VASARA ĮKVĖPĖ, RUDUO SUBURIA  

Klaipėdos regos ugdymo centras naujuosius mokslo metus pasitinka jau 21 kartą.

Ugdymo centras nebijo naujų idėjų, siekia auginti ir stiprinti kiekvieno bendruomenės nario galimybes.

Regos ugdymo centrui didžiausias metų renginys — tarptautinė vaikų su regos negalia vasaros stovykla.

Jau 14 kartą organizuota stovykla prie jūros tapo gražia tradicija, suburiančia vaikus su regos negalia iš skirtingų valstybių.

Šiais metais stovykloje dalyvavo vaikai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Bulgarijos ir Ukrainos.

Stovyklos išskirtinumas, kad joje dalyvauja ne tik vaikai ir jaunuoliai su regos negalia, bet ir jų tėvai bei pedagogai.

Visi kartu jie užsiima bendromis veiklomis, dalijasi patirtimi, mokosi vieni iš kitų ir stiprina bendruomeniškumo jausmą.

2025 metų birželio pabaigoje Klaipėdos krašte įvyko tarptautinė vasaros stovykla neregiams ir silpnaregiams mokiniams.

Stovykla vadinosi „Pažinimo stebuklas — muzikos, spalvų ir gamtos garsų apsuptyje“.

Stovykla prasidėjo iškilmingai pakėlus vėliavą ir kiekvienos šalies prisistatymu.

Vakaro kulminacija buvo rėmėjų vaišės ir diskoteka.

Visą susitikimo laikotarpį kūryba, žaidimai ir patirtys per pojūčius suteikė dalyviams daugybę patirčių.

Vyko muzikiniai užsiėmimai su afrikietiškais būgnais, kūrybinės dirbtuvės, etnokultūros užsiėmimai, sportinės veiklos, eksperimentai ir žaidimai.

Ypatingas dėmesys skirtas gamtos pajautimui.

Buvo organizuojamos išvykos prie jūros, vyko susitikimas su gamtos fotografu Mariumi Čepuliu.

Vaikai mokėsi apie kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Vaikai turėjo galimybę kurti šio menininko paveikslų spalvų ir muzikos garsų pasaulyje.

Tai — unikali edukacija, kurioje vaikai bandė perteikti kompozitoriaus meninę dvasią per garsus, kūną ir vaizduotę.

Baigiamasis akcentas — koncertas Klaipėdos dramos teatre.

Paskutinę dieną stovyklos dalyviai surengė koncertą Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje.

Vaikai sakė, kad tai stovykla, kurios neįmanoma pamiršti.

Tai buvo aplinka, kurioje kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus ir galėjimo, atranda savo kelią į pažinimą ir augimą.

GIMTOJO KRAŠTO KELIONIŲ TAKAI NEREGIAMS IR SILPNAREGIAMS  

Juozas Daunaravičius yra tiflopedagogas, vedantis neregiams ekskursijas.

Juozas pasakoja:

Kelionės ir ekskursijos mane visada žavėjo.

Labai svarbu neregiams suteikti žinių ir sudaryti sąlygas pažinti pasaulį per lytėjimą.

Man pačiam teko organizuoti bei lydėti neregus į įvairias išvykas, specialiai pritaikytas jų poreikiams.

Vykome į Kernavės muziejų, Europos parką, Kelių muziejų, Lietuvos liaudies buities muziejų, karo akademiją, Vilniaus oro uostą ir kitas vietas.

Susidraugavus su aklųjų mokykla Lenkijoje buvo rengiamos įspūdingos ekskursijos po Varšuvos ir Krokuvos miestus.

Pradėjau dirbti orientacijos ir mobilumo specialistu Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje.

Ten pastebėjau, kad suaugę neregiai, mokydamiesi naujų ėjimo maršrutų, domisi atsinaujinančiu Vilniumi ir kitomis miesto naujovėmis.

Neregiai su susidomėjimu tyrinėjo ir Kauną: suremontuotą Laisvės alėją, Vienybės aikštę, Kauno senamiestį ar Nemuno salą.

Taip pat parengiau ėjimo maršrutą po atsinaujinusį Šiaulių miesto centrą.

Jie buvo sužavėti išgražėjusiu Šiaulių miestu, mažosios architektūros paminklais ir specialiai jiems pritaikytais maketais.

Vėliau parengiau atskirus maršrutus po įdomiausias Vilniaus erdves: Gedimino prospektą, Senamiestį, Bernardinų parką, Užupį.

Taip pat parengiau maršrutus ir po Kauno Laisvės alėją bei Senamiestį.

Šios veiklos tapo programos dalimi ir jose jau dalyvavo keli šimtai aklųjų ir silpnaregių iš įvairių filialų.

Parengti tokį maršrutą nėra lengva.

Reikia atsirinkti lankomus objektus, surasti patikimos medžiagos, išsirinkti svarbiausius faktus, įsiminti dalį teksto.

Į tai įdedu daug pastangų, kad rezultatas būtų vertingas ir įdomus.

Grupelės turi būti nedidelės, kad neregiai ir silpnaregiai galėtų neskubėdami susipažinti su lankomais objektais.

Ekskursijos yra nemokamos, todėl kviečiu dalyvauti visus norinčius.

Pažinti savo kraštą

Juozas pasakoja:

Iš šių metų kelionių labiausiai įsiminė susitikimai su Varėnos LASS filialo nariais, kurie pageidavo aplankyti Užupį.

Kartu apžiūrėjome istorines Bernardinų kapines, pakilome ant Altanos ir Gedimino kapo kalvų, grožėjomės tekančia Vilnios upe.

Trijų valandų kelionė po Užupį neprailgo.

Dalyviai negalėjo atsistebėti neatpažįstamai išgražėjusiu Užupiu ir Paupio gatve, džiaugėsi atradę tiek daug įdomybių.

Detaliau noriu pristatyti neregių ir silpnaregių kelionę po pietinę Dzūkijos dalį.

Kelias link Druskininkų ir Merkinės driekėsi per Dzūkijos nacionalinį parką.

Pirmasis sustojimas — Senoji Varėna, miestelis, kuriame susilieja garsai, tikėjimas ir istorija.

Čia, pačioje miestelio širdyje, stovėjo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

Toliau pasiekėme Perloją, tai mažas kaimas su didelės respublikos dvasia.

Šios dvasios simbolis — Vytauto Didžiojo paminklas, tapęs Perlojos širdimi.

Aplankėme kapines, kur ilsisi Perlojos ir visos Lietuvos kovotojai.

Nuėjome prie pėsčiųjų tilto per Merkį — vienos svarbiausių Dzūkijos upių.

Toliau nuvykome į Merkinės piramidę, kuri yra ne tik architektūrinė konstrukcija ar išpuoselėta aplinka, bet ir vieta, kur sustoja laikas.

Sakoma, kad piramidė skleidžia ypatingą energiją, padedančią susikaupti ir nusiraminti.

Įžengus į stiklinę kupolo erdvę viskas tarsi nutyla.

Galiausiai pasiekėme Merkinę, miestelį, kuriame istorija alsuoja kiekviename žingsnyje.

Neregiai kopė į Merkinės piliakalnį — vietą, kur kadaise stovėjo pilis.

Stovėdami ant piliakalnio stengėmės pajusti, kaip ten žemai suteka Merkys ir Nemunas.

Ši akimirka buvo viena įspūdingiausių visos kelionės metu.

Sustojome prie partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo.

Užkopėme ir į Merkinės apžvalgos bokštą — šiuolaikinį, įdomios architektūros statinį.

Iš viršaus atsivėrė kvapą gniaužiantis vaizdas į Nemuno slėnį.

Viršuje jautėme vėją, erdvę, girdėjome pušų ošimą, jutome kraštovaizdžio didybę.

Ir štai — Druskininkai!

Papietavę jaukioje kavinėje, leidomės susipažinti su vienu garsiausių Lietuvos kurortų.

Miestas, kuriame oras kvepia pušimis, vanduo pasakoja savo istorijas, o kiekvienas kampelis kviečia sustoti, pajusti, įsiklausyti.

Pasivaikščiojome prie ramaus Druskonio ežero, aplankėme Vijūnėlės parko tvenkinius, vėliau — Gydyklų parką.

Toliau mūsų kelias vedė Nemuno pakrante įrengtais pėsčiųjų takais.

Apsilankėme Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje.

Susipažinome su pagrindiniais miesto simboliais: grojančiu fontanu, paminklu kunigaikščiui Vytautui Didžiajam ir kitais.

Paskutinis sustojimas — senosios Druskininkų kapinės.

Stebėjau, klausiau ir kartais buvau tik neregio palydovas.

Žavėjausi jų noru pažinti, patirti, išbandyti, džiaugtis gyvenimu taip, kaip moka tik tie, kurie vertina kiekvieną jo akimirką.