas Mišelis, kuris gal ir nėra Mišelis. Tačiau atrodo, kad atsiminimuose likę draugai, istorijos mokytojas ir psichiatrė yra tikri. Jų tikrumas tampa kelrodžiu, kurio galima įsikabinti prarandant fizinį regėjimą ir vertybinius pasirinkimus. Be praeities tikrumo kelrodžiais romane, be abejonės, yra jūra, smėlis, dangus ir ėjimas. Veikėjo vidujybei priklausantis vidinis regėjimas yra apsaugotas nuo išorybės poveikio, todėl ten nėra kaukių nei tuštumos pojūčio. Ir tik vidinis regėjimas gali padėti išsilaikyti vis labiau svetimėjančioje mūsų civilizacijoje ir tarpusavio santykiuose.
Vis dėlto skaitant naujausią V. Papievio romaną Ankančiam pasauly neapleidžia jausmas, kad viskas jau skaityta. Iš vienos pusės, tokia yra autoriaus stilistika ir kalbėjimo būdas, tačiau jie yra tapę pernelyg atpažįstami, be to, daug situacijų kartojasi, todėl kartais atrodo, lyg skaitytum tą pačią knygą tik kitu pavadinimu. Iš kitos pusės, mėgstantiems lėtą prozą, džiazo principu plėtojamą siužetą, neskaičiusiems kitų V. Papievio romanų, Ankančiam pasauly gali būti įdomus. Tiesa, net ir tokiu improvizaciniu principu paremtam siužetui nebūtų pakenkęs gilesnis temų ar bent jau aklumo metaforos išplėtojimas.
Nuotrauka: V. Papievio romano viršelis
V. Papievio romano Ankančiam pasauly viršelis. Šviesaus viršelio viršuje tamsiomis raidėmis nurodytas autorius, apačioje stambiu šriftu pavadinimas, o mažesnėmis raidėmis leidykla Odilė. Viršelį margina tamsios įvairios formos ir dydžio dėmės, plintančios iš viršutinio kairiojo kampo į apatinį dešinįjį. Jos jungiasi tarpusavyje ir atsiskiria, kai kurios yra smulkutės, taškelio dydžio, kitos apima visą kampą ir panašaus dydžio plotus. Dėmės iš dalies pridengia kai kurias autoriaus vardo ir pavadinimo raides ir atrodo, kad netrukus jas praris.