„Regėjau didžiausius pasaulio įvykius: Berlyno sienos griūtį, Sąjūdžio gimimą, Šri Lankos cunamį. Skendau ledinėje Patagonijos upėje, vos nenugarmėjau į Himalajų prarajas, tačiau paskutinę akimirką mane sugriebdavo kažkieno stipri ranka. Matyt, mane saugojo pasaulio dievai“, – taip savo naujausią knygą „Lietuviški karmos dėsniai. Mano gyvenimo istorijos“ pradeda Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ukrainoje, keliautojas, rašytojas, Lietuvos kuksando asociacijos įkūrėjas ir vadovas Algirdas Kumža. Prof. Alfredas Bumblauskas dar pridurtų: „Ir tikras žemaitis.“ 

Truputį daugiau nei prieš dvejus metus A. Kumža lankėsi Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje (LAB), pasakojo apie savo, kaip ambasadoriaus, darbą Ukrainoje, šios šalies prezidentus ir tiesiog ukrainiečius. Visa tai sugulė į jo knygą „Oranžinis romanas“. Šią ir kitas A. Kumžos knygas galime rasti virtualioje bibliotekoje ELVIS, kartu su autoriumi paklajoti po Himalajus ar Ukrainos stepes. 

Šių metų balandį A. Kumža vėl susitiko su LAB skaitytojais, pristatė (nors toks apibūdinimas čia mažiausiai tinka) naujausią savo knygą „Lietuviški karmos dėsniai“: prisiminė Sąjūdžio laikus, Himalajus, kuksando. Po susitikimo autorius sutiko, tik kita forma, pratęsti bendravimą su savo knygų ir „Mūsų žodžio“ skaitytojais. 

– Gerbiamas Algirdai, naujausią savo knygą pavadinote „Lietuviški karmos dėsniai“. Karmos dėsniai visur – Lietuvoje, Himalajuose, Korėjoje – veikia vienodai, pavadinimas turbūt turi ir tiesioginę, ir perkeltinę prasmę? Kaip apskritai atsirado ši knyga? 

– Jau buvau parašęs penkias knygas: apie ekspediciją Himalajuose, Korėją, korėjietišką sveikatos praktiką kuksando, ambasadoriaus darbą Ukrainoje. Maniau, kad jau viską papasakojau, memuarų rašyti nesirengiau. Bet vieną dieną pažiūrėjęs į nueitą kelią pamačiau, kad jame būta įspūdingų įvykių: mačiau Berlyno sienos griuvimą, dalyvavau Sąjūdžio gimime, balsavau už Lietuvos nepriklausomybę, dirbau diplomatijoje, mačiau Šri Lankoje cunamio sukeltą tragediją. Ir mano vaikystėje netrūko visokių dramatiškų istorijų. Kai kurios yra vertos didžiausių maginio realizmo meistrų plunksnos. Gimiau atokiame Žemaitijos kaime, netoli Varnių. Žmonės dar prisiminė Varnių turgaus aikštėje suguldytus nušautų partizanų kūnus, nors apie tai mums, vaikams, nepasakodavo. Miške rasdavome aprūdijusių šautuvų ir granatų (istoriją apie granatą pasakoju savo knygoje). Prisiminiau, kad mano gyvenime buvo akimirkų, kai galėjau nusisukti sprandą. Visos tos istorijos jungėsi į vientisą srautą ir tapo dar viena knyga. Supratau, kad sveiku racionaliu protu kai kurių dalykų niekada negalėsiu paaiškinti. Rytiečiai – indai, tibetiečiai – pasakytų, kad viską valdo karmos dėsniai. Taip atsirado knygos pavadinimas „Lietuviški karmos dėsniai“. Iš pradžių jis man pasirodė pretenzingas, bet ilgainiui pradėjo patikti. Toks ir liko. 

– Ar kalbėsime apie visuomenės, ar apie atskiro žmogaus gyvenimą, daugelis mąstytojų, meno žmonių prieina prie išvados, kad vien racionaliu protu jo neįmanoma paaiškinti ir suprasti. Net racionaliausiuose dalykuose slypi dalelė iracionalumo – Jūs irgi tam neprieštaraujate? 

– Pavadinimą inspiravo ir vienas garsus Himalajų šerpas. Didžiausio pasaulio kalno papėdėje sutikau vyrą, penkis kartus užkopusį į Everestą. Aš jo paklausiau, kodėl Everesto viršūnėje žūsta tiek daug žmonių? Jis atsakė: „Alpinistas gali būti pats stipriausias, labiausiai patyręs, bet ims ir negrįš – viską lemia karma.“ Taip ir atsirado knygos pavadinimas, nes ir mano gyvenime buvo lemtingų akimirkų, kai galėjau prasmegti Tibeto ledo plyšyje. Bet karma buvo maloninga. 

– Knygos pradžioje aprašote sceną, kai Jūsų dukra žiūri senus nespalvotus animacinius filmukus ir klausia, ar tais laikais ir gyvenimas buvo nespalvotas? Jūs atsakote: „O, vaikeli, gyvenimas buvo net labai spalvotas.“ Vyresni žmonės dar atsimena, kad sovietinis gyvenimas buvo tikrai nespalvotas, vienplanis, lėkštas. Iš antros pusės, štai Vilniaus universiteto Kiemo teatre vaidinate Juozo Erlicko pjesę, o salė „lūžta“, nes už nekaltų buitinių frazių slypi gilesnė prasmė. Vaidinate dramą apie Lietuvos senovę – Vinco Krėvės „Šarūną“, o žmonės mato ir jaučia, kad kalbate apie Lietuvos dabartį. Spalvų, ko gera, netrūko ir tada, tik jos buvo kitokios? 

– Ideologija mus nuodijo, bet žmonės mokėjo praleisti ją pro ausis. Namuose tuomet būdavo tokie radijo taškai, kuriuos vadindavome „gavarilkomis“. Diktoriai kalbėjo kažką apie penkmečių planus, tarybinės liaudies pergales, bet žmonės nekreipė dėmesio. Panašiai buvo ir su laikraščiais: pirmuose puslapiuose partijos nutarimai, lozungai – niekas jų neskaitė. Nepavyko Lietuvoje žmonių paversti zombiais ir mankurtais. Kaime sakydavo: „Va, anas kaimynas – partinis, bet padorus žmogus.“ Na, o mes, vaikai, gyvenome savo gyvenimą, tėvai lenkė prie darbo, nebuvo kada dykinėti. Reikėjo ne tik mokytis, bet ir bulves kasti, burokus rauti. Egzistavo pirmapradis, dar nepažeistas ryšys su gamta, gyvulėliais, kaimo darbais. Nebuvo laiko domėtis penkmečių planais ar tarybinės liaudies pergalėmis. 

– Knygoje kalbate apie daoistinę šienapjūtės misteriją, tiesiate paraleles tarp Žemaitijos kaimo buities ir Rytų mokymų. Ar galėtume sakyti, kad Žemaitijos kaimo gyvenimas Jums padėjo geriau suprasti rytietiškus mokymus ir jų pasaulėjautą? 

– Pagal dao sampratą žmogus nėra šios žemės valdovas, o tik tarpininkas tarp dangaus ir žemės. Vaikas būdamas ir aš jutau betarpišką santykį su žeme, dangumi, gyvuliukais. Taip ir atsirado šitas palyginimas. Nors dao mokymą perpratau vėliau lankydamasis Pietų Korėjoje ir Tibete. 

– Sutarėme, kad apie politiką nekalbėsime, tačiau nuo jos pabėgti sunku. Esate vienas jauniausių Kovo 11-osios Akto signatarų. Trumpai prisiminkite savo, kaip politiko, kelią iki 1990-ųjų kovo 11-osios ir vėliau. 

– Kai 1986-aisiais Gorbačiovas paskelbė „perestroiką“ (liet. „pertvarką“), atsirado viltis, kad bus mažiau melo, veidmainystės, atsiras daugiau tikrumo. Ir tikrai atsirado daugiau viešumo, žurnalai pradėjo publikuoti Stalino lagerių tremtinių prisiminimus, imta garsiau kalbėti apie pražūtingą ekologiją. Maskva ir Leningradas jau bruzdėjo, o Lietuvos partiniai vadai grįžę iš Kremliaus posėdžių aiškino, kad visa ta „perestroika“ greitai užsibaigs, o tada vėl prasidės represijos, vėl veš į Sibirą… Todėl nereikia išsišokti, geriau pažiūrėti, kuo viskas baigsis. Mes gi, jaunieji, troškome permainų. Sąjūdį 1988 m. birželį kūrė jauni žmonės. 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje vykusiame susirinkime drąsiausi buvo jauni: Arvydas Juozaitis, Alvydas Medalinskas, Artūras Skučas, Zigmas Vaišvila ir kiti trisdešimtmečiai. Pavojus buvo didelis – po Vilnių lakstė sovietiniai tankai. Ėjome tarsi per ploną lūžtantį ledą, nežinodami, ar nebus kitas žingsnis paskutinis... Aš irgi buvau išrinktas į Vilniaus Sąjūdžio tarybą, vėliau – į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. kovo 11-ąją paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. 

– Neseniai pasirodė A. Juozaičio knyga „Tikroji Sąjūdžio istorija“, ne paslaptis ilgus metus vyravusi priešprieša tarp Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio. Mįslingas ministro pirmininko Alberto Šimėno dingimas 1991 m. sausio 13-ąją. Nedauginant sąmokslo teorijų ir nepagrįstų spėlionių, ar yra kas nors, ko apie tą laikmetį esmingai dar nežinome ir ką sužinojusi Lietuva aiktelėtų? 

– Manau, kad baltų dėmių neliko: į Aukščiausiąją Tarybą atėjome turėdami tvirtą žmonių mandatą skelbti Nepriklausomybę. Diskusija galėjo būti tik apie tai, kada skelbti – išsyk ar dar truputį palaukti, pasiderėti su Maskva. Sprendimas nebuvo lengvas – lemtingo posėdžio išvakarėse vyko karštų diskusijų. Paskelbėme išsyk ir dabar matome, kad sprendimas buvo teisingas. 

– 1999 m. tapote Taraso Ševčenkos fondo pirmininku. Koks buvo kelias iki fondo, iki Ukrainos? 

– Prezidento Valdo Adamkaus iniciatyva buvo įkurti trys fondai: Adomo Mickevičiaus, Pranciškaus Skorinos ir Taraso Ševčenkos. Fondų tikslas buvo plėtoti santykius su kaimyninėmis šalimis. T. Ševčenkos fondui vadovauti prezidentas pakvietė mane. Veikla buvo prasminga: įsteigėme T. Ševčenkos premiją, skatinančią mūsų tautų bendrystę, užmezgėme ryšius su Ukrainos rašytojais, kultūros žmonėmis. Tuo metu buvau ne tik T. Ševčenkos fondo pirmininku, bet ir aistringu alpinistu. Apie kalnų ekspedicijas pasakoju knygoje „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“. Himalajuose man atsitiko daug lemtingų dalykų: susipažinau su savo žmona Toma, Himalajuose buvo mūsų povestuvinė kelionė, čia sutikau korėjietį Jin Moką, garsiausią pasaulyje kuksando meistrą. Kartą, nusileidęs nuo kalno, Nepalo sostinėje Katmandu radau elektroninį laišką iš mūsų prezidentūros: baigiasi Lietuvos ambasadoriaus Ukrainoje kadencija, svarstome tavo kandidatūrą. Abejonių buvo, bet galų gale nutraukiau kelionę, grįžau į Lietuvą, praėjau visas reikalingas procedūras ir ketvertą metų dirbau Ukrainoje. 

– Jūsų, ambasadoriaus, patirtis sugulė į dar vieną knygą „Oranžinis romanas“. Vis dėlto negalime nepasiteirauti, kokie iš to meto liko įspūdžiai, prisiminimai? 

– Ambasadorius džiaugiasi, jeigu per jo kadenciją įvyksta bent vienas prezidento vizitas. Per mano kadenciją prezidentas Valdas Adamkus Ukrainoje lankėsi septynis kartus. Abi šalis jungė labai glaudūs ir draugiški ryšiai. Abi norėjo būti Europoje, bet Lietuva šį kelią buvo jau nuėjusi. Knygoje pasakoju ne tik apie derybas, bet ir visokius kuriozus. Kartą prezidentas atvyko į Ukrainą dalyvauti Holodomoro minėjimo metinėse. Ruduo, šalta, šlapdriba, iškilmės truks ilgai, o prezidentas atvyko apsiavęs dailius plonus, kabinetui tinkamus batus. Negalėjau leisti, kad prezidentas susirgtų. Greitai radau šiltus žieminius batus ir įtikinau, kad reikia persiauti. Kitą kartą tautietis atsidūrė ligoninėje, laukė sunki operacija. Griebiau po ranka pasitaikiusį brangų konjako butelį ir lėkiau pas chirurgus. Kartą skambina lietuvis verslininkas – puola reketininkai, prašo padėti. Atvažiuoju, o ten abi pusės ginkluotos automatais. Pabendravome, reketininkai atsitraukė. Dirbant Ukrainoje, labai pravertė alpinisto patirtis ir ištvermė. 

– Ukrainoje keliavote po Karpatus. Tai buvo prieš Himalajus ar po jų? 

– Jau po Himalajų. Įkopiau į aukščiausią Ukrainos viršukalnę – Hoverlą. Karpatuose yra garsiausios Dovbušo uolos – milžiniški šimto metrų aukščio akmenys. Ten treniravausi rengdamasis kopti į sudėtingą Alpių viršukalnę Materhorną. Aš į alpinizmą atėjau būdamas keturiasdešimties, tad reikėjo viską išmokti labai greitai. 

– Žmonės, keliaujantys po Karpatus, būtinai papasakos apie huculus. Ar teko su jais bendrauti? 

– Eidamas per huculų kaimus, dažnai pasijusdavau tarsi atsidūręs savo vaikystės kaime. Huculai gyvena gražų pirmapradį gyvenimą gamtoje. Jiems nelabai rūpi, kokia santvarka ir prezidentas. Huculų pirkios gražiai išdažytos, raižytos kraičio skrynios, austi rankšluosčiai, ant sienų šventi paveikslai. O kokios melodingos dainos! O huculų kalba iki šiol skamba ausyse. 

– Kuksando reikalautų atskiro pokalbio. Vis dėlto, kaip trumpai nusakytumėte šį mokymą – Rytų kovos, meditacijos menas, gyvenimo būdas? 

– Kuksando – tai senovinis korėjietiškas kvėpavimo, judesio ir meditacijos menas, kurio tikslas – sukurti kūno, proto ir jausmų harmoniją. Tada grįžta jaunystės energija, traukiasi skausmai, žmogus pasidaro ištvermingas, lankstus. Mintys pasidaro ramesnės, nelieka streso ir nerimo. 

– Kuksando mokytojas Jin Mokas buvo atvykęs į Lietuvą – kokie keliai čia jį atvedė? 

– Buvo atvykęs ne kartą. Jin Moko tėvas – vienas didžiausių kuksando meistrų, sūnui sakydavo, kad kuksando mokymas Europoje prasidės nuo jos centro. Kartą Jin Moką nuvežiau į netoli Vilniaus esantį Europos geografinį centrą. Mano svečias buvo sukrėstas: „Štai ta vieta, apie kurią kalbėdavo mano tėvas!“ Taip kuksando iš Lietuvos pradėjo plisti į kitas Europos šalis. 

– Kuksando buvo slaptas mokymas. Dabar jau nebe. Įsteigėte Lietuvos kuksando asociaciją, jai vadovaujate. Kaip Lietuvoje priimamas šis mokymas? 

– Turime parengę dešimtis kuksando mokytojų. Yra centrai Klaipėdoje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose. Šitas mokymas gali būti naudingas kiekvienam: tiek profesionaliam sportininkui, tiek žmogui, turinčiam sveikatos bėdų. Kuksando padeda įveikti daugelį per gyvenimą „užgyventų“ skausmų, negalavimų, žmogus tampa ištvermingesnis, lankstesnis, nurimsta protas. Gaila, kad žmonės apie sveikatą pradeda galvoti tik bėdų prispausti. 

– LAB susitikdamas su skaitytojais sakėte, kad korėjiečiai daug dirba, o išėję į pensiją užsiima kardo menu ir muša būgną. Kaip Pietų Korėjoje, vienoje labiausiai išsivysčiusių valstybių, dera vakarietiškas gyvenimo būdas ir tūkstantmetė Rytų mokymų tradicija? 

– Pietų Korėja yra nepaprastai moderni šalis, bet tuo pat metu ji išlaikė gilias tradicijas ir senąją mediciną. Nieko neužmiršo ir nieko neišmetė. Pas mus senoji kinų ir korėjiečių medicina, indų ajurveda įteisinta kaip papildoma alternatyvi šalia modernios, įrodymais grįstos medicinos. Pietų Korėjoje viskas kitaip: ten ir modernioji, ir tūkstantmetė medicina turi vienodas teises. Esu lankęsis ne vienoje klinikoje, kur po vienu stogu dirba ir vakarietiškos, ir senosios medicinos gydytojai. Laimi pacientas. Pavyzdžiui, po sunkios onkologinės operacijos ar chemoterapijos pacientui jėgas padeda atgauti natūralūs preparatai, atėję iš senosios medicinos. 

– Pabaigai klausimas, kuris meno, kūrybos, veiklos žmones dažnai supykdo: kuo gyvenate dabar, kokie ateities planai? 

– Turiu korėjietišką kardą, einu į mišką ir ten praktikuojuosi. Balandžio pabaigoje dviem savaitėms iškeliauju į Pietų Korėją. Noriu kalnuose aplankyti keletą dzenbudistų šventyklų. Nesu praktikuojantis dzenbudistas, bet mane užburia kalnų vaizdai, stipri energija, dvasingos vienuolių apeigos. 

Ačiū už pokalbį ir tegu visi Tibeto dievai Jums būna palankūs! 

Nuotrauka: Visuomet įdomu ne tik skaityti, bet ir klausytis A. Kumžos patirties pasakojimų / V. Kalniko nuotr. 

A. Kumža priešais šviesią sieną su tamsiais Lietuvos audiosensorinės bibliotekos simboliais. Kairėje didelė tamsi ant ausų dedamų ausinių figūra gaubia knygas vaizduojančius stačiakampius. Viršutiniame dešiniajame kampe yra LAB logotipas, kurio dešinėje vienas virš kito pateikti žodžiai „Lietuvos audiosensorinė biblioteka“. Garbaus amžiaus vyras užfiksuotas nuo klubų iki viršugalvio. Jis vilki tamsų golfą ir prasegtą švarką bei yra užsidėjęs stambius apvalių formų akinius tamsiais rėmeliais. Žili plaukai priekyje yra praretėję. Apskritas veidas atrodo linksmai nusiteikęs: dėl pakeltų antakių kaktą vagoja horizontalios raukšlelės, į priekį nukreiptos akys šiek tiek primerktos, o plonos besišypsančios lūpos šiek tiek pravertos. Algirdas atrodo įsijautęs į pasakojimą, kuriuo tikisi sudominti klausytojus.