Dažniausiai pacientai kreipiasi į akių gydytoją su tam tikrais skundais: prastėjantis matymas, sunku skaityti, atsiranda rūkas, dvejina, plaukioja drumstys regėjimo lauke, mirguliuoja, peršti ar skauda akis ir panašiai. Nusiskundimų spektras – nesibaigiantis ir platus. Tačiau visi bet kurios srities, ne tik akių, gydytojai turi neprarasti budrumo ir prisiminti, kad kai kuriais atvejais pacientai gali išgalvoti ar perdėti simptomus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįtikėtina, kad kažkas gali mėginti apsimesti nematančiu ar aklu, bet žmonės gali turėti įvairiausių slaptų priežasčių ir tikslų. 

Simuliacija ir agravacija 

Medicinoje terminas simuliacija naudojamas gana plačiai ir turi kelias prasmes. Šiame kontekste simuliacija reiškia, kad žmogus sąmoningai apsimeta prastai matančiu ar iš viso nematančiu, nors iš tiesų mato. Terminas agravacija reiškia, kad žmogus gali turėti vienokių ar kitokių nusiskundimų ir simptomų, tačiau juos perdeda norėdamas pabloginti savo būklę. Pavyzdžiui, pacientas objektyviai tikrai prasčiau mato, tačiau teigia esantis visiškai aklas. 

Kodėl žmonės simuliuoja? 

Kadangi rega – vienas svarbiausių pojūčių, susidurti su simuliuojančiais pacientais tenka labai retai. Priežasčių, kodėl žmonės gali mėginti simuliuoti regos sutrikimą, nėra labai daug ir jos susijusios su nedarbingumo ar pašalpos siekiu, noru išvengti priverstinės karinės tarnybos, naktinių darbo pamainų, gauti lengvesnes įkalinimo sąlygas ar lengvesnį teismo sprendimą, geresnę draudimo išmoką ir panašiai. Dažniausiai tokios simuliacijos tikslas – finansinės naudos gavimas. 

Kaip nustatyti simuliantą? 

Akių gydytojo kabinete įprastai naudojama gana daug įvairiausių akių ištyrimo metodų, kurie padeda įvertinti akių būklę objektyviai, o pati akių apžiūra prie plyšinės lempos (mikroskopo) gali parodyti, dėl kurios akies struktūros pažeidimo atsiranda tam tikrų simptomų. Tačiau regos aštrumas tikrinamas subjektyviai – žmogus pats pasako matomas raides ar skaičius. Būtent tikrinant regos aštrumą ir lengviausia simuliuoti prastą matymą. 

Įtarti simuliaciją per pirmąsias vizito minutes būna sudėtinga, tačiau galima atkreipti dėmesį į tai, kaip pacientas įeina į kabinetą, ar nekliūva už daiktų, kaip orientuojasi nepažįstamoje aplinkoje, ar turi lydinčių asmenų, ar palaiko akių kontaktą su personalu, kaip pasakoja apie savo nusiskundimus ir ar nemato viena, ar abiem akimis. 

Paprasto ištyrimo metu labai gerai simuliuojantis pacientas gali apgauti ir patyrusį gydytoją, tačiau oftalmologijoje yra ir tikslių, rečiau naudojamų akių patikros metodų, kurie gali objektyviai įvertinti, ar pacientas nemeluoja. Yra keli naudojami paprastesni triukai, tačiau kai paciento nusiskundimai ir objektyvus ištyrimas nesutampa, gelbėja elektrofiziologiniai tyrimai (sukeltųjų potencialų tyrimas ir elektroretinografija), kurių metu vertinama, kaip signalas keliauja nuo tinklainės iki regos žievės smegenyse. Todėl, jei žmogus teigia nematantis, tačiau elektrofiziologiniai tyrimai yra normos ribose – galima įtarti simuliaciją ar agravaciją. 

Dar vienas įdomesnis metodas, skirtas patikrinti, ar žmogus tikrai nemato, – optokinetinio nistagmo testas. Naudojamas besisukantis juodai baltai dryžuotas būgnas, ir, jei žmogus mato, automatiškai išprovokuojamas refleksinis judesys (nistagmas) ir akys pradeda greitai judėti į šonus. 

Simuliacija ar tikras aklumas? 

Ir nors oftalmologija yra labai senas mokslas, apie keistus regos sutrikimus garsiau pradėta kalbėti po Pirmojo pasaulinio karo, kai po sprogimų, artilerijos ugnies ar kito staigaus streso tūkstančiai karių pareikšdavo nematantys ar staiga apakę, nors pačios akys atrodydavusios sveikos. 

Tokie staigūs regos pablogėjimo epizodai būdavo skirstomi į 3 grupes pagal galimas priežastis. Pirmuoju atveju aklumą lemdavo tikra akių ar smegenų trauma, tačiau šiuo atveju akių ar smegenų pažeidimas būdavo tikras. Antru atveju staigus apakimas būdavo priskiriamas psichogeniniam ar funkciniam aklumui, kuris šiandien gali būti priskiriamas potrauminio streso sindromui. Trečiu atveju pasitaikydavo ir tikrų simuliacijos atvejų, kai kariai norėdavo pasitraukti iš fronto ar išvengti rimtų karinių užduočių. 

Kartais riba tarp tikros ligos, jos agravacijos ir sąmoningos simuliacijos yra neryški, tačiau tam reikalingas detalus ištyrimas ir gydytojo patirtis, nes atpažinti simuliuojantį pacientą – labai retai pasitaikantis ir sunkus uždavinys. 

Nuotrauka: Retai, bet akių gydytojams irgi tenka susidurti su simuliuojančiais pacientais / asociatyvi www.pixabay.com nuotr. 

Šviesiame kabinete iš kairės nuo pečių iki viršugalvio užfiksuotas vidutinio amžiaus vyras, žiūrintis pro plyšinės lempos mikroskopą. Šviesius marškinius ir tamsų švarką šviesiais vertikaliais dryželiais vilkintis specialistas yra palinkęs į priekį ir šiek tiek susikūprinęs. Jo trumpai kirpti žilstelėję plaukai yra praretėję ant viršugalvio ir priekyje pridengia kaktos viršų. Veidas atrodo susitelkęs – antakiai suraukti, plonos lūpos suspaustos. Tamsios akys žvelgia pro okuliarą, ant kurio tamsaus cilindro yra šviesi graduota skalė. Kairiau kyla vertikalus plyšinės lempos korpusas, prie kurio pritvirtintas okuliaras ir įvairios smulkios apvalios rankenėlės. Atrodo, kad specialistas rūpestingai atlieka apžiūrą.