Rugsėjis ne tik naujų mokslo metų, bet ir naujo teatrų sezono pradžia. Neeikvosime veltui laiko įrodinėdami, kad teatrai yra seniai tapę regos negalią turinčių žmonių kultūrinio gyvenimo dalimi. Tai akivaizdi tiesa! Lankėme juos prieš 20 ar 30 metų, dar labiau lankome atsiradus garsinio vaizdavimo (GV) galimybei. Prasidedant naujajam teatro sezonui, žvalgomės, ką Lietuvos teatrai veikia ar yra nuveikę gerindami lankytojų su negalia prieinamumą, ką gali pasiūlyti žmonėms, turintiems regos negalią?
Prieinamumas ilgalaikis procesas
Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) Vilniuje buvo pirmasis, 2012 metais regos negalią turinčius žmones pakvietęs į spektaklį su GV Antono Čechovo Dėdė Vania (rež. Erikas Lakaskadė (Eric Lacascade)). Vėliau buvo Oskaro Koršunovo režisuota Justino Marcinkevičiaus Katedra, Eimunto Nekrošiaus Dieviškoji komedija (pagal Dantę Aligjerį (Alighieri)), Augusto Strindbergo Didysis kelias (rež. Jonas Vaitkus), iš viso septyni.
LNDT edukacijos ir auditorijos plėtros vadybininkės Linos Užkuraitytės teigimu, prieinamumas teatre nėra vien techninis sprendimas, atskira paslauga ar pavienis renginys. Tai visas žiūrovo kelias: kaip žmogus sužino apie renginį ir gauna informaciją, kaip atvyksta į teatrą, kaip yra pasitinkamas, orientuojasi pastate ir, galiausiai, kaip patiria patį spektaklį. Todėl LNDT siekia ne tik rodyti spektaklius su GV, bet ir stiprinti darbuotojų kompetencijas. Šiemet Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) viceprezidentas Vilmantas Balčikonis teatro darbuotojams vedė mokymus apie bendravimą su žmonėmis, turinčiais regos negalią, aptarė situacijas, su kuriomis jie gali susidurti lankydamiesi teatre.
Ne mažiau svarbus yra dialogas su pačia bendruomene. Kuriant prieinamą aplinką neužtenka numanyti, ko žmonėms gali reikėti, reikia kalbėtis, klausti, išgirsti jų patirtis ir į jas atsižvelgti.
Prieinamumą suprantame kaip ilgalaikį procesą. Siekiame, kad pavienės iniciatyvos ilgainiui taptų įprasta teatro veiklos dalimi ir kuo daugiau žmonių galėtų visavertiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime, sako L. Užkuraitytė.
Spalio 31 dieną LNDT, bendradarbiaudamas su LASS, pakvies į dar vieną spektaklį su GV Moljero Tartiufą (rež. O. Koršunovas). Be GV jame laukia ir daugiau inovacijų. Pokalbį tiek apie spektaklį, tiek apie teatro prieinamumą platesne prasme su L. Užkuraityte planuojame pratęsti artimiausiuose žurnalo numeriuose, o šiame toliau keliaujame po Lietuvos teatrus, kalbiname jų žmones.
Teatrai ieško naujų prieinamumo, bendravimo su žiūrovais formų ir patirčių. Šių metų birželį LNDT kartu su LASS bei Lietuvos audiosensorine biblioteka (LAB) pakvietė į renginį, pavadintą Pasiskaitymai teatre: ne vien akimis. Skaityti galima ir namuose, tačiau šio formato vertė yra susitikimas: žmonės skaito, dalijasi mintimis ir rekomendacijomis, kalbasi apie knygas, išgirsta skirtingas skaitymo patirtis. Teatras tam yra labai natūrali vieta, nes ir literatūrą, ir teatrą jungia istorija, tekstas, vaizduotė bei žmogaus poreikis dalytis tuo, ką perskaitė, išgirdo ar išgyveno. Renginys subūrė žmones, turinčius skirtingas skaitymo patirtis, leido apie prieinamumą kalbėti ne kaip apie atskirą, specializuotą sritį, o kaip apie natūralią bendro kultūrinio gyvenimo dalį, svarsto L. Užkuraitytė.
Ar Pasiskaitymai teatre taps tradicija, LNDT atstovė šiandien pasakyti dar negali: Norėtųsi, kad tokio pobūdžio iniciatyvos turėtų tęstinumą, galimybę skirtingiems žmonėms būti kartu, kalbėtis ir dalyvauti bendrame kultūriniame gyvenime. Ilgalaikė mūsų kryptis ne kurti atskiras patirtis skirtingoms auditorijoms, o siekti teatro, kuriame kuo daugiau žmonių galėtų jaustis lygiaverčiais jo žiūrovais.
Šalia įprastos, meninės, ir kiti teatrai vysto edukacinę ar jai artimą veiklą, rengia kūrybines dirbtuves. Į jas kviečia įvairią negalią turinčius žmones. Kartu su aktoriumi Karoliu Maiskiu vedame judesio dirbtuves, pasakoja Klaipėdos dramos teatro aktorė Samanta Pinaitytė. Kvėpavimo, minčių atpalaidavimo ir kitais pratimais bandome išlaisvinti žmogaus kūną, jį atpalaiduoti. Prisijaukinti. Pamilti savo kūną nėra lengva visiems žmonėms, turintiems negalią juo labiau.
Dabar tikrai pamačiau
Užgęsta šviesos, ryškiai šviečia tik podiumo kraštai. Staiga taip pat ryškiai įsižiebia podiumo grindinys, jo viduryje sušvinta apie metro aukščio mikrofono stovas su mikrofonu. Podiumo dešinėje atsisėda Polonijus. Podiumu ateina Fortūnos lydimas Karalius ir Karalienė. <...>Iš scenos duobės pradeda kilti balti dūmai. Kairėje scenos pusėje pasirodo Hamletas, nešinas pelenų urna. Jis stabteli prie scenoje esančios duobės ir liūdnai žvelgia į ją. Hamletas pamažu prieina prie kiekvieno giminės nario bei draugo ir kiekvienam į delną beria žiupsnelį pelenų. (Iš spektaklio Hamletas GV)
2015 m. Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) pakvietė į pirmąjį spektaklį su GV Makso Frišo (Max Frisch) pjesę Biografija: vaidinimas (rež. Gintaras Varnas), 2016 m. į Vido Bareikio režisuotą V. Šekspyro Hamletą, vėliau pagal Moljero dramą Tariamas ligonis pastatytą Aš Moljeras (rež. Inesa Paliulytė), Antano Škėmos Baltą drobulę (rež. Jonas Jurašas).
Mums, naujokams, daug padėjo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto docentė Laura Martinkutė su savo studentais, prisimena teatro viešųjų ryšių koordinatorė Jolanta Garnytė. Išklausėme instruktažą, kaip pasiruošti spektakliams, kad reikia su GV supažindinti aktorius, pasitikti žiūrovus, suteikti jiems galimybę susipažinti su scenoje esančiais objektais. Neregiai ir silpnaregiai prieš minėtą M. Frišo spektaklį galėjo užlipti ant scenos, apžiūrėti daktaro kabinetą, paliesti jo darbo stalą, kušetę, rašomąją mašinėlę, peleninę. Šios praktikos laikomės ir toliau. Spektaklius su GV rodome tiek didžiojoje, tiek mažesnėje, Rūtos, salėje.
Po Hamleto LASS Kauno filialo vadovė Roma Girnienė pasakojo: Aptarimo metu paaiškėjo vienas kiek netikėtas dalykas: GV reikalingas ne tik neregiams, bet ir silpnaregiams. Ne vienas dar šiek tiek matantis žmogus sakė: Maniau, kad matau geriau, o scenoje būčiau nepamatęs ir to, ir ano.
Kai kuriuos spektaklius rodėme tikslinei auditorijai žmonėms su regos negalia, kituose žiūrovų neskirstydavome į turinčius negalią ar jos neturinčius neregiams ir silpnaregiams išduodavome ausines ir spektaklį žiūrėdavo drauge su kitais teatro lankytojais. Vieniems reikia GV, kitiems nereikia, bet visi žiūrime kartu, toliau pasakoja J. Garnytė.
Kauniečiai ko gera vieninteliai Lietuvoje savo repertuare turi spektaklį su GV, skirtą vaikams Solė ir močiutės (autorė ir rež. Agnė Dilytė). Tai nuotaikinga istorija apie tris Šiaurėje gyvenančias močiutes šamanes, laukiančias anūkės Solės. Vaikai galėjo paliesti močiučių kailinukus, ruoniukus, prie jų prisiglausti, pajausti, kokie jie minkšti, dideli. Vienas berniukas turėjo įvairių raidos sutrikimų ir tai buvo pirmasis jo apsilankymas teatre. Mama pasakojo, kad vaikas yra labai jautrus, sunkiai bendraujantis su nepažįstamais žmonėmis. Berniukas atėjo į salę ir joje pasiliko. Rezultatas buvo paveikus, prisimena J. Garnytė.
Kauno dramos teatro aktorė Ugnė Žirgulė spektaklius su GV komentuoja ne tik savajame, bet ir kituose teatruose. Paklausta kodėl GV, ji pasakoja: Labai įdomi, su niekuo nepalyginama patirtis. Didelis malonumas ir didelis darbas. Spektaklį žiūri kelis kartus gyvai, tada dar ruošiesi namuose pagal vaizdo įrašą. Išmoksti beveik mintinai, bet kiekvienas spektaklis yra toks pat ir truputį kitoks. Reikia ne tik žinoti tekstą, bet ir stebėti aktorius, numatyti tolesnius jų veiksmus. Supranti, kad esi tarsi žiūrovo akys, o kartu nuolat savęs klausi: ką iš tikrųjų jie norėtų pamatyti? Kai kurie žmonės truputį mato, kiti visiškai nieko nemato nuo gimimo. Tiems, kas šiek tiek mato, galbūt svarbesni vieni dalykai, visai nematantiems kiti. Reikia būti akimis ir vieniems, ir kitiems. O dar spaudžia laikas, komentaro negalima ištęsti iki begalybės, GV paprastai į pagalbą ateina pauzių metu.
U. Žirgulė prisimena Vilniuje LNDT komentuotą spektaklį Didysis kelias: įrašą žiūrėjo su viena aktorių sudėtimi, kai reikėjo komentuoti spektaklį, paaiškėjo, kad vaidins visai kita pagrindinių aktorių dubleriai. Pirmiausia pačiai reikėjo susigaudyti, kas ką vaidina.
Paprastai prieš spektaklį su GV tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose neregiams sudaroma galimybė užlipti į sceną, susipažinti su jame naudojamu rekvizitu, išgirsti aktorių balsus. Iš pradžių buvo keista ir nejauku net ir man pačiai, neslepia pašnekovė. Dabar aktoriai priima labai geranoriškai, dažnai su humoru, linksmai, keičiasi požiūris, supratimas.
Supratimas tikrai keičiasi. Kauniečiai jau šešioliktus metus rengia festivalį Nerk į teatrą. J. Garnytė pasakoja, kad pastaruosius keletą metų festivalis būdavo skiriamas kuriai nors temai: garsui, interaktyviajam teatrui ir panašiai. Šiais metais orientuojamasi į neuroįvairovę: Spektaklius žmonės priima labai skirtingai: vieni jautriau reaguoja į garsą, kiti į šviesą, kažkam reikia papildomai ar labai suprantamai paaiškinti siužetą, dar kiti sunkiai tvarkosi su savo emocijomis. Pasaulyje egzistuoja teatro praktika, angliškai vadinama Relax performance. Tikslus lietuviškas atitikmuo dar nėra nusistovėjęs, galėtų vadintis žiūrovų įvairovei atviras spektaklis. Šiais metais mūsų teatro žmonės vyko į Londono nacionalinį teatrą, betarpiškai bendravo su kolegomis, vykdančiais šią veiklą, parsivežė šūsnį informacijos, naujų idėjų. Norime šią praktiką išbandyti savo teatre.
Relax performance padeda ir pirmą kartą į teatrą ateinantiems žiūrovams, šeimoms su mažais vaikais ar kiekvienam, kuriam tradicinė teatro aplinka kelia daugiau įtampos. Pašnekovė prisimena vaikams skirtą kalėdinį spektaklį Alisa veidrodžių karalystėje: teatre daugybė vaikų, aplinkui kalėdinis šurmulys, vienas berniukas, nors turėjo triukšmą slopinančias ausines, į salę, kur vyko spektaklis, taip ir neatėjo. Veikiausiai žmonių gausa, šurmulys sukėlė per daug emocijų ir vaikas su jomis nesusitvarkė. Festivalio metu bus pasirengta ir tokiems atvejams, kad vaikas, atėjęs į teatrą, galėtų jaukiai, saugiai dalyvauti jo vyksme.
Antigonės padrąsinti
Prieblanda. Erdvė nusidažiusi rausvai. Įeina ilgą juodą apsiaustą su gobtuvu vilkinti auklė, nešina ilga tamsia lazda. Moteris sustoja priekyje, trinkteli lazda į žemę ir, stipriai įsitvėrusi rankomis, palinksta. (Iš spektaklio Antigonė GV)
Klaipėdos dramos teatras (KDT) 2021-ųjų rudenį pakvietė į pirmąjį spektaklį su GV Sofoklio Antigonę (rež. Mara Ķimelė). Vėliau buvo Bernardo-Marie Kolteso Vakarų krantinė (rež. Adomas Juška), A. Strindbergo Tėvas (rež. M. Kimelė). Per šešerius metus klaipėdiečiai su GV parodė šešis spektaklius, penki iš jų, išskyrus Antigonę, yra teatro repertuare iki šiol. Šį sezoną teatras turėtų parodyti dar vieną spektaklį su GV, tik jo atstovai dar nenorėjo atskleisti, kokį. Kaip ir kituose teatruose, žiūrovai prieš spektaklį su GV pakviečiami į sceną, trumpai pristatomas spektaklis, aktoriai apibūdina savo personažus, supažindina su rekvizitu. Teatro kultūrinių projektų koordinatorės Emilijos Tautkevičiūtės teigimu, didžioji atsiliepimų dalis teigiami: žmonės džiaugiasi. Neigiami daugiausia techninio pobūdžio, ausinių tinkamumas, vykusiai ar nevykusiai išnaudotos pauzės ir panašiai.
Prieš kelerius metus rudenį klaipėdiečiai rengdavo socialinę savaitę. E. Tautkevičiūtė pasakoja, kad ilgainiui savaitė išaugo į socialinį mėnesį, mėnuo į metus. Dabar visus metus vyksta projektas Esminiai mazgai: pritaikomi spektakliai žmonėms, turintiems regos ir klausos negalią, rengiamos kūrybinės dirbtuvės, vyksta pjesių skaitymai teatre ir kitose erdvėse, svečių spektakliai socialiai jautriomis temomis.
Pašnekovės teiraujamės apie teatro pritaikymą žmonėms su negalia. E. Tautkevičiūtė: Bendraujame su žmonių su negalia organizacijų atstovais. Veiklos vyksta visą sezoną, laukiame pasiūlymų. Pritaikytų spektaklių skaičius didėja kiekvienais metais. Kalbant apie fizinę aplinką, bazinis pritaikymas teatre yra, žinoma, visada galima padaryti daugiau taktiliniai takai, žemėlapiai tik, deja, visa tai kainuoja. Ne visada gauname tam skirtą finansavimą, būna taip, kad iš gautų pinigų turime pasirinkti prioritetus. Nori nenori, esame priklausomi nuo biudžeto, todėl stengiamės labiau pristatyti tai, ką patys darome savo jėgomis GV, subtitrai kurtiesiems.
Spektaklius su GV Klaipėdoje dažniausiai komentuoja aktorė Samanta Pinaitytė. Patinka, matau didelę prasmę, bet kartu ir didelė atsakomybė kuo įtaigiau perduoti tai, kas vyksta scenoje, svarsto aktorė. GV leidžia pajusti aplinką, veikėjų išvaizdą, emocijas, kartu su visais žiūrovais mėgautis teatru, kultūra. GV padeda augti ir profesiškai: treniruoja iškalbą, reakciją, situacijos pajutimą. Gali pasiruošti tekstą, keletą kartų peržiūrėti spektaklį, bet teatre be improvizacijų neapsieinama. Tekste parašyta, kad aktorius eina į vieną pusę, o gyvame spektaklyje jis gali pradėti eiti visai į kitą. GV visada yra savo rūšies džiazas, performansas.
Aktorės teigimu, sunkiausia atliekant GV suprasti ir visiškai išnaudoti pauzes, išsitekti tau skirtame laike: Tyla teatre irgi labai svarbi, o GV tyla išnaudojama perduoti informaciją. Kalbiesi su aktoriais, kaip geriau pristatyti jų personažą, kokį naudoja rekvizitą. Kuo daugiau žinai apie spektaklį, tuo lengviau būna jį komentuoti. GV svarbus ne tik žiūrovams, bet ir pačiam teatrui: padeda aktoriams giliau suprasti savo vaidmenis, teatras tampa įtraukesnis.
Remyga ir kiti
2020 metų rudenį Valstybinis Šiaulių dramos teatras pastatė Rimanto Kmitos pjesę Remyga (rež. O. Koršunovas) pagal to paties pavadinimo autoriaus romaną. 2023 m. pavasarį į spektaklį su GV teatras pakvietė akluosius ir silpnaregius iš visos Lietuvos. Tą pavasarį, tik kiek anksčiau, šiauliečiai parodė dar vieną spektaklį su GV Man šiandien Hamletas (rež. Ieva Stundžytė). LASS Šiaulių miesto ir rajono filialo pirmininkė Odeta Jurevičienė prieš minėtą spektaklį pasakojo: Pamatysime ir išgirsime ne tik šį, bet ir daugelį kitų teatre rodomų spektaklių. Šiemet pirmą kartą tiek LASS Šiaulių filialo, tiek minėto teatro istorijoje buvo sudaryta dviejų įstaigų bendradarbiavimo sutartis. Užsimezgė draugystė, žadanti daug įdomaus: susitikimus su aktoriais, spektaklių analizę. Su teatro aktoriais šiauliečiai neregiai bendravo ir praeityje, tačiau jokios sutarties su pačiu teatru iki šiol nebuvo.
Dar du spektaklius Lauros Ruohonen Vyšnia šokolade (rež. Linas Zaikauskas) ir Jona (autorius ir rež. Aleksandras Špilevojus) parodė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras.
* * *
Neturėjome tikslo apžvelgti visų Lietuvos teatruose rodytų ar rodomų spektaklių su GV. Keletą metų tarsi formavosi tradicija su GV parengti po porą spektaklių per metus. Ne visada tai pavykdavo ir pavyksta padaryti, bet pastangos dedamos. Ne mažiau svarbu, nei vienas ar kitas parodytas spektaklis, pačių teatrų požiūris į GV, atsivėrimas negalios klausimams plačiąja prasme, o kartu vis dar aktualiai skamba beveik prieš dešimtmetį Irmos Jokštytės-Stanevičienės per Gold FM radiją transliuotoje laidoje Aklas pasimatymas pasakyti žodžiai: Norime daugiau komforto, nenorime tenkintis vienkartiniais desertais!
Atskiros diskusijos tema galėtų būti pasvarstymai, kaip teatro menas tiesiogiai veikia pačius negalią mūsų atveju regos turinčius žmones. Daugiau nei prieš šimtą metų vokiškai išleistoje Aleksandro Melio Aklųjų enciklopedijoje rašoma, kad aklieji, ypač aklagimiai, yra prasti aktoriai. Teiginys, su kuriuo sunku nesutikti vien ką reiškia kūno kalba, kurios nematydamas ar silpnai matydamas žmogus niekada gerai neįvaldys. Nepaisant to, teatro sėkla, kritusi į žmogaus širdį ar sielą jam sėdint žiūrovų salėje, kai kada sužydi netikėtai gražiais kultūros žiedais ir subrandina tokius pat gražius vaisius: antrą dešimtmetį skaičiuoja silpnaregės Svetlanos Zemleckienės vadovaujamas žmonių su negalia teatras, savo improvizacijomis garsėja patyrimų programa Dialogas tamsoje. Dainininkė Jūratė Vizbaraitė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro penkiasdešimtmečio minėjimo renginyje prisiminė vaikystėje matytą aktoriaus Kosto Smorigino vaidinamą Bebenčiuką, kitus, tiek vaikiškus, tiek ir nevaikiškus, spektaklius, skiepijusius meilę teatrui, muzikai, vedusius į profesionaliąją kultūrą.
Nuotrauka: Spektakliai su GV priartina profesionalųjį meną jo išvysti negalintiems žmonėms / LASS archyvo nuotr.
Nuotraukoje užfiksuota akimirka prieš spektaklį. Scenoje penki žmonės būriuojasi metalinio virtuvinio stalo gale. Prie baldo priglaustas dar vienas toks pat stalas su blizgiu stalviršiu viršuje ir lentyna apačioje. Gale pritvirtintas strypas su trimis pailgomis stalui lygiagrečiomis konstrukcijomis viršuje, ant kurių kabo įvairios keptuvės. Link keptuvių rankas tiesia dvi žiūrovės, vienos iš jų ranką nukreipia vyresnio amžiaus moteris. Po sceną vaikštinėja ir ją tyrinėja daugiau žmonių. Fone scenos šone stovi dekoracija, imituojanti akmenines arkas. Atrodo, žiūrovai gali susipažinti su scenos išdėstymu, kad būtų lengviau suprasti, kur vystysis veiksmas.