Jeigu jūs tikite viskuo, ką skaitote, geriau visai neskaitykite. (Japonų patarlė) 

Perkračiau savo prisiminimų skrynelę ir smegenys atkūrė vieną pikantišką vaizdelį, kurį kaip desertą ant paauksuotos lėkštutės noriu patiekti ir jums, mieli skaitytojai. Tada dar abi akys pasaulio vaizdus ir spalvas matė geriau viena už kitą, bet kadangi viskas vyko dar praeitame tūkstantmetyje, tai kai kurios detalės gali būti ne visai tiksliai atkurtos. Nulemti galutinį įvykio aprašymą galėjo mano laki vaizduotė bei tą nutikimą lydėję sapnai. Lemiamas faktorius galėjo būti ir tai, kad prisiminimus užrašiau būtent balandžio 1-ąją. Kartais žmonės iš smalsumo ar neturėjimo ką veikti manęs nei iš šio, nei iš to, nei iš ano paklausia, kada, kodėl ir kaip aš pradėjau dainuoti. Kažką sau po nosimi niūniavau nuo ankstyvos vaikystės, o gal net nuo kūdikystės, bet kaip reikalas visa gerkle, net garsiau už operos dainininką, užstaugiau tą vieną lemtingą akimirką. O buvo taip ir tikrai jau ne kitaip. Tuo metu jau įgyvendinęs 5-oje klasėje gimusią svajonę ir įstojęs į Kūno kultūros institutą bei ten prasitrynęs porą semestrų vasaros atostogų metu, studentiškame būryje darbavausi Ignalinos atominės elektrinės teritorijoje. Kažkokių rimtų, sudėtingų darbų mums statybų viršininkai nepatikėdavo, bet siųsdavo, o jei tiksliau išsireiškiant – tam tikra ne spaudai skirta žodžių kombinacija, tiesiogiai pasiųsdavo prie tų darbų, kur reikėdavo fizinės jėgos ir jaunatviškos energijos. Vis tik žemai nuleidus galvą ir slepiant sodrų raudonį skruostuose reikia prisipažinti, kad tą energiją iššvaistydavome pernelyg aktyviam poilsiui, o darbe atrodydavome net prasčiau už priešpensinio amžiaus darbininkus. Ypač pirmadieniais, po net dviejų pernelyg aktyvių poilsio dienų. 

Taigi – eilinis sunkusis pirmadienis. Iš visos mūsų 7 asmenų studentiškos brigados laiku atsibusti kažkokio lemtingo atsitiktinumo dėka pavyko tik man vienam. Bandžiau žadinti ir kitus, bet mano pastangos buvo bergždžios. Tokį patį rezultatą bučiau pasiekęs morge bandydamas gaivinti ten planingai ar atsitiktinai patekusius gyvybės ir kitokių nepatogumų atsikračiusius kūnus. Teko į darbą šliaužti vienam ir vienišam. Tą dieną nuo baigto statyti šešių aukštų pastato stogo turėjome nukelti žemyn likusias nepanaudotas plytas, metalinius strypus, puspilnius cemento maišus, žodžiu, viską, kas ten liko, nes jau greitai turėjo atvykti, kaip mes juos vadinome, „velnių brigada“ su smala ir kitomis priemonėmis, reikalingomis išsmaluoti stogą. Supratau, kad laipiodamas į 6 aukštą ir atgal su keliomis plytomis glėbyje ne kažin kiek nuveiksiu, tad ėmiau galvoti, kaip čia viską racionalizavus, pagreitinus, kad pagal galutinį rezultatą atrodytų, jog dirbo visa brigada. Galvoti ir dar studentui, ir dar tik baigusiam pirmą kursą, ir dar pirmadienį, kaip suprantate, buvo per sunku, bet nėra padėties be išeities. Teko iš paskutinių jėgų sutelkti kelias dar nesunaikintas smegenų ląsteles bei porą neuronų jungčių ir bandyti išgauti kokią mintį. Apžiūrinėdamas pastato stogą pamačiau vieną gerokai atsikišusį kablio formos strypą, prie kurio, spėju, galiausiai turėjo būti pritvirtinta kokia nors iškaba su patriotiniu šūkiu. Nutariau ta ne gamtos dovana pasinaudoti. Išvyniojau iš rulono keliolika sieksnių tvirto kabelio ir nuleidau jo galą žemyn. Nulipęs tą galą pritvirtinau prie apačioje gulėjusio gelžbetoninio bloko, o į viršų užsinešiau nemažą tuščią statinę, kurią pritvirtinau prie kito kabelio galo. Į pakabintą statinę ėmiau, kiek leido fizinės ir dvasinės jėgos, spėriai krauti plytas. Kai statinė buvo jau pilna, nulipau žemyn ir prilaikydamas kaire ranka kabelį, dešine ranka atrišau jo galą nuo gelžbetoninio bloko. Akimirksniu pajutau tokį stiprų truktelėjimą aukštyn, kad nespėjau net virvės paleisti iš rankų, tad tuoj pat pakybau ore ir ėmiau sparčiai kilti į viršų. Ir ką aš veikiau per fizikos pamokas mokykloje?! Nors koks skirtumas, ar mano mintys sukosi apie krepšinio kamuolį, ar kokį kitą gražios merginos apvalų daiktą savo rankose, ar apie dviejų fizinių kūnų sąveiką, bet tos mintys nebuvo pakankamai mokslinės, kad padėtų įvertinti tuometės situacijos riziką. Juk pilnos statinės, pakibusios šešto aukšto lygyje, žemės trauka lengvai įveikė mano svorį. Primenu, kad buvau studentas, o ta sąvoka apibūdina ne tik nestabilią psichinę, emocinę, o ypač moralinę būseną, bet ir žmogaus kūno sandarą. Mūsų laikais gerai įmitusio studento reikėjo gerokai su kompasu, žemėlapiu ar žiūronais paieškoti. Dažniausiai net garbingo amžiaus močiutės, vos pamačiusios mus, galvodamos, kad esame tokie sulysę, nes daug ir gerai mokomės, atsirėmusios į lazdeles pašokdavo ant savo abiejų skaudančių kojų ir bandydavo užleisti savo sėdimas vietas miesto autobusuose, o mums mandagiai atsisakius siūlydavo bent jau palaikyti apsiaustus, kurie, tiesą sakant, buvo visai ne apsiaustai, o kiek geriau besimokantys mūsų kurso draugai. 

Vis tik grįžkime į atominę elektrinę, kur aš pirmą kartą visu greičiu lyg koks angelas, tik be jokių sparnų, kilau aukštyn. Maždaug ties trečiu pastato aukštu įvyko man visai nedžiaugsmingas susitikimas su žemyn krentančia statine. Šis susitikimas smulkiai ir detaliai aprašytas mano ligos istorijoje nuo penkto iki septyniasdešimt aštunto puslapio. Aš nieko nepasakosiu, nes po susidūrimo praradau atmintį. Tiesiog kaip kokiame meksikietiškame seriale. Dar po kelių akimirkų jau atsidūriau pastato viršuje. Jei manote, kad jums linksmoji, o man žiaurioji istorijos dalis jau baigta, tai nepaprastai klystate. Mane palamdžiusi statinė, nukritusi iš 6-o aukšto, tokia jėga atsitrenkė į žemę, kad iškrito jos dugnas. Dabar jau aš tapau sunkesnis už tuščią statinę, tad prasidėjo mano laisvo kritimo kelionė be parašiuto nuo stogo atgal į žmonių pamėgtą planetą – žemę. Plytų krovinį palikusi apačioje, dyka statinė ėmė kilti aukštyn. Susitikome vėl beveik toje pat vietoje kur įvyko ir pirmasis mudviejų visai ne romantiškas pasimatymas. Šis susitikimas buvo ne toks skausmingas, bet vis tik po smūgio į mane ne tik įgijau naujų žaizdų ir lūžių, bet vėl atgavau atmintį. Tad puikiai atmenu, kai nukritęs ant iš statinės išbyrėjusių plytų krūvos akompanuojant traškantiems šonkauliams bei bildančiai tuščiai statinei taip uždainavau, kad balsas sklido stipriau nei geležinio vilko stūgsmas Gedimino sapne, nei visų Lietuvos operos solistų balsai kartu sudėjus finalinės operos arijos baigiamajame akorde. Štai taip aš pradėjau dainuoti. 

Moralas: jei norite, kad atsivertų visos balso čakros, kad jūsų balsas sklistų iš visos širdies, iš viso kūno, be jokių apribojimų ar drovumo – eikite nors trumpam padirbėti į statybas! Turiu prisipažinti, kad kam papasakojus šią savo neįtikėtiną istoriją, išklausiusieji neretai teiraujasi, ar tapau profesionaliu dainininku. Atsakau, kad tikrai būtent tokiu ir tapau. Vis tik nepatiklių pašnekovų, kurie nėra girdėję apie tokį dainininką, turintį mano vardą ir pavardę, pasiteiravus, ar tikrai dainuoju už pinigus, atsakau, kad absoliučiai ne. Paaiškinu nustebusiems, nesusigaudantiems situacijoje sugėrovams, atsiprašau, pašnekovams, jog man moka už tai, kad tik tylėčiau ir nedainuočiau, nes mano balso gali neatlaikyti ne tik žymiausių pasaulio operos ir baleto teatrų, jau nekalbant apie paprasčiausių kultūros centrų, bet ir aplinkinių pastatų konstrukcijos. Jei būsiu geros nuotaikos, tai kitų metų balandžio pirmąją tikriausiai papasakosiu, kaip aš tapau profesionaliu šokėju...