Harka – jaunasis indėnų vadas Tokei Ito – Vinetu, Čingachukas – indėniški vardai, su kuriais užaugo kelios skaitytojų kartos, tarp jų ir manoji. Dabar kitaip – veiksmo filmai, žaidimai, kompiuteriai ir išmanieji telefonai. Kitos gyvenimo realijos, kiti vardai ir kiti herojai! Kas beskaitys Fenimorą Kuperį ar Karlą Majų? O vis dėlto, klystume manydami, kad domėjimasis indėnais – vien praeities reliktas ir vaizduotę audrinę vaikystės skaitiniai. 

Klaipėdos rajone, visai netoli Kretingos, jaunų ir jau suspėjusių užaugti lankytojų laukia Vinetu kaimas. Gal ne visai kaimas įprasta šio žodžio prasme, greičiau gyvosios indėnų istorijos muziejus po atviru dangumi, puoselėjantis Šiaurės Amerikos indėnų tradicijas. Čia stovi indėniškos palapinės, vadinamos tipi, dunda indėnų būgnai, gali pradėti švilpti strėlės, tomahaukai. Susikaupti, pajusti bendrystę su šalia esančiais ir išėjusiais kviečia apsivalymo ritualas tradicinėje pirtyje, vadinamoje inipi. Vinetu ir jo komanda siūlo pažintines, edukacines programas vaikams ir suaugusiems, gali surengti privačią šeimos, draugų arba kolektyvo šventę. Tiktai Vinetu kaimo reklama – ne šio pasakojimo tikslas. Juo labiau kad, anot pačių indėnų kaimo šeimininkų, jie nesistengia prikviesti kuo daugiau žmonių – atvyksta tie, kam patinka ir įdomu. 

Pagalvosite: suaugusių žmonių žaidimai? Gal taip, o gal ir ne? Kaimo kūrėjai sako: „Senieji lakotai (viena iš indėnų genčių) buvo išmintingi. Jie žinojo, kad atitolusio nuo gamtos žmogaus širdis pasidaro kieta; jie žinojo, kad liovusis didžiai gerbti visa, kas gyva, visa, kas auga, netrukus sunyksta ir pagarba žmogui. Todėl gamtos vaidmuo auklėjant jaunuolį, ugdant jo jautrumą buvo labai svarbus. Ar vienaip manysime, ar kitaip, Vinetu kaimas nėra vien prisiskaičiusių apie indėnus žmonių vaizduotės padaras. Jame ne kartą lankėsi tikri indėnų palikuonys, atvežė autentiškų savo protėvių naudotų buities įnagių, papuošalų, ginklų. 

Rugpjūčio viduryje pajusti indėnišką gyvenimo būdą, tikrą vasaros dvelksmą galėjo ir regėjimo negalią turintys žmonės. Lietuvos aklųjų sporto federacija (LASF) Vinetu kaime savo klubų nariams surengė sveikatingumo ir pojūčių stovyklą. Dalyvavo LASF sportininkai ir sportu besidomintys federacijos klubų nariai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos. Daugiausia jaunimas, bet buvo ir vyresnių. „Rinkdamiesi vietą stovyklai norėjome, kad regos negalią turintys žmonės patirtų kuo daugiau, kuo įvairesnių įspūdžių, – pasakoja LASF generalinė sekretorė Neringa Balčiūnienė. – Manau, savo tikslą pasiekėme. Galbūt nuskambės keistai, bet šiuolaikinis jaunimas dažnai jau nebežino, kas yra kaimas. Išaugę ant asfalto, su mobiliaisiais įrenginiais rankose, nežino, kas yra tikra pieva ir tikras miškas. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl stovyklą nutarėme surengti Vinetu kaime.“ 

N. Balčiūnienė sako, kad mintis rengti panašias stovyklas LASF subrendo prieš kelerius metus: „Vis nepavykdavo įtikinti lėšas skirstančių ekspertų, kad tokių stovyklų reikia, kad čia nėra koks nors išsigalvojimas. Šiais metais pagaliau pavyko. Yra nuotraukos, vaizdo siužetai, kaip žmonės mėgaujasi nauja patirtimi, naujais įspūdžiais. Kitais metais vėl rašysime projektą, siūlysime kitą vietą, kitas patirtis.“ 

Stovykla ir jos malonumai 

Praverkime ir mes Vinetu kaimo vartus, o tada jau spręskime – visa tai mums ar ne mums? Svečius pasitinka pats lietuviškasis Vinetu ir jo sūnus Bėgantis jautis. Kviečia į indėnų pasitarimų palapinę tipi, pasakoja apie indėnų kultūrą – toteminius žmogaus globėjus erelį, vilką, lokį, bizoną, tenykščių žmonių santykį su gyvąja ir negyvąja gamta ir tai sąlygojusį gyvenimo būdą. Anot Vinetu, visi minėti gyvūnai savyje turi jėgą, gamtos stichijos ją irgi turi! Įvairiais ritualais žmogui ši jėga gali būti perduodama. 

Ką tik sakėme, kad visas Vinetu kaimas yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Tačiau jame yra tikras nedidelis indėnų kultūros muziejus. Jame surinkti autentiški indėnų rankdarbiai, meno ir juvelyriniai dirbiniai, ginklai, trofėjai, muzikos instrumentai, aprangos ir puošybos detalės, senovinės nuotraukos, paveikslai. Muziejus labiau orientuotas matantiems nei nematantiems žmonėms, tačiau eksponatų, kuriuos galėtume paliesti ar pakilnoti, yra. Galima paliesti tikrą skalpą, vilko kaukolę, iš bizono žandikaulio padarytą tomahauką. Aukštai, virš galvos, pakabinta tikra prerijų galiūno bizono kaukolė. Paslaugūs šeimininkai atneša kėdę, bet ir ant jos atsistojęs pasieki vien bizono snukį, ištiesęs ranką į šalį – vietą, kur prasideda jo ragas. Užtat mažąjį erelį galima paglostyti ir apglostyti visą – jo iškamša krūtinės lygyje. Trumpas atokvėpis ir stovyklos dalyvių laukia pažintis su indėniškais lankais ir pirmieji šūviai. Taip, tikras lankas ir tikros strėlės, tik jos lekia ne į gyvą sutvėrimą, o į taikinį, pakabintą ant supresuoto šieno ritinio. Po dviejų ar trijų šūvių medžiotoju dar niekas netapo, tačiau pajusti įtempto lanko stangrumą, akimirką, kai strėlė paleidžiama į taikinį – jau įmanoma. Po poros dienų – tikras mūšis su lankais ir strėlėmis. Strėlių antgaliai minkšti, kad kovojantieji nesusižeistų, bet pačios kovos azarto tai nė kiek nemažina. 

Antrą stovyklos dieną – baidarių žygis, kiek chaotiškas, triukšmingas, su nuotykiais. Danės upė sekli, siaura, daug akmenų, vandenyje gulinčių šakų – reikia apiplaukti, perplaukti, nuolat sukinėtis, o kai irklus rankose laikai pirmą ar antrą kartą, ir visai smagu! Vertinant grynai iš neregio pozicijų, plaukimas baidarėmis stovyklos organizatorių nebuvo iki galo suprastas, tačiau indėnų gyvenime visada daug improvizacijos, išmonės ir to, kas nenuspėjama. Po pietų – indėniška pirtis ir apsivalymo ritualas. Lauke sukraunamas ugniakuras, užkuriamas laužas ir įkaitinami akmenys. Medžių karkasas aplink laužą apdengiamas specialia plėvele (indėnai dengdavo bizono odomis). Vienu metu gali sutilpti keliolika žmonių. Akmenys nuolat šlakstomi vandeniu su kvepiančiomis žolėmis – pirties šeimininkas įsitikinęs, valosi ne tik kūnas, bet ir mintys. Trys ar keturi tokie užėjimai į pirtį ir tikrai jautiesi tarsi nusimetęs seną sudėvėtą odą. Stovyklos dalyvių dar laukė būgnų ratas, žygis Kretingos krašto mišku ir laukais, sapnų gaudyklių darymas, pagaliau, paskutinę dieną – stovėjimas ant lentos, prismaigstytos sprindžio didumo vinių. Perskaitėte teisingai, stovyklos dalyviai stovėjo ant vinių, niekas nenualpo, nesusižeidė, neįsidūrė kojos. Lenta su vinimis ir stovintis ant jos žmogus – visai ne Indijos jogų triukas! 

Stovykla įvyko. Internete, socialiniuose tinkluose galima rasti daugybę nuotraukų, vaizdo siužetų, pasakojančių, ką jos dalyviai veikė ir kaip leido laiką. LASF generalinė sekretorė pripažįsta, susidomėjimas stovykla galėjo būti didesnis. Iš dalies tai galbūt lėmė vėluojantys finansavimo rezultatai: žmonės jau buvo susiplanavę vasarą, atostogas, laisvalaikį. Tenka tiktai konstatuoti: norime ar ne, bet įvairių veiklų finansavimas rašant joms skirtus projektus turi išvirkščiąją pusę: pavasarį dažnai nežinome, ką veiksime vasarą, rudenį ar žiemą. Apie kitus metus neverta net kalbėti. Nepaisant to, kiekviena organizacija projektus rašo ir rašys, nes tai yra jos išgyvenimo sąlyga. Kartu LASF atstovė pastebi mažėjantį susidomėjimą profesionaliu aklųjų sportu, klubuose vykdomomis sporto ir sveikatingumo veiklomis. Žmones patraukia kitos veiklos, įtakos galbūt turi įtraukusis ugdymas – sporto klubai nežino galimų savo narių, jaunimas – sporto klubuose vykdomos veiklos. Kiekvienas klubas šiuos klausimus sprendžia savarankiškai, bet reikalingas ir bendras požiūris. Šias eilutes rašome tada, kai Paryžiuje vyksta paralimpinės žaidynės. Akliesiems jose atstovauja keturi sportininkai. Tikėkimės, jų turėsime ir kitose, ir dar kitose žaidynėse. O kol kas iki kitų stovyklų. Jų turėtų būti! 

Nuotrauka: Iš arti patyrinėti indėnų kultūrą galima ne tik laukinėse prerijose. Akimirka iš stovyklos Vinetu kaime Klaipėdos rajone / stovyklos organizatorių nuotr. 

Lauke indėniškus apdarus dėvintis vyras moko A. Valentą šaudyti lanku. Iš priekio užfiksuotas basas mokytojas vilki šviesius odinius marškinius tamsia apačia su ilgomis, kutais puoštomis rankovėmis ir šviesias laisvas kelnes. Jo kaktą dengia šviesi tamsiai raštuota juosta su už pečių besileidžiančia plunksnų karūna. Vyro veidas atrodo susikaupęs: akys nukreiptos į rankas, padedančias Alvydui tinkamai laikyti lanką ir strėlę, lūpos praviros. Po akimis per nosies vidurį nupiešta šviesi horizontali linija su trimis tamsiais taškais abiejose pusėse. Alvydas stovi kairėje, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jis kaire ranka ties viduriu laiko lanką, o dešinę mokytojas veda link įstatytos strėlės plunksnuoto galo. Alvydas vilki šviesius marškinius, tamsią prasegtą striukę su kapišonu ir šviesias kelnes. Jo galvą dengia šviesūs plaukai, o veidas atrodo susikaupęs – akys užmerktos, antakiai suraukti, lūpos kiek pravertos. Už vyrų tęsiasi medinė tvora, už vienaaukščio pastato žaliuoja medžiai, dangumi slenka keli debesėliai.