Tik kasdienybėje pradėjusi klausytis savo kalbos ir labiau atkreipusi dėmesį į paprastus posakius, kurie visą gyvenimą ir man, ir mano artimai aplinkai buvo natūralūs, supratau, kiek daug stereotipinio mąstymo jais perteikiame. Atrodytų, ką reiškia tie žodžiai, palyginti su prievarta. Bet kad mūsų kalba rodo požiūrį į gyvenimą bei stipriai veikia visuomenės poziciją, apie tai kalbėtis pradėjome palyginti neseniai. Daug debatų ar, atvirkščiai, abejingumo vis dar sukelia, pavyzdžiui, skanduotės per Užgavėnes ar, tarkime, pamokymai vaikams, koks elgesys dera mergaitei ar berniukui. Visos šios tarsi nekaltos formuluotės gali prisidėti prie smurto, nuo kurio artimoje aplinkoje, kaip rodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. atliktas tyrimas, nukenčia kas penkta šalies moteris ir kas dešimtas vyras. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys fiksuoja, kad nuo smurto artimoje aplinkoje vis dar kenčia kas trečia moteris Europoje. Ir nors absoliuti dauguma, 90 proc., Lietuvos gyventojų mano, kad smurtas artimoje aplinkoje yra nepateisinamas, realybėje smurtautojų skaičiai kelia nerimą. Tad kalbėti apie šią problemą, jos sprendimo būdus turėtume dažniau. 

Džiaugiuosi galėdama žurnalo skaitytojus pakviesti į pokalbį su Lygių galimybių plėtros centro eksperte Margarita Jankauskaite, 2019 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už žmogaus teisių, demokratinių vertybių, socialinės atskirties ir smurto prieš moteris artimoje aplinkoje mažinimo puoselėjimą. 

– Margarita, ar pasimėgavote šia gražia, gal jau kiek ir nutolusia žiema, ar ji Jums labiau trukdė? 

– Grožio tikrai buvo daug, galėjau nusikelti į vaikystę ir prisiminti, kaip laukdavau savo gimtadienio, kuris yra pavasarį, svarstydama, galėsiu rengtis pavasarinius rūbus ar dar ne. Seniai neturėjome tokios ilgos ir baltos žiemos, kad šis klausimas kiltų. Su šiuo baltumu, žinoma, atsirado ir rūpesčių – sąskaitos už šildymą išaugo, pavojus susižeisti irgi išaugo, tad, sakyčiau, panašiai atnešė ir džiaugsmo, ir iššūkių. 

– Užvedžiau kalbą apie žiemą, prisiminusi miesto gatvių priežiūrą, sniego valymo tempą, kuriam daugelis turime savų komentarų. Ar lygių galimybių ekspertai kelia klausimą apie tai, kurių zonų valymui turi būti skiriamas didesnis dėmesys? 

– Žinoma, šis klausimas yra labai svarbus, nes rodo įtraukties aspektą arba jos trūkumą. Ne paslaptis, visas mūsų gyvenimas formuojamas atsižvelgiant į vadinamąjį „norminį asmenį“. Tai, tradiciškai, būtų baltasis vyras, vidutinio amžiaus, sveiko kūno sudėjimo... Taigi galime manyti, kad rūpinamasi visais, bet ne visi atitinka minėtą normą ir tuos, neatitinkančiuosius, įvairūs sprendimai veikia kitaip nei minėtų savybių žmogų. Dažnai turime situacijų, kai žmonėmis, kurie turi daugiau išteklių, galios, linkstama pasirūpinti greičiau ir tinkamiau nei tais, kurie jų stokoja. Nors atrodytų, rūpintis, visų pirma, reikėtų tais, kuriems labiau reikalinga pagalba. Ir ne vien valant sniegą. Tai pasakytina ir apie miesto, viešojo transporto infrastruktūrą, viešųjų erdvių saugumo suvokimą ir kitus klausimus... 

Pavyzdžiui, kaip turėtų būti mieste išdėstyti gyvenamieji ir biurų pastatai, siekiant didesnio saugumo? Nustatyta, kad kuo daugiau žmonių vaikšto gatvėse arba būriuojasi tam tikrose erdvėse, tuo jos tampa saugesnės. Tai, jei suformuojame kvartalus, kuriuose yra tik 17 ar 18 valandą ištuštėjantys biurai, atsiranda didelių teritorijų, kuriose po darbo laiko nebelieka žmonių. Ir vaikščioti ten tampa nesaugu. 

Turime kelti klausimą ir kaip planuojamas gatvių apšvietimas – ar jo pakanka vietose, kur vaikšto pėstieji? Dar viena svarbi detalė – kad žmonės jaustųsi saugiau, viešojo transporto stoteles siūloma įrenginėti taip, kad skirtingose gatvių pusėse esančios laukimo zonos būtų kuo arčiau viena kitos (viena prieš kitą). Tuo būdu bendras žmonių kiekis tampa didesnis ir mažėja smurto tikimybė, ypač tamsiu paros metu. Bet pas mus taip toli gražu nėra. Dažnai pasitaiko stotelių, kurias skiria sankryžos ar jų visiškai nesimato kitoje gatvės pusėje. Tai rodo, kad įtraukties net infrastruktūros srityje mums dar labai trūksta. 

– Kaip Jums atrodo, kodėl gyvendami pažangiame amžiuje, turėdami tiek daug galimybių, mes vis dar kalbame apie tai, kaip apsisaugoti nuo smurto? Kodėl žmonėms vis dar reikia smurtauti ir kaip tos smurto formos keičiasi? 

– Smurtas, deja, yra pati brutaliausia, bet paveikiausia kontrolės forma. Tad, kol yra siekis kontroliuoti, smurto neišvengsime. Tačiau, kaip mes reaguojame į jį? Smurtą viešose erdvėse lemia daug veiksnių. Dažnai samprotaujama, kad aplinka yra saugi, jei nebaisu išeiti į gatvę. Tačiau, moterų atveju, ši taisyklė veikia priešingai: jos statistiškai su smurtu kur kas dažniau susiduria namuose. Tad, mažinant smurtą, būtina atsižvelgti ir į šiuos aspektus. Viešojoje erdvėje smurto artimoje aplinkoje esminiu veiksniu išlieka lyčių stereotipai. Ekonominiai rodikliai, augantis pragyvenimo lygis pats savaime smurto artimoje aplinkoje rizikos nesumažina. 

– Kokia situacija Lietuvoje, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje? Ką rodo statistika ir ar aukomis tampa tik moterys? 

– Smurtas artimoje aplinkoje dažnai turi smurto dėl lyties požymių. Tačiau jį tiksliau būtų vadinti prievartine kontrole. O kontroliuoti galima nebūtinai naudojant fizinę jėgą, nors būtent taip galvoja dažnas Lietuvos gyventojas. Apklausos rodo, kad būtent fizinį smurtą žmonės sieja su smurtu artimoje aplinkoje. Matyt todėl vis dar tenka išgirsti, kad „nėra to smurto pas mus jau tiek daug“. Neįvertinama, jog fizinė prievarta rodo, kad procesas yra įsisenėjęs ir labai toli pažengęs. Smurtas artimoje aplinkoje neprasideda nuo fizinių veiksmų. Ši prievarta prasideda nuo vis stiprėjančio kiekvieno žmogaus gyvenimo aspekto – finansinio, socialinio (su kuo ir kiek bendrauja, ką apsirengia, kada grįžta iš darbo ir pan.), kontrolės, kuri vyksta ne vien fizinės prievartos būdu. Dažniausiai pasitelkiamos įvairios psichologinės manipuliacijos. Ir čia prasideda niuansai, nes esame paveldėję kultūrą, kur vyro kontrolė moteriai buvo pateisinama ir net įteisinta, įprasta, tad dažnam dar ir šiandien atrodo, kad viskas čia gerai. Imkim kad ir pavydą – sakoma, kad „pavydi, reiškia myli“. Nors pavydas nieko bendro neturi su meile. Tai – siekis kontroliuoti, kito žmogaus nusavinimas. 

Aiškinimas, ką moteris turi apsirengti, jos telefono tikrinimas, reguliavimas, su kuo bendrauti, gali vykti visuomenei nepastebint, bet tai daro ne mažiau žalos nei fizinis smurtas ir ilgainiui gali visiškai pakirsti ne tik psichinę, bet ir fizinę žmogaus sveikatą. 

Moterys dėl smurto artimoje aplinkoje nukenčia dažniau: jos sudaro 80 proc. visų nukentėjusiųjų. Kitus dvidešimt procentų sudaro vyrai ir jų interpretacija turi niuansų. 

Statistikoje duomenys pagal lytį apibendrinami, todėl į moterų ar vyrų kategorijas patenka ir vaikai. Vadinasi, smurtas artimoje aplinkoje prieš vyrus nebūtinai susijęs su intymių partnerių smurtu. Be to, tarp smurtautojų vyrai sudaro 90 proc. Vadinasi, vyrai nukenčia nuo kitų vyrų. Jauname amžiuje dažniausiai nuo patėvių ar tėvų, smurtaujančių prieš vaikus, o senyvame amžiuje nuo sūnų. O į 10 proc. smurtaujančių moterų patenka ir mamos, smurtaujančios prieš nepilnamečius. Prieš intymų partnerį smurtaujančios moterys yra gana retas reiškinys. Nesakau, kad to negali atsitikti, arba kad vyrams nereikia pagalbos. Visiems nukentėjusiems ji turi būti suteikta. Ir, visgi, žiūrint į statistiką, svarbu atkreipti dėmesį, kad būtent moterims namų aplinka nesaugi, nes čia pasireiškia izoliacija, stereotipinės nuostatos, kad, pavyzdžiui, moters vieta namuose. Todėl svarbu suprasti, kad mūsų palaikomi lyčių stereotipai ypač stipriai skatina smurtinį elgesį. Jie palaiko smurtautoją, pateisina jo kontrolę. O tuomet pagalbos tarnybos per metus sulaukia apie 60 tūkstančių skambučių. 

– Dar viena dažna smurto apraiška – institucinis smurtas. Kaip jį atpažinti ir kodėl čia vėl dažniau kalbame apie moteris? 

– Tiesiog moterys patenka į platesnį spektrą priežasčių, dėl kurių susiduriama su tokiu smurtu. Pavyzdžiui, dėl reprodukcinių funkcijų, pastojus, lankantis pas medikus. Tokioje situacijoje ypač pažeidžiamos moterys su negalia. Kai pasireiškia „daiktinantis“ požiūris į žmogaus kūną (o moterys dažniau patiria jį), kyla rizika susidurti su instituciniu smurtu. Medicinos srityje ilgus šimtmečius buvo ignoruojama moterų fiziologijos specifika, todėl daug sveikatos sutrikimų lieka nediagnozuoti ar nurašomi „moterų lepumui“. 

Mes per mažai kalbame apie skirtingų institucijų darbą, kuris būtų pagrįstas giliu traumos poveikio išmanymu. Mano manymu, visi be išimties su žmonėmis dirbantys specialistai turėtų žinoti, kaip veikia trauma ir kaip teikti paslaugas žmonėms, kad nebūtų pakartotinio traumavimo. Šiuo klausimu vis dar trūksta sistemingo paruošimo, todėl gali kilti įtemptų situacijų. 

Mums, kaip visuomenei, vis dar trūksta suvokimo, kad tai, kaip bendrauji, pažiūri, kokiu tonu atsakai, visa tai veikia žmogų. O jei tam tikros žmonių grupės su tokiu bendravimu susiduria nuolat? Pavyzdžiui, dėl negalios, dėl odos spalvos, lytinės tapatybės, amžiaus (per jauno ar jau senyvo), jie patiria didelį nuolatinį stresą. 

– Kaip atpažinti tas smurto apraiškas? 

– Kai kalbame apie savo elgesio kontrolę, padėti gali savistaba, darbas su savo emocijomis. Mes renkamės, kaip reaguoti konkrečioje situacijoje. O susigaudyti tame padeda emocinis raštingumas. Jo dažnam, deja, trūksta. Kaip bendrauti be smurto? Kaip suvokti savo poreikius? Kaip tuos poreikius išsakyti ir išgirsti kito žmogaus reikmes? Tai – plati sritis, bet jei šiais klausimais būtume kryptingai ugdomi nuo mažens, taptume sveikesne ir atsparesne visuomene. 

– Dar viena vieta, kurioje grėsmės pastaruoju metu tik auga, yra skaitmeninė erdvė. Ar, kalbant apie smurtą, jau pastebimos tendencijos ir atpažįstamos grėsmės internete? 

– Tikrai taip. Technologijų vystymasis atneša ne tik gėrį. Viena vertus, jos stipriai padeda, bet gali būti panaudotos ir piktam. Viskas priklauso nuo to, į kokio žmogaus rankas patenka. Tad kuo toliau, tuo didesnės tampa grėsmės: dirbtinio intelekto galimybės naudojamos persekioti, šantažuoti (pavyzdžiui, žmogaus atvaizdas gali būti įterptas į pornografines scenas ar kitus kompromituojančius vaizdus). Nuo to vis dažniau nukenčia vaikai. 

Žmonių grupės, kurios dažniau kenčia nuo smurto realybėje, daugiau jo patiria ir virtualioje erdvėje. Pavyzdžiui, moterys politikės čia puldinėjamos dažniau nei vyrai. O tai neigiamai veikia ir demokratinius procesus. Anksčiau kalbėjome, kad jaunų moterų įsitraukimą į politiką stabdo įsipareigojimai šeimai, vaikų priežiūra. Bet šiais laikais politinio aktyvumo kliūtimi tampa ir patyčios virtualioje erdvėje. Tad panašu, kad smurto nemažėja. Su technologijų sparta iššūkių tik daugėja, o teisinė bazė prisitaiko labai lėtai, tad apsaugos įrankių tikrai trūksta. 

– Kalbant apie instrumentų, kuriais galėtumėm mažinti smurtą, paieškas, kaip Jūs manote, kodėl taip priešinamasi Stambulo konvencijos pasirašymui? Ką atsakytumėte skeptikams, teigiantiems, kad mes ir taip turime pakankamai priemonių teisinėje bazėje kovoti su smurtu? 

– Vadinasi, blogos priemonės, jeigu kasmet nužudoma apie 20 moterų. Jos nėra pakankamos. Lietuvoje tik 2011 m. buvo pripažinta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra ne šeiminis konfliktas, o visuomeninę reikšmę turintis nusikaltimas. Bent šiokia tokia pažanga. 

Vis dėlto yra daugybė aspektų, kur mūsų teisėsauga bejėgė. Pavyzdžiui, įstatymuose vis dar nėra įtvirtinta informuoto sutikimo lytiniams santykiams norma. Manoma, kad jeigu moteris aktyviai nesipriešino, vadinasi, prievartos nebuvo. Suprask, ji nepasakė, kad nenori. Taip visa atsakomybė perkeliama aukai, nors lytinės prievartos atveju baimė dėl gyvybės gali būti tokia stipri, jog ji, kaip dažnai nutinka, tiesiog sustingo ir negalėjo nei šauktis pagalbos, nei pajudėti. Arba gal apsvaiginta narkotikais. O gal dar neturėjo pilnametystės ir dėl to negalėjo duoti informuoto sutikimo? Todėl visa atsakomybė turi tekti informuoto sutikimo negavusiam asmeniui. Čia ne vieta pašaipiems juokeliams. Lytiniai nusikaltimai yra ypač sunkūs ir traumuojantys aukas. 

Stambulo konvencija daug kalba apie smurto prevenciją, kurios Lietuvoje labai trūksta. Svarbu ugdyti lygiavertį požiūrį į moteris ir vyrus, santykius, pagarbą juose, lygiavertę partnerystę. Jei nesikeičia nuostatos, nesikeis ir elgesys. Simptomiška net tai, kaip įvykius pateikia žiniasklaida. Dažniausiai skelbiama: „Nukentėjo tokia ir tokia moteris....“ Bet juk ta moteris pati nenukentėjo. Ją sužalojo, nuskriaudė konkretus asmuo. Posakiai nurodo mąstymo kryptį, kuri turi būti pakeista. Žiūrint plačiau, turime pasirūpinti, kad informacija, kur kreiptis pagalbos, būtų visuotinai prieinama. Kad specialistų paruošimas atitiktų pasaulinius standartus. Kad pagalbos sulauktų ne tik išteklių turintieji, bet ir didesniame pažeidžiamume (pavyzdžiui, dėl negalios) atsidūrę žmonės. 

Tad grįžtant prie Stambulo konvencijos. Jos potencialią naudą galime matyti stebėdami kitų tarptautinių dokumentų poveikį: kol nebuvome ratifikavę Žmonių su negalia teisių konvencijos, daugybės klausimų sprendimai tiesiog nejudėjo iš vietos. O, tai padarius, atsirado ir veiksmų planų, ir reikiamų priemonių, ir net finansų. Taigi ir Stambulo konvencijos ratifikavimas būtų puikus akstinas judėti į priekį vykdant tarptautinius įsipareigojimus. 

– Matome, kad valstybė dar turi kur pasitempti ir yra daug sisteminių pokyčių, kurie turi atsirasti. O kaip savimi pasirūpinti galime kiekvienas? Kaip padėti sau, jei esi smurtaujančioje aplinkoje? Ir ką pasakytumėt manantiems ir manančioms, kad, jei nėra fizinio smurto, tai viskas gerai? 

– Fizinis smurtas yra ledkalnio viršūnė. Kraštutinumas su skaudžiomis pasekmėmis, iki kurio veda ilgas prievartinės kontrolės kelias. Tad, kuo anksčiau suprantame, kad santykis yra toksiškas, grįstas kontrole, tuo geriau. Tokiu atveju nereikėtų galvoti, kad, jeigu žmogus renkasi smurtauti, meilė ir šiluma kažką pakeis. Manau, tokių santykių neverta plėtoti, nes jie žlugdo. Norintiems geriau suprasti, kokiu būdu smurtautojai manipuliuoja ir sužinoti apie galimą pagalbą, rekomenduočiau apsilankyti svetainėje www.visureikalas.lt. Tinklalapyje yra daug naudingos informacijos tiek specialistams, tiek nukentėjusiems nuo smurto. 

Kita vertus, mums, kaip visuomenei, privalu liautis kaltinti aukas. Susiduriame su „įdomiu“ paradoksu. Paprastai žmonės teigia nepateisinantys smurto. Bet kažkodėl nuolat girdime klausiant: „tai kodėl ji jo nepalieka?“ arba „kuo išprovokavo?“. Tokie pasvarstymai iš esmės palaiko smurtautojus, pateisina jų elgesį. Garsiai reikšdami panašaus pobūdžio mintis, niekuomet nežinome, kas mus girdi ir kokias pasidaro išvadas. Remiantis statistika, kas trečia moteris yra patyrusi smurtą. Štai, kokia tikimybė, kad mūsų nejautrias nuostatas girdės ir auka, kuriai reikalinga pagalba, padrąsinimas, palaikymas, o ne paniekinimas. 

Visas moteris kviečiu būti solidarias ir klausytis „saulės rezginio“. Jei jaučiate, kad kažkas negerai santykiuose, vadinasi, taip ir yra. Žmonėms būdinga palaikyti stipresniojo pusę. Tačiau ne moters elgesys lemia, bus smurtas ar ne. Prievarta kyla ne dėl erzinančio elgesio, o smurtautojo pasirinkimo. Tad būkime sąmoningesni rinkdamiesi pusę. 

– Nuoširdžiai dėkoju už pokalbį. 

Nuotrauka: M. Jankauskaitė / asmeninio archyvo nuotr. 

M. Jankauskaitės portretas. Vidutinio ar kiek vyresnio amžiaus moteris užfiksuota nuo krūtinės iki viršugalvio, atsukusi dešinįjį petį ir parėmusi smakrą dešiniąja ranka, kuri sulenkta į laisvą kumštį. Margarita vilki tamsią palaidinę ir šviesų tamsiais brūkšneliais raštuotą švarką. Jos į priekį atsuktą stačiakampį veidą gaubia trumpi šviesūs garbanoti plaukai. Kairysis tamsus plonas antakis yra šiek tiek pakeltas, akys įdėmiai žvelgia į priekį, po jomis susimetusios plonos raukšlelės. Plonos lūpos santūriai šypsosi, link jų įstrižai leidžiasi nazolabialinės raukšlės. Tarp antakių ir ant smakro po kairiuoju lūpų kampučiu yra iškilę apgamai, dar trys tamsuoja ant kaklo. Margarita atrodo susidomėjusi ir pasiruošusi išklausyti.