Balandžio viduryje prasidėjo oficiali Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) šimtmečio programa, kuri į įvairius renginius kvies burtis visus metus. Yra ką paminėti! Šimtas veiklos metų tai ne vien formali garbinga sukaktis. Tai ir proga iš naujo įvertinti, ką reiškia bendruomenė, kuri per šimtą metų sugebėjo ne tik išlikti, bet ir nuolat keistis bei išlaikyti savo vertybinį stuburą. Tai gyvas liudijimas, kad net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis – okupacijos, socialinių suvaržymų laikotarpiais – buvo įmanoma kurti ir siekti paramos žmonėms, patiriantiems sunkumų. Vertindami organizacijos nueitą kelią dažnai kalbame apie pasiektus pokyčius. Tačiau nesunku suprasti, kad, kai žmonės su regos negalia tampa ne pagalbos gavėjais, o lygiaverčiais kūrėjais, keičiasi ne tik jų gyvenimo kokybė – keičiasi pati visuomenė. Ji tampa jautresnė, teisingesnė, besiremianti gilesniu žmogaus vertės supratimu. Tad švęsdami prisiminkime, kad esame ir brandesnės visuomenės architektai. 

Įkvepiančių minčių išgirdome iš „Mūsų žodžio“ pašnekovo, bendruomenės bičiulio neurofiziologo, psichologo, profesoriaus Albino Bagdono: „Man geriausias vilties kultūros pavyzdys buvo tas LAD, o vėliau LASS, aktyvas, siekęs gerinti savo ir kitų žmonių (ne tik savo kolegų pagal regą) būtį. Turėdama galimybę LAD rėmė mokslą, švietimą, sportą, sveikatos sistemą, tiek daug davė Lietuvai per okupacijos laikmetį: įkurtos keturios mokslinės laboratorijos, pastatyta aklųjų mokykla, akių ligoninė, o kiek lėšų išleista sportui remti? 1991 m., okupantams užėmus LRT, žinios iškart pradėjo sklisti iš LAD garso įrašų studijos. LASS leidykla šalia svarbios literatūros akliesiems, leido ir mokslinius periodinius leidinius. LASS buvo pirmoji organizacija, kuri pradėjo naudoti reabilitacijos ir integracijos (dabar – įtraukties) sąvokas. <...>Apibendrinant, LASS nebuvo disidentinė organizacija tiesiogine šio žodžio prasme, bet taip ir netapo visiškai sovietizuota. Linkiu, kad ji gyvuotų dar ne vieną šimtą metų.“ Galiausiai, tokie žodžiai yra ir mūsų padėka tiems, kurie kūrė, dirbo, tikėjo ir palaikė. Ir kartu – tylus įsipareigojimas saugoti ne tik organizaciją, bet ir jos dvasią. 

Kaip ir kas mėnesį, kviečiame skaityti daug įdomių straipsnių: ir jungiančių praeitį su dabartimi, ir nukreiptų į ateitį. 

Ginta Čingaitė-Kiznienė