Kai grįžau iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), vėl norėjau kur nors keliauti. Šis noras bent trumpam ištrūkti, nelaukiant jau suplanuotos kelionės į Kanadą, nugalėjo ir buvo išpildytas Velykų savaitgalį. Paklaususi „ChatGPT“ patarimo, kur pasiūlytų vykti, kad būtų nelabai toli ir šilta, gavau atsakymą, kad geriausia vieta yra Barselona. Tiesiog susiradau bilietą ir ėmiau planuoti kelionę. 

Jums turbūt yra žinoma, kad Ispanijoje veikia viena stipriausių Europoje neregių organizacija ONCE (trumpinys, visas pavadinimas isp. Organización Nacional de Ciegos Españoles). Įdomu tai, kad jie užsidirba pinigų iš savo loterijos, tai yra, ONCE pardavinėja loterijos bilietus gatvėse, kioskuose, o gautas pelnas priklauso organizacijai. Tad pirmiausia susisiekiau su ja, klausdama, ką verta aplankyti Barselonoje. Gavau tik rekomendaciją rinktis „Ilunion“ viešbutį, kuris laiške buvo įvardytas kaip geriausiai pritaikytas viešbutis Ispanijoje įvairių sveikatos iššūkių turintiems žmonėms. Nebūčiau aš, jei tokiu patarimu nepasinaudočiau. Užsirezervavusi viešbutį programėlėje „Booking“, gavau dovaną – nemokamą taksi iš oro uosto į viešbutį. Iš pradžių kiek dvejojau, nežinodama, kaip tai veikia, bet kita mano dalis šaukė, kad tikrai kvaila būtų neišbandyti. Juolab kad paaiškinimas pasirodė labai logiškas ir lengvas. Rezervuojant taksi, reikia nurodyti savo skrydžio numerį, taip laukiantys žmonės žinos, kada nusileisite. 

Šį kartą buvau užsibrėžusi gana ribotą biudžetą ir kelionės trukmę, planavau labiau tai, kas nekainuoja arba kainuoja nedaug: vienas pasivaikščiojimas po parką ir vienas saulėlydžio kruizas. Ką ir kur valgyti nutariau susižiūrėti vietoje. Visą kitą laiką nutariau leisti terasoje ant viešbučio stogo. 

Hola, Barselona! 

Vos tik nusileidau Barselonoje, gavau žinutę į „WhatsApp“, kur manęs lauks pasitinkantis ir palydėti iki taksi automobilio turintis asmuo. Užteko tą žinutę parodyti oro uosto asistentui ir čia mano bėdos baigėsi. Tik reiktų žinoti, kad taksi rezervacija galioja 45 minutes po lėktuvo nusileidimo, šiek tiek buvo baisu nespėti. Bet nespėsiu tai nespėsiu, turiu planą B – išsikviesiu pavežėją. 

Nenustebau, kad čia oro uosto asistentai blogai kalba angliškai, tad net nesivarginau jiems aiškinti, kad man reikia greitai. Kai mane vežė per oro uostą su „golfo“ automobiliu (nors jį vadina „golf car“, bet iš tiesų golfo laukuose naudojama mažesnė transporto priemonė nei oro uoste), paklausiau, už kiek laiko būsime man reikiamoje vietoje. Asistentas atsakė, kad už trisdešimties minučių. Žlugo visos mano viltys spėti į tą rezervuotą taksi! Bet, ak, koks palengvėjimas, asistentas tiesiog gerai nemokėjo anglų kalbos, todėl vietoj trijų minučių pasakė trisdešimt... Taigi visur spėjau. Toliau – viskas paprasta: pasitinkantis asmuo laukia sutartoje vietoje laikydamas ženklą su mano pavarde. Asistentas jį suranda ir mane priveda. Tada tas pasitinkantysis, surinkęs ir kitus keleivius, suskirsto juos po automobilius. Man ši sistema labai patiko. Nors, jei reiktų mokėti, kainuoja kiek brangiau nei pavežėjas, bet nebereikia įvedinėti adreso, bijoti, kad neteisingai suvedžiau, nereikia laukti pavežėjo baiminantis, kad ilgai laukti asistentas gali nesutikti. Tiek, kad per tas 45 minutes aš vos spėjau. Gal didesniuose oro uostuose, kitose šalyse rezervacija galioja ilgiau? Sužinosiu kitų kelionių metu. 

Vykstant į viešbutį dalis streso atslūgo, bet man pritrūko galimybės matyti laiką, kada būsime viešbutyje, kaip tai vyksta išsikvietus pavežėją. Tad susiradau viešbutį navigacijos programėlėje ir taip stebėjau, kur važiuojame. Kiek pavažiavus matau, kad navigacijos programėlė perskaičiavo maršrutą ir liepia apsisukti. „Tai kur jis mane veža?!!!!“ Vos tik įlipusi supratau, kad vairuotojas tikrai nekalba angliškai. Sutikite, tikrai nėra pats šauniausias jausmas – važiuoti su nepažįstamu vyru užsienio šalyje ir matyti, kad jis veža ne į tą vietą. „Egle, ramiai! – bandau save raminti. – Tu juk neįsėdai į nepažįstamo dėdės automobilį, kuris veža tave į mišką, tu juk legaliai per pasaulyje populiariausią platformą rezervavaisi taksi.“ Tada sumaniau dar kartą patikrinti, ką aš ten įrašiau navigacijoje. Ir taip! Buvau pasirinkusi neteisingą adresą! Kai dar kartą patikrinau, supratau, kad veža ten, kur reikia. Ir nors vairuotojas nekalbėjo angliškai, naudojo vertimo programėlę, tad paprašiau ir jis mane palydėjo iki pat viešbučio registratūros. Čia viskas vyko sklandžiai, tarnautojas netgi palydėjo iki viešbučio kambario. 

Viešbučio pritaikymas 

Ir koks tai viešbutis! Pirmiausia, tai liftas. Mes daugelyje liftų Lietuvoje jau randame brailio raštu sužymėtus mygtukus, tad tai nebestebina. Bet šis liftas yra iš modernesnių, kurių, tiesa, atsiranda ir Lietuvoje. Kai liftas sustoja, prieš atsidarant durims skleidžia garsą, panašų į durų skambučio. Taip neregys tiksliai žino, kuris iš kelių liftų atvyko ir prie kurių durų eiti. Kai durys atsidaro arba užsidaro, liftas informuoja ir ispaniškai, ir angliškai. Kad galėtume pasinaudoti liftu, reikia priglausti kambario atrakinimo kortelę prie skaitytuvo. O man labiausiai patikusi lifto ypatybė ta, kad, kai jis atvyksta į kokį nors aukštą, balsu informuoja, kelintas tai aukštas. Negana to, ši informacija nurodyta ir brailio raštu, ir reljefiniu įprasto rašto skaičiumi virš lifto iškvietimo mygtukų. 

Kambarių numeriai taip pat sužymėti brailio raštu. Ši informacija pateikta virš kortelių skaitytuvo. Aišku, tai geriau nei nieko, bet pagal standartą rekomenduojama tokius žymėjimus kabinti prie sienos šalia durų, kad bečiupinėjant numerį ant durų žmogus iš kambario jų neatidarytų ir nesužeistų. Tačiau šiame viešbutyje visos durys atsidarė į kambario pusę. 

Pats kambarys taip pat buvo labai neblogai pritaikytas gyventi neregiams. Seifo mygtukai pažymėti brailio raštu. Kitu atveju būtų kebloka norint seifu pasinaudoti, nes jie yra sensoriniai. Mane labai nudžiugino, kad visos sudėtos priemonės, tokios kaip muilas, dušo želė, šampūnas, dantų pasta ir šepetėlis, vatos diskeliai, servetėlės ir kitos, buvo sužymėtos brailio raštu. Aišku, sakysite, išsipakuok ir pamatysi, kas ten yra, bet juk gera tiesiog paimti daiktą ir neišpakavus jo per kelias sekundes sužinoti, kas tai. 

Nežinau, ar taip sutapo, ar apgalvota, bet šaldytuve buvę gėrimai turėjo reljefiškai skirtingas taras: „Coca Colos“ butelis apačioje išgraviruotas vertikaliais brūkšniais, „Fantos“ – iškiliais burbulais, o paprastas vanduo – tiesiog skardinėse. 

Mažiausiai patogus dalykas kambaryje – termostatas su sensoriniais mygtukais, kurie niekaip nepažymėti, bet buvo ir toks įdubęs ratukas per vidurį, kurį galima reguliuoti mechaniškai. „ChatGPT“ man paaiškino, kad, norint nustatyti termostatą, reikia sukti tą ratuką kaip kokią įsivaizduojamą garso rankenėlę. Aišku, be kokios specialios programėlės nepamatysi, kiek laipsnių nustatei, bet jei per šalta, suki pagal laikrodžio rodyklę, jei per karšta – prieš. Sukant girdisi garsas, tad aišku, ar sukasi, ar ne. 

Kas yra bent kartą gyvenęs viešbutyje ir valgęs ten duodamus pusryčius, žino, kad dažniausiai viešbučiuose reikia pačiam juos pasirinkti ir susidėti. Vieniems savarankiškai keliaujantiems neregiams tai yra didžiulis iššūkis: iš kur pasiimti indus, kur kas sudėta, kur įrankis, kuriuo naudojantis įsidėtume kokių salotų ar bet ką kitą. Tad tikrai buvo labai smalsu, kaip šiame, draugiškame visokių sveikatos iššūkių turintiems žmonėms viešbutyje bus išspręstas pusryčių klausimas. Ogi labai paprastai! Vos tik atėjau į pusryčių salę, mane pasitiko darbuotojas, palydėjo prie stalo, papasakojo, iš ko galiu rinktis, o aš jam pasakiau, ką man atnešti. Ir taip buvo visomis viešnagės dienomis. Apskritai, jei kur nors tame viešbutyje pasimesdavau, prie manęs visada prieidavo darbuotojas ir palydėdavo. 

Pažinimas mieste 

Kadangi atvykau tikėdamasi pabūti šiltai, apžiūrėjusi kambarį paprašiau parodyti, kur gi ta stogo terasa. O tai yra puiki vieta poilsiauti: čia daugybė gultų, baseinas, baras, kuris dirba tik nuo birželio, ir dirbtinė žolė. Tik deginkis, ilsėkis ir vargo nematyk! 

Kiek pasišildžiusi išalkau ir ėmiau tartis su savimi: ar geriau vakarieniauti eiti, ar užsisakyti. Nusprendžiau netingėti. Su „ChatGPT“ radau restoraną, kur galima gauti populiaraus Valensijos regiono patiekalo paelijos. Tradiciškai jis būna su vištiena arba triušiena ir pupelėmis, gaminamas specialioje keptuvėje. Bet Barselonoje populiarus su jūros gėrybėmis. Vėliau sužinosiu, kad tų restoranų, tiekiančių paeliją, yra ant kiekvieno kampo, bet ėjau į tolimesnį, kuris buvo įvertintas gerai. Pirmiausia, kas labai nustebino einant, – nė vieno garsinio šviesoforo, nors nemažai vedimo linijų ant šaligatvių. Pastarieji platūs, pritaikyti pėstiesiems, mat nėra bet kur sustatytų stulpų ir vazonų. Tačiau štai dviračių takai niekaip nepažymėti, nors jų ten gana daug. Tą pirmą dieną pakliuvo ir mini išbandymas: reikėjo apeiti dėl statybų tvora užtvertą vietą. Vargais negalais radau tą restoraną, užsisakiau paelijos. Valgiau ir supratau, kad visgi man nepatinka valgant ką nors lukštenti. Įveikusi šį iššūkį susiradau, kaip nueiti prie Viduržemio jūros ir pasidaryti asmenukę. 

Kitą dieną buvau suplanavusi paplaukiojimą laivu Viduržemio jūroje. Labai norėjau saulėlydžio maršruto, bet neteisingai sužiūrėjau laikus ir beradau vienintelį dviejų valandų plaukiojimą dieną. Žinant, kaip aš „greitai“ randu man reikalingas vietas, reikėjo nedelsti. Bet kaip čia likti gyvai, kai šviesoforai negarsiniai? Beje, jau grįžusi į Lietuvą parašiau ONCE ir paklausiau apie šviesoforus. Paaiškėjo, kad čia neregiai, ONCE nariai, gauna specialius pultelius, kuriuos paspaudžia prie šviesoforo ir tik tada jis įjungia garsą. Man tai pasirodė labai netvaru, nes ką tada daryti neregiui turistui? ONCE duoda pultelius tik organizacijos nariams ir tik rezidentams. Ir net jeigu turi tą pultelį, bet pamiršai namie? Tai ir viskas, šviesoforas nutyla. Laimei, vienas mano draugas priminė tokią programėlę „Oko“. Jos veikimo principas paprastas: reikia telefoną laikyti maždaug krūtinės aukštyje nukreipus kamerą į gatvę ir programėlė informuoja, kada galima kirsti gatvę. Kai pypsi retai ir sako „Don't walk“, eiti negalima. Kai pypsi dažnai ir sako „Walk signal“, tada jau galima. Žinoma, nustatymus galima ir pasikeisti. Bet aš šią programėlę Barselonoje praminiau šviesoforų stebuklu, ji veikė visiškai nepriekaištingai. Beje, išbandžiau ją ir Lietuvoje – irgi veikia. Grįžtant į Barseloną – radau man reikalingą uostą ir vietą, kur vis dėlto gavau bilietą į saulėlydžio plaukiojimą. Tad iškeliavau apžiūrėti uosto. O ten daug visokių kavinių, parduotuvių, juokauju, kad suoliuką tai net neregys be jokio žemėlapio rastų, jų pilna kas kelis metrus. Taip pat yra tokių medinių suoliukų, kurie panašūs į gultus, čia galima ir atsiremti, ir susikelti kojas, ir pasideginti. Sulaukusi plaukimo patyriau, kad jis labiau skirtas pamatyti Barseloną iš jūros, pasifotografuoti, o aš tiesiog buvau laive, klausiau muzikos ir džiaugiausi, kad gavau kur kas daugiau, nei svajojau vaikystėje. 

Kitą dieną keliavau į žalią didžiulį, trisdešimties hektarų, Siutadeljos parką vienoje Barselonos senamiesčio dalyje. Jame yra didžiulis fontanas „Cascada Monumental“, ežeras su valtelėmis, zoologijos sodas. Čia žmonės tiesiog ateina pabūti: kas sportuoti, kas ant suoliuko knygos paskaityti. Parke ištiko garsų turizmas: girdėjau žmones, papūgas, nusifotografavau prie fontano, pasivaikščiojau ir grįžau į viešbutį. 

Apibendrinant savo savarankiškai suplanuotą kelionę, man patiko, kad rajonas, kuriame gyvenau viešbutyje, labai pritaikytas pėstiesiems. Daug pėsčiųjų skverų, suoliukų, kavinių, o žmonių ne per daugiausiai. Paplūdimys yra už pusės kilometro nuo viešbučio. Iki uosto, norint gauti vandens pramogų, teks porą kilometrų paėjėti, bet kelias tikrai patogus. Kaip jau minėjau, šiame rajone yra vedimo takų, tačiau, kiek man pavyko išsiaiškinti, naudojami kitokie standartai nei pas mus. Barselonoje vedimo takai dažniausiai atveda iki šviesoforų, šalia jo yra nuolydis. Tačiau neradau iškiliais taškeliais pažymėtų vietų kaip pas mus, įspėjančių, kad keičiasi paviršius arba priėjome kryžkelę. 

Ši kelionė man buvo reikalinga kaip bandymas „išjungti“ JAV ilgesį, o kartu ir pamatyti, kad dabar visos kelionės bus geresnės, kad pramokau planuoti, kur ko ieškoti ir kaip spręsti iškilusias problemas. Dėl to šį kartą ir grįžti nebuvo taip liūdna kaip iš JAV. Žinau, kad, kai norėsiu pasišildyti, tikrai grįšiu į Barseloną ir gyvensiu tame pačiame viešbutyje. Bet dabar galvoje jau sukasi tiek daug vietų, kur norėčiau nukeliauti, kad net nežinau, kada tai bus. 

Nuotrauka: Eglė Barselonoje ne tik patyrė unikalių įspūdžių, bet ir augino pasitikėjimą bei patirtį / asmeninio archyvo nuotr. 

E. Jarmolavičiūtės nuotrauka iš priekio nuo krūtinės iki viršugalvio priešais saulės nušviestą fontaną „Cascada Monumental“. Jauna moteris vilki šviesius marškinėlius su papūgos atvaizdu ir yra užsidėjusi šviesią languotą kepurę su snapeliu bei stambius tamsintus akinius. Eglės akys primerktos, plonų lūpų kampučiai pakelti, todėl ji atrodo maloniai nusiteikusi. Nuotraukos apačioje į kadrą patenka sulankstyta baltoji lazdelė. Už keliautojos dešiniojo peties virš vandens įrengta aikštelė po palmėmis ir aukštu lapuotu medžiu. Už kairiojo peties ant pakylos tupi drakono statula pravertais nasrais ir išskleistais sparnais. Už jos į kairę kyla laiptai, papuošti baliustradomis. Eglės kelionė atrodo kupina saulės ir įdomių potyrių.