Prieš keletą metų išsamiai apžvelgėme, rodos, nesenstančią Vladimiro Korolenkos knygą „Aklasis muzikantas“ (Alvydas Valenta „Senos istorijos puslapius bevartant“, 2022 m. „Mūsų žodis“ Nr. 10 ir 11). Šią knygą, išleistą beveik prieš pusantro šimto metų (1886), iki šiol galime laikyti jaudinančiu literatūros kūriniu, visų šiandienių su neregiais susijusių teorijų ir praktikų pradžiamoksliu. Kviečiame paskaityti nedidelį pačios apysakos fragmentą. Viename iš nedidelių Ukrainos dvarų turtingoje Pietvakarių krašto šeimoje gimsta kūdikis. Motiną persmelkęs nerimas greitai pasitvirtina – berniukas gimė aklas ir toks liks visą gyvenimą. 

Redakcija 

Motiną jis greit išmoko pažinti iš eisenos, iš jos rūbų čežėjimo, iš dar kažkokių, tik jam vienam teprieinamų, kitiems nepagaunamų, požymių: kad ir kiek kambary būtų žmonių, kad ir keistų vietas, neklysdamas jis eidavo visuomet į tą pusę, kur ji sėdėjo. Kai ji netikėtai imdavo jį į savo rankas, jis vis tik iš karto pažindavo, kad sėdi pas motiną. Kai jį imdavo į rankas kiti, jis pradėdavo greitai čiupinėti savo rankutėmis paėmusio jį žmogaus veidą ir taip pat greitai pažindavo auklę, dėdę Maksimą, tėvą. Bet jeigu jis patekdavo pas nepažįstamą žmogų, tuomet mažučių rankų judesiai tapdavo lėtesni: berniukas atsargiai ir įdėmiai vedžiodavo jomis per nepažįstamą veidą, ir jo veidas reiškė didelio dėmesio, savo pirštų galiukais jis tartum įsižiūrėdavo. 

Iš prigimties jis buvo labai gyvas ir judrus vaikas, bet mėnuo po mėnesio aklumas darė vis didesnį įspaudą į pradėjusį reikštis berniuko temperamentą. Judesiai darėsi nebe tokie gyvi; jis pradėjo ieškoti ramių kampelių ir ištisomis valandomis sėdėdavo tenai ramiai, sustingusiais veido bruožais, tartum į kažką įsiklausydamas. Kai kambary būdavo tylu, ir įvairių garsų kaitaliojimasis nejaudino jo dėmesio, atrodė, kad vaikelis kažką galvoja, su nesuprantama ir nustebusia gražaus ir nevaikiškai rimto veido išraiška. 

Dėdė Maksimas įspėjo: švelni ir turtinga vaiko nervų organizacija darė savo; lietimo bei girdėjimo pojūčių pagavimu tartum stengėsi iki tam tikro laipsnio atstatyti savo pojūčių pilnumą. Visus stebino jo nepaprastas lietimo jautrumas. Kartais net atrodydavo, kad jam nesvetimas ir spalvų pajutimas: kai jam pakliūdavo į rankas ryškiai dažyti skudurėliai, jis ilgiau laikydavo juos savo plonyčiuose pirščiukuose, o jo veide pasireikšdavo stebėtino dėmesio išraiška. Tačiau ilgainiui ėmė aiškėti vis labiau ir labiau, kad jutimo išsivystymas linksta į girdėjimo pusę. 

Greitu laiku jis geriausiai pažino kambarius pagal jų garsą: skirdavo namiškių eiseną, kėdės braškėjimą, kurioj sėdėjo invalidas dėdė, sausą ir lygų siūlo čežėjimą motinos rankose, lygų sieninio laikrodžio tiksėjimą. Kartais, šliaužydamas pagal sieną, jis jautriai įsiklausydavo į lengvą, kitiems negirdimą garsą ir, pakėlęs ranką jis vedžiodavo jąja paskui bėgančią sienos apmušalais muselę. Kai išsigandęs vabzdys pakildavo ir nulėkdavo, aklojo veide atsirasdavo skausmingo nustebimo išraiška. Jis negalėjo suprasti paslaptingo muselės dingimo. Bet paskum ir tokiais atvejais jo veide pasilikdavo suprasminto dėmesio išraiška; jis pasukdavo galvą į tą pusę, kur nulėkdavo muselė, – jo išsivysčiusi klausa pagaudavo ore švelnų jos sparnų skambesį. 

Pasaulis, blizgąs, judąs ir skambąs patekdavo į mažąją aklojo galvą daugiausiai garsų forma, ir tomis formomis išsiliedavo jo vaidiniai. Jo veide sustingdavo ypatinga išraiška, – toji, kuri charakterizuoja įtemptą dėmesį garsams: apatinis žandikaulis atsikišdavo truputį į priekį, ant plono ir pailgėjusio kaklo. Antakiai įgaudavo ypatingo judrumo, o gražios, bet nejudančios akys teikdavo aklojo veidui kažkokį rūstų ir kartu jaudinantį įspūdį. 

* * * 

Baigėsi trečioji jo gyvenimo žiema. Kieme jau tirpo sniegas, skambėjo pavasario potvyniai, o kartu su tuo ir berniuko sveikata, kuris žiemą vis sirguliavo ir dėl to praleido ją kambariuose, neišeidamas į orą, pradėjo taisytis. 

Išėmė antruosius rėmus, ir pavasaris su dviguba jėga įsiveržė į kambarį. Į apšviestus langus žvelgė besijuokianti pavasario saulė, lingavo dar plikos buko šakos, tolumoj juodavo dirvos, kuriose vietomis baltavo tirpstančio sniego dėmės, vietomis skverbėsi iš žemės vos matoma jaunutės žolelės žaluma. Visi geriau ir laisviau alsavo, visuose pavasaris atsispindėjo atgijusios ir stiprios gyvybės jėgos antplūdžiu. 

Į aklojo berniuko kambarį jis įsiverždavo tik savo skubotu triukšmu. Jis girdėjo, kaip bėga sraunus pavasario vanduo, tarsi kits kitą vydamas, šokinėdamas per akmenis, įsirėždamas į atsileidusios žemės gelmes; už lango šnabždėjosi buko šakelės, susidauždamos ir lengvais stuksėjimais skambindamos į langus. O besiskubinąs pavasario lašas nuo pakibusių nuo stogo varveklių, sušalusių nuo rytmetinio šalčio ir dabar saulės sušildytų, stūksėjo tūkstančiais skambių smūgių. Tie garsai lėkė į kambarį kaip skaidrūs ir skambūs akmeniukai, keldami greitai besikaitaliojantį tratesį. Kartais per tokį skambesį ir triukšmą iš tolimos aukštumos lengvai atskrisdavo gervių klyksmai ir pamažu nutildavo, tarsi tyliai ore sutirpdami. 

Šis gamtos atgijimas pasireiškė berniuko veide skausmingu dvejojimu. Jis smarkiai raukė savo antakius, tempė kaklą, įsiklausydavo, ir po to, kaip nesuprantamo sąjūdžio garsų sujaudintas, jis ištiesdavo staiga savo rankas, ieškodamas motinos, ir puldavo prie jos, stipriai glausdamasis prie jos krūtinės. 

– Kas gi su juo darosi? – klausdavo motina savęs ir kitų. 

Dėdė Maksimas akylai įsižiūrėdavo į berniuko veidą ir negalėjo išaiškinti jo nesuprantamo nerimo. 

– Jis... negali suprasti, – spėliodavo motina, pagaudama sūnaus veide skausmingo dvejojimo ir klausimo išraišką. 

Iš tikrųjų, berniukas buvo išsigandęs ir neramus: jis čia pagaudavo naujų garsų, čia stebėjosi tuo, kad pirmykščiai garsai, prie kurių jis jau buvo pripratęs, staiga nutilo ir kažkur išnyko. 

Tekstas iš žurnalo „Aklųjų dalia“ (1933)