(Tęsinys, pradžia 2025 m. Nr. 12) 

– Ar vis labiau „seklėjant“ vartotojiškai visuomenei, tikintiesiems yra suprantami Šventojo Rašto pavyzdžiai ir prilyginimai? 

– Mums kartais atrodo, kad Šventojo Rašto pavyzdžiai ir prilyginimai neveikia. Iš tiesų taip nėra. Jaunimas yra itin imlus. Nors atrodytų, kad jiems tėra įdomu panirti į telefono ekraną ir ten kažin ką „skrolinti“, tačiau jų paklausus, ką girdėjo pamokslo metu, diskutuoja, tai juos paliečia. Tiesiogiai su jaunimo sielovada nedirbu, nes tuo užsiima jaunesni kunigai. Vis dėlto kartais, ypatingomis aplinkybėmis tenka su jais bendrauti. Ypač – kai miršta jaunas žmogus. Kalbėdamasis su jaunimu supratau, kad jie yra gilios, mąstančios asmenybės. Popiežius Pranciškus akcentavo būtinybę klausyti. Ir jaunieji, ir vyresnio amžiaus žmonės tikisi būti išklausyti. Tačiau klausantysis turi ne tik išgirsti, bet ir atsiliepti. Tad didžiausia klaida – Šventojo Rašto pamokymus brukti per prievartą. Atgrasūs dalykai atstumia ir užkerta kelią į Bažnyčią. 

Vyresnio amžiaus tikintieji atidžiai klausosi skaitomų Šventojo Rašto ištraukų, bet tik klausytis neužtenka. Kitas žingsnelis – apmąstyti išgirstą pamokslą ar citatą iš šventųjų gyvenimų. Šie skaitiniai itin praverčia sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. 

– Šiandien skiriame daug pastangų bandydami įrodyti savo patrauklumą. Tačiau tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, mirus ar sunkiai susirgus artimiesiems, patiriant negalią ar sudėtingus vertybinius pasirinkimus, vaidinti paprasčiausiai nebelieka prasmės. Ar tik sunkios situacijos atveria mums akis? 

– Net ir sunkios situacijos nebūtinai atveria akis. Man patiko vienos sesės vienuolės mintis. Kai jos aplinkoje mirė žmogus, ji labai gražiai pasakė: „Mirties perbėgimas per gyvenimą dažnai tampa Dievo perbėgimu.“ Tačiau naivu tikėtis, kad sunkumai, mirtis ar nelaimės atvers akis. Galų gale, to viltis yra nežmogiška ir amoralu. Gyvenime nutikus kritiniams atsitikimams žmogui yra svarbu atrasti kelią kreiptis į Dievą. Labai norėtųsi, kad per tokio asmens gyvenimą perbėgtų Viešpats. Žinoma, galima to prašyti ir tikrai būsime išgirsti. Mus net be mūsų žinios veikia Šventoji Dvasia. Apaštalas Paulius yra pasakęs, kad ji meldžiasi mumyse. Tikintysis turi suprasti, kad Viešpats visų karščiausiai nori su sunkumais susidūrusį žmogų patraukti prie savęs ir nuolat tiesia kelius Dievop. 

Kiekvienas žmogus yra vis kitoks, todėl grįšiu prie ankstesniuose atsakymuose išsakytos minties – įsiklausykime į kitą! Juk skirtingi žmonės sudėtingose situacijose elgiasi nevienodai. Vieni suranda savyje jėgų atsitiesti ir gyventi toliau, o kiti – atvirkščiai, visą likusį Dievo skirtą žemėje laiką neatsitiesia ir gyvena nešdami patirtą „skriaudą“. 

Ištikus nelaimei ar mirčiai žmogus nebūtinai atranda Dievą. Kartais nutinka ir atvirkščiai. Laimingas žmogus kreipiasi į Visagalį dėkodamas už suteiktas malones. Dar kartą pasikartosiu, kad Dievo atradimas yra paties Dievo darbas. Kaip nėra vienos krypties eismo, taip nėra ir statiško Dievo. Jis nuolat juda ir ateina pasitikti žmogaus. Nedera atsistoti į Dievo vietą, nes niekad nepadarysime jo darbų. Kvaila manyti, kad nuo mūsų pastangų ar išmanymo viskas priklauso. Mes Bažnyčioje ne veltui skaitome šventųjų istorijas, mokomės iš jų. Kartais susiklosčiusios aplinkybės pakeičia žmogaus požiūrį. Kiekvienos laidotuvės sugriauna Dievo gailestingumą. Tikintysis nuolatos yra verčiamas atsakyti sau, kodėl Dievas yra vadinamas geru, nors Jo valia anapusybėn iškeliauja mūsų artimieji. Viešpaties gerumas atsiskleidžia per mūsų nedorybes. Dovydo psalmėje yra tokia eilutė: „man vis akyse mana nedorybė“. Nors mes suvokiame savo trūkumus ir mėginame pasikeisti, tačiau yra dalykų, kurių negalime kontroliuoti. 

O kad žmogus ištikus nelaimei kreipiasi į Sutvėrėją, yra natūralu. Nelaimėlis yra panašus į mažą vaiką, kuris, patyręs skriaudą ar kažką suskaudus, vis bėga pas mamą ieškodamas užtarimo ir paguodos. Mažylis žino, kad nebus atstumtas ir visados ant mamos kelių suras šilumą bei saugų prieglobstį. Taip yra ir su Visagaliu. 

– Kaip pakomentuotumėte seno vienuolio su negalia išsakytą mintį: „Aš niekam nereikalingas, tik sau pačiam ir Dievui“? 

– Labai blogai, kai žmogus atsiduria tokioje situacijoje. Ši frazė suponuoja mintį, kad jį supantiems nerūpi, jog jis sergantis ir vienišas. Tai – tikra tragedija. Mes turėtumėme kalbėti ne apie jį, o apie vienuolį supančius žmones. Ne veltui Bažnyčios žmonės kalba apie bendruomeniškumą ir pagalbą artimajam. Paskutinį žodį tariu plačiąja prasme. Štai – jūsų organizacijos pavyzdys. Prisiminkime Aklųjų maldos dieną, žurnalą „Mūsų žodis“ ir kitas iniciatyvas – visa tai yra daroma, idant neregys ar silpnaregis neliktų vienas. Daug kas priklauso ir nuo paties žmogaus. Jei jam užtenka savęs, jis ir gyvens vienumoje. Kita vertus, asmuo, norintis išvengti vienatvės ir užmaršties, turi būti atviras kitiems. Tačiau grįžkime prie jūsų minėto vienuolio. Dėl jo apleistumo negalima kaltinti tik aplinkinių. Matyt, ir jo paties yra padaryta tam tikrų klaidų. Galbūt jis pats negirdėjo ar nenorėjo girdėti suartėjimo ženklų? Visi santykiai – draugystė, santuoka ir bendravimas – yra nuolatinis derinimasis prie kito. 

– Atrodo, kad dabartinis žmogus pats sau sukūrė problemą, kai, išsiskaidęs įvairiuose vaidmenyse, jų nebegeba sujungti į visumą. Visu pajėgumu darbuojasi psichologai ir, panašu, kad darbo jiems dar ilgai netrūks. Kas atsitiko su žmogumi, kad jis su sunkumais nebegali susidoroti pats? 

– Iš tiesų, gal ir galime pastebėti, kad žmonės tapo mažiau atsparūs sunkumams ar gyvenimiškiesiems išbandymams. Man atrodo, kad mūsų karta lengviau spręsdavo iškilusias problemas ir jos mus mažiau žeisdavo. Prieš 40–50 metų gyvenimas buvo nepalyginamai sunkesnis. Visko turėjome mažiau, kitais žodžiais tariant, gyvenimas mūsų nelepino. Glaustis mažose trobelėse ar buteliuose be patogumų ir susilaukti gausybės vaikų buvo įprastas, kasdienis vaizdas. Tais laikais žmogus džiaugėsi galėdamas išgyventi. Tačiau mūsų laikų gerovė turi ir neigiamą pusę. Įpratęs sočiai ir patogiai gyventi, asmuo tampa mažiau atsparus negandoms. Vis dėlto joms užklupus svarbu nekreipti dėmesio į mažus, nemalonius dalykėlius ir prisiminti, kad nepatogumai bei nelaimės yra gyvenimo duotybė – ateina ir praeina. 

– Bažnyčios istorijoje minimi šventieji, turintys įvairių negalių. Jie yra tvirtybės pamatas sergantiesiems. Į kurį šventąjį ir kuriais žodžiais turėtų kreiptis neregiai ir silpnaregiai? 

– Tarp Bažnyčios žmonių būta ir yra sergančiųjų bei turinčių įvairių negalių. Mūsų arkivyskupas Jurgis Matulaitis sirgo nuo pat vaikystės, nuolatos kentėjo skausmus. Mirė dėl pernelyg didelės savo kantrybės – supūliavus apendicitui jis pavėluotai kreipėsi pagalbos. Jis, nebodamas kūno sopulių, itin uoliai tarnavo Viešpačiui. Ne be reikalo dabar turime jo vardu pasivadinusią krikščionišką draugiją. Jos nariai tikrai meldžiasi už sergančiuosius bei mūsų brolius ir seseris su negalia. Pagalbos yra kreipiamasi Ligonių malda. Paminėsiu ir Mykolą Giedraitį, gyvenusį XV amžiuje. Jis buvo paprastas Krokuvos Šventos Mortos bažnyčios zakristijonas. Ką jau bekalbėti apie Šv. Kazimierą. Malda kreipdamiesi į išvardintus ir kitus šventuosius sulauksite stiprybės. Jei nežinote maldos, į Dievą kreipkitės ir savais žodžiais. Meldžiantis svarbiausia yra nuoširdumas. Pamenu, kad tarnaudamas kariuomenėje kreipiausi į kunigą Juozą Tumelį prašydamas atsiųsti maldų. Jis atsakė paprastai: „Jei nori maldų, skaityk psalmes, ten jos visos itin gražios. Arba į Dievą kreipkis savais žodžiais.“ Nereikėtų nuvertinti ir poterių „Tėve mūsų“ ar „Sveika, Marija“. Jos irgi gražios ir veiksmingos. Maldų lobynas yra didžiulis. Paminėsiu kunigo Stasio Ylos maldas, skirtas ligoniams. Kunigas kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje ir savo pavyzdžiu įrodė maldos stiprybę. 

Šventajame Rašte pilna pavyzdžių, kaip žmogui net nesikreipiant į Dievą, jis ateina tikinčiajam į pagalbą. Dar A. Maceina rašė: „Jeigu tikrini, ar Dievas išgirdo maldą, tai jau kitas žanras.“ Reikia nusiteikti, kad Viešpats negali negirdėti, nes jis yra mylintis. Svarbu ne tik malda kreiptis į Sutvėrėją, bet prašyti sveikųjų pagalbos. Mes be jų peties tikrai neišsiversime. Aš irgi sunkiai paeinu, nes turiu kaulų džiovą. Nuolat skauda kojas, netgi reikia nešioti specialius įtvarus, kad jie sustiprintų kojas. Tad tenka ir į aplinkinius kreiptis pagalbos. Jos sulaukiu. 

– Koks yra Jūsų šventojo idealas? 

– Artimiausias man yra Jurgis Matulaitis. Jis kentėjo skausmus, panašius į manuosius, turėjo rimtų problemų su stuburu ir kojomis. Mano situacija labai panaši. Melsdamasis kartais kreipiuosi į Jurgį Matulaitį, prašau stiprybės ir kantrybės bei pagalbos. Bet malda ne visada kreipiuosi į šventuosius. Galima konkrečiai kreiptis ir į nešventąjį. Tai gali būti likimo brolis ar sesė, gydytojas ar kunigas, vienuolis. Kartais meldžiuosi į nepažįstamą žmogų, apie kurį skaičiau ir jo gyvenimas parodė sektinas. Malda pagalbos galima kreiptis ne tik į mirusius, bet ir į gyvuosius. Dažnai kreipdavausi į Antaną Saulaitį, kuris tuo metu dar nebuvo peržengęs tako, vedančio anapus. Iš tokių žmonių gyvenimo mokaisi, semiesi išminties, stiprybės bei, apmąstęs jų gyvenimą, pats tiesiog esi priverstas pasitempti ir neaimanuoti. 

– Kunige, Jūsų pasirinktas kelias yra sunkus ir ne kiekvienam pakeliamas – pasipriešinimas sovietų valdžiai, disidentavimas. Kiek jis lėmė pranciškoniško sielovadininko, ganytojo kelio pasirinkimą? 

– Bažnyčią atradau todėl, nes ji buvo persekiojama, menkinama, niekinama. Kodėl? Gal Bažnyčioje tiek daug šviesos, kad su ja kovoja raudonieji klajokliai. Ilgainiui priėjau prie išvados, kad režimas yra nežmoniškas, pilnas melo, prievartos, klastojimų. Šiuos sovietinio režimo bruožus pastebėjau dar vaikystėje. Šeimoje mama, močiutė apie tai kalbėdavo. Pirmą kartą stoti į kunigų seminariją mėginau dar būdamas aštuoniolikos. Tada man kunigas buvo kovotojo, tiesos sakytojo idealas. Skaičiau apie sukilėlius kunigus ir norėjau būti panašus į juos. Deja, pirmasis bandymas nebuvo sėkmingas. Tada laukė suėmimas, kalėjimas ir tremtis Sibire. Per tą laiką viskas keitėsi – idealizmo šydas nukrito, atsirado poreikis Bažnyčią pažinti ne išoriškai, o iš vidaus patirti jos dvasią ir nešamą šviesą. 

Pradėsiu nuo pradžių – vienuolių pranciškonų ordino. Pranciškonus atradau su vieno žmogaus pagalba – broliuko Broniaus Poškos, kuris gyveno Kretingoje. Manau, kad jis vienas sovietmečio saulėlydyje buvo pasišventęs mažesniųjų brolių tradicijos išsaugojimui. Jis slėpė per karus ir okupacijas išlikusias vienuolyno relikvijas, ieškojo naujų kandidatų į ordino narius. Bronius nesunkiai mane patraukė, ypač imponavo jo atsidavimas idėjai. 1986 metų rugsėjį Telšių katedros zakristijoje padariau pirmuosius vienuolinius įžadus ir gavau pranciškono abitą. Nors į kunigų seminariją nepatekau, tačiau mintis apie kunigystę taip ir liko prilipusi per visus kalinimo bei tremties metus. Štai lotynų kalbos mokiausi kalėdamas, o vėliau ir tremtyje. Ketinau studijuoti pogrindinėje kunigų seminarijoje, buvau supažindintas su jos sistema, bet šių studijų neprireikė, nes 1987 metais tapau klieriku Kauno kunigų seminarijoje. Tie penkeri metai uždaroje seminarijos aplinkoje galutinai palaidojo pirmykštę svajonę tapti kunigu-kovotoju, o ją pakeitė kita kunigystės samprata. Kauno seminarijoje tarsi vėl ėmė kartotis anie neklusnumo ir maišto laikai. Už lango dvelkė Sąjūdžio laisvės vėjas, seminarijos vidiniai varžtai laisvėjo. Ir šiaip pakvailiodavome, pasišaipydavome iš seminarijos tvarkos ar tuščių ritualų. Dėl to ir kilo konfliktas. Būčiau išlėkęs iš seminarijos, jei ne mane užtaręs vyskupas Julijonas Steponavičius ir kelerius metus globojęs prelatas Antanas Bunga. Bet kai atėjo šventimų laikas, tuometė seminarijos vadovybė nerekomendavo manęs kunigystei. Pranciškonai ieškojo man vietos. Vaidotas Žukas pakvietė padirbėti „Mažojoje studijoje“. Gavau rengti autorinę laidą „Brolio Lino pusvalandis“. Prisidėdavau ir prie kitų laidų, viskas buvo nauja ir įdomu. Vienuolijos vadovybė susitarė su Toronto Prisikėlimo parapija, aptarnaujama lietuvių pranciškonų, kad priims mane gyventi ir spręs mano kunigystės klausimą. Taip 1994 metų rudenį ir išlėkiau ten. Toronte ne tik gavau kunigystės šventimus iš vyskupo Pauliaus Baltakio rankų, bet ir daug kitų dalykų. Po beveik trejų metų pro ašaras turėjau atsisveikinti su Torontu. Esu linkęs prisirišti, tačiau kunigai – kaip kareiviai, keliaujantys, kur juos siunčia. Esu dėkingas savo vienuolijos vadovams, kad, sugrįžus iš Kanados, jie leido pasilikti Vilniuje ir imtis Bernardinų globos. Tiesą pasakius, tada niekas per daug ir nesiveržė į šią vietą. Čia jau kunigauju beveik trisdešimt metų. Tie keleri pirmieji metai Bernardinuose buvo ir laimingiausia, ir skausmingiausia kunigystė. Dabar jau apsiprasta, nusiraminta, mažiau „tikėjimo nuotykio“, tariant popiežiaus žodžiais. 

– Jaunajai kartai, gimusiai nepriklausomoje Lietuvoje, laisvės samprata neretai tampa daugiau ar mažiau teoriniu postulatu. Koks turėtų būti įdagas, skiepijant tikrąjį laisvės supratimą? 

– Tokio recepto nėra. Šį jausmą žmogus turi arba ne. Minėjimai, degantys laužai tėra tik išorinė forma. Taip, gražu, bet kas toliau? Laisvė – tai nepriklausomybė, kai gali elgtis, kaip tinkamas, kai nieko nebijai. Nepriklausomybė užtikrina piliečio saugumą. Pavyzdžiui, vos užsinorėjęs nuvažiuoji į Paryžių, o piniginėje – tie patys pinigai. Paradoksalu, tačiau laisvė tampa duotybe. Galbūt todėl apie ją retai susimąstome. Tik praradęs ją suvoki, ko esi netekęs. 

Nuotrauka. J. Sasnauskas / Bernardinai.lt archyvo nuotr. 

J. Sasnausko nuotrauka. Nuo juosmens iki viršugalvio užfiksuotas kunigas sėdi pasidėjęs rankas ant kelių greta rašomojo stalo. Už jo tamsuoja medinės durelės su spyna, dešinėje ant stalo viena ant kitos sudėtos knygos, ant šviesios sienos kabo įrėminti paveiksliukai ir angeliukų galvos, po kuriomis išskleisti sparneliai. J. Sasnauskas vilki tamsų abitą plačia standžia apykakle, liemuo apjuostas šviesia virve. Kunigo šviesūs plaukai viršugalvyje praretėję, tamsios akys žvelgia tiesiai, dešinioji kiek žvairuoja į kairę nuotraukos pusę. Veidas ramus, lyg būtų pasiruošęs išklausyti ar pasiūlyti patarimą.