Kelionę į Kanadą pradėjau planuoti dar pernai besišildydama Majamyje. Mat man buvo labai liūdna, kad reikės grįžti, Lietuvoje šalta, žiema ir dar tas nostalgiškas jausmas, kai po Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) atrodė, jog daugiau tokių įspūdingų kelionių nebebus. Taip aš nusipirkau bilietą į Kanadą. Skaičiavau dienas iki šitos kelionės ir labai daug planavau. 

Pirmiausia atskridau į Torontą, didžiausią Kanados miestą, kuriame gyvena apie 2,7 milijono žmonių. Nors veikia daug skirtingo viešojo transporto, labai retai kur galima nuvykti be persėdimo. Man labai patiko šaligatviai. Visur, kur vaikščiojau, platūs, lygūs, be stulpų per vidurį. Nesupratau, kaip veikia jų garsiniai šviesoforai, mat jie visada skleidžia tokį patį garsą, nepriklausomai, ar dega žalia, ar raudona. Jie labai panašūs į JAV esančius šviesoforus, kur reikia paspausti rodyklę, rodančią į gatvę. Taip pat visas viešasis transportas, kai atvyksta ir atidaro duris, garsiai pasako savo numerį. 

Iš tiesų, didelio skirtumo tarp Kanados ir JAV aš nepajutau. Tie patys mane nervinantys dušai, purškiantys vandenį iš viršaus, vieno puodelio arbatinukai, net tos pačios parduotuvės. Bet esu ne kartą pagalvojusi, kad jei egzistuoja reinkarnacija, aš tikrai praeitame gyvenime gyvenau kažkur Šiaurės Amerikoje, nes jau antrą kartą čia atvykusi jaučiu tą jausmą, tarsi tai taip man pažįstama, kažkaip aišku, kažkaip artima… 

Leidau sau skrydį verslo klase 

Jau seniai norėjau išbandyti skrydį verslo klase. Aišku, labiausiai dėl to, kad čia sėdynės išsiskleidžia į tikrų tikriausią lovą. Aš jau žinau, ką reiškia prasėdėti daugiau kaip aštuonias valandas lėktuve. Verslo klasės keleiviai pirmiausia oro uoste gauna atskirą poilsio zoną ir nemokamą maistą joje. Tai man ten visko visko prikrovė, o aš nieko nenorėjau, mat kavos poveikis buvo pasibaigęs ir aš svajojau tik apie verslo klasės lovą. Maža to, nusprendžiau sau pasidovanoti ir atskirą sėdynę. Tai reiškia, niekas šalia manęs nesėdės. 

Kai tik įlipom į lėktuvą, supratau, kad, jei tik išgalėsiu, visada rinksiuosi verslo klasę ilgiems skrydžiams. Čia daug vietos daiktams pasidėti ir, žinoma, lova, lova, lova. Sėdynės šone yra pultelis, kuris magiškai sėdynę paverčia į lovą. Dar ji turi tokią įdomią masažo funkciją: maždaug ties liemeniu sėdynės dalis prisipučia oro ir išsileidžia. Aš netyčia tą mygtuką paspaudžiau ir iš pradžių galvojau, kad kažkas iš nugaros spardo mano sėdynę, po to tik supratau, kad čia masažo funkcija. Kartu su lova verslo klasės keleiviai gauna tokį futliarą, kurį pasilikau atminimui, jame vienkartinis dantų šepetėlis, dantų pasta, ausų kištukai ir ilgos kojinės. Na ir, žinoma, priklauso antklodė ir pagalvė. 

Vos tik lėktuvas pakilo, aš panaudojau tą stebuklingą funkciją „padaryk iš sėdynės lovą“ ir kritau miegoti, prieš tai paprašiusi stiuardesės atnešti man maisto vėliau. Šiaip žmonės retai kada sako „kaip gerai lėktuve pamiegojau“. Jeigu kėdėje pavyksta užmigti iš viso, tai jau sėkmė. Bet po to skauda raumenis ir to geru miegu tikrai nepavadinsi. O štai aš taip gerai išsimiegojau! Po to atsibudau, pavalgiau ir vėl miegojau, ir po to vėl pavalgiau. Verslo klasės keleiviai du kartus gauna karšto maisto, o ekonominės klasės keleiviai – vieną karštą ir vieną lengvą užkandį prieš leidžiantis. 

Pirmi sumanymai Toronte 

Nutariau iš pat pirmos dienos nepradėti jokių ekstremalių dalykų. Buvau suplanavusi nueiti į neregiams skirtų prekių parduotuvę. Čia gavau pasibandyti „WeWALK2“ lazdelę, kuri turi kliūties virš krūtinės lygmens jutiklį, ją galima valdyti navigacijos programėle. Šią lazdelę buvau mačiusi „SightCity“ parodoje Vokietijoje, čia dar kartą norėjau pabandyti, skirtingai nuo parodos – kiek tik noriu. Atrodė, kad būtų gana patogu tokią lazdelę naudoti, bet tas cypiantis kliūties jutiklis, iš pirmo žvilgsnio – tiesiog nepakeičiamas dalykas, mane pradėjo nervinti po pirmos minutės. Visiškai neaišku, kuria kryptimi yra kliūtis, lazdelė beveik ištisai cypia ir aš tą jutiklį išjungčiau. Bet girdėti iš savo lazdelės navigacijos programėlės nurodymus ir turėti laisvą ranką man buvo didelis privalumas, aišku, jei tie nurodymai gerai girdėtųsi triukšmingoje lauko aplinkoje. 

Vakare sumaniau paplaukioti su „Kajama“, tai toks nemažas senovinis burlaivis, dabar, aišku, varomas varikliu, bet vis tiek savanoriams siūloma, kaip koks juokelis, padėti pakelti bures. 

Karuselių parkas 

Kitą dieną nutariau aplankyti Kanados „Wonderland“ karuselių parką. Nors jį buvau suplanavusi kaip paskutinę pramogą Toronte, bet tai būtų sekmadienis, tad atitinkamai – daugiau žmonių, ilgesnės eilės, todėl planą pakeičiau į darbo dieną. Tas parkas – kaip toks mažas miestelis, kuriame daug visokių dalykų galima nuveikti. Mintyse turėjau tris planus, kaip jame susiorientuoti. Pirmiausia, tikėjausi gauti darbuotoją, kuris palydėtų iki norimų karuselių. Deja, tokio dalyko parkas nesiūlo. Jie man pasiūlė arba pačiai susirasti lydintį žmogų, arba siūlė grąžinti pinigus už bilietą. Nenorėjau nei vieno, nei kito, tad pasakiau, kad bandysiu kažkaip suktis. Dar gavau tokį žmonėms su negalia skirtą dokumentą, kuris leidžia nelaukti bendroje eilėje, parodžius karuselės operatoriui, jis užrašo laiką, kada ateiti. Bet kaip iš viso iki norimų karuselių nueiti nematant? Štai kur milijono dolerių vertės klausimas. 

Mano antras planas buvo skambinti „Aira“ agentams ir prašyti padėti nueiti. Ir dar ruseno mažytė, beveik neįmanoma viltis, kad karuselės bus pažymėtos žemėlapyje, mat kiekviena turi savo pavadinimą. Ir ką jūs galvojat! Šitas trečias, beveik neįmanomas, planas vis dėlto pasirodė pats geriausias, mat visos karuselės buvo sužymėtos žemėlapyje. Man tereikėjo eiti ir susirasti, kaip žaidžiant kokią „Lobių salą“. Paklausiau „ChatGPT“, kokios pačios ekstremaliausios, ir gavau penkias rekomendacijas. Štai taip pradėjau savo kelionę: ateinu prie karuselės, paklausiu žmonių, kur čia ta pagreitinta eilė, jie mane nukreipia, aš ten parodau savo specialų bilietą. Įdomiausia dalis – mane visada su juo iš karto praleisdavo, nors taip realiai neturėjo būti. Taip išvengiau stovėjimo eilėse ir daug spėjau. 

Aš niekada nesu buvusi karuselių parke viena. Ir dažniausiai neregiai niekada vieni ten neina. Ir supratau, kad čia kaip spąstai: neregiai neina, nes sunku orientuotis, nepritaikyta, o pritaikyti kaip ir nėra dėl ko, nes vis tiek neregiai po vieną neina. Bet turint įgūdžių naudotis navigacijos programėlėmis galima susiorientuoti. Šiame parke sužymėta viskas: tualetai, kavinės, karuselės, parduotuvės. Tikrai norėčiau dar kartą čia apsilankyti. 

Padebesiais 

Kitą dieną keliavau į miesto centrą, mat planas buvo pasivaikščiojimas CN bokšto kraštu. Šis apžvalgos bokštas, prieš 50 metų pastatytas Kanados geležinkelių bendrovės, yra 553,33 metro aukščio, o pasivaikščiojimas vyksta 356 metrų aukštyje. Su šia pramoga viskas atrodė gana sudėtinga, mat jų taisyklėse parašyta, kad, jei nori dalyvauti, turi galėti eiti be pagalbinių priemonių. Jie manęs tiek daug visko klausinėjo, kad jau tikrai galvojau, jog nebūsiu praleista. „Kiek matai? Ar matai žmones priekyje? Ar matai, kur sustoti? Kur raudona linija?“ Atsakiau sąžiningai, ir man leido lipti. Nors buvo baisu, kad gal ne visai gerai supratau, ko manęs klausia, ir reiks kažką svarbaus pamatyti, ko matyti negaliu... Dar bijojau nesuprasti instrukcijų ir kvailai atrodyti vaizdo įraše, kurį vėliau gavome. Bet bijojau visai nepagrįstai. Su mumis ėjo du instruktoriai ir viskas buvo daug paprasčiau, nei atrodė iš pradžių. Jie mums uždėjo specialius kostiumus, diržus, kuriuos tikrino gal kokį tūkstantį kartų. Kai pakilome liftu, mus prisegė prie virvių ir taip pasiekėme specialią platformą, kuri yra maždaug šaligatvio pločio. Iš esmės visi mes turėjome padaryti du dalykus: pasilenkti žemyn ir pažvelgti į miestą iš 356 metrų aukščio ir stovint ant krašto atsilenkti nugara, tarsi gulėtume virš miesto. Instruktoriai viską aiškiai paaiškino ir parodė. Aš netgi gavau sertifikatą, kad vaikščiojau ant šio bokšto krašto. Čia buvo pirmas, bet ne paskutinis sertifikatas iš Toronto. 

Kita diena išaušo suplanavus šuolį parašiutu. Daug žmonių man sakė, kad geriau būtų pirmą šuolį pabandyti Lietuvoje. Taip, tai tikrai būtų buvę protinga padaryti, bet aš nenorėjau. Šiaip į tą šuolio vietą ir toli, ir sudėtinga nuvažiuoti. Jei tai būtų mano pirmosios kelionės į JAV metu, tikrai nebūčiau važiavusi. Dabar atrodė kvaila pasiduoti dėl sudėtingesnės kelionės. Tačiau įvertinusi laiko sąnaudas nutariau važiuoti „Uber“. „Skydiving“ centras yra Toronto priemiestyje, Kukstaune, tad pagalvojau, kad gali būti sunku gauti pavežėją atgal. Bet, ai, kažkaip bus. Tas „kažkaip bus“ yra mane nuraminanti frazė. Aš vis tiek kažką sugalvosiu. 

Atvykau į tą centrą visa valanda anksčiau nei mano šuolis. Maža kas. Pasiėmiau kompiuterį, galvojau, gal kokį vaizdo įrašą kanalui sumontuosiu ar ką. Tačiau nieko tokio nepadariau, tiesiog mėgavausi geru oru. Atėjo mano šuolio laikas, praėjome instruktažą. Aišku, kadangi aš neišaugu iš savo baimės nesuprasti ko nors kritinio, aiškinausi su „ChatGPT“, kaip ką daryti, kas yra kritiškai svarbu. Man išdėstė, kad labai svarbu nepasiekti žemės kojomis, nes galima rimtai susižeisti. Paaiškino, kaip jas pakelti. Man buvo nelabai aišku, kaip tai padaryti ore. Tad dar kartą su instruktoriumi tai pasiaiškinau perklausdama. Pagaliau uždėjo diržus, jau įlipau į lėktuvą ir staiga! Atšaukiama dėl netinkamo stiprumo ir krypties vėjo. Tad lipu iš lėktuvo ir keliaujame atgal į angarą laukti. Pakilo didžiulė audra, bent man Lietuvos mastu atrodė didžiulė, nors nežinau, kaip Kanadoje. Iškilo didelė grėsmė, kad šiandien iš viso nebešoksime. Bėda ta, kad šuolių kompanija pinigų negrąžina. Galima perplanuoti laiką, tačiau pinigų – ne. O man dar kartą važiuoti į šitą kaimą noro visai nedaug. Tačiau ar aš galiu sustabdyti audrą? Tad laukiam. Susipažinau su tokia moterimi, Andrea, su ja laukdamos naujos informacijos pratauškėm apie visokius dalykus. Kilo dar viena audra, pakilimo takas užtvindytas ir visiškai aišku, kad šiandien jau nebešoksime. Laimė, Andrea pasiūlė kitą rytą atvykti iki jos viešbučio, kad galėtume kartu nuvažiuoti į šuolių centrą ir visgi iššokti. Dar daugiau, ji ir tą dieną mane į viešbutį parvežė. Bet kita diena, kiti planai, 13.30 val. buvau jau nusipirkusi skrydį vėjo tunelyje. Tad deriname, kaip darome. Mums siūlo šokti septintą ryto. Kitos galimybės nėra, tad abi sutinkame. 

Kitą rytą grįžtame ir dar kartą instrukcijos. Instruktorius juokauja, kad vakar įlipau į lėktuvą, šiandien iššoksiu. Dar kartą diržai, į lėktuvą, visi taip meiliai suoliuką apžergę susiglaudžiam, mat prieš šokant turėsime išropoti ant kelių pro duris. Man prie nugaros tvirtai prisisegęs instruktorius. Pirmam savo šuoliui nutariau imti pavadintą „Moonshot“ iš beveik 5 kilometrų aukščio. Jei jau šokti, tai šokti. Kylant mums netgi buvo duotos deguonies kaukės. Gana ilgai užtruko, kol pakilom. Buvo žmonių, kurie šoko iš žemiau, tad juos išleidom pirmus. Ir štai mano eilė! O siaube siaube, kodėl aš tai sugalvojau, rėkė mano smegenų migdolinis kūnas! Bet nėra kur trauktis, mes ropojame durų link. Na, čia iš tikrųjų, tai nėra visai tikslu. Instruktorius mane stumia durų link. Todėl aš galvoju, kad sakyti „šuolis parašiutu“ yra mažų mažiausiai netikslu, tai yra tikrų tikriausias išstūmimas iš lėktuvo. Mes po truputį artėjame, artėjame… Aš nematau, kada baigsis lėktuvo kraštas, tad kiekviename žingsnyje tas pats klausimas: „Jau ar dar ne?“ 

Prieš skrydį aš galvojau, kad klyksiu ir keiksiuosi iš baimės ir po to bus gėda. Bet… kai pajutau, kad lėktuvo nebėra, man tiesiog užgniaužė kvapą. Net jei būčiau norėjusi, nebūčiau galėjusi nei klykauti, nei keiktis. Ir gerai, nes penkių kilometrų aukštyje yra kokie 5 laipsniai šalčio, tad kitą dieną gerklės skausmas garantuotas, o tai juk tik mano kelionės pradžia. 

Šuolis – kažkas neapsakomo. Buvo toks jausmas, tarsi laikas permąstyti savo nugyventą gyvenimą. Ir po kokios minutės instruktorius išskleidžia parašiutą ir mes stovim ant kojų, bet ore. Jis davė man pabandyti jį ir pavairuoti. Ai, beje, iki šiol aš įsivaizdavau, kad parašiutas išsiskleidžia iš apačios ir žmonės ant jo sėdi kaip ant kokio oro baliono. Bet sužinojau, kad parašiutas yra kaip skėtis virš mūsų. Jo valdymas – magija: patrauki vairavimo kilpą ir pasvyri, ir pasisuki. Patrauki abi, sulėtini kritimą. O sklendimas ore tai kaip stebuklas apskritai. Tikrai kartočiau, tik kad paprastai siūlomi šuoliai iš žemesnio aukščio, o man tai jau bus nebeįdomu… Po to pasidomėjau ir, laimė, dar yra pasaulyje vietų, kur galima rinktis net ir šuolį iš devynių kilometrų aukščio. Čia jau ir daugiau pasiruošimo, ir įrangos reikia su papildomu deguonimi. O maniškis instruktorius nuolat informavo, kiek liko pėdų iki žemės. Aš labai bijojau, kad tinkamu metu nepakelsiu kojų, bet instruktorius viską pasakė ir dar padėjo kilstelėti, tad švelniai nusileidžiame ant žemės. Taip užsidirbu antrą sertifikatą, kad atlikau tandeminį šuolį. 

Susitvarkome reikalus ir keliaujame, mat manęs dar laukia skrydis vėjo tuneliu. Kadangi Andrea turi laiko, tai pasiūlo nuvežti mane iki pat tos vietos. Atvažiuojame daug anksčiau, tad aš dar nukeliauju į šalia esančią itališką kavinukę ir užsisakau maisto. Dar reikia užpildyti rizikos prisiėmimo dokumentą, nurodantį rizikas ir patvirtinantį, kad mano sveikatos būklė yra tinkama atlikti minėtą veiklą. Tad kavinėje ir tą dokumentą užpildžiau, ir pavalgiau. Atėjo skrydžio vėjyje laikas. Tiesa, jau buvau šitą dalyką bandžiusi Lietuvoje, bet man tai nepasirodė labai įspūdinga. Toronte buvo visai kas kita. Aš tikrai skridau. Instruktorius ne kartą buvo išmetęs mane į viršų beveik iki kapsulės krašto. Ne kartą pajutau, kad įveikiau gravitaciją. Ir gavau dar vieną sertifikatą. 

Taip ir pabaigiau savo ekstremalią savaitę Toronte su šypsena prisimindama, kad iš JAV išvykti liūdėjau, jog daugiau nebepatirsiu tokių kelionių. Tokių tikrai nebebus, bus tik įdomesnės ir geriau suplanuotos. 

Nuotrauka: Patirti kažką neįtikėtino Eglei reikėjo drąsos, bet likę įspūdžiai atperka viską / asmeninio archyvo nuotr. 

Akimirka iš E. Jarmolavičiūtės šuolio parašiutu. Aukštai virš žemės krentanti moteris su prie nugaros prisisegusiu instruktoriumi užfiksuota iš priekio ir šiek tiek iš kairės. Jos pilvas nukreiptas į žemę, o rankos ištiestos lyg sparnai atgal į šonus, tad ji primena link mūsų skriejančią žuvėdrą. Eglė su instruktoriumi vilki tamsius kombinezonus, juos ties pečiais tarpusavyje jungia stambios metalinės sagtys. Eglė yra užsidėjusi viršugalvį dengiantį margą šalmą su skaidriu skydeliu prieš viršutinę veido dalį ir tamsintus akinius, o instruktorius – visą galvą apimantį šalmą su veidą dengiančiu skaidriu skydeliu. Ant jo nugaros yra kuprinė, iš kurios į viršų driekiasi stropai su smulkiu šviesiu ištraukiamuoju parašiutu gale. Toli apačioje driekiasi žemės platybė su miestų mozaikomis, margais laukais ir dideliu vandens telkiniu dešinėje nuotraukos pusėje. Skrydis aukštai dangumi atrodo kaip jaudinanti patirtis.