LASS 100: KELIAS, ATVIRAS VISIEMS  

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga mini istorinį veiklos šimtmetį.

Šimtmečio proga vyksta daug renginių.

Svarbus yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimtmečio atkarpos atidarymas.

Šimtmečio atkarpa driekiasi nuo Kauno iki Alytaus 100 kilometrų.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga bendradarbiavo su „Camino Lituano“ kūrėjais.

„Camino Lituano“ yra piligriminis, kultūrinis ir turistinis Šventojo Jokūbo kelias, einantis per visą Lietuvą.

Visi atliko didžiulį darbą ruošdami 100 kilometrų ilgio kelio atkarpą.

Atnaujino ar įrengė informacines lenteles, specialius kelio ženklinimo kuoliukus.

Maždaug kas 10 kilometrų ant ženklinimo kuoliukų yra QR kodai su garsiniais pasakojimais.

Pasakojimai leis daugiau sužinoti ir apie organizacijos istoriją, ir apie svarbiausius pokyčius bendruomenėje.

Masinis bendrystės žygis Prienų rajone

Oficialus šimtmečio atkarpos atidarymas įvyko gan lietingą gegužės mėnesio 9 dieną Prienų rajone.

Į 15 kilometrų žygį susirinko beveik 250 dalyvių, dauguma jų yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai.

„Camino Lituano“ įkūrėjas Marius Minkevičius pasakoja, kad draugystė su neregiais ir silpnaregiais yra viena gražiausių.

Fizinė negalia neturėtų riboti žmogaus galimybių judėti ir pažinti pasaulį.

Aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariai kviečia visuomenę atrasti bendro žygiavimo džiaugsmą.

Sakralinės muzikos koncertas

Gegužės 16 dieną aklųjų ir silpnaregių bendruomenės nariai, kauniečiai bei miesto svečiai rinkosi į Kauno šv. Antano Paduviečio bažnyčią.

Ten vyko choro „Veritas“ sakralinės muzikos koncertas „Magnificat“, skirtas šimtmečiui paminėti.

Visi dalyviai po koncerto buvo pakylėti ir laimingi.

Aklųjų ir silpnaregių bendruomenė nuoširdžiai dėkoja renginių partneriams, rėmėjams, savanoriams ir visiems dalyvavusiems.

GENRIKAS PAVLIUKIANEC: 50 METŲ SU TIKSLU IR AISTRA  

Genrikas Pavliukianec yra daugiausia titulų turintis Lietuvos golbolo rinktinės žaidėjas.

Golbolas yra aklųjų riedulys.

Genrikas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre pradėjo lankyti golbolo treniruotes, jam patiko ir gerai sekėsi.

Genrikas labai daug sportavo, norėjo patekti į Lietuvos golbolo rinktinę, o paskui vykti į paralimpines žaidynes.

Genrikas pasakoja, kad didžiąją gyvenimo dalį skyrė golbolui.

1996 metais Genrikas pateko į Lietuvos rinktinę.

1997 metais Genrikas tapo rezultatyviausiu Europos žaidėju.

1998 metais Genrikas dalyvavo pirmajame pasaulio čempionate Madride.

2000 metais Genrikas dalyvavo pirmosiose paralimpinėse žaidynėse Sidnėjuje.

Genrikas taip pat dalyvavo Tokijo ir Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse.

Rio de Žaneire, Brazilijoje, Genrikas su golbolo rinktine iškovojo aukso medalius.

Genrikas ne tik iškovojo auksą, bet ir tapo rezultatyviausiu paralimpiados žaidėju.

Genrikas ne tik sportuoja, bet dirba ir įvairius darbus.

Šiuo metu Genrikas dirba projekte, kuris vadinasi „Dialogas tamsoje“.

Genrikui neblogai sekasi dirbti su vaikais, kartu su kolegomis vesti komunikacijos seminarus.

Genrikui patinka suteikti „Dialogo tamsoje“ dalyviams unikalių patirčių.

Laisvalaikiu Genrikas mėgsta darbuotis savo namų dirbtuvėse — yra pagaminęs ne vieną komplektą lauko baldų.

Genrikas internete kuria naudingus vaizdo pasakojimus draugams.

Genrikas jau sukaupė jau 4500 sekėjų būrį „Youtube“ kanale.

Genrikas dalijasi receptais ir rodo, kaip gamina, arba papasakoja apie stakles, ką galima su jomis daryti.

Žmonės Genrikui padėkoja, papasakoja, kaip jiems pavyko pritaikyti patirtį, ką pasigamino.

Birželio 17 dieną Genrikas šventė 50 metų jubiliejų.

Gimtadienio proga Genrikas linki sau daug sveikatos ir energijos, gyvenimo kelyje sutikti gerų žmonių.

Genrikas ypatingą dėmesį skiria kelionėms.

Genrikas dar nori pamatyti didžiąją pasaulio dalį, ilgiau pakeliauti po Meksiką, Pietų Ameriką, Australiją, Japoniją, egzotines šalis.

Aktyviai keliauti su šeima jis pradėjo po Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių.

Laikas su šeima tapo be galo svarbus, kai nebeliko treniruočių, stovyklų, išvykų į varžybas.

Genrikas pasakoja, kad jo liga pigmentinis retinitas po truputį klampina į tamsą.

Genrikas nuo jaunystės pasižymėjo išskirtiniu gebėjimu kabintis į gyvenimą.

Genrikas pasakoja, kad gyvenant internate, panašiai kaip gamtoje — reikia išgyventi, o išgyvena stipresni.

Internato sąlygos leido išsiugdyti kovotojo, sportininko savybes, užsispyrimą.

ŠIŲMEČIAI REABILITANTAI: GYVENIMAS TĘSIASI TOLIAU  

Švęsdami Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos šimto metų veiklos sukaktį, prisimename daug kartu išgyventų akimirkų.

Organizacija vienija, moko, remia, teikia daug visokių paslaugų ir yra vienas iš svarbiausių Lietuvos neregių ir silpnaregių balsų.

Vienas didžiausių organizacijos pasiekimų yra žinios, kaip ir kokią teikti pagalbą, kai netikėtai pasikeičia regos galimybės.

Jau šeštus metus iš eilės mūsų Pietvakarių centras vykdo socialinės reabilitacijos paslaugas.

Paskutiniuosius trejus metus šia paslauga per metus pasinaudoja ne mažiau nei 32 skirtingo amžiaus asmenys.

Tai asmenys, kurie staiga neteko regos arba jų regėjimo likutis žymiai pablogėjo.

Svarbu suteikti galimybę žmonėms, kurių rega staiga pasikeitė, viltį ir realią pagalbą, reiškiančią, kad gyvenimas nesustoja.

Kad tokios paslaugos galėtų būti suteiktos, reikėjo sukurti ir įtvirtinti programą, suburti kvalifikuotų specialistų, parengti šimtus dokumentų.

Sieks svajonės nepriklausomai nuo regos aštrumo

Indrei šiuo metu 27 metai.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narė ji yra jau 3 metus.

Dėl genetinės ligos Indrė visą gyvenimą turėjo saugoti savo regą ir daryti viską, kad ji neblogėtų.

Vis dėlto, regos likučiui smarkiai sumažėjus, mergina ryžosi išbandyti siūlomą socialinio dalyvumo ugdymo paslaugą.

Indrė pasakoja, kad gavo ne tik daug patarimų, kaip išsaugoti likutį, bet ir pradėjo domėtis sportu, atrado naujas ateities kryptis.

Indrė jau išbandė aklųjų tenisą, dabar domisi lengvąja atletika.

Visą gyvenimą gyvenusi atsargiai, Indrė jaučiasi laiminga, kad gali siekti didelių svajonių.

Indrė ruošiasi Vilniuje rugpjūtį vyksiančiam pasaulio čempionatui, sieks pirmųjų lengvosios atletikos apdovanojimų.

Indrė sako, kad geriau ką nors pamėginti ir pamėginus sužinoti, kad tau tai netinka, nei gailėtis, kad taip ir nepabandei.

Pradėjęs gyventi antrą kartą

62 metų verslininkas Jurgis Baublys gyvena Radviliškyje ir vadovauja įmonei.

Jurgis, šiais metais sudalyvavęs mokymuose, parengė net oficialią padėką.

Jurgis labai dėkojo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai už rūpestį ir pastangas.

Jurgis turi įgimtą ligą pigmentinį retinitą.

Per paskutiniuosius pusę metų Jurgio rega labai suprastėjo.

Jurgis pasakoja, kad visi pedagogai ir specialistai suteikė labai daug žinių.

Jurgis sužinojo, kad neregintys žmonės turi tiek pat galimybių dirbti, naudotis kompiuteriais, keliauti.

Jurgis ir toliau dirba sau pažįstamą darbą.

Sužinojęs apie pagalbos priemones, tvarkosi dokumentus ir jau susirado darbo asistentą.

Netrukus turės ir asmeninį asistentą pagalbai namuose.

Po truputį Jurgis pratinasi ir naująsias technologijas.

Kaip jis pats sako — svarbiausia neskubėti:

Viena didžiausią patirtį sąjungoje sukaupusių tiflopedagogių yra Daina Vitkauskienė.

Daina pasakoja, kad reabilitacijos dalyvių istorijos įkvepia ir pačius pedagogus.

KANKLĖMIS DŪZGIANČIOS „KAMANĖS“  

Kanklės yra tradicinis styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas.

Galbūt jaunam žmogui jos asocijuojasi tik su kultūrinio paveldo dalimi, kurią galima atrasti muziejuose.

Tačiau kai kam kanklės yra ilgametis darbas su žmonėmis, instrumentas, teikiantis paguodą, jaukumą ir šilumą.

Vilniaus regiono centro kanklių ansamblis „Kamanės“ šių metų gegužę šventė savo trisdešimties metų veiklos jubiliejų.

Ansambliui vadovauja Rasa Mockūnienė.

Ansamblyje šiuo metu groja ir dainuoja:

Danutė Bužinskienė, Vilma Bardzilauskaitė, Jolanta Žibienė, Ramunė Maskoliūnaitė, Vilma Medveckienė, Loreta Taluntytė, Dmitriy Nesmeev, Rosita Žiaugraitė.

Seniausiai ansamblyje groja Danutė Bužinskienė.

Ansamblis daug koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose renginiuose bei festivaliuose Lenkijoje.

„Kamanės“ yra dažnos viešnios įvairiose mokyklose, ligoninėse, prieglaudose, senelių namuose, darželiuose.

Ansamblio jubiliejaus proga pakalbinome ansamblio narius.

Rasa Mockūnienė papasakojo, kad jai vis kildavo mintis, kaip būtų gražu suburti kolektyvą ir groti kanklėmis.

Tokia ir buvo mano pradžia šiame ansamblyje nuo 1995 metų.

Rasai patinka kanklių skambesys, jai patinka muzikuoti kartu su kitais ansamblio nariais.

Kai kanklininkų daug, kiekvienas savo įneša kažką savito.

Rasa pasakoja, kad visi ir pasišneka, ir gimtadienius atšvenčia.

Ne visi iš karto moka gerai groti kanklėmis, tenka ir pasimokyti.

Rasa pradžioje kiekvieną atskirai pamoko, paskui duoda tai, ką būtų smagu groti pačiam žmogui.

Kai atsiranda tvirtesnių įgūdžių, galima duoti ir sunkesnes partijas. Taip ir atsiranda nenutrūkstantis ryšys tarp žmogaus ir instrumento.“

Loreta Taluntytė pasakoja, kad grojant kanklėmis pajunta sielos lengvumą.

Ji labai norėjo groti kanklėmis ir įsiliejo į kolektyvą.

Loreta pasakoja, kad labiausiai kūną ir sielą džiugina ta stygų vibracija.

Kanklių skambesys kartais taip atpalaiduoja, kad, pavyzdžiui, jei kitas kažką mokosi, net snaudulys suima.

Loreta sako, kad kūnas labai atsipalaiduoja nuo instrumento nešamos šilumos.

Loretą džiugina tai, kad per muziką galima savo šiluma, emocijomis, gėriu, vidiniu grožiu pasidalyti su kitais.

Trys dešimtmečiai su kanklėmis

Vilma Bardzilauskaitė pasakoja, kad ansamblyje groja jau 27 metus.

Vilma sako, kad muzika yra kaip gyvenimo druska, be kurios ji neįsivaizduoja savo kasdienybės.

Vilma sako, kad ansamblis jai kaip antra šeima, nes kartu keliauja, švenčia gimtadienius, dalijasi savo džiaugsmais ir rūpesčiais.

Šio kolektyvo nariai savo pavyzdžiu įrodo, kad muzika neturi ribų — ji sujungia žmones, suteikia drąsos mokytis, augti.

Progų pasirodyti „Kamanėms“ tikrai netrūksta.

Ansambliečiai ne tik mielai vyksta koncertuoti, kur yra kviečiami, bet ir kas antrus metus patys rengia muzikos festivalį „Pavasarėjant“.

Tradiciniai tapo sakralinės muzikos festivalis „Kristus karaliauja! Aleliuja!“ ir kalėdinių giesmių vakaras „Dalinkimės džiaugsmu“.

Ansamblis dažnai lankosi mokyklose koncertuoti mokiniams, pasakojama apie kankles ir jų istoriją.

Ansamblio istorija primena, kad tikrosios tradicijos gyvena ne muziejuose, o žmonių širdyse ir bendrame muzikavimo džiaugsme.