„Netekęs regėjimo, pradėjau ir kitokį gyvenimą. Taigi daugiau kaip prieš dešimtį metų likau aukščiausios rūšies naujakurys. Bet aš nesu pesimistas. Tas pats veržimasis, ieškojimas gyvenimo vertybių, sveiko širdžiai džiaugsmo dar ir dabar mano sielai savas. Aš noriu visuomet būti gyvenimo dalininkas. Tūnoti savo tamsios buities narvelyje be darbo, be žodžio per daug būtų liūdna.“ 

Šitaip apie savo, neregio, patirtį „Vargo keliuose“ beveik prieš šimtą metų rašė Pranas Daunys, kurio 125-ąsias gimimo metines minime rugsėjo mėnesį. Vaikystėje lakstęs paskui karvių uodegas, skaityti ir rašyti išmokęs, bet nebaigęs jokių didelių mokslų, jokių universitetų, atsiliepęs į kvietimą apginti Lietuvos žemę ir ją begindamas netekęs regėjimo. Sukūręs lietuvišką brailio rašto abėcėlę, išleidęs tris knygas, mokęsis muzikos, ją supratęs ir giliai jautęs. Gal kokiam bajoraičiui, augusiam dvaro, lenkiškos kultūros aplinkoje, tai būtų visiškai suprantama, normalu, bet kaimo vaikui – talentų daugoka! Vaižgantas tokius žmones vadino Lietuvos kaimo „deimančiukais“, su jais siejo tautos ir jos kultūros atgimimą. Niekas nesiginčys, P. Daunys buvo didelių sugebėjimų ir didelių užmojų žmogus, tačiau jo gyvenimas, jo veikla įkūnija kiekviename ar bent daugelyje žmonių slypintį kitokio – gražesnio, prasmingesnio, šviesesnio – gyvenimo troškimą, svajonę. Yra žmonių, kurių gyvenime šis troškimas, ši svajonė taip niekada ir neprasiskleidžia, nepražysta, nesukrauna vaisių. Kitiems tereikia tik kelių palankiai susiklosčiusių aplinkybių, galbūt stumtelėjimo, šiokio tokio palaikymo ir jų darbai, jų mintys gyvens ateinančiose kartose. 

Po P. Daunio žodžiais „Noriu būti gyvenimo dalininkas“ pasirašytų turbūt kiekvienas dabartinis neregys. Esame skirtingi, galbūt skirtingai šiuos žodžius suprantame – vieniems jie reiškia darbą aklųjų įmonėje, kitiems – banke ar garsioje tarptautinėje kompanijoje, dar kitiems – nuolatinę kultūrinę veiklą, keliones, liejamą prakaitą sporto treniruotėse, – tačiau gyvenimo dalininkais norime būti visi! Norėjome visais laikais, bet štai jau šimtmetis, kai tas noras skleidžiasi itin intensyviai, yra aiškiai matomas ir jaučiamas. Turbūt kiekvienas savo aplinkoje pažįstame neregį, apie kurį galėtume pasakyti: „Štai šis žmogus gyvena tikrai aktyvų ir įdomų gyvenimą!“ Tas neregys galbūt šitaip pasakytų apie savo draugą, o tas draugas – gal apie mus pačius. Visi esame vienetiniai „egzemplioriai“, gražūs jau vien tuo, kad esame vienetiniai ir kartu turime bendrą tikslą ir bendrą svajonę – visada, palankiomis ir nepalankiomis aplinkybėmis, būti gyvenimo dalininkais! 

Alvydas Valenta