Mano likimas man pačiam primena vieną vaikystėje žaistą stalo žaidimą, kuriame naudojami kauliukai. Atrodo, jau laimėsi, liko vos keli langeliai iki pergalės, bet vienas nesėkmingas metimas ir keliomis eilutėmis krenti žemyn, nebesitiki laimėti, tačiau po kelių ėjimų gali vėl šokti aukštyn pralenkdamas kitus žaidėjus. Toks pat visiškai nenuspėjamas yra gyvenimas. Atrodo, kad kartais jis atima beveik viską ir nebelieka jėgų bei prasmės jį tęsti, bet, žiūrėk, jau po metų kitų imi suvokti, jog, nepaisant netekčių, likimo ir naujų sąlygų, suteiktos dovanos grąžina ne tik viltis, bet ir džiaugsmą ir net savotišką, ne visai tokią, kokią įsivaizdavau vaikystėje ar paauglystėje, bet vis tik – laimę. Tik skirtingai nuo žaidimų, gyvenime vien sėkmės nepakanka, reikia savo pastangų, valios, atkaklumo, nepražiopsoti palankių sąlygų, o svarbiausia – turėti aiškių tikslų. 

Šiemet tiek respublikiniu mastu, tiek filialuose minėsime bei švęsime mūsų organizacijos šimtmetį. Ką Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) reiškia eiliniam jos nariui? Ką aš pats jaučiu? Susimąsčiau, pergalvojau ir pasistengiau prisiminti viską, kas mano gyvenime nuo 1993-iųjų, kai tapau LASS nariu, vienaip ar kitaip susiję su šia organizacija. Nebandysiu dėstyti faktų chronologine tvarka, tiesiog pasistengsiu apmąstyti, ką asmeniškai man davė LASS per tuos 3 dešimtmečius. Viena iš priežasčių, kodėl rašau šį straipsnį, yra ta, kad tenka išgirsti sakant: „Nieko man čia ta organizacija neduoda“, nors žinau, kad tas žmogus yra daug ką gavęs – gal tiesiog nesusimąsto, jog daug kas, kas jam suteikiama, vyksta ne savaime, o kažkas turėjo tuo pasirūpinti. 

Žmonės, kurie vertina tik materialius dalykus, tik tai, ką gali pačiupinėti, palaikyti, panaudoti ūkyje, paragauti ir panašiai, nesugeba ar tiesiog nenori tinkamai įvertinti nematerialios naudos, kuri nepaprastai vertinga. Kai praradau regėjimą ir puoliau į beviltiškumo liūną, būtent LASS parodė kelius, kuriais galiu net visiškoje tamsoje žengti pirmyn, mano galvoje įžiebė savotiškus orientacinius žibintus, kad nepaklysčiau. Patekau tarp likimo brolių ir sesių, kurie suteikė daug informacijos apie įvairias man priklausančias transporto, mokesčių ir kitas lengvatas. Nei medikai, nei tuometė Neįgalumo nustatymo komisija, įdavusi man į rankas neįgaliojo pažymėjimą, nepaaiškino, kada, kur ir kaip galiu juo pasinaudoti. Dabar jau sunku atsirinkti, kurią informaciją gavau iš LASS darbuotojų, o kurią iš eilinių organizacijos narių. Ir tai ne taip jau svarbu, nes didžiąją dalį darbuotojų tiek respublikiniame centre Vilniuje, tiek ir regiono centre Panevėžyje, su kuriuo nuo pat pradžių palaikiau tiesioginį ryšį, sudarė žmonės, patys turintys regos sutrikimų. Svarbiausia, kad sužinojau apie įvairias galimybes net ir visai nematant mane supančios aplinkos. Gavau informacijos apie kalbančias priemones, įgalinančias būti žymiai savarankiškesnį, o taip pat apie įgarsintas knygas, kurias klausytis labai pamėgau. Panevėžiečiai Arvydas ir Sigita Markevičiai grąžino mane į sporto kelią, kuris visai sėkmingai tęsiasi iki šiol, nors jau sulaukiau tokio amžiaus, kai su jaunimu rungtis darosi vis sunkiau. Kas bent kartą yra lipęs ant prizininkų pakylos, žino, kokia tai džiugi akimirka. Pasiruošimas varžyboms įpareigojo laikytis žymiai sveikesnio, nei buvau įpratęs, gyvenimo būdo. Jei prieš netenkant regėjimo kas būtų pasakęs, kad dabar dažniau nei tada, kai buvau visiškai sveikas, sukiosiuosi virtuvėje ir mokėsiu savarankiškai pasigaminti gana daug ne tik šaltų, bet ir karštų patiekalų, įskaitant blynų ar cepelinų, tikrai nebūčiau patikėjęs. 

Esu dėkingas Danutei Cidzikienei, kuri tuo metu buvo atsakinga už LASS kultūrinę veiklą, kad ji, vos sužinojusi apie mano pomėgį muzikai ir teatrui, paskatino įsitraukti į šią sritį. Didžiulis lūžis mano gyvenime buvo, kai atsidavęs specialistas Vitas Purlys išmokė mane dirbti kompiuteriu naudojantis teksto įgarsinimo programa „JAWS“. Tada man atsivėrė naujas pasaulis. Galėjau internete savarankiškai perskaityti naujausią žurnalo „Mūsų žodis“ numerį. Skaitydamas įkvepiančius šio žurnalo straipsnius supratau, kad net ir turinčio rimtų fizinių sutrikimų žmogaus galimybės yra praktiškai neišsemiamos ir tik nuo manęs paties priklauso, ką išmoksiu, kiek pasieksiu. Pagaliau galėjau visiškai savarankiškai užrašyti ir koreguoti kilusias mintis, kuriamus eilėraščius, linksmas istorijas, eiliuotas humoreskas, turėti kompiuteryje svarbią informaciją ir prireikus ją greitai susirasti. Iki to laiko visą informaciją laikydavau diktofone arba įrašytą, kas dar prisimena, į kasetes. Prireikus kokios informacijos, kartais tekdavo ilgokai paieškoti. Sužinojęs draugų ir pažįstamų adresus, ėmiau siųsti ir gauti elektroninius laiškus. Taip beveik geometrine progresija plėtėsi pažįstamų, su kuriais galėjau betarpiškai bendrauti, ratas. Įvaldžius kompiuterinio raštingumo pradmenis, palengvėjo anglų kalbos mokymasis. Dar intensyviau mokydavausi šios užsienio kalbos, kai ruošdavausi LASS organizuojamiems tarptautiniams seminarams. 

Nusiuntęs savo humoristinį apsakymą į radijo stotį „Pūkas“, laimėjau pagrindinį prizą. Padrąsintas tokių ir panašių smulkių laimėjimų, išdrįsau asmeniškai sudalyvauti dviejuose smagiuose televizijos konkursuose, kuriuose gavau po gausią teigiamo adrenalino porciją. Suvokiu, kad jei ne LASS, viso to nebūtų įvykę. Tai nedideli, atrodo, nereikšmingi pasiekimai, bet jie kėlė mano pasitikėjimą savimi ir norą siekti dar daugiau. Nepaprastai dėkingas „Mūsų žodžio“ kolektyvui, kuris palaipsniui prisijaukino mane taip, kad vis nenustoju rašyti. Jei kelis mėnesius nieko neparašau, jaučiu savotišką abstinenciją. Rašymas, ypač linksmomis temomis, arba apie tai, ką pats patyriau, išgyvenau, man malonus ir yra gera mokykla. Juk nuo to laiko, kai nebegalėjau skaityti įprasto rašto, iki momento, kai išmokau valdyti kalbantį kompiuterį, praėjo net 15 metų, tad tai, ką buvau išmokęs per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas mokykloje, buvau gerokai primiršęs. Tiesą sakant, daug ko tose pamokose net nebuvau išmokęs. Ypač paauglystėje mokymasis toli gražu man nebuvo pagrindinis dalykas. Jaučiu, kad nuo to pirmojo straipsnio, išsiųsto į žurnalą, pastebimai patobulėjau – darau žymiai mažiau gramatinių klaidų, gal tik su stilistika vis dar vargstu. 

O kiek sužinota, išmokta, patirta įvairiuose LASS organizuotuose seminaruose, mokymuose, pleneruose, stovyklose. Gausiai naujų pažinčių, įdomių žmonių sutikta, daug smagių vakarų prie laužo su muzika ir dainomis praleista „Zelvos“ poilsiavietėje. O kur dar ekskursijos, sąskrydžiai, festivaliai, viktorinos, kiti įdomūs, smagūs renginiai. Ir beveik visur tuos džiaugsmus ir įspūdžius gaudavau nemokamai arba tik iš dalies prisidėdamas prie realių išlaidų. Didžiąją dalį kaštų padengdavo LASS. 

Dėkingumą LASS už tai, kad galėjo ar gali finansiškai prisidurti prie gaunamų socialinių išmokų, tuo pagerinti savo materialinę padėtį, geriau susitvarkyti savo buitį, būti reikalingam ir naudingam visuomenei turi jausti tie, kurie turėjo arba ir dabar turi galimybę dirbti įmonėse bei įstaigose, kurios įsteigtos mūsų organizacijos. Tarp tų laimingųjų teko pabuvoti ir man. Be materialinės paskatos, buvo tokių naudingų dalykų, kurių nei pasversi, nei pamatuosi. Kai vykdžiau LASS Molėtų rajono filialo pirmininko pareigas, susidurdavau su labai įvairiomis žmonių problemomis. Stengdamasis padėti žmogui konkrečioje situacijoje, gerai susipažinau su pagrindinių valstybinių įstaigų ir visuomeninių organizacijų struktūromis, funkcijomis, veikimo principais. Išmokau pajusti, kada užtenka diplomatijos, o kada laikytis reiklesnės ir griežtesnės pozicijos susidūrus su biurokratais, atsainiai atliekančiais savo pareigas. Tuomet įgyta patirtis labai praverčia dabar įvairiose gyvenimo srityse ne tik man pačiam, bet ir tiems, su kuriais bendrauju ir galiu patarti. 

Grįžtu prie kultūros. LASS padėjo atskleisti man savo kūrybinį potencialą. Įkūręs jungtinę žmonių su negalia humoro grupę, kuri aktyviai, sėkmingai gyvuoja jau 24 metus, mėgavausi ne tik repeticijomis, pasirodymais įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, per televiziją, bet ir rašydamas bei režisuodamas kasmet bent po vieną spektaklį. Gerų emocijų netrūko ir mano suburtoje kapeloje Molėtuose, nei vėliau – ansambliuke, jau persikėlus gyventi į Pasvalį. 

Didžiulė vertybė, kurią ne visi įvertina, yra bendravimas. Ypač tai svarbu tiems, kurie yra vieniši arba kurių šeimos nariai dirba ar dėl kitų priežasčių negali skirti pakankamai laiko ir dėmesio. Pasikalbėti, išsikalbėti, gal net ir pasiginčyti viena ar kita tema, yra viena iš geros emocinės savijautos sąlygų. Vertinkime tą galimybę, kad turime patalpas, į kurias galime susirinkti pabendrauti, pasikeisti naudinga, naujausia informacija, padainuoti, pašokti, pavaidinti, atšvęsti valstybinių, religinių ar asmeninių švenčių. 

Daug ką apžvelgiau, bet visko, kas mane sieja su LASS, prisiminti ir aprašyti tiesiog neįmanoma. Apibendrindamas galiu tvirtai pasakyti, kad aš gavau žymiai daugiau, nei pats daviau šiai organizacijai, nes LASS, veikdamas mane tiesiogiai ir netiesiogiai, leido palaipsniui pasijusti vis savarankiškesniu, visaverčiu žmogumi, galinčiu mėgautis kiekviena gyvenimo diena, kai vos prabudus imu dėlioti mintis, ką šiandien įdomaus ir prasmingo nuveiksiu, kur galiu nukreipti savo energiją ir kūrybines galias. 

Raginu kitus mūsų organizacijos narius šiame žurnale pasidalyti savo prisiminimais, įspūdžiais apie gerąją LASS patirtį ir įvardinti, ką konkrečiai jums davė neeilinio jubiliejaus sulaukusi seniausia ir ilgiausiai gyvuojanti nevyriausybinė asmenų su negalia organizacija Lietuvoje. 

Nuotrauka: Ne visuomet įvertiname, ką suteikia, iškovoja ir kuo pasirūpina mūsų organizacija / LASS archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš apačios užfiksuota parodos siena ir ant jos užrašą brailio raštu liečiančios rankos. Sieną horizontaliai kerta stora juoda linija, nuo kurios į viršų ir apačią įstrižai į dešinę atsišakoja brūkšniai. Prie kiekvieno jų pateikta didelė data ir įvykis, prie kai kurių yra ir trumpas paaiškinimas smulkesnėmis raidėmis. Įvykius iliustruoja nuotraukos ir prie sienos pritvirtinti eksponatai. Prie kiekvieno taip pat pateikta smulki šviesi lentelė su brailio raštu. Nuotraukos viduryje iš viršaus ištiestų rankų smiliai liečia tamsius rašmenis.