„Prasidėjo anūkui vasaros atostogos su darbais, darbeliais ir pasakiškomis naktimis ant šieno pas senelę. Pats geriausias poilsis, kai po dangumi – stiprybė ir atgaiva. Viso to gėrio gali įgyti net ir nemiegojęs naktį, tik ne visiems tai pavyksta. Ne visos tos naktys, naktelės vienodos. Būna, apsvaigęs nesumerki akių iki ryto, o kartais, kietai įmigęs, ryte jas vos praplėši. Ir pabandyk prisimint tu jas visas, bet kai kurios ypatingos, žadinusios jausmus, lieka visam gyvenimui. O tie naktiniai jausmai tai dideli, dideli, kad apimti negalima jokiais matais.“ (Vincas Baublys, „Vasaros naktys“) 

Retas vyresnės kartos, o gal ir jaunesnis žmogus nėra jutęs to gaivaus, ką tik iš laukų suvežto šieno kvapo, tų vasaros naktų ramybės ir svaigumo, jausmų antplūdžio... Merkinėje gyvenančiam Dzūkijos kaimo vaikui Vincui Baubliui gamta graži visada – vasarą, žiemą, visais savo pavidalais – paukšteliais, miškais, ežerais. Pastarieji nusipelno išskirtinio Vinco dėmesio, yra tapę tuo stebuklingu traukos centru, kuriame skleidžiasi jo apsakymų, apysakų veiksmas, kuriame pats užaugo ir mokėsi pažinti pasaulį: žvejyba su meškere ar su spiningu, nuo kranto ar vienam valandų valandas sėdint valtyje: „Visi mamos giminės vyrai buvo žvejai. Žvejyba man yra įaugusi į kraują – giminės genai“, – konstatuoja Vincas. 

Šių metų balandį V. Baublys mini brandžią gyvenimo sukaktį, kai jau galima atsigręžti atgal, bandyti suprasti, kodėl tas gyvenimas buvo toks, o ne kitoks. „Gimiau netoli garsiojo Perlojos miestelio, – neskubriai pasakoja jubiliatas, – čia praėjo pirmieji ketveri vaikystės metai. Tėvų šeiminis gyvenimas nesusiklostė. Su mama ir dviem kitais broliais grįžome į Merkinę, pas jos tėvus. Iki mokyklos augau pas senelę. Čia vėliau praleisdavau ir vasaras. Padėjau seneliams ūkio darbuose. Jau ketverių metų ganiau karvutę. Gera ir rami buvo karvutė. Gyvenome tarp miškų, pririšti su grandine nėra kaip, susipainios tarp medžių. Paleidi į miškelį ir ganosi pati, man reikia tik prižiūrėti, kad kur nors nenuklystų.“ 

Vasarą močiutė keldavosi anksti, su aušra, ir eidavo į fermą melžti karvių. Vincas irgi – ganyti. Aštuntą valandą iš gyventojų surinkinėdavo pieną. Iki to laiko karvutė turėdavo būti paganyta, pamelžta, pienas paruoštas išvežti. Taip abudu su močiute ir sukdavosi visą dieną. Praeis keli dešimtmečiai ir kaimo buities vaizdai iš naujo atgis V. Baublio apsakymuose, apysakose. 

Ateina metas lankyti mokyklą. Mokslo metams Vincas išvažiuoja į Merkinės internatą. Pasiteiravus apie gyvenimą internate, vaikiškas išdaigas, šėliones, labiau tyli, nei kalba. Renka žodžius. „Buvau ramus vaikas. Nesidėjau prie išdaigų, labiau mėgau skaityti. Skaitydavau naktimis, pasišviesdamas lempute. Nusiperki plokščią su auselėmis bateriją, tarp auselių įstatai lemputę, apsuki izoliacija ir skaitai. Skaičiau, kol nepradėjo blogėti regėjimas ir negavau nuo mokyklos direktoriaus barti. Patiko istorija, geografija, neturėjau potraukio tiksliesiems mokslams. Bene 1977 metais, būdamas vienuolikos, važiavau net į „Arteką“.“ Nieko nežinantiems apie „Arteką“ pasakysime, kad tai buvo visoje Sovietų Sąjungoje garsi, Kryme veikusi pionierių stovykla ir patekdavo į ją tik patys geriausieji. Dažniausiai apie „Arteką“ būdavo pradedama kalbėti vasaros pradžioje ir nenutylama visus tris ilgus jos mėnesius, tačiau, pasirodo, ši stovykla veikė ir žiemą – vaikai čia tam tikrą laiką gyvendavo ir mokydavosi. Vincas „Arteke“ išbuvo daugiau nei mėnesį, o tada vėl gimtoji Merkinė, internatas, vasarą – ūkio darbai. 

„Paaugęs per vasaros atostogas pradėjau uždarbiauti „kolchoze“. Dirbau prie grūdų naktinėje pamainoje. Mokėjo gerai. Įstatymai ir tais laikais draudė nepilnamečiams dirbti naktį, bet ūkio vadovai vis tiek mus įdarbindavo. Taip jie darė dėl labai paprastos priežasties: vaikai nevogdavo grūdų, kaimo vyrai veždavo vežimais. Jeigu būtume pasiskundę tiems, kas įdarbino, būtų kliuvę, bet dabar gerai ir jiems, ir mums. Kam nesinori turėti savų pinigų, o ir kolūkio grūdai „neteka“ pro šalį.“ 

Merkinės internate Vincas baigė aštuonias klases. Toliau – kelias į Daugų žemės ūkio technikumą, agronomijos mokslai. Anot jo paties, norėjęs baigti vidurinę ir stoti į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą, vadinamuosius „visiukus“. Mokyklos direktorius irgi buvęs tos nuomonės, kad jaunuoliui reikia baigti vidurinę, bet gyvenimas susiklostęs kitaip: mama su ašaromis prašiusi direktoriaus, kad sūnų išleistų po aštuonių klasių. Prašiusi ir išprašiusi. „Daugų technikume nebuvau nei tarp pirmųjų, nei tarp paskutinių. Mokiausi vien todėl, kad reikėjo, žinojau, kad agronomu nedirbsiu. Mokykloje ir technikume man gerai sekėsi braižyba. Vyresni mokiniai prašydavo, kad padėčiau atlikti užduotis. Padėdavau ir šitaip prisidurdavau papildomų pinigų. Atiduodavau mamai. Mama gyveno viena, dar du broliai, pinigų labai reikėjo.“ 

Tolesnis kelias panašus kaip ir daugelio to meto jaunuolių – iškart po mokyklos ar technikumo – sovietinė armija. Apie tą laiką V. Baublys labiau linkęs pasakoti savo kūryba (ciklas „Arminiai“, MŽ, 2016, Nr. 8), nei kalbėti gyvai. Prisipažįsta – armija jį labai pakeitė. Uždaras karinis miestas antrajame Maskvos gynybos žiede, vystomos kosmoso technologijos. Aplink miestą tvora, signalizacija. Skiepijama mintis, kad miestą nuo nepageidautinų akių saugo spindulinė aura. Dabar tokios kalbos daugeliui žmonių sukeltų tiktai šypseną – Ukrainoje pamatėme, kokios tos rusų kosmoso technologijos ir kaip juos saugo visokios spindulinės auros, tačiau tada buvo 1985 ar 1986 metai, vos beprasidedanti „perestroika“, o aštuoniolikmečiams, devyniolikmečiams jaunuoliams, daugiausia irgi panašaus išsilavinimo, nieko be savo gimtojo kaimo ar miestelio nemačiusiems, tokios kalbos turėjo skambėti itin įspūdingai. Taigi tame uždarame, itin slaptame kosmoso technologijų mieste Vincas ir leido jaunas dienas. Buvo paskirtas į statybos batalioną. Anot jo paties, karinių disciplinų, pratybų, nedaug, tiktai statė, statė. Tarnyba gal ir nebūtų labai sunki, tik niekas neskaičiavo darbo valandų – dirbi tiek, kiek reikia, kiek liepia viršininkai. Nestatutinių santykių, kuriais garsėjo sovietų kariuomenė, irgi beveik nebuvo arba Vincas nelinkęs apie juos kalbėti: „Sovietų Sąjunga dar nebyrėjo, požiūris į lietuvius nebuvo blogas. Mus vadino „niemcais“. Apskritai, lietuvius vertino kaip darbščius žmones.“ 

Armijoje Vincas įsigijo apdailininko specialybę, vėliau labai praversiančią civiliame gyvenime. Vincui betarnaujant, nutiko vienas „linksmas“ įvykis, ant kojų pakėlęs visą sovietų karinę vadovybę, o tuomečiam gynybos ministrui kainavęs postą. 1987 m. gegužę jaunas vokietis Matias Rustas mažu lėktuvėliu niekieno nepastebėtas perskrido Sovietų Sąjungos sieną, nuskrido iki Maskvos ir lyg niekur nieko nusileido ant Maskvos upės tilto prie Kremliaus. Visai kaip mūsų dienomis: sovietų sienų apsauga, priešlėktuvinė gynyba pasirodė besanti kiaura... Vyresnieji dar prisimena – SSRS ūžė lyg suerzintas bičių avilys, o tokiems kaip Vincas buvo atseikėti du mėnesiai papildomos tarnybos! 

„Grįžau iš armijos. Kolūkiai iro, kaime nemačiau jokių prošvaisčių, – pasakoja Vincas, – išvažiavau į Vilnių. Pravertė kariuomenėje įgyta apdailininko specialybė. Turėjau geras rankas, todėl darbo niekada netrūko. Esu dirbęs pas tikrai turtingus žmones. Kai kas nors klausia, kaip jie žiūrėjo į tokius kaip aš, atsakau, kad santykiai visada būdavo pagarbūs. Jie mano darbą vertino, aš irgi stengiausi.“ 

Gyvendamas Vilniuje Vincas nepamiršo didžiosios savo aistros – žvejybos. Apvažiuoti, ištyrinėti visi didesni Trakų, Vilniaus apylinkių ežerai. Penktadienį vakare išvažiuoja, pirmadienį ryte į darbą! Apie tai jis irgi yra pasakojęs žurnalo puslapiuose. 

„Čia gimiau antrą kartą“ 

Žodžiai, skirti tuomet veikusiam „Baltijos“ poilsio namų reabilitacijos centrui ir jo gerajai dvasiai Dainai Vitkauskienei. Kas atsitiko, kad kelias atvedė į reabilitacijos centrą, Vincas nelinkęs kalbėti, tad nesibraukime į žmogaus vidų ir mes. 2009 m. 6-ajame „Mūsų žodžio“ numeryje jis rašė: „Sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Parašęs sakinį garso sintezatoriumi paklausau, ar teisingai sudėliojau mintis, kurias norėjau išsakyti, nes šiandien turiu kuo pasidžiaugti. Su kiekviena diena jaučiu visavertiškesnį gyvenimą, galėdamas suteikti kitiems džiaugsmingų akimirkų. Prieš penkerius metus net savo svajonėse neįsivaizdavau, kad bus taip, kaip yra šiandien... 

2004 metų gegužės 22 dieną įvyko nelaimingas atsitikimas. Dvi savaites buvau komos būsenos, medikai kovojo už mano gyvybę. Prabudęs nesupratau, kur esu: aplink buvo tokia tamsi naktis, kokios nemačiau niekada savo gyvenime.“ 

Reabilitacijos centre Vincas sužinojo, kad neregiai mokosi, dirba, naudojasi kompiuteriu. Atsirado viltis ir tikėjimas rytdiena. Čia į rankas pirmą kartą paėmė baltąją lazdelę, kartu su D. Vitkauskiene mokėsi ja naudotis. Dar labiau pasitikėjimą savimi, norą veikti sustiprino laikas, praleistas Valakupių reabilitacijos centre. Vincas pats pradėjo naudotis kompiuteriu, redakcijai siųsti savo kūrinėlius. „Mokykloje neblogai sekėsi rašyti rašinius, kai netekau regos, ėmiau laužyti galvą, kuo užsiimti. Pagalvojau, kad galėčiau rašyti ir toliau. Pirmas mano grožinis kūrinys apie žvejybą. Visi mano siužetai iš gyvenimo. Iš pradžių tekstus diktuodavau į diktofoną, vėliau pradėjau užrašinėti kompiuteriu.“ 

Iki šiol V. Baublys yra išleidęs dvi prozos knygas: kaip apibūdina pats, kriminalinę melodramą „Šventa sala“ ir apsakymų knygą „Duonos skonis“. Šiuo metu laukia ir tikisi finansavimo trečiajai – poezijos – knygai. Ne paslaptis, Vincas ne visada suvaldo žodį, kartais žodis valdo Vincą, ne visada savo pasakojimui suteikia griežtą struktūrą. Kartais tas pasakojimas vingiuoja ir nuvingiuoja kažkur į šalį, bet visada yra nuoširdus, tikras, lyg koks molio indas, „išdegtas“ paties autoriaus gyvenimiškos patirties krosnyje. 

Netekęs regėjimo, Vincas pasirinko gyvenimą bendruomenėje. „Šeimos nesukūriau. Apakęs savo problemomis nenorėjau apkrauti artimųjų. Pasiprašiau į globos namus. Apsigyvenau Veisiejų, o nuo 2016 m. Merkinės globos namuose. Pažįstama, sava aplinka. Dar likę senųjų, mane mokiusių mokytojų. Teisybė, vienas savarankiškai po Merkinę nevaikštau, prašau globos namų darbuotojų pagalbos, bet sava ir lieka sava.“ 

Paklaustas apie gyvenimą globos namuose, Vincas pasakoja, kad keliasi anksti, dar prieš šešias, išgeria rytinę kavą, išklauso pirmąsias žinias. Dieną kompiuteris, feisbukas, internetas. Klauso daug garsinių knygų. Anot jo paties, darbuotojams matyti neregį, bendraujantį su kompiuteriu, iš pradžių buvo keista. Ateidavo, žiūrėdavo, Vincas jiems aiškindavo, rodydavo. Dabar jau nesistebi. 

Sekant senovės graikais, žmonių gyvenimą tvarko ir lemia aukštieji dievai. Žemės gyventojams jie negaili nei vargų, nei nelaimių. Negalime žinoti, ką jie yra nulėmę Merkinės miškų ir ežerų vaikui Vincui Baubliui, tačiau galėjome įsitikinti, kad Vincas nėra vien nuolankus jų valios vykdytojas. Lauksime ir ateityje jo kūrinių, nuotykių iš žvejo gyvenimo. Išmintis byloja, kad kai kada tie nuotykiai būna truputį pagražinti, „pabarstyti prieskoniais“, bet visada tikri! 

Nuotrauka: V. Baublys (sėdi) savo knygos „Šventa sala“ pristatyme 2019 m. / asmeninio archyvo nuotr. 

Akimirka iš V. Baublio knygos pristatymo. Šviesioje patalpoje prie apvalaus staliuko, ant kurio padėta tamsių rožių puokštė, sėdi autorius. Dešinėje pasilenkęs vyras priešais Vincą ant staliuko laiko knygą autografui. Už jų palei šviesią sieną išdėliotos kėdės, virš kurių kabo nuotraukos. Iš priekio užfiksuotas Vincas yra palinkęs virš staliuko. Jis dešinėje rankoje virš puslapio laiko tušinuką, o kairiąją yra padėjęs ant knygos. Į jo kairįjį petį atremta baltoji lazdelė. Kūrėjas vilki tamsokus marškinius, šviesesnį megztinį, kurį krūtinės lygyje horizontaliai dalina šviesūs ir tamsūs dryžiai, bei mūvi džinsus. Jo tamsūs plaukai trumpai kirpti, po nosimi želia pražilę ūsai. Vinco galva palenkta į priekį, veidas atrodo susikaupęs. Šalia stovintis stamboko sudėjimo vyras yra pasisukęs kairiuoju profiliu. Jis vilki šviesų bluzoną plonais tamsiais dryžiais ir mūvi tamsias kelnes. Jo žili plaukai praretėję, sučiauptas lūpas įrėmina žili ūsai ir barzdelė. Vyrai bendromis jėgomis įamžina knygoje autografą.