Viešintiems Dubline, o gal net specialiai ten nuvykusiems ieškoti mus, neregius, įtraukiančių naujovių, verta žinoti, kad yra tokia vieta „The WayFinding Centre“, kurią aplankyti tiesiog privalu. Tai centras, kuriame žmonės su įvairiais specialiaisiais poreikiais gali saugioje aplinkoje mokytis naudotis autobusais, traukiniais, stotelėmis ir pėsčiųjų maršrutais. Centro pavadinimo vertimo atitikmuo lietuvių kalboje nėra nusistovėjęs. Artimiausias būtų susijęs su orientavimusi ir judėjimu aplinkoje, todėl straipsnyje jį vadinsime Orientavimosi centru. 

Jau minėjome, kad šiame centre įvairių negalių ir poreikių turintys žmonės mokosi orientuotis saugioje aplinkoje. Orientavimosi centras įsikūręs didžiulėje, beveik trijų tūkstančių kvadratinių metrų, buvusios „Smurfit“ spaustuvės teritorijoje, Botanic Road gatvėje, Dubline, Airijoje. Iš pažiūros tai tarsi koks sumažintas miestas po stogu, kuriame yra oro uosto aplinka, autobuso stotelė, traukinio vagonas, šviesoforas, dviračių takas, tramvajaus stotelė, šaligatviai, vieta su stulpais ir panašiai. Čia įvairių specialiųjų poreikių turintys žmonės gali atvykti ir mokytis tiek orientuotis aplinkoje, tiek kitų įgūdžių, pavyzdžiui, prieš skrendant į kelionę tėvai atveda vaikus, turinčius autizmo spektro sutrikimą, kad jie susipažintų su oro uosto aplinka, pasitreniruotų sudėti daiktus į daiktadėžes, įliptų į lėktuvą. Taip! Čia tiesa – centras turi tikrą lėktuvą! Kai tokie vaikai saugioje aplinkoje susipažįsta su, tarkime, oro uosto infrastruktūra, jiems lengviau realiame gyvenime. 

Kaip atsidūriau šiame centre? 

Pernai birželį su drauge skridom į Airiją išbandyti jau jums žinomo prietaiso „Glide“, apie kurį rašiau jau ne kartą. Po prietaiso demonstracijos Orientavimosi centro darbuotoja pasiūlė pravesti ekskursiją, mat buvome vienintelės viešnios iš užsienio, tokį ankstų rytą atkeliavusios apsižvalgyti. 

Ekskursiją pradėjome nuo įdomios vietos, kur tiesiog sustatyti stulpai. Čia neregiai mokosi juos saugiai su lazdele aptikti ir apeiti. Centre taip pat yra vieta šunims – tiek vedliams, tiek asistentams – su dirbtine žole, kad jie galėtų atlikti savo reikalus. Tokia panaši vieta šunims būna kai kuriuose oro uostuose. Deja, mes Lietuvoje tokios naujovės dar neturime. O skrendant su šunimis pagalbininkais, tokia vieta yra tiesiog būtina, nes juk jie lėktuve negalės nueiti pasinaudoti tualetu. 

Aplankiusios šunų „poilsio zoną“ priėjome prie pėsčiųjų perėjos. Taip taip, tikros pėsčiųjų perėjos su šviesoforu, takas prie jos pažymėtas burbuliukais, panašiai kaip taktiliškai žymima ir pas mus. Pabandžiusios pereiti gatvę, priėjome stotelę, kurioje stovėjo autobusas. Centro darbuotoja atidarė autobuso duris ir mes, kaip tikros keleivės, per priekines duris įlipome ir apžiūrėjusios jį nusifotografavome prie vairo. Gi ne kasdien tenka tokiose vietose lankytis ir dar pasėdėti vairuotojo vietoje! 

Besiskundžiantiems, kad Lietuvoje viešasis transportas nėra patogus neregiams, pasakysiu tiek, kad Airijoje, norint sužinoti viešojo transporto priemonės numerį, reikia klausti aplinkinių. Atrodo, kad jie neturi jokios sistemos neregiui jį sužinoti savarankiškai. Dar daugiau, norėdami įsigyti viešojo transporto bilietą, Dubline naudoja fizines korteles arba bilietą perka iš vairuotojo. O Lietuvoje mes galime naudoti „m.Ticet“ ar tiesiog atsiskaityti prilietę bekontaktę mokėjimo kortelę. Tad Airijoje tebegaliojanti sistema yra siaubingai nepatogi, mat trumpam atvykus tikrai nedaug noro ieškoti, kur nusipirkti kortelę, kad kelis kartus pasinaudotum viešuoju transportu, arba reikia turėti grynųjų norint įsigyti bilietą iš vairuotojo. Bilietai žymimi taip pat kaip ir pas mus, priglaudus kortelę pasigirsta pyptelėjimas. Norint išlipti iš viešojo transporto priemonės, keleivis turi paspausti „stop“ mygtuką. 

Po „kelionės“ centro autobusu, priėjome žmonėms, judantiems vežimėliu, pritaikytą taksi automobilį. Dubline tokį automobilį galima išsikviesti naudojant programėlę „Uber“ arba „Free now“. Darbuotoja pasakojo, kad pavežėjai nenori vežti žmonių su šunimis vedliais dėl liekančių plaukų, nors taip vežėjai pažeidžia įstatymą. Visgi pasitaiko atvejų, kad pamatę keleivį su šuniu vedliu arba asistentu, atsisako jį vežti. 

Kol nukeliavome iki tarpmiestinio autobuso, patyrinėjome dviračių taką, pasiguodėme, kaip judėjimą miestu apsunkina elektriniai paspirtukai, kurie yra tylūs, greiti ir bet kur paliekami ant šaligatvio kaip kokie nereikalingi daiktai. 

Airijoje tarpmiestiniai autobusai niekuo nesiskiria nuo Lietuvoje važinėjančių autobusų, kurie žmonėms su judėjimo negalia turi keltuvus. Todėl žmogus prieš parą turi pranešti apie kelionę, atvykti penkiolika minučių anksčiau ir įsilaipinti į autobusą keltuvu. Bet bėda ta, kad keltuvas naudojamas tik žmonėms, judantiems vežimėliu, o tikrai nemažai žmonių, šiek tiek galinčių paeiti, bet kuriems vis tiek kyla iššūkių užlipti autobuso laiptais. Todėl tokie autobusai su keltuvais nelaikomi pritaikyti visiems. 

Dirbtiniame oro uoste 

Nuo autobusų priėjome prie mano mėgstamiausios vietos – oro uosto aplinkos. Kažkada esu pajuokavusi, kad, jei turėčiau neribotą kiekį pinigų, tai iš lėktuvo neišlipčiau. Aha, atspėjote, supratusi, kad galiu savarankiškai keliauti, kiekviena proga stengiuosi tai ir daryti. Taigi šitoje oro uosto simuliacijoje randame viską, kas yra įprastame oro uoste: registracijos stalą, saugumo patikrą, daiktadėžes, bagažo atsiėmimo vietą (kur sukasi juosta su lagaminais) ir tikrą lėktuvą. Į pastarąjį patekome per vadinamąją rankovę, kuri yra tarsi nešiojamas tunelis, ištemptas tarp oro uosto ir lėktuvo, kad būtų patogiau įlipti. Ir čia turėjome galimybę paliesti, kaip atrodo lėktuvo virtuvė ir vairuotojo kabina, kurioje yra šimtai mygtukų ir svirtelių. Tas pultas tikrai daug sudėtingesnis nei mano darbe naudojamas daugiafunkcis pultas. Čia juokaudamos nusprendėme nusifilmuoti „realsą“, kad su šiuo lėktuvu pačios ir namo parskrisime. 

Apžiūrėjusios lėktuvą keliavome prie tramvajaus, mat kitą dieną turėjome juo keliauti. Buvo visai naudinga sužinoti, kad, jam atvykus, reikia priėjus paspausti mygtuką, kad durys atsidarytų. Norint nusipirkti tramvajaus bilietą, stotelėje yra tam skirtas bilietų automatas, bet, deja, jis turi lietimui jautrų ekraną ir savarankiškai nematant bilietų nusipirkti neįmanoma. Tačiau, kai aiškinomės, kaip atrodo tramvajaus stotelė, darbuotoja sakė, kad negalią turintys keleiviai, kurie gyvena Airijoje, gali važinėti visu viešuoju transportu nemokamai, tad jiems ir nereikia naudotis nepritaikytais bilietų automatais. 

Iškeliavus iš centro tikrai pajutau baltą pavydą pagalvojusi, kaip gerai turėti tokią vietą, kur galima saugioje aplinkoje pradėti mokytis, nugalėti savo baimes. Prisimenu save pačią, kai buvau paauglė, pradėjau mokytis orientacijos ir mobilumo. Kaip iš tiesų baisu keliauti į didelį, gaudžiantį miestą, kaip gėda eiti su baltąja lazdele, kaip aš norėdavau ją kuo skubiau susilankstyti sutikusi kokį kitą žmogų. Nemažai metų prireikė prisijaukinti šiuos dalykus. Dabar, bendraudama su žmonėmis, netekusiais arba netenkančiais regėjimo, dažnai pagalvoju, kaip būtų gerai turėti tokį centrą Lietuvoje. Kad būtų įmanoma pradėti žengti žingsnį orientavimosi mieste link saugioje aplinkoje. O taip pat ir kitokių iššūkių turintiems žmonėms tokia vieta būtų neįkainojama susipažįstant su svarbia aplinka. 

Tačiau kuo daugiau keliauju, tuo labiau suprantu, kaip neteisinga manyti, kad Lietuvoje – tai jau… ir čia prasideda skundai, tai tas nepritaikyta, tai tas nepatogu. O realybė paprasta, visose šalyse tų pritaikymo iššūkių pilna. Net jei tai yra Vakarų šalis, nebuvusi okupuota ir kurios progresas nebuvo sustabdytas. 

Nuotrauka: Orientavimosi centrą Dubline aplankyti drąsiai rekomenduočiau bet kuriam šiame mieste viešinčiam neregiui / centro archyvo nuotr. 

Orientavimosi centro nuotrauka. Didelėje pramoninėje patalpoje įrengtos miesto infrastruktūros imitacijos. Kairėje nuotraukos pusėje į kadrą iš dalies patenka oro uosto imitacija, kurios gale stovi lėktuvas. Dešiniau oro uosto įrengtas šaligatvis, ant kurio stovi stambi tamsi dėžė ant keturkampio koto, už kurios stoviniuoja keli žmonės su šviesą atspindinčiomis liemenėmis. Ant tako šviečia aukšti gatvės žibintai, prie krašto stovi dideli tamsūs, dėžes primenantys vazonai su medeliais apvaliomis viršūnėmis. Prie šaligatvio driekiasi dviračių takas, ant kurio stovi į keturkampį stulpą atremtas dviratis. Tako dešinėje įrengta autobusų stotelė su suoliuku, stotelę identifikuojančiu ženklu ir švieslente, kurioje pateikti atvažiuojantys autobusai. Prie jos stovi tamsus autobusas pravertomis priekinėmis durimis. Tolumoje ant šaligatvių iškyla šviečiantys šviesoforai, tam tikrose vietose yra įrengtos taktilinės juostos. Atrodo, orientavimosi centre galima pasiruošti įvairioms situacijoms.