Prieš Kauno muzikinį teatrą stabtelėjusios linksmai nusiteikusios Kėdainių rajono filialo narės – tik nedidelė grupelė iš šešių šimtų dalyvių, balandžio viduryje sugūžėjusių į LASS šimtmečio atidarymo renginį. Atrodytų, kad pozuojančioms (iš kairės) Adelei, Irenai, Virginijai, Astai, Danutei, Laimai, Linai, Daivai, Onutei ir už jų nugaros – Reginai ir Daliai, tai tik dar viena išvyka filialo veiklų kalendoriuje. Bet ji kitokia. Išplėšianti iš kasdienių darbų, įnardinanti į didžiulį klegančių bendražygių būrį, leidžianti pajusti tekančią šimtmečio istoriją. Juk bet kuri istorija – asmeninė, organizacijos ar valstybės – gyvuoja tol, kol yra ją palaikančių žmonių. Kol yra branginama, puoselėjama, tol jungia žmones, yra reikalinga. 

Kėdainių rajono filialo pirmininkė Asta neabejoja, kad LASS istorijos puslapiai net toliausiai nuo centro nutolusiuose Lietuvos miesteliuose kuriami kasdien iš paprastų, bet labai svarbių dalykų – pagalbos, atjautos, rūpesčio, palaikymo, bendrų veiklų. Taip gimsta bendrystė, kurioje žmonės tampa nesugriaunama atrama vieni kitiems. 

Viršelyje – Kėdainių r. filialo atstovės / LASS archyvo nuotr. 

Apvali gegužės mėnesio žurnalo „Mūsų žodis“ viršelio nuotrauka, kurioje saulėtą dieną priešais Kauno valstybinį muzikinį teatrą pozuoja vienuolika LASS Kėdainių filialo narių. Vyresnio amžiaus damos, vilkinčios įvairių spalvų plonas striukes ir paltus, stovi dviem ne visai tvarkingomis eilėmis. Vienos pozuoja pasitempusios, kitos – labiau atsipalaidavusios ir kiekviena šiltai šypsosi. Po jų kojomis yra įvairaus dydžio keturkampės plytelės, o už nugaros – šviesiai gelsvas teatro pastatas. Jo viduryje yra prieangis, kurio trijose pusapvalėse arkos įrengtos stiklinės dvivėrės durys baltais rėmais. Antrame aukšte kyla trys aukšti arkiniai langai baltais rėmais, kuriuos supa balti piliastrai – iš sienos išsikišantys kolonas primenantys elementai. Prieangio kairėje, siauresnėje pusapvalėje nišoje įrengtos tamsios durys, o abipus antrame aukšte yra vertikalūs stačiakampiai langai. Moterys atrodo nusiteikusios gerai praleisti laiką jų laukiančiame teatre. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka didesne amplitude, dabar ji – stačiakampė. Didesnėje nuotraukoje matyti daugiau teatro pastato. Abipus siena baigiasi užapvalintais kampais, kurių pirmame aukšte yra arkinis langas, o antrame – ovalus. Už kampų į šonus driekiasi likusi pastato dalis. 

PROTANOPIJA. Tas pats vaizdas pateiktas ne toks spalvotas, kaip realus. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai kampuose visai užtemsta. Kairėje uždengiamas krašte stovinčios moters šonas, apvalus teatro kampas ir dalis fasado viršuje. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato krašte stovinčios moters dešiniosios pėdos, o likusioje nuotraukoje vaizdą taip pat protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Šiuo atveju visas vaizdas toks pat kaip realus, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Šiame pavyzdyje apatinėje nuotraukos dalyje įstrižai uždengiama apatinė vaizdo dalis, todėl viduryje nesimato pozuojančių moterų pėdų, o dešinėje – apatinės kojų dalies nuo kelių. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Regėjimo plotis ir spalvos nepakitę, tačiau pats vaizdinio centras – nematomas. Šiuo atveju nematyti septynių iš vienuolikos moterų. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje įžiūrimas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – galima įžvelgti tik dalį septynių, dviem eilėmis stovinčių moterų nuo šlaunų vidurio iki viršugalvio.