Jeigu mūsų pašnekovų istorija yra sutapimas ir atsitiktinumas – tai gražus ir prasmingas, o jei neatsitiktinumas – tuomet viskas, kas su mumis vyksta, turi savą prasmę ir savą logiką, tiktai reikia mokėti ją perskaityti. Lina ir Gintaras Norkai susitiko dar mokykloje, tada buvo vaikystė, paauglystė, gramatika, matematika... Jausmai pabudo vėliau.. Kartu, kaip šeima, jiedu beveik keturi dešimtmečiai. Šį birželį abu švenčia gražias gyvenimo sukaktis. 

Lina – profesionali muzikantė, tautodailininkė, socialinė darbuotoja, kultūrinių renginių organizatorė. Gintaras – informacinių technologijų specialistas, informatikos mokytojas. Abu – aistringi keliautojai, apkeliavę kone pusę pasaulio, ypač ispaniškai kalbančią jo dalį. Kodėl Ispanija ir ispaniškasis pasaulis? „Gal todėl, kad pirmoji mūsų kelionė buvo į Ispaniją, – prisimena Lina, – vėliau atradome Kanarus, Centrinę Ameriką – Karibus, Meksiką. Pirmoji dukros stažuotė pagal „Erasmus“ studentų mainų programą irgi buvo Ispanijoje, Malagoje. Patys pradėjome mokytis ispanų kalbos.“ 

Gerų darbų, prasmingų patirčių Lina ir Gintaras turi pilną gyvenimo skrynią ir nesiruošia nustoti jos pildyti. Abu kupini sumanymų ir svajonių, o tai jau nemažai, nes sumanymai ir svajonės turi savybę pildytis! 

Muzika ir mezginys visada šalia 

L. Norkienė dvidešimt metų dainavo chore „Vilnius“, vėliau darbą pakeitė, bet muzika iš jos gyvenimo niekur nedingo. „Tėvelis turėjo geros kokybės akordeoną, – prisimena jubiliatė, – prie muzikos pratino ir mus, vaikus. Vyresnei sesei nupirko pianiną, tada mokytis groti pradėjau ir aš. Tokie ten mokslai, spaudinėjau klavišus ir tiek, bet šito užteko, kad su muzika susidraugaučiau visam laikui.“ 

Iš vaikystės Lina atsinešė ir pomėgį rankdarbiams – mezginys ar nėrinys visada šalia. Prisimena, kad po šeštos ar septintos klasės per vasaros atostogas nusimezgė pirmąjį savo megztinį. 1996 metais jai buvo suteiktas tautodailininkės vardas. Pasiteiravus, apie ką mąsto artėjant gražiam jubiliejui, sakė jaučianti gyvenimo pilnatvę: dukra Gluosnė baigusi psichologijos mokslus, auga du anūkai Eivinas ir Aironas, o darbai, kuriuos darė ir daro iš širdies, jai be galo patinka. Smagu, kad tais darbais džiaugiasi ir kiti. 

Lina gimė nedideliame Šiaurės Lietuvos miestelyje Pakruojyje. Akių ligą kataraktą atsinešė gimdama: „Pakruojyje lankiau darželį, pradėjau lankyti mokyklą. Tada nebuvo jokių tiflopedagogų, niekas nesuprato, kaip dirbti su prasčiau matančiais vaikais. Darželio auklėtoja mus susodina prie stalo, kažką rodo ir liepia piešti, o aš nematau, nei ką rodo, nei ką prašo nupiešti. Tik pirmoji akių gydytoja, patikrinusi regėjimą, pastebėjo, kad matau prasčiau nei bendraamžiai.“ 

Gimtajame Pakruojyje mergaitė baigė dvi pradinės mokyklos klases. Mokytoja ant lentos rašydavo didelėmis raidėmis, tad perskaityti nebūdavo sunku. 1975 metais Vilniuje buvo atidaryta nauja – aklųjų ir silpnaregių – mokykla (dabar – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras). Tėvai nutarė, kad ten jų atžalai mokytis bus lengviau, ir neapsiriko. Naujoje mokykloje Lina pasijuto laisviau, baigė ne tik vidurinę, bet ir Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklą, pradėjo pažinti ir suprasti platesnį kultūrinį gyvenimą: „Mūsų klasės auklėtojas buvo mokyklos dramos būrelio vadovas Aristoldas Kubilius. Vyresnėse klasėse jis mums atskleidė kultūrinį gyvenimą, vykstantį už mokyklos sienų: skatino domėtis, lankyti renginius, filmus, teatro spektaklius. Lankėmės filharmonijoje vykstančiuose koncertuose, turėjome įsigiję net abonementą. Vėliau pradėjome domėtis patys, bet iš pradžių reikia, kad kas nors įkvėptų, užvestų ant kelio. Aristoldas buvo tas žmogus, kuris įvedė į kultūrą“, – apie mokykloje praleistus metus pasakoja Lina. 

Po vidurinės mergina įstojo į Panevėžio pedagoginę muzikos mokyklą. Baigusi mokslus ir grįžusi į Vilnių, įsiliejo į „Vilniaus“ choro kolektyvą. „Chore buvo daug kasdieninio preciziško darbo, jaunatviško maksimalizmo dainuoti gerai. Būdavo, dirigentas kam nors pasako pastabą, nesvarbu, kad ne tau, bet prisitaikai sau. Daug džiaugsmo atlikus sudėtingą kūrinį. Kasdienis sąlytis su muzika irgi suteikdavo daug gerų emocijų. Dirbome su pasaulinio garso dirigentais, kompozitoriais. Didelė gyvenimo dovana, kad galėjau tai daryti“, – prisimena jubiliatė. Atmintyje iki šiol gyvi įspūdžiai iš pirmosios „Vilniaus“ choro kelionės į užsienį, irgi į Ispaniją, Cantonigros mieste vykusį chorų festivalį: buvo labai draugiška kompanija, egzotiška gamta, galimybė pamatyti, išgirsti kultūrų įvairovę. Stebėti, suprasti skirtingas kultūras Linai įdomu iki šiol. 

Po dvidešimties metų, praleistų „Vilniaus“ chore, Lina nusprendė savo sopranui leisti pailsėti – pradėjo studijuoti socialinius mokslus. Įgijo bakalauro, po jo – magistro laipsnį. Baigusi studijas pradėjo dirbti pagal specialybę – socialine darbuotoja tuo metu veikusiame Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centre. Iš karto atėjo ir į rankdarbių būrelį, o vėliau pakeitė būreliui vadovavusią tautodailininkę Eleną Joneliūkštienę. „Kokios nors ypatingos technikos, kuri padėtų prasčiau matantiems ar neregiams kurti, nėra, – pasakoja L. Norkienė ir prisimena, kaip pati mokėsi rankdarbių. – Mano mama buvo išmokusi iš savo mamos nerti nėrinius, austi dailias juostas. Mūsų namuose buvo pilna siūlų, tad, mamos pamokyta, pradėjau megzti. Neprimačiau, bet mano pirštukai buvo labai jautrūs. Tais laikais, kai atėjau į rankdarbių būrelį, gražesnių drabužių pirkti nebuvo, savo mezginiais moterys pasipuošdavo pačios. Neriant regėjimo likutį reikia turėti. Megzti galima ir visiškai nematant. Nemažas būrys neregių moterų sėkmingai tai daro.“ 

Per trisdešimt veiklos metų su būreliu dalyvauta dešimtyse rankdarbių parodų, mugių, sąskrydžių ar kitokių renginių. Tarp jų būta ir ganėtinai „netradicinių“. Vieną jų – Seime – būrelio vadovė su šypsena prisimena iki šiol. Baigiantis 2000-iesiems, informacinėje erdvėje būta daug nerimo, o visokie „futurologai“ kalbėjo net apie artėjančią pasaulio pabaigą – pradės kvailioti kompiuteriai, rodys neteisingą laiką, pasaulyje kils sumaištis, o tada netoli ir iki tikros pabaigos... Kartu su tuomet įstaigai vadovavusiu direktoriumi Algimantu Arbočiumi būrelio moterys nusprendė, kad Seime pasaulio pabaigos laukti visiems būsią saugiau ir jame surengė savo darbų parodą. „Pranašautoji pabaiga neatėjo, – užtai po parodos sulaukėme daug šiltų, nuoširdžių atsiliepimų“, – prisimena Lina. 

Istorija apie liūdną kandį 

Prieš porą dešimtmečių Lina atrado dar vieną užsiėmimą – pradėjo kurti liečiamąsias knygeles. „Idėją pasiskolinau iš suomių. Tokiomis knygelėmis suomiai stengėsi nereginčius vaikus pripratinti prie knygų. Kai neregys vaikas paliečia knygos paviršių, jis nepatiria jokių emocijų, nors liečia gražiausias iliustracijas. Liečiamosios knygelės leidžia pirštukais apčiuopti ir suvokti, kaip atrodo saulutė, mėnulis ar pelytė, kokį įspūdį kelia rūkas. Jos nematantiems vaikams praveria duris į pasaulį. 

Tuo metu L. Norkienė studijavo Vilniaus edukologijos universitete. Politinius mokslus dėstė filosofas Liutauras Degėsys. Kurso kuratorė šnipštelėjo: „Jis ir poetas, jeigu norit, nusipirkite jo knygą ir paprašykite autografo.“ „Susiradau dėstytojo eilėraščių knygelę vaikams, ten buvo toks labai žaismingas eilėraštukas apie kandį, sumaniau jį perkelti į taktilinę knygelę: 

„Tai liūdna graži kandis, 

Vos į kambarį įskris, 

Prisimerkus nuo šviesos, 

Tau lėtai nusišypsos.“ 

Lina numezgė kandį, įdėjo į pirmą knygelės puslapį, o šalia trumputę eilėraščio ištrauką brailio raštu ir didelėmis reginčiųjų raidėmis. Kitame puslapyje patalpino siūlų kamuoliuką, o knygos veikėja „įlindo“ į tą kamuoliuką. Tolesniame puslapyje pakvietė kandį į kambarį, kuriame daug didelių baldų. Lygindami skirtingus dydžius, vaikai gali geriau suvokti, kokia mažytė yra kandis. Paskui atėjo autografo eilė. „Nematantis vaikas net įsivaizduoti autografo negali, gi knygelėje galėtų apčiuopti ir suprasti, ką šis žodis reiškia. 

Papasakojau dėstytojui apie akliesiems vaikams skirtas liečiamąsias knygeles, pasakiau, kad pati noriu tokią sukurti pagal jo eilėraštį. Autoriui ta idėja labai patiko. Patiko ir mano mintis knygelės pabaigoje išsiuvinėti jo parašą, kad nematantis vaikas galėtų užčiuopti ir suprasti, kas apskritai yra parašas.“ 

O štai knygelė „Kiškis“: pirmajame puslapyje randame Linos numegztą tikrų tikriausią kiškį. Jį galima išimti, apžiūrėti ir vėl padėti į vietą. Verčiame toliau: kitame puslapyje užtinkame meškos miegalės guolį. Aplinkui – šerkšnas, pats guolis, kaip ir dera žiemą, apsnigtas. Jei nebijote, atidenkite – viduje rasite miegančią mešką. Knygelės pabaigoje – drabužių spinta, o joje – kiškio drabužėliai. Galima jį aprengti, nurengti. Dar vėliau atsirado „Sargio kiemas“, „Pelytė“. Pastarąją Lina sukūrė su bendraautore dukra Gluosne. 

Lina pasakoja, kad liečiamąsias knygeles kurti labai patiko, bet iš prigimties ji yra mezgėja – mezginys visada šalia. Kartu su kitomis Lietuvos mezgėjomis 2015 metais ji numezgė dekoracijas keturiolikai liepų Kauno Laisvės alėjoje šalių, dalyvavusių IBSA Europos golbolo čempionate, vėliavų spalvomis. Šiuo metu drauge su rankdarbių būrelio narėmis ji daro labai reikalingą darbą – riša maskuojamuosius antšalmius Ukrainos kariams. „Esame surišusios gerokai daugiau nei tūkstantį antšalmių, – sako Lina ir paaiškina. – Antšalmis yra maskuojamasis tinklas, dedamas ant šalmo. Toks tinklas padeda kariui geriau pasislėpti, susilieti su aplinka. „Vilniaus vorai“ moterims teikia medžiagas. Mūsų meistras Eligijus Rimkus padarė rėmelius, ant kurių rišamas tinklas. Netrukus moterys imsis rišti apsiaustus su kapišonu, kurie taip pat padės Ukrainos kariams susilieti su gamta.“ 

Matematika jau darželyje 

Gintaras gimė ir augo Šiauliuose. Juokauja, kad savo, matematiko, sugebėjimus aptiko jau darželyje. „Man penkeri, darželyje vyksta pamokėlė. Auklėtoja vaikų prašo suskaičiuoti, kiek bus prie dviejų pridėti du, prie dviejų pridėti tris? Nuobodybių nuobodybė – aš jau tada skaičiuodavau iki šimto.“ Anot Gintaro, iki šiol patinka viskas, kas pagrįsta matematika, logika. „Mėgstu pastebėti kitų žmonių daromas logikos klaidas ar šiaip nesąmones: antai mama vaikui pareiškia – „Sakau penkioliktą kartą, o tu vis negirdi...“ Ar tikrai suskaičiavo, kad sako jau penkioliktą kartą? O jeigu žmogus kitam žmogui sako ar kartoja šimtąjį kartą – tada išeitų, kad jis savo prašymus ar sakymus skaičiavo iki šimto?“ – šmaikštauja Gintaras. 

Su kompiuteriu ar greičiau kompiuterio prototipu Gintaras susipažino dar pirmame studijų kurse. „Draugas turėjo programuojamą kalkuliatorių. Tada realiai pabandžiau programuoti – patiko! Tas kalkuliatorius pas mane būdavo ilgiau nei pas patį jo šeimininką.“ 

Prieš keturis dešimtmečius kompiuterija, informacinės technologijos Lietuvoje žengė tik pirmuosius žingsnius, o apie asmeninius kompiuterius galėjo pasvajoti nebent fantastinės literatūros gerbėjai. Universitetai, valstybės struktūros kūrė tam skirtus skaičiavimo centrus. Tokį centrą turėjo ir tuometis Vilniaus pedagoginis institutas, kuriame Gintaras studijavo: „Skaičiavimo centre jau stovėjo tikri kompiuteriai. Čia galutinai įsitikinau, kad programavimas yra sritis, į kurią noriu gilintis. Šiame centre, prie kompiuterio, praleidau daugybę laiko, išmokau programuoti. Tada galvojau, kad labai daug moku ir daug suprantu, dabar taip nemanau. Greitai nuo teorijos perėjau prie praktikos, atsirado komercinių užsakymų“, – prisimena Gintaras. 

Baigęs studijas pradėjo dirbti informatikos mokytoju aklųjų ir silpnaregių mokykloje, kurią pats baigė. 1992 m., dabar jau amžiną atilsį informatikos specialisto Vito Purlio iniciatyva mokykloje buvo įkurtas aklųjų ir silpnaregių kompiuterinės technikos taikymo centras. Lietuvos akliesiems ir silpnaregiams – tiek vaikams, tiek suaugusiems – šis centras tapo starto aikštele į kompiuterių ir informacinių technologijų pasaulį. Tiktai apie tai jau būtų atskira kalba. Ir nors prieš keliolika metų minėto centro neliko, G. Norkus informatikos vaikus moko iki šiol. Kartu su V. Purliu jiedu yra tikrieji Lietuvos neregių ir silpnaregių kompiuterinio raštingumo pradininkai. 

Kad regėjimas silpnesnis, Gintaras pastebėjo dar vaikystėje. „Važiuojame automobiliu, tėvai rodo: „Pažiūrėk, arkliukas ganosi, o toliau – karvutė.“ Aš girdėdavau, ką jie man sakydavo, tačiau nematydavau... Uždėjo akinius, bet paaugau ir tuos akinius nusiėmiau, nes man jie nepadėjo. Matydavau mažiau nei kiti, bet matydavau.“ Iš pradžių Gintaras mokėsi Kauno aklųjų mokykloje, pastačius naują mokyklą Vilniuje, persikėlė į ją. Tuo metu ten mokėsi ir Lina, bet jiedu buvo skirtingose klasėse, artimiau nebendravo. 

Dviese 

Lina su Gintaru jau kaip suaugę žmonės susitiko draugės gimtadienyje. „Sėdėjom prie laužo, kalbėjomės ir pajutom, kad turim daug bendro“, – pasakoja Lina. Mergina tuo metu studijavo Panevėžyje. Iš pradžių buvo laiškai, o kai grįžo į Vilnių – pasivaikščiojimai Neries pakrantėmis. O dar vėliau Lina ir Gintaras susituokė. Susilaukė dukros Gluosnės, o dabar jau džiaugiasi anūkais. 

Lina ir Gintaras – nenuilstantys keliautojai. Tai dar viena tema, apie kurią jie gali kalbėti daug, ilgai ir įdomiai. Jau minėjome, kad pirmoji jų bendra kelionė buvo į Ispaniją, Barseloną. Gintaras priduria: 2000 metų rudenį. Nuo tada jie keliauja kasmet, dažnai – po keletą kartų. „Kelionių organizavimą palieku Gintarui, jis labai kruopščiai, su matematiko tikslumu, suplanuoja visas smulkmenas. Vėliau belieka tiktai mėgautis“, – sako Lina. 

„Keliaujame paprastai lėktuvais, nes taip greičiau ir patogiau. Kai įgundi, orientuotis oro uostuose gana lengva: informacija pateikiama ant kontrastingų paviršių, logiškai išdėstytos nuorodos, aiški numeracija, – pasakoja Gintaras. – Kai grįžti iš kelionės, atrodo, kad būtent ši buvo pati įdomiausia, o paskui atrodo kita labai įdomi, taip ir negalime išsirinkti pačios įdomiausios.“ Lina priduria, kad kiekvienoje šalyje, bet ypač Lotynų Amerikoje, įdomu stebėti ir lyginti tenykščių žmonių gyvenimo būdą, pramogas, kultūrinius skirtumus. Ji pati labai mėgstanti šokti argentinietišką tango: jai tai tam tikros rūšies džiazas, tiktai džiazuojama judesiais. 

„Meksikoje esame patys patyrę, ką reiškia ispaniškasis „manyana“ (liet. „rytoj“), kai niekas niekur neskuba arba tiesiog vėluojama. „Xcareto“ pramogų parke plaukėme „tamsos“ upe, stebėjome saulės pagarbinimo ritualą, atliekamą skambant būgnui, grupei jaunuolių lipant į stulpą, o paskui aplink jį sukantis žemyn galva ir tokiu būdu leidžiantis į apačią.“ 

Gintaras prisimena, kaip 2011 metais Dominikos Respublikoje susikirto jo šeimos ir uragano Irena keliai. „Iš pradžių dangų aptraukė debesys, daug debesų ir kabo visą dieną. Pavakare pradėjo lyti, pakilo uraganinis vėjas. Lietus toks, lyg stovėtum po dušu, vėjas, atrodo, nuplėš viešbučio stogą.“ Mūsų kelionė kaip tik ėjo į pabaigą, uragano dieną turėjome išskristi. Niekur neišskridome, dar prieš prasidedant gamtos gaivalui, lėktuvų reisai buvo atšaukti. Kai kitą dieną važiavome į oro uostą, kelio nemačiau, vien vanduo. Vairuotojas turbūt orientavosi pagal kelio stulpelius.“ 

Abu su Lina sutartinai tvirtina: ypač daug įspūdžių paliko kelionė į Dubajuje vykusią pasaulinę parodą „EXPO-2020“. Jungtiniai Arabų Emyratai stebina visą pasaulį savo greitu progresu ir įspūdingais užmojais architektūros, mokslo, švietimo, socialinėse srityse. „Lankėmės ne pirmoje pasaulinėje parodoje, galėjome palyginti ir įvertinti teikiamų paslaugų kokybę, informacijos pateikimą, šou programas, parodos infrastruktūrą. Visos paslaugos buvo išskirtinai geros ir pritaikytos lankytojų patogumui su nemenku fantazijos priedu. Pavyzdžiui, erdviose parodos alėjose važinėję mieli robotukai kalbino praeivius, kvietė su jais fotografuotis, teikdami ypač daug džiaugsmo vaikams. Netikėtai alėjų tvarkytojai tapdavo profesionaliais šokėjais, o jų darbo įrankiai šluotos išradingai panaudojamos šokyje.“ 

Gintaro skaičiavimais, jiedviem su Lina jau teko pasinaudoti septyniasdešimt vieno oro uosto paslaugomis. Tiktai šitaip sakydamas, pašnekovas turi galvoje ne vien skaičius: tiek oro uostuose, tiek visų kelionių metu Gintaras stengiasi nepraleisti pro akis neregiams ir silpnaregiams padedančių geriau orientuotis aplinkos pritaikymo elementų: „Oro uostai dažniausiai yra įrengti taip, kad juose regos negalią turinčiam žmogui orientuotis nėra sunku. Įvairios rodyklės yra pritaikytos silpnaregiams, nors skirtos visiems: tamsus fonas ir šviesus tekstas. Daugelyje oro uostų esama užrašų brailio raštu. Reljefinių vedimo takelių nėra daug, susidaro įspūdis, kad tai dar pakankamai naujas dalykas ne tik mums, lietuviams. Būna ir prastų sprendimų, kai ant geltono ar oranžinio pagrindo užrašai pateikiami balta spalva.“ Tiktai patys oro uostai greitai keičiasi. Gintaras prisimena, kad Lotynų Amerikos šalyse yra tekę būti oro uostuose, kurie buvę panašūs į didelę, šiaudais dengtą trobą. Atvyksti po keleto metų – viskas neatpažįstamai pasikeitę, vietoje „šiaudinės trobos“ – modernus šiuolaikinis pastatas! Išėjus iš oro uosto, aplinka dažniausiai pasikeičia, specialių, žmonėms su negalia skirtų pritaikymų gerokai sumažėja. Tik ir čia neišeina daryti griežtų išvadų ar apibendrinimų: prieš keliolika metų ir Vilnius buvo kitoks, nei yra dabar. 

Keliauja ne tik dviese, bet ir su dukros Gluosnės šeima. Vyresniajam, Eivinui, penkeri. Į pirmąją savo kelionę išskrido būdamas penkių mėnesių. Vėliau panašių kelionių bus ne viena: „Dabar jau žaisdamas „skraido“ pats. Ne visai tiksliai atrenka skrydžio kryptis, maršrutus, kas po ko eina, bet vaizduotė jau dirba“, – neslepia šypsenos senelis. Tik neišeina nei Linos, nei Gintaro vadinti seneliu ir močiute, savo anūkams jie yra greičiau draugai. O šią vasarą visų kartu laukia nauja kelionė į Ispaniją stebėti visiško saulės užtemimo. 

Nuotrauka: Beveik keturis dešimtmečius esantys drauge L. ir G. Norkai jaučiasi užgyvenę svarbiausią turtą – šeimą, įdomius darbus, keliones / asmeninio archyvo nuotr. 

L. ir G. Norkų nuotrauka. Jiedu saulėtą dieną sėdi ant neįprasto suoliuko po medžiu. Tamsus metalinis suoliukas yra padalintas į du krėslus, nukreiptus į priešingas puses ir sujungtus bendru ranktūriu. Kairėje esanti atgal atsigręžusi Lina linksmai mojuoja į atlošą atremta dešiniąja ranka. Ji vilki tamsius marškinėlius ir mūvi šviesias margas kelnes. Jos tamsūs plaukai surišti, o veidas linksmai šypsosi pravertomis lūpomis. Gintaras yra atrėmęs kairiąją ranką į ranktūrį, o dešinėje per sprindį priešais veidą laiko filmavimo kamerą. Jis vilki šviesius megztus polo stiliaus marškinėlius ir mūvi šviesias kelnes. Ant kaklo priešais pilvą kabo tamsus krepšys. Gintaro veidas pasuktas kairiuoju profiliu, šviesūs plaukai trumpai kirpti. Jis yra sutelkęs dėmesį į kamerą, žiūrėdamas vaizdus švelniai šypsosi. Prie suoliuko driekiasi kelius siekianti metalinė tvorelė. Už jos želia veja ir auga stambūs lapuoti medžiai su šviesiai nudažyta apatine kamieno dalimi. Fone stūkso šviesus pastatas su arkada. Atrodo, Norkai stabtelėjo pailsėti prieš vėl pasileisdami į kelią.