Nieko keista, kad balandį įvykusios misijos „Artemis II“ istorija kelia įvairių nekasdienių klausimų visiems, taip pat ir savo srities specialistams. Kad ir tokių – kas nutinka akims kosmose? Akys – nors ir maži, tačiau sudėtingi organai, sudaryti iš daugelio skirtingų struktūrų, kurios mums leidžia matyti aplink supantį pasaulį. Apie 80 procentų akies tūrio užpildo stiklakūnis, kurio beveik 99 procentus sudaro vanduo. Įprastas akispūdis yra iki 21 mmHg, todėl akyje esančio skysčio apykaita labai svarbi palaikant visas akies terpes skaidrias ir normaliai funkcionuojančias. Kalbant apie anatomines ir fiziologines akies savybes, niekada nesusimąstome, o kokią įtaką geram matymui turi gravitacija? Ar akys keičiasi pakilus virš žemės atmosferos į kosmoso platybes, kuriose gravitacija neegzistuoja? Ar gali pasikeisti astronautų matymas? Ar gali astronautai skristi į kosmosą su akiniais? 

Akys mikrogravitacijos sąlygomis 

Kelionė į kosmosą be abejonių paveikia visą organizmą ir ne veltui būsimieji astronautai turi praeiti ilgą ir sudėtingą fizinį pasiruošimą bei pasirengti įvairiausioms situacijoms ir būsimai organizmo adaptacijai prie neįprastų sąlygų. Įdomu tai, kad esant mikrogravitacijai organizmo skysčiai yra linkę kauptis arčiau galvos ir gali padidinti slėgį tiek galvoje, tiek akyse. Todėl skrydis ir buvimas kosmose tikrai turi įtakos ir akių būklei. 

Pokyčiai organizme mikrogravitacijos sąlygomis priklauso nuo misijos trukmės. Skrydžio metu astronautai priversti būti nedidelėse kapsulėse, tačiau trukmė priklauso nuo misijos tikslo. Trumpos misijos gali trukti ir iki 10 dienų, kaip „Artemis II“ misija aplink mėnulį, tačiau įprasta misija Tarptautinėje kosminėje srityje trunka ilgesnį laiką, kai astronautai ten gyvena ir dirba vidutiniškai apie 5–6 mėnesius. 

Akių būklės ištyrimas prieš ir po skrydžio į kosmosą atliekamas jau nuo 1960-ųjų, tačiau šiais laikais astronautai Tarptautinėje kosminėje stotyje turi įvairią aparatūrą, skirtą akių būklei sekti, yra apmokyti atlikti akių ištyrimą vienas kitam. Ten galima rasti regos aštrumo lenteles, akispūdžio matuoklį, plyšinę lempą, akių ultragarsą ir net optinės koherentinės tomografijos aparatą. Visi šie tyrimai leidžia stebėti astronautų akių būklę misijos kosmose metu, o telemedicina įgalina duomenų perdavimą žemėje esantiems akių priežiūros specialistams. 

Akių problemos kosmose 

Aprašyta, kad dėl žemo drėgmės lygio ir didesnio CO2 kiekio astronautams gali išsivystyti arba paūmėti sausų akių sindromas, kai paviršinis riebalinis ašarų plėvelės sluoksnis greičiau nugaruoja, ašarų plėvelė tampa nestabili ir akys gali sausėti. Dėl kosmose pablogėjusios imuninės organizmo būklės gali dažniau pasireikšti akių uždegimai. Rečiau minimas greitesnis kataraktos vystymasis ar smulkių tinklainės kapiliarų pažeidimas dėl didesnės kosmose esančios radiacijos. Įprastai šios būklės nėra grėsmingos regėjimui. 

Tačiau galimas regos sutrikimas esant kosmose išlieka viena iš galimų problemų. Vienas pagrindinių pavojingesnių – su skrydžiu į kosmosą susijęs neurookulinis sindromas (angl. Spaceflight Associated Neuro-ocular Syndrome, SANS), kuriam būdingas akies obuolio suplokštėjimas, hipermetropinis poslinkis, chorioretinalinės raukšlės ir regos nervo disko paburkimas. 

Paprastai tariant, dėl laiko kosmose ir pakitusios organizmo skysčių ir slėgių dinamikos gali suplokštėti pats akies obuolys ir todėl akis tampa labiau toliaregė. Tai nėra pavojinga, tačiau ilgesnėms misijoms išvykstantiems astronautams reikia numatyti, kad, jeigu skaityti reikalingi akiniai, jų netikėtai gali prireikti ir stipresnių. Hipermetropinis poslinkis gali svyruoti nuo +0,5 iki +1,5 dioptrijos. Tad, jei žmogui reikalingi +2,0 dioptrijų akiniai skaityti, kosmose gali prireikti ir, pavyzdžiui, +3,5 dioptrijų. Įdomiausia, kad akies obuolys gali išlikti suplokštėjęs ir grįžus į Žemę. 

Šiek tiek labiau pavojingos matymui yra kitos dvi SANS būklės. Dėl slėgių skirtumo atsiranda normos atveju nesančios tam tikros raukšlės tinklainėje ir gyslainėje, kurios gali lemti centrinio regos lauko iškraipymą. 

Pati pavojingiausia SANS dalis – regos nervo disko paburkimas. Regos nervas – tarsi akių jungtis su smegenimis, kuria perduodami nerviniai impulsai ir gebame tiek vaizdą matyti, tiek suvokti. Manoma, kad regos nervo disko paburkimas atsiranda dėl akyje cirkuliuojančio skysčio dinamikos pasikeitimo mikrogravitacijos sąlygomis, atsiradusio veninio kraujo sąstovio ir smegenų skysčio nutekėjimo pablogėjimo aplink regos nervą. Padidėja galvoje esantis (intrakranijinis) spaudimas ir dėl to gali būti paveikiamos aplink esančios struktūros, kartu ir regos nervas. Kai stebimas regos nervo paburkimas, gali atsirasti nematymo zona centrinėje regos dalyje, imama prasčiau atskirti spalvas, trūksta ryškumo, pablogėja matymas ir regėjimo laukas. Dažniausiai grįžus į Žemę regos nervo disko paburkimas pranyksta, tačiau gali išlikti regos nervo disko skaidulų suplonėjimas. 

Astronautų epidemiologinių studijų metu nustatyta, kad SANS sindromas pasireiškia apie 30 procentų trumpų misijų ir 60–70 procentų ilgesnių (daugiau kaip 6 mėnesiai) misijų metu. Ir nors apie 70 procentų Tarptautinėje kosminėje stotyje dirbusių įgulos narių buvo diagnozuotas šis sindromas, jis kliniškai reikšmingas buvo tik 16 procentų astronautų ir iki šiol dar nebuvo nė vieno atvejo, kai matymas pablogėtų reikšmingai ar lemtų silpnaregystę ir aklumą. 

Jei misija kosmose trumpa (mažiau kaip 30 dienų) – SANS rizika maža, dar vadinama žalioji rizika. Ilgesnėms misijoms rizika vidutinė (geltonoji rizika), o labai ilgoms misijoms būtų raudona rizika, pavyzdžiui, ilgam skrydžiui į Marsą. 

Ar galima kosmose nešioti akinius? 

Egzistuoja mitas, kad astronautai turi pasižymėti nepriekaištingu matymu. Tai iš dalies ir tiesa, ir mitas. Pagal dabartinius galiojančius kriterijus, būsimų astronautų geriausias koreguotas regėjimo aštrumas tiek į tolį, tiek į artį turi būti 100 procentų (arba 1,0). Tačiau tai reiškia, kad 100 procentų turi matyti su korekcija – akiniais arba kontaktiniais lęšiais. Ir ne vienas astronautas yra skridęs į kosmosą būtent su regos korekcija. Taip pat gali būti atlikta ir lazerinė regos korekcija, tačiau ne vėliau kaip metai iki planuojamo skrydžio į kosmosą. Žinoma, neturėtų būti jokių kitų akių ligų, tik akiniai ar kontaktiniai lęšiai trumparegystės, toliaregystės ir astigmatizmo korekcijai. Kandidatai į astronautus turi praeiti tikrai griežtą ir specifinę sveikatos patikrą specialiose komisijose, todėl nepriekaištingas koreguotas regos aštrumas ir sveikos akys – būtinybė gyvenant ir dirbant kosmose. 

Nuotrauka: Ar kada susimąstėte, kokią įtaką geram matymui turi gravitacija? / www.pexels.com paveikslas 

Kosmosu skriejančio palydovo paveikslas. Kairėje pusėje pavaizduota dalis planetos, kurios paviršių margina įvairaus tamsumo raštai. Tamsiame fone šviečia įvairaus dydžio ir ryškumo žvaigždės. Per paveikslo vidurį skriejantį palydovą sudaro cilindro formos korpusas. Kairiame gale yra du kūgio formos varytuvai ir į šalis kyšo trys cilindriniai elementai. Kitas galas praplatėja ir baigiasi šviesia gaubta lėkšte. Prie korpuso pritvirtinta daug įvairių formų elementų. Palydovo šonuose yra stačiakampiai saulės elementų masyvai, sudaryti iš kelių sujungtų plokščių, kurių paviršių skaido nedideli tamsūs stačiakampiai. Į apačią driekiasi dvi, o įstrižai į viršų ir dešinę – viena ilga antena. Palydovas šiek tiek primena keista vabzdį, išskleistais sparnais sklendžiantį per kosmoso platybę.