Per žemę žingsniavo sniegingas viduržiemis. Atostogavau, o žuvys artimesniuose ežeruose vos kibo. Staiga išgirstu: netoli Subartonių, negiliame Gelovinės ežere, jos kimba, bet nedidukės ir beveik visi ešeriukai. Prieš tai daug arčiau nuo namų bergždžiai žvejodamas su lydekine, dabar pasirinkimo neturėjau, nes žvejoti labai norisi, o ir atostogos be žvejybos nueis šuniui ant uodegos. Juk taip laukiau, ruošiausi. Bus gerai ir tie ešeriukai, tegul ir gerą kelio galą reikia minti slidžiu vieškeliu, o paskui dar plentu. Man ir šeimyniškiams patiko jų mėsytė, tad laikas praleistas bus ne veltui. Kas žino, gal ant lydekinės dar ir kokia lydeka užkibs. Tokie apmąstymai sukosi galvoje pirmą apsisprendimo vakarą. Labiausiai kalbino Gelovinės lydekos. Laikas jas gaudyti dar leido. Darbo dienomis žvejį čia retai pamatysi, bet savaitgaliais tą žiemą tikrai pakakdavo. Po dviejų dienų žvejybos buvau tikrai patenkintas laimikiu. Kibo kaip pasiutę maži ešeriukai, kuriuos paleisdavau, bet tarp sugautų buvo ir vienas kitas gražesnis, rinktinis, vos ne dviejų šimtų gramų. Sugauta lydekinėmis ir trejetas lydekų. Taip kad skųstis negalėjau. 

Tą kartą išvažiavau vos prašvitus. Smagiai su vėjeliu snigo. Netrūko ir šaltuko, tad tokiomis dienomis kurdavau krante laužą, kadangi daugiausia žvejodavau plikomis rankomis. Visada būdavo malonu pietaujant prisėsti prie ugnelės atsigerti arbatos, suvalgyti sumuštinį ar lašinukų riekę. Taip buvo ir dabar. Tą dieną, kaip ir ankstesnes, pirmiausia užsikūriau krante lauželį, o tada tikrinau lydekines. Maniškės visada buvo labai paprastos. Drožinėk čia dar tuos skritulius, o ir vietos dėžėje jie daug užima. Į sniego kauburėlį šalia eketės įbesta vytelė ir ant jos pakabinta guminės žarnos lydekinė, ant kurios suvyniota visa meškerė. Kai lydeka griebia, vytelė nuvirsta ir sniege tai aiškiai matosi. Nakčiai jas nulenkdavau pats. Dar kas nors po mano išvykimo pažvejos, o taip saugiau. Nesimato. Taigi, dabar peikena tikrinant lydekines, vieną vytelę sulaužiau ir teko išsipjauti kitą. 

Šio ežero pakrantės man buvo mažai žinomos. Juolab ten, kur tada buvau apsistojęs žvejybai. Prie tos vietos krante mačiau ant kupstelio augančias kelias žilvičio vyteles. Vieną kartą vasarą spiningaudamas iš kitos pusės ežero šioje vietoje mačiau kažką panašaus į užpelkėjusį plotelį, bet dabar į tai nekreipiau dėmesio. Juk žiema ir šaltukas ilgokai spaudė kaip reikalas. Lengvai nužingsniavau link žilvičių kupstelio. Aiškiai jutau, kur prasideda krantas ir kad, kaip ir turėtų būti, čia prie seno eglyno vėjo daugiau supūsta sniego. Jo buvo virš kelių. Širdis, kaip įspėjėja, sutiksėjo smarkiau, bet iki tikslo liko tik keli žingsniai, tad nesustojau. Jau jau trauksiu medžioklinį peilį ir lenksiuosi prie vytelių. Jos juk ranka, galima sakyti, pasiekiamos. Dar vienas žingsnis ir viskas. Galvoje susvaigo. Dėdamas žingsnį pajutau lėtą minkštą grimzdimą gilyn, bet pagalvojau – susivaideno. Po akimirkos praradau žemės kietumą ir ėmiau smukti dar giliau. 

Išsivadavęs iš sukausčiusio netikėtumo, supratau esąs iki pusės dumblyne. Po kojomis nejutau jokio pagrindo. Išsigandęs bandžiau dumble bėgti, nesusivokdamas, kad reikia elgtis kitaip. Kuo ilgiau myniau, tuo labiau grimzdau, o čia dar ir iš pasakojimų atėjusi baimė, kad kas pateko į akivarą, vargiai išsivaduos, jeigu nieko šalia nebus. Atsiprotinau, kai ištiestomis į šonus rankomis pečių lygmenyje laikiausi tik ant minkšto sniego. Sustojau. Kelios gražutės žilvičio vytelės kyšojo iš sniego prieš pat mano akis, bet rankomis nepasiekiamos. Dabar aš čia per jus! Bet pykau ant savęs, ko čia ėjau. Ne, ne, jos dabar man jau ne žvejybai buvo labai reikalingos, o išsigelbėjimui. Tik tada pajutau per visą kūną einantį šaltą ir šlapią drėgnumą. Aplink nė vienos gyvos dūšelės. Nei šaukti, nei bliauti, o laikas bėgo. Kuo ilgiau čia būsiu, kūnas vis labiau šals ir būsiu suriestas į ragą. Ėmiau prašyti Dievo, miško ir visos gamtos jėgų pagalbos, kad tik išlikčiau gyvas. Atrodė, tai neįmanoma, kaip ir išsikapstyti iš šio, žiemą neužšąlančio akivaro. Greičiausiai kažkokios jėgos mane išgirdo ir pasiuntė mintį. Kojomis ir rankomis reikia judėti tik į priekį, o ne taip, kaip dabar kapsčiausi į viršų. Visas peršlapęs, rodės, svėriau toną ir dabar pajudėk, tu, į priekį, kai čia nėra už ko užsikabinti? Žilvitėli, žilvitėli, kur tu mane atvedei? Bet tu tik vienas ir išgelbėti gali. 

Tos liaunos vytelės dabar vėl sušmėžavo mano akyse, lyg kviesdamos tiesti ranką. Šalau ir nelaukiau. Pradėjau rankomis tiesiog irtis sniegu. Pasistūmiau iš šonų į priekį dar ir kojomis. Centimetras ir tas buvo vertas daugiau nei auksas. Sužibo viltis. Judu ir labai mažai grimztu. Kelios akimirkos ir ranka pasiekė apšalusią žemę su pirma vytele. Ji augo kiek artesnė nei kitos. Kiek įmaniau, prisilaikiau dumblyne neskęsdamas, išbandydamas, ar ji tvirtai įsišaknijusi. Bet ji su visa šaknimi pasislenka link manęs. Šnypštukas. Neįšalusi, negiliomis šaknimis, bet neišsirovė. Teks siekti dar kitų, bet jau šis tas. Ranka slysta žemyn jos liaunu kamienu ir pasiekia tolimesnį kupstą, ant kurio jos visos auga. Čia jau kitaip. Galima kaip nors į žemę griebtis nors nagais, nes peilis pradangintas per žioplumą. Rankos sušalusios kaip replės, bet padaro savo. Greitai pasiekiu dar kelių vytelių kuokštą, už kurio galima stipriau įsikabinti nei už kupsto. 

Kokia jėga man padėjo, nesuvokiu. Vien kiaurai peršlapusi stora lakūno striukė kiek svėrė? Save su tokiu dideliu svoriu pamažu ištraukiu ant kupsto, šliauždamas pilvu. Nieko nelaukęs, kuo toliau nuo šios vietos imu ridentis šonu, visas kuo puikiausiai apsiveldamas sniegu. Atsistoju ant kojų, atrodantis kaip sniego besmegenis, ir imu purtytis. Nuo manęs į šalis lekia purvino sniego gabalai. Atsikratęs to purvo, kuo greičiau, greičiau prie dar degančio lauželio. Ir vis bėgte, bėgte, įkuriu didesnę ugnį, nusirengiu ir sukabinu šlapius rūbus ant pagalių, o prie laužo atsistoju tik su apatiniais. Dabar, po tokio sporto, jau nešalta, o dar ir karštos arbatos gurkšnis sušildė. Basomis stovėjau ant sniego, bet viskas buvo gerai. Praėjus daugmaž valandai, jau nešiausi nuo ledo ten paliktą žvejo dėžę. Neverta rizikuoti sveikata dėl tolimesnės žvejybos po tokio įvykio. Greičiau ant dviračio ir namo, nes išversti drabužiai džiūvo blogai, o ir šalo vis labiau. Myniau, kiek įkertu, nes stirau, o ant drabužių ėmė formuotis ledukas. Su dviračiu žiemą ir keturi kilometrai ilgokas kelias... 

Namuose pirmas sutiktas jaunesnis brolis paklausė, iš kur aš čia toks gražuolis ir taip anksti? Juk tik tamsoje visada iš žvejybos sugrįžtu. Nupasakojau, o jis: 

- Greičiausia tarp Gudakiemio ir Masališkių į melioracijos griovį įlėkei, ir namo. Kelias slidus, o tu čia lazankes trini. 

Na, na, pagalvojau. Būtum matęs, tai... 

Pražydus pavasariui aplankiau tą vietą. Ant kupstelio, pelkėtoje vietoje, gražiai vešėjo žilvitėliai. Prie pat jų blizgėjo versme verdantis akivaras, kuriame galėjau likti visam laikui aš. Žilvitėli, žilvitėli, glostysi mano širdį gyva šiluma visą likusį gyvenimą. 

Autorius nuotrauka. Vincas Baublys. Dešiniuoju profiliu šiek tiek pasisukęs vidutinio amžiaus vyras užfiksuotas nuo pečių iki viršugalvio. Jis vilki tamsokus languotus vilnonius marškinius. Jo tamsūs plaukai trumpai kirpti, po nosimi želia tamsūs ūsai. Tamsios akys nukreiptos į priekį, plonos lūpos santūriai šypsosi.