Albinas Bagdonas – žemaitis, mokslininkas, Vilniaus universiteto (VU) psichologijos profesorius. Nuo aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio tiek moksliniai interesai, tiek asmeniniai ryšiai prof. A. Bagdoną susiejo su tuomete Lietuvos aklųjų draugija (LAD), konkrečiais jos nariais. Profesorius šiltai prisimena bendravimą su LAD, darbą Specialiosios psichologijos laboratorijoje, o vyresniosios kartos neregiai prisimena jį. Šių metų balandį prof. A. Bagdonas mini gražią 85 metų gyvenimo sukaktį. Ta proga „Mūsų žodžio“ redakcija paprašė profesorių pasidalinti prisiminimais, atsakyti į keletą klausimų apie jo mokslinę veiklą. 

– Gerbiamas profesoriau, viename interviu minėjote, kad Vilniaus universitete esate nuo 1960 metų. Kaip į jį atėjote ir jame pasilikote? 

– Taip, universitete esu nuo 1960 m. rugsėjo, kai įstojau į Gamtos fakultetą. Jau mokykloje domino evoliucija, gamtos mokslai, vėliau studijavau neuropsichologiją Maskvos M. Lomonosovo universitete. Čia įstojau į aspirantūros studijas, o nuo 1969 m. rudens tapau VU dėstytoju. 1970 m. apgyniau disertaciją apie smegenų jutimo centrų neuronų plastines savybes – gebėjimą prisitaikyti ir mokytis. 

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado Lietuvos aklųjų draugija ir specialiosios psichologijos laboratorija? 

– Psichologai ne tik Lietuvoje visais laikais svajojo apie laboratorijas. Pats psichologijos mokslas prasidėjo nuo laboratorijų kūrimo. 1879 m. Vilhelmas Vuntas (Vilhelm Wundt) Leipcige įsteigė pirmąją pasaulyje psichologijos laboratoriją. Apie 1970 m., pradėjus realizuoti psichologijos studijų programą, atsirado poreikis turėti psichologijos laboratoriją ir VU. Kilo mintis pagalbos prašyti tuometės Lietuvos aklųjų draugijos, nes tais laikais ji buvo finansiškai stipri organizacija. Turėjo reikšmės ir asmeniniai ryšiai, dainininkės Beatričės Grincevičiūtės palaikymas. Ji tuomet bendravo su prof. Alfonso Gučo šeima. Atsimenu, susirinkome pas B. Grincevičiūtę aptarti šio klausimo: iš universiteto dalyvavo prof. A. Gučas, J. Lapė ir aš, LAD atstovavo jos pirmininkas M. Poznanskas, berods jo pavaduotoju tada dirbęs J. Kairys, A. Jonynas, A. Grigutis, dar keletas žmonių. Sutarta pradėti bendradarbiavimą. 1973 m. buvo įsteigta Vilniaus universiteto specialiosios psichologijos laboratorija. Dirbome ūkiskaitiniu pagrindu, tai reiškia, kad iš universiteto lėšų negavome – turėjome prasimanyti patys. 

– Logika sakytų, jeigu jau laboratorija, tai turėjote kažką tirti, tyrinėti? 

– Pagrindinės buvo inžinerinės ir darbo psichologijos kryptys. Darbo psichologijos specialistai tyrinėjo kolektyvo psichologinį klimatą, galimybes išvengti konfliktų. Inžinerinės psichologijos absolventų dalis ėjo dirbti į įmones, konstravusias aparatūrą – radijo imtuvus, televizorius, virtuvės įrenginius. Psichologai teikdavo ergonomines rekomendacijas, kaip geriau pritaikyti darbo vietą žmogui, išdėstyti įvairių aparatų rankenėles, mygtukus, kad žmogui būtų lengviau, patogiau jais naudotis. Suprantama, kad iš bendradarbiavimo kažką turėjo gauti ir Aklųjų draugija. Tyrėme neregių vaikų ir suaugusiųjų prisitaikymo mechanizmus, taktilinius gebėjimus. Kai kuriuos neregius prisimenu nuo tada, kai jie dar buvo nedideli vaikai. Nuo LAD finansuojamos laboratorijos, jau po 1990 m., prasidėjo platesni žmonių su negalia specialiojo ugdymo tyrimai ir pertvarkos, atsirado pagrindas įkurti Socialinio darbo katedrą VU. 

– Apie neregių sugebėjimus justi kliūtis, padidėjusį pirštų jautrumą sklinda visokių legendų, įtikinamų ir nelabai įtikinamų istorijų. Ką apie tai galėtumėte pasakyti kaip mokslininkas, domėjęsis šia sritimi? 

– Lemia ne tiek jautrumo padidėjimas, kiek tai, kad aklieji geriau sukoncentruoja dėmesį, labiau jį kreipia į įvairius signalus, geriau juos išskiria iš aplinkos triukšmo. Panašiai ir kalbant apie įvairių paviršių jutimą. Ne tiek absoliutus jautrumas, kiek sugebėjimas sukoncentruoti dėmesį į liečiamą objektą, jo paviršių. Taip aklieji gauna daugiau informacijos iš aplinkos, nei iš jos gauna regintis žmogus. Štai kartą einame su laboratorijos bendradarbiu Antanu Ruginiu, Antanas įsikibęs man į parankę, o priekyje didelė plytų krūva. Priėjome arčiau, jis su koja spyrė: kas čia per velniava, kažkokia plytų krūva... Kaip tai paaiškinti: kaitino saulė, galbūt galėjo pajusti nuo plytų sklidusią šilumą, gal pasikeitė žingsnių skleidžiamas garsas? Aš viso to nejaučiau, o jis sugebėjo pajusti silpnų dirgiklių kompleksą: žingsnių aido, šilumos pokyčius. 

– Mistinis šeštasis aklųjų pojūtis – jo nėra? 

– Iš šalies žmogui gali pasirodyti, kad yra. Kai kada turbūt net patys aklieji negali racionaliai paaiškinti, kaip pajunta vieną ar kitą kliūtį, aplinkos pasikeitimą. Savo pojūčiais jį tiesiog pajunta, atpažįsta. Jeigu negirdime garso ar nejuntame kvapo, dar nereiškia, kad tas garsas ir kvapas neveikia smegenų. Smegenyse kyla labai silpnas jaudinimas, kuris nepasiekia sąmonės. Tačiau geresni dėmesio koncentracijos gebėjimai, patirtis padeda tuos silpnus signalus išskirti iš bendro „smegenų triukšmo“ ir atitinkamai sureaguoti. Kitaip sakant, yra tam tikrų įgūdžių kompleksas, kai jie ištobulinami, atsiranda ir šeštasis pojūtis. 

– Viena iš Jūsų, mokslininko, tyrinėjimo sričių – neuropsichologija. Domitės žmogaus smegenų veikla. LRT laidoje „Tuzinas“ pateikėte įdomų amerikiečių atliktą eksperimentą: mažiems kačiukams porai savaičių buvo užrištos akys. Atrišus ir ištyrus paaiškėjo, kad jie turi mažiau neuronų nei kačiukai, nedalyvavę eksperimente. Išeitų, jeigu aš nematau, mano smegenyse yra mažiau neuronų, nei tada, jeigu matyčiau? 

– Neuronų skaičius nuo to, kad žmogus nemato, nesumažėja. Mokslininkai skaičiuoja, kad jų žmogaus smegenyse yra apie 100–120 milijardų. Ne neuronų mažiau, bet kitaip formuojasi jų jungtys, vadinamosios sinapsės. Neuronas, negaudamas darbo, gali aptingti, atrofuotis, nustoja veikusios jų tarpusavio jungtys. Mokslininkai tai vadina sinapsių išgenėjimu. Suprantama, tai tik vaizdingas palyginimas, jis galėtų būti ir kitoks, bet esmė ta pati. Gimusio kūdikio neuroninių jungčių skaičius yra labai didelis, bet ilgainiui jie yra išgenėjami. Lieka tie, kurie yra tikrai reikalingi. Žmogui apakus atsitinka panašiai, daugelis anksčiau veikusių neuronų jungčių nustoja veikusios. Akliems nuo gimimo vaikams jos tiesiog nepradeda veikti. Mokymas matyti ar klausyti vystosi todėl, kad yra išgenėjami nereikalingi ryšiai ir kuriami nauji arba stiprinami jau esantys, atitinkantys esamą vizualinę ar girdimąją kultūrą. Taip išmokstame savo gimtosios kalbos, mokomės matyti. Vaiko smegenys yra universalios, vėliau viskas priklauso nuo to, kokie neuronų ryšiai yra naudojami. Tad aklo žmogaus smegenyse daug mažiau neuronų jungčių, atsakingų už regėjimą, bet daugiau ir geriau organizuotų atsakingų už klausą, lytėjimą ir uodimą. 

– Mokslininkai kalba apie smegenų plastiškumą. Jūs pats įvairiuose interviu, studentams skaitomose paskaitose šią sąvoką irgi dažnai minite – kaip ją reikėtų suprasti? 

– Smegenų plastiškumas yra tai, kad nuo aplinkos pokyčių keičiasi pačios žmogaus smegenys. Neuronų jungtys nuolat formuojasi ir persiformuoja. Turimas jungtis nuolat papildome naujomis. Visa suvedama į atmintį. Atmintis – kaip bendras nervinio tinklo aktyvumas, kuriame dalyvauja labai daug neuronų. Vieni ryšiai silpnėja, kiti stiprėja, atsiranda naujų ryšių. Kai atsimename, aktyvuojame tam tikrą neuronų tinklo vietą. Smegenų persitvarkymas vyksta visada: naujos jungtys formuojasi paaugliams bręstant, moterims – po menopauzės, žmogui senstant. Mūsų tyrimai irgi rodė dideles žmogaus prisitaikymo galimybes, taip pat ir apakus, o tai vyksta dėl smegenų plastiškumo – gebėjimo pertvarkyti tarpneuroninius ryšius. 

– Skamba gražiai, bet kaip visa tai patikrinama praktiškai ir pagrindžiama moksliškai? Vaizdžiai kalbant, į žmogaus smegenis neįlįsi, nepasivaikščiosi po jas ir nepatikrinsi, kas ir kaip ten veikia? 

– Pirmiausia buvo elektroencefalografija. Uždėdavo ant galvos daug elektrodų ir matuodavo smegenų aktyvumą. Buvo galima matyti, kur smegenys aktyvesnės, smilkinio, pakaušio ar kaktos srityje, ir iš to daryti atitinkamas išvadas. Kompiuteriai apdoroja signalų siunčiamą informaciją ir gauna vaizdą, kaip yra aktyvuojamos tam tikros smegenų sritys. Žmogus žiūri paveiksliuką, klauso muzikos, kalba pats – aktyvuojasi vis kitos sritys. 

Prieš kokius 30 metų atsirado kompiuterinė tomografija. Matuojamos jau nebe smegenų skleidžiamos bangos, o medžiagų apykaita smegenyse. Smegenys yra organas, naudojantis labai daug energijos. Smegenų dalis, kuri labai aktyviai dalyvauja kokioje nors veikloje, ką nors apžiūrinėja ar klauso, sunaudoja daugiau energijos nei kitos sritys. Kuo daugiau smegenų centras naudoja deguonies, tuo jis aktyvesnis. Taip gauname informaciją apie smegenų aktyvumą, už tam tikras funkcijas atsakingų jų centrų veiklą. 

– Dar viena Jūsų domėjimosi sritis – amžėjimas, arba įprastai kalbant – senėjimas. Šia tema ne kartą esate samprotavęs per Lietuvos radiją, nepaisant amžiaus, vis dar dirbate Vilniaus universitete. Taigi, kas yra žmogaus senėjimas, jeigu negalima jo išvengti, tai ar galima bent pristabdyti? 

– Su amžiumi dėvisi mūsų ląstelės, raumenys, silpnėja protinė veikla. Jeigu smegenys bus aktyvios, senėjimo procesai vyks lėčiau. Žmonėms, kurių smegenys užimtos, degeneraciniai procesai prasideda žymiai vėliau. Mokslininkai yra priėję nuomonės, kad juos galima atitolinti iki 20 metų. Jeigu, tarkime, žmogus paveldėjo polinkį susirgti Alzheimerio liga, tai galbūt kada nors ja ir susirgs, tačiau ligos procesai gali pasireikšti vėliau. 

– Viena iš Jūsų minčių skamba maždaug taip: kokie buvome jaunystėje, tokie esame ir senatvėje. Kažkas galbūt pasakys, kad jaunystėje buvome ohoho kokie, o dabar esame savo pačių karikatūra... 

– Dažnai girdime patarimų, kad smegenys neaptingtų, vyresnio amžiaus žmonėms siūloma spręsti kryžiažodžius, mokytis kalbų. Bendram principui tai neprieštarauja, tačiau smegenys turi būti aktyvios visą gyvenimą. Jeigu tinginiaus brandos amžiuje, senatvė ateis greičiau. Vinco Kudirkos mums paliktas priesakas: „Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdą“ labai tinka ir kalbant apie senėjimą. 

– Esate dažnas svečias Lietuvos radijuje. Vienoje iš „Tuzino“ laidų įdomiai samprotavote apie visuomenės gyvenime egzistuojančią hierarchiją ir linijinį principą. Hierarchija egzistuoja nuo pirmykščių genčių iki šiuolaikinės valstybės sąrangos ir valstybės prievartos individui, linijinis principas – žmogaus laisvės ir teisės. Teigėte, kad lygybės tarp žmonių niekada nebuvo ir nebus, nes žmonės yra nelygūs. Koks turėtų būti šių dviejų jėgų tarpusavio santykis – jeigu esi kvailas, tai ir sėdėk ant krosnies pas bobutę! 

– Transhumanistai panašiai ir kalba: dalis žmonių savo protiniais sugebėjimais niekada neprilygs gabiesiems, nesugebės valdyti sudėtingų technologijų, jie teigia, kad tokiems reikia mokėti bazines išmokas ir tegu sau laimingai gyvena. Tačiau silpnojo pozicijoje gali atsidurti kiekvienas. Iš čia kyla ne lygybės, o socialinio teisingumo klausimas. Solidarumas reikalauja, kad bendrasis gėris būtų dalijamas ne tik tiems, kas uždirba daugiausiai. Čia ir kyla didžiausios problemos, nes kiekvienas mes norime daugiau. Lygybės nebus dar ilgai ilgai ir klausimas, ar ji apskritai kada nors bus. Prigimties nepakeisime, kraštutiniu altruistu žmogaus nepadarysime, bet nemanau, kad ateityje bus vadovaujamasi vien hierarchijos principu: mažėja gimstamumas, visuomenė sensta, reikėtų nurašyti pernelyg daug žmonių. Hierarchija ir linijinis principas yra nuolatinėje įtampoje, tokioje įtampoje jie ir liks. 

– Teigiate, kad humoras yra aukštesnė verbalizmo forma, o žmogų iš gamtos išskiria humoro jausmas. 

– Humoras yra asociacijų kūrimas, metafora, kažko, kas mums įprasta, perkėlimas į naują situaciją. Gebėjimas integruoti labai skirtingus, skirtingų sričių informacijos gabalėlius. Platesnių asociacijų kūrimas iš esmės ir yra aukštesnė verbalizmo forma. Kalbos fenomenas apskritai žmogaus vystymuisi yra labai svarbus. Teko matyti nemažai pirmykščio žmogaus kaukolių. Jos pailgos, labiau primena gyvūnų nei žmonių kaukoles. Galima daryti prielaidą, kad jų savininkams, kaip ir gyvūnams, buvo itin svarbi vizualinė informacija: kaip laiku pastebėti liūtą, išvengti jo dantų. Vizualinė informacija tokiais atvejais yra vyraujanti, nes ji padeda išgyventi, tačiau ji nepadeda gentainiams perduoti kitos informacijos, kad kažkur netoli slankioja grobuonis, kad šiandien kažkas jo išvengė ir kaip tai padarė. Tai gali perduoti tiktai kalba. Vystantis kalbai, vystėsi ir pats žmogus, keitėsi jo kaukolė, o „vizualą“ neandertalietį nugalėjo „verbalas“ homo sapiens. 

– Esate pasaulyje žinomo mokslininko Roberto Sapolskio (Robert Sapolski) lietuviškai išleistų knygų mokslinis redaktorius. Viena jų „Nulemta“ – skirta determinizmo ir laisvos valios klausimams aptarti. R. Sapolskis yra griežtas deterministas, teigiate, kad Jūs irgi? 

– Determinizmo ir laisvos valios klausimas yra labai sudėtingas. Ietis dėl jo šimtmečiais laužo filosofai, teologai, gamtos mokslų atstovai. R. Sapolskis yra deterministas, o su juo ir aš pats. Tiktai pirmiausia savęs paklauskime, kaip mes suprantame determinizmą – jį nulemia Dievas ar aplinka? Jeigu, kaip teigia R. Sapolskis, aplinka, tai Likimas yra susiklosčiusios tam tikros aplinkybės, kurių mes negalime pakeisti. Fiziologija, cheminiai procesai – determinuota, aš negaliu jais manipuliuoti, jų keisti, todėl ir sakau, kad esu deterministas. Tačiau kiekvieno mūsų „aš“ nėra tiktai fiziologija ir chemija, tai ir smegenyse vykstantys procesai – suvokimas, jutimas, mąstymas. Iš tų aibės fiziologinių procesų atsiranda visiškai nauja kokybė – psichika arba siela, o čia jau žmogus yra iš dalies laisvas rinktis, pats priimti sprendimus: pavyzdžiui, išgerti šiandien ar neišgerti, atlikti tam tikrą veiksmą ar neatlikti? Ten, kur prasideda psichologija, atsiranda vietos ir laisvai valiai. Priimdami ar planuodami sprendimus, tam tikrose ribose esame laisvi. Yra mus determinuojančios aplinkybės, bet kartu yra ir gebėjimas tose aplinkybėse susiorientuoti. 

– Kaip reikėtų suprasti Jūsų mintį apie tai, kad Lietuvoje turėtume išsiugdyti vilties kultūros pagrindus? 

– Yra žmonės-aukos: dėl nesėkmingo, o kartais tariamai nesėkmingo asmeninio gyvenimo kalti kiti – valdžia, aplinka ar dar kas nors. Tiktai daugelis dalykų priklauso nuo paties žmogaus, ką jis pats sukuria, koks jo įnašas ne tik į bendrą gėrį, bet ir į asmeninę gerovę, asmeninę aplinką. Vilties kultūra – tai ne pasyvus geresnio gyvenimo ar atsitiktinių sėkmių laukimas, o gebėjimas įprasminti savo ir kitų gyvenimus, tiek sėkmingus, tiek mažiau sėkmingus, suvokti gyvenimo sudėtingumą, priimti sprendimus, už kuriuos pats atsakai nekaltindamas kitų. Man geriausias vilties kultūros pavyzdys buvo tas LAD, o vėliau LASS aktyvas, siekęs gerinti savo ir kitų žmonių (ne tik savo kolegų pagal regą) būtį. Turėdama galimybę LAD rėmė mokslą, švietimą, sportą, sveikatos sistemą, tiek daug davė Lietuvai per okupacijos laikmetį: įkurtos keturios mokslinės laboratorijos, pastatyta aklųjų mokykla, akių ligoninė, o kiek lėšų išleista sportui remti? 1991 m., okupantams užėmus LRT, žinios iškart pradėjo sklisti iš LAD garso įrašų studijos. LASS leidykla šalia svarbios literatūros akliesiems, leido ir mokslinius periodinius leidinius. LASS buvo pirmoji organizacija, kuri pradėjo naudoti reabilitacijos ir integracijos (dabar – įtraukties) sąvokas. Rusijos aklųjų draugija tada labai skersakiavo į LAD „išsišokimus“. Kai mūsų Vladas Andrejauskas gynė savo disertaciją apie aklųjų socialinę reabilitaciją ir integraciją, atėjo iš ten pora labai neigiamų atsiliepimų, kaip drįstame naudoti supuvusio kapitalizmo sąvokas? LAD įkurta Specialiosios psichologijos laboratorija buvo ir man tarsi prieglobstis 1974–1989 m., kai turėjau palikti docento pareigas VU Psichologijos katedroje. Iš LASS vadovų, kitų darbuotojų tiek aš, tiek mano vadovaujama laboratorija visada jutome palankumą ir palaikymą. Apibendrinant, LASS nebuvo disidentinė organizacija tiesiogine šio žodžio prasme, bet taip ir netapo visiškai sovietizuota. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad ši organizacija šiemet mini savo veiklos šimto metų sukaktį. Linkiu, kad ji gyvuotų dar ne vieną šimtą metų. 

Nuotrauka: Profesorius Albinas Bagdonas / VU vaizdo įrašo stop kadras 

Nuotraukoje priešais knygų lentynas nuo krūtinės iki viršugalvio užfiksuotas šiek tiek kairiuoju profiliu pasisukęs kažką pasakojantis A. Bagdonas. Jo susiliejusios rankos pagautos moste priešais krūtinę. Garbaus amžiaus vyras vilki tamsius marškinius ir šviesią džinsinę liemenę su marškinių tipo apykakle. Jo žili plaukai ant viršugalvio sušukuoti į dešinę galvos pusę, o šone krenta ant ausies viršaus. Ant ovalaus veido želia trumpa žila barzdelė. Jo antakiai suraukti, akys primerktos, plonos lūpos pravertos vidury kalbos. Ant kaktos, tarp antakių ir aplink akis susimetusios smulkios raukšlelės, kaktos srityje tamsuoja kelios senatvinės dėmės. Albinas atrodo įsitraukęs į aptariamą temą.