Baigiu savo kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) įspūdžius bendresnio pobūdžio pamąstymais ir įvertinimais. Bent jau mano vaikystėje apie JAV visada būdavo kalbama kaip apie tokią svajonių šalį, kurioje pinigai byra iš dangaus, internetas pasiekia reaktyvinį greitį, viskas ten pritaikyta, viskas ten labai gerai. O tai kaip yra iš tikrųjų? Pradėsiu nuo prieinamumo. 

Brailio raštas liftuose 

Gyvenau trijuose viešbučiuose ir tikrai ne pačiuose prabangiausiuose. Ir dar eidavau į kavines viešbučiuose, kuriuose negyvenau. Man neteko naudotis liftu, kuriame mygtukai nebūtų pažymėti brailio raštu. Tik užtrukau, kol susigaudžiau tarp žymėjimų. Kai kada mygtukai turi skirtingą reljefą, tarkim, kai kuriuose viešbučiuose, norint pakilti į aukštus, reikia spausti tokį pusrutulio formos mygtuką, o į registratūrą – plokščią mygtuką, pažymėtą „Mai“. Kiek prisimenu, panašiai ir kitose vietose, bent jau į registratūrą visada nuvažiavau spausdama „Mai“ pažymėtą mygtuką. Tik pirmą kartą, kai įlipau į liftą ir nežinojau, ką spausti, paspaudžiau „PHO“ pažymėtą mygtuką, galvodama gal jie turi omenyje fojė (nors vėliau sužinosiu, kad amerikiečiai tokio žodžio neturi). JAV pirmas pagrindinis aukštas vadinasi „Lobby“ arba „Main floor“, dėl to taip ir žymimas mano minėtas mygtukas – „Mai“. Tai va, spustelėjus „Pho“, girdžiu, kad skambinu ir atsiliepė toks piktas vyriškas balsas. Paaiškinau, kad mygtuką paspaudžiau netyčia, o atsidarius durims susiradau laiptus. Su manimi lifte kalbėjo registratūros darbuotojas. Paaiškinau jam, kad esu čia pirmą kartą ir nežinojau, kuris mygtukas veda į pagrindinį aukštą. O kaip žinoti, į kurį aukštą atvykome? Girdėjau du variantus: kalbantį liftą, kuris pasako aukštą, ir liftą, kuris pypteli pravažiavus aukštą, tad reikia skaičiuoti. 

Kalbantis viešasis transportas 

Čia mano mėgstamiausia tema. Lietuvoje mes vis dar diskutuojame apie tą geriausią sprendimą, kad ir žmonėms netrukdytų, ir būtų patogu naudotis. Aš naudojausi viešuoju transportu Arlingtone ir Majamyje. Abiejuose miestuose, vos tik atvažiuoja autobusas, pasakoma informacija: autobuso numeris, kur važiuoja ir kokia bilieto kaina. Ir nepanašu, kad tai kam nors trukdytų, juk toks garsas puikiai susilieja su bendru automobilių triukšmu. Mano minėtuose miestuose naudojantis viešuoju transportu reikia paspausti mygtuką, kad autobusas sustotų stotelėje ir atidarytų duris. Na gerai, kartais ne tiesiogine žodžio prasme – mygtuką... Ta proga irgi turiu istoriją. Važiuoju, man jau reikia lipti, ir aš čiupinėju visur, kur potencialiai turėtų būti tas mygtukas, prašau žmonių parodyti, kur jis yra. Ir niekas nesupranta, kokio aš mygtuko ieškau, nors nereikia stebėtis, nes Majamyje dažniau išgirsite kalbant ispaniškai nei angliškai. Ir štai, paima mane kažkas už rankos ir uždeda ją ant kažkokio laido. „Kas tai?“ – klausiu. „Stop mygtukas“, – atsako man. Pasirodo, kad ten buvo toks laidas, ištemptas per visą autobusą horizontaliai virš vienos ir kitos sėdynių eilės. Norint, kad autobusas sustotų, reikia patraukti už to laido. 

Garsiniai šviesoforai JAV man irgi labai patiko, bet čia netvarkos kiek daugiau. Kartais jie veikia tvarkingai, skleidžia aiškų garsą, turi reljefinę rodyklę, rodančią, kurią gatvę reiks pereiti, beje, skleidžia labai aiškų toną, daug garsesnį nei mūsų šviesoforai. Bet taip yra ne visur: kai kurie neskleidžia jokio garso, kai užsidega žalia šviesa. O ką jau kalbėti apie šviesoforų suradimą... Aš jau esu atpratusi nuo tylinčių šviesoforų, tad kartais buvo tikrai sunku pereiti gatves, gal net ir pražilau iš streso, kai susivokdavau, kad einu per raudoną, man pypsi automobiliai ir aš nebežinau ką daryti. Tokiais atvejais visada rinkdavausi pabaigti pereiti gatvę, bet tikras nusikaltimas yra, kai šviesoforai neskleidžia garso. Žinoma, pasitaiko ir „nekalbančių autobusų“, kurie ne tik kad savo numerio nepasako, bet ir stotelių neįgarsina. 

Išbandžiau ir Majamio metro. Ten didžiulė stotis ir susigaudyti buvo sunkoka. Net ir bilietų skenavimas kažkoks keistas, toli gražu sudėtingesnis nei Arlingtono metro, kurie atvažiavę skelbė savo maršruto spalvą, stotelių pavadinimus ir netgi pranešdavo, iš kurios pusės sustojus atsidarys durys. Majamyje metro sakė tik stoteles. 

Technologiniai panašumai ir skirtumai 

Kai skirdau į JAV, viena iš mano baimių buvo „o kas, jei neveiks mano „Apple Pay“?“, kas šiaip jau yra nesąmonė, bet baimė nepaklūsta logikai. Kiek aš atsiskaitinėjau, buvo tik dvi vietos, kur nebuvo galima atsiskaityti „Apple Pay“. Vašingtono Ronaldo Reigano oro uoste man kavą atidavė nemokamai, o kai užsisakinėjau turą kateriu, teko mokėti lietuviška banko kortele. Šiaip „Apple Pay“ veikia visur: ir kavinėse, ir norint išsinuomoti gultą paplūdimyje ar užsisakyti kokį nors turą. Tai puiku, nes neturėjau grynųjų. 

Iš mano patirties, internetas JAV toks pat geras ir greitas kaip ir Lietuvoje. Kai kuriose vietose, kur yra „Wi-Fi“, telefonas automatiškai prie jo prisijungia. Suveikia paslauga, kad jei „Wi-Fi“ taškas priklauso telefone pasirinktam ryšio operatoriui, telefonas prie jo automatiškai ir prisijungia. 

Pavežėjų platformos, taip pat ir visos navigacijos programėlės, veikia panašiai kaip pas mus. Girdėjau nuomonių, kad JAV navigacija veikia geriau. Tikrai ne. Bent jau su „WeWALK“ nutiko panašiai nesąmonių kaip ir pas mus. „WeWALK“ programėlė kartais turi tokią bėdą, kad nuveda į nugarinę pastato pusę. Bet kadangi ji viskuo kitu gera, tai aš jai atleidžiu, nors būna atvejų, kai tikrai norisi ištrinti. 

Be vargo įmanoma užsisakyti internetu – maisto ir šiaip visko, ko tik norime. O štai „Amazon“ čia tikras lobis. Tai platforma, kaip mūsų visos internetinės parduotuvės kartu sudėjus. Tiesą pasakius, aš labai retai perku ką nors iš lietuviškų parduotuvių, su „Amazon“, Lietuvos atveju – vokiška versija, viskas daug paprasčiau – nuo paties pirkimo iki grąžinimo. JAV viskas dar paprasčiau, turint planą „Amazon prime“, tau prekes vos už 4 Eur gali pristatyti nemokamai. Man teko išbandyti ir „Amazon“ prekių grąžinimą. Palyginti, grąžinant, tarkim, į Vokietijos „Amazon“ pirktas prekes, reikia jas supakuoti, užklijuoti siuntos lipduką, jį, žinoma, atsispausdinus, ir nunešti siuntą į „Smartpost“, kuris kol kas yra vienintelis Lietuvoje žmonėms su regos negalia pritaikytas paštomatas. Amerikoje užtenka siuntą nunešti, parodyti darbuotojui gautą QR kodą ir viskas. 

Kiek esu aplankiusi įvairių kavinių, o, patikėkit, aplankiau visai nemažai, mat maliausi po įvairias Majamio vietas, net ir tokias kaip Ki Biskeino sala. Jei lygintume Majamį su Klaipėda, tai Majamis būtų Klaipėda, Ki Biskeinas – Neringa. Tik į šią salą yra nutiestas didžiulis „Rickenbacker“ kelias, tad nereikia keltis keltu. Visada rasdavau meniu internete. Kaip jau esu minėjusi kituose straipsniuose, prieš eidama pavalgyti pasiruošiu pasitikrindama meniu ir dėl kainų, ir dėl paties maisto. 

Žmonės ir pagalba 

Kas mane pažįsta, tai žino, kad aš ir kitų žmonių pagalba yra sunkiai kartu suderinami dalykai. Aš vis svarsčiau, kas JAV su manim nutiko, kad čia man nėra nejauku kreiptis pagalbos, aš nesipurtau jos, kai pasiūlo. Galbūt ta pagalba yra kitokia, gal aš nesijaučiu, kad man žmonės darytų kažkokią milžinišką paslaugą, už kurią negaliu atsiskaityti? JAV man niekada neparodydavo ranka ir nepasakydavo „Eik ten, tiesiai“. Visada palydi iki vietos. Kai ateinu į kavinę, atrodo, kad kas nors manęs specialiai laukia ir atveda prie staliuko. Dėl to aš nesijaučiu kažkaip blogai. 

Kiek susidūriau, darbuotojai Amerikoje labai lankstūs. Aš vakarais mėgau nueiti „įšauti“ kokio nealkoholinio gėrimo. Turėjau priklausomybę ant stogo esančioms terasoms. O tokios vietos kažkodėl pradeda dirbti nuo trečiadienio, bet aš visada susitardavau su padavėjais, kad nusiperku gėrimą ir jie mane palydi ant stogo. Ten gana tylu, girdisi tik kondicionierių ūžimas, bet tai yra Floridai būdingas garsas. 

Kai bendraudavau su žmonėmis, jie visada manęs klausdavo, iš kur aš atvykau. Kai pasakydavau, kad iš Lietuvos, paaiškindavau, kur ji, jie stebėdavosi, bet taip labai saikingai, jei galima taip pasakyti. Mat kartais, kai žmonės žavisi mano kasdien atliekamais darbais, aš jaučiuosi taip, tarsi būčiau ketverių ir pirmą kartą savarankiškai apsirengčiau. Čia nė vienas žmogus manęs nepaklausė, kaip aš plaunu grindis, kaip naudoju telefoną, jeigu nematau. Gal man tiesiog nepasitaikė. 

Dar pastebėjau, kad žmonės JAV labai paiso privatumo, jie nepuola manęs čiupti už rankos ir vesti, o paklausia: „Ar galiu duoti tau ranką?“ 

Vartojimas ir plastikas 

Kažkada esu girdėjus tokią sveikatos laidą per JAV radijo stotį, kad vienas žmogus per savaitę suvalgo maždaug kredito kortelės dydžio plastiko gabalą (turima galvoje mikroplastiką, kuris patenka į mūsų organizmą su maistu). Tai jeigu tiek suvalgo amerikiečiai, tada mes, europiečiai, jo nesuvalgome iš vis. Čia plastikas visur, visaip, apie viską… Tikrų šakučių aš gaudavau tik kavinėse, ir tai ne visose, viešbučio pusryčiai – viskas supakuota plastike, lėkštės, puodeliai įrankiai, sviesto gabalėliai. Taip, jie plastiką rūšiuoja, perdirba, bet jo tikrai labai labai daug. 

Ar JAV viskas pigiau? 

Tikrai ne. Labai priklauso nuo vietos. Štai Floridos Pietų paplūdimyje, kur praleidau daug laiko, vandens buteliukas kioske kainuoja 5 dolerius. Kavinėse beveik niekada nepavalgydavau už mažiau nei 20 dolerių. Tiksliau, dažniausiai sumokėdavau tarp 30 ir 40 dolerių. Įvairių vandens pramogų kainos prasideda nuo 40 dolerių. Jie neturi tokio dalyko kaip PVM, išreikšto kaip pas mus, Europoje. JAV toks mokestis vadinamas „sales tax“, o kiekvienoje valstijoje jis skiriasi. Bet labiausiai keista, kad jis nėra žinomas iki pat atsiskaitymo. Pavyzdžiui, kavinėje patiekalo kaina parašyta 20 dolerių, bet realiai reikia mokėti 23, mokesčiai pridedami tik atsiskaitant. 

Be abejo, tie dalykai, kurie importuojami iš JAV į Europos Sąjungą, vietoje yra žymiai pigesni, pavyzdžiui, perkant „iPhone“ paprastai galima sutaupyti kokius 400 eurų. 

Aplinka 

Bent jau tose vietose, kur buvau, tik kelis kartus esu užuodusi šlapimo smarvę, visur kitur viskas atrodė labai tvarkinga, daug šiukšliadėžių, gyvūnų ekskrementų maišelių stotelės, jokių besimėtančių šiukšlių. Labai nustebino tvarkingi viešieji tualetai. Juose taip pat nesmirdi, visada yra tualetinio popieriaus, žodžiu, beveik kaip namie. 

Emigrantai 

Mane tikrai šokiravo emigrantų, nemokančių anglų kalbos, skaičius. Pas mus savo šalies kalbos nemokantys žmonės dirba ten, kur nelabai ir reikia jos, ir tai, jei su manimi, pavyzdžiui, pavežėjas nepasisveikina lietuviškai, aš jį įvertinu vienetu. Majamyje nemokantys anglų kalbos dirba net ir aptarnavimo srityse, kur būtina gerai susikalbėti. Tad buvo visokių kuriozinių situacijų, pavyzdžiui, kai paklausiau, iki kelių dirba kavinė, o man pasakė „Wi-Fi“ slaptažodį, arba, kai paprašiau atnešti panakotą, o gavau vandens. 

JAV saldumynai ir pigus šlamštmaistis 

Šiaip stengiuosi valgyti sveiką maistą ir visada žiūriu produktų sudėtį. Kadangi man atostogos, o dar kitoje Atlanto vandenyno pusėje, tikiuosi skrandis ir įsitikinimai man atleis. Išbandžiau labai labai įvairaus maisto. Saldumynai ir limonadai čia labai saldūs. Kai sakau labai saldūs, tai palyginti Lietuvoje pardavinėjami saldumynai būtų nesaldūs. Ir dėl šventos ramybės produktų sudėčių geriau net neskaityti... Dar jie turi tokias parduotuvėles kaip „Seven eleven“, gal kiek panašias į mūsų „Narvesen“. Jose už kelis dolerius galima nusipirkti tokius suktinukus, vadinamus „Taquito“. Jūs tikrai nenorėtumėte sužinoti jo skonio... Toks, kur su sūriu – dar dar valgomas, o su jautiena tai šlykštus kaip nežinau kas. Išbandžiau ir „McDonald`s“ mėsainius, nepasakyčiau, kad skonis kažkuo kitoks nei Lietuvoje. Taigi išragavau visko labai skirtingo: nuo itin neskanaus iki labai skanaus. Ir labai skanių desertų taip pat. 

Darbas JAV 

Šito dalyko, aišku, savo kailiu nepatyriau, bet kalbėjausi su JAV gyvenančiais turistais, kuriuos čia sutikdavau. Tai, ak, mes gyvename stebuklų šalyje, gaudami apmokamų atostogų penkias savaites. Jie neturi tokios prievolės, tad įmonės suteikia atostogas ir sveikatos draudimą savo nuožiūra. Dirbantieji labai džiaugiasi, jei gauna sveikatos draudimą ir tris savaites atostogų – tai vadina tai „bonus“, kurį vertina labai gerai. Jei darbuotojas suserga ir negali ateiti į darbą, tos dienos, kai jis serga, minusuojamos iš atostogų. Čia žmonės dirba labai daug. Ir gali net neturėti laisvų savaitgalių. 

Kokia man yra JAV 

Kaip esu minėjusi ankstesniuose straipsniuose, į JAV atvykti norėjau nuo pat vaikystės. Išbandžiusi supratau, kad taip, tai yra ta šalis, kur norėsiu grįžti, grįžti ir grįžti, kur jaučiuosi, tarsi čia būčiau gimusi, tarsi čia mano namai. Manęs kažkas klausė, gal ketinu emigruoti? Kažkodėl mes, žmonės, norime turėti arti, kas mums patinka, pavyzdžiui, gražius gyvūnėlius, kurių vieta gamtoje. Jei patinka šalis, tai idealiausia ir gyventi joje, bet, man atrodo, aš JAV mylėsiu iš tolo. Kai tik galėsiu, leisiu čia savo atostogas. Būtų tiesiog įdomu kaskart aplankyti vis kitą valstiją ir joje pabūti. Kaip aš sakau, dabar jau „nulaužiau“ keliavimą, tai kitą kartą nebebus baisu visai. Na, bent jau tikiuosi. 

Nuotrauka: Aplankiusi savo svajonių šalį JAV, Eglė spėjo įvertinti svarbiausias sritis ir toliau svajoja apie būsimas keliones / asmeninio archyvo nuotr. 

E. Jarmolavičiūtės nuotrauka. Jauna moteris užfiksuota nuo krūtinės iki viršugalvio sėdinti pintoje kėdėje. Dešinėje nuotraukos pusėje augantis augalas karpytais lapais pridengia už jos sėdintį žmogų, tolėliau kairėje į koloną remiasi kostiumuotas vyras. Eglė vilki tamsokus marškinėlius ir dėvi šviesią languotą kepurę su snapeliu. Jos tamsūs plaukai surišti į uodegą, kuri krenta šiek tiek žemiau dešiniojo peties. Akis užstoja tamsinti akiniai tamsiais beveik stačiakampiais rėmeliais. Plonos lūpos šypsosi, tad Eglė atrodo patenkinta kelione ir patirtimis.