Turbūt ruduo būtų ne ruduo, jei jame neliktų uostamiesčio teatro dovanojamos vertingos galimybės už labai humanišką kainą kasmet patirti vis kitą scenos meno kūrinį, pritaikytą išvysti jo nematantiems. Jau spalio 12 dieną teatro mylėtojai iš mūsų bendruomenės Klaipėdos dramos teatre galės mėgautis spektakliu Vakarų krantinė su garsiniu vaizdavimu. Metus rodomo spektaklio režisierius Adomas Juška, o scenoje vaidina aktoriai Darius Meškauskas, Renata Idzelytė, Eglė Barauskaitė, Digna Kulionytė, Donatas Želvys, Laurynas Luotė ir kiti.
Spektaklio paslapčių iš anksto neatskleisime, bet prieš įžengiant į žiūrovų salę, siūlome keletą minčių apie to paties pavadinimo Bernardo Marie Kolteso pjesę (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė), kuria režisierius nuosekliai seka.
Mirties pavogta literatūrinė ateitis
Prancūzų spaudos archyvuose nesunkiai galima aptikti interviu, kuriuose bičiuliai prisimena keletą paskutinių vos 41-erių dramaturgo B. M. Kolteso (19481989) gyvenimo mėnesių. Tai buvo baimės, chaoso ir slaptumo mėnesiai, kai dramaturgas kovojo ir vienoje Paryžiaus ligoninių pralaimėjo kovą su nematomu ir tuo metu neįveikiamu fiziniu priešu AIDS. Daug žadanti dramaturginė Kolteso karjera, kurią nutraukė šis naujas XX amžiaus maras, dviejų scenų juodraštis iš nebaigtos pjesės apie Coco Chanel ir jos tarnaitę liudija apie neišnaudotą literatūrinį potencialą.
1989 m. balandžio 15 d. paskelbus apie Kolteso mirtį, Prancūzijos dienraščio Le Monde žurnalistė ir teatro kritikė Koletė Godard skaitytojams priminė paradoksalų dramaturgo karjeros aspektą: B. M. Koltesas rašė retai, tačiau jis išlieka vienu iš šiuolaikinio teatro švyturių. Iš tiesų, dramaturgas iki šiol yra ikoniška ne tik prancūzų, bet ir Europos teatro figūra, kurios kūrybos branduolį, neskaitant kelių ankstyvųjų darbų, nevertintų paties Kolteso, sudaro viso labo tik šešios pjesės: Naktis prieš pat miškus (1977), Negro ir šunų kova (1979), Vakarų krantinė (1985), Medvilnės laukų vienatvėje (1987), Sugrįžimas į dykumą (1988) ir neabejotinai pasaulyje labiausiai statomas jo dramos kūrinys Roberto Zucco (1989). Dabar skaičiuojama, kad B. M. Kolteso tekstai išversti į maždaug trisdešimt kalbų, o tai ir šiandien jį paverčia vienu daugiausiai vaidinamų dramaturgų pasaulyje.
Kuo taip įtraukia dramaturgo kuriamas pasaulis? B. M. Koltesas nagrinėja temas, kurios yra visiškai šiuolaikiškos, pavyzdžiui, žmonių bendravimo sunkumai, vienatvės ir mirties tragedija, kova dėl galios bei išgyvenimo, atskirties ir iš visuomenės išstumtų personažų klausimai. Nepaisant to, kad vaizduojamas modernus pasaulis, dramaturgas gręžiasi į klasikinius literatūros ir poetinės kalbos pagrindus, sukurdamas unikalų stilistinį audinį. Pagrindiniai jo įkvėpėjai Šekspyras (Shakespeare), Marivo (Marivaux), Rembo (Rimbaud) ir Claudelis neabejotinai daug prisidėjo prie savitos Kolteso metaforos ištobulinimo, tarptekstinio gylio. Be to, šis prancūzų dramaturgas galbūt yra vienas iš paskutiniųjų postmodernistų, kurio pjesėse galioja teksto viršenybė ir kalba vyrauja prieš veiksmą.
Siedami su paties Kolteso gana anksti sužinotos neišvengiamos mirties faktu, tyrinėtojai jo kūryboje pabrėžia tam tikrą išgyvenimo grynumą, iš akistatos su mirtimi gimstantį nusivylimą ir kartu gyvenimo troškimą. Aistringo Šekspyro kūrybos gerbėjo, mokėjusio ištisus jo kūrinius atmintinai, Kolteso pjesės iš esmės yra šekspyriškos, klasikinės tragedijos besibaigiančios mirtimi, tai kūriniai, kuriuose veikėjai kalba atvira širdimi ir protu, o tragiška ir nepatogi tiesa kartkartėm pasakoma su humoru. Visgi šiuolaikinio žmogaus tragedija nebėra išskirtinių likimų padarinys, tai tiesiog gyvenimas, kaip taikliai apibūdina pats B. M. Koltesas: Visada šiek tiek nekenčiau teatro, nes teatras yra gyvenimo priešingybė, bet visada prie jo grįžtu, nes tai vienintelė vieta, kur žmonės sako, kad tai ne gyvenimas. Ir priduria: Aš nemanau, kad mano herojai nesėkmingi. Net jei jie sukaupė daug nesėkmių, ir net jei miršta, bet miršta patenkinti, įgyvendinę savo troškimą, kiek tai įmanoma.
Mums belieka bandyti atskleisti B. M. Kolteso literatūrinę ir teatro sukurtą paslaptį.
Būtis Vakarų krantinėje
Veiksmas Vakarų krantinėje prasideda temstant ir baigiasi kitą dieną sutemus tai būdingas laikas B. M. Kolteso dramaturgijai būtent naktį pabėgama nuo visuomenės. Bet per šias valandas susikerta visų pjesės veikėjų, kurie galbūt niekada gyvenime neturėjo susitikti, keliai. Atrodo, kad kiekvienas iš jų išgyvena savo likimą.
Žlugęs turtingas šešiasdešimtmetis verslininkas Morisas Kochas, atsakingas už labdaros fondų finansus ir juos pasisavinęs, atvyksta į apleistą uosto rajoną su vieninteliu troškimu baigti savo gyvenimą: Į švarko kišenes įsidėsiu du sunkius akmenis. Taigi mano kūnas prilips prie dugno kaip nuleista sunkvežimio padanga, niekas nieko nepamatys. Tamsaus angaro šešėlyje jis mano, kad yra nuo visų pasislėpęs. Bet taip nėra. Vakarinėje krantinėje gyvena, jei taip galima pavadinti, žmonės. Jie tarsi šios vietos kaliniai. Jie žiūri. Jie šnipinėja. Jie turi savo taisykles. Krantinėje viskas keičiasi mirti nėra lengva, kaip ir apginti teisę gyventi. Morisą iš vandens išgelbėja Šarlis, vienas iš šešėliuose gyvenančių nepažįstamųjų, priversdamas iš tų pačių nelaimėlių vogusį Kochą praeiti pragarą čia, neįvardintoje, bet kur galinčioje egzistuoti krantinėje, vietoje su gražiu vaizdu į vandenį.
Viename interviu, kalbėdamas apie uosto angarą, pjesės Vakarų krantinė veiksmo vietą, Koltesas sakė: [...] tai ypač keista vieta valkatų, homoseksualų, kvailių, sukčių prieglauda; čia vykdomi slapti sandoriai ir suvedamos sąskaitos; bet, kad ir kaip būtų keista ir nesuvokiama, čia niekada neužsuka policija. Čia patekęs supranti, kad tai ypatingas šio pasaulio kampelis lyg mažytis likimo valiai paliktas plotelis gerai sutvarkytame sode, augalai čia auga kažkaip kitaip; čia negalioja įprastos taisyklės ir viskas paklūsta kitai labai keistai tvarkai.
Pjesėje susipina labai daug, pirmiausia, socialinės tragedijos temų. Pusiau gyvi, atitrūkę nuo visuomenės ar į ją nepatekę krantinės gyventojai (skirtingų kartų žmonės, imigrantai, turintys pusiau galiojančias vizas arba jų neturintys, marginalai, autsaideriai) puoselėja daug materialių svajonių, jie savanaudiškai manipuliuoja, stengdamiesi gauti kuo daugiau naudos. Paradoksalu, kad visi Moriso prabangos ženklai Rolex laikrodis, auksinės sąsagos, žiedas, Jaguar automobilis, kredito kortelės šioje erdvėje nieko nereiškia jie turi prasmę tik turtingo pasaulio kontekste. Kitaip tariant, sterilaus ir tvarkingo centro dėsniai negalioja atstumtųjų ir niekada nepažinusių vakarietiškosios civilizacijos užribyje. Daug sudėtingiau, kai imami prekiauti ir gvieštis ne daiktai, o žmonių gyvenimai. Bet jei žmogaus užgyventas statusas, prabanga nieko nereiškia, tai kas tada lieka? Kiekvienas iš personažų (sekretorė Monika Pons, keturiolikmetė Klėrė ir jos motina Sesilė, vyras Rodolfas, Šarlis, vaikinas, pravardžiuojamas Faku, ir kokių trisdešimties metų vyras be vardo) turi savęs paklausti kam gyvenu, kas aš esu? Atsiveria daug gilesnis matmuo suprasti save, vienatvėje glaustis prie žmogaus, ieškoti pagalbos, prašyti padėti... numirti kaip dovanos, kaip atpirkimo, kaip išvadavimo.
Vienas įdomių personažų pjesėje yra Abadas (bevardis vyras). Tai bevizis juodaodis imigrantas žmogus be teisių, be žodžio. Dramaturgas sąmoningai nesuteikė jam daug žodžių, tarsi Abadas būtų nebylys. Bet jie šiam personažui nereikalingi, tyla tarsi leidžia būti arčiau tiesos. Morisas Kochas prašo, kad Abadas jį nužudytų. Šis, pagaliau susitikęs su Morisu, gali kalbėti be pagražinimų. Abadas sutinka padėti ne už atlygį, siūlomus daiktus, bet atsiliepdamas į Moriso neviltį: Padėk man. Taigi Abadas tampa tuo, kuo jis yra giliai viduje: sielų keltininku.
Būti Vakarų krantinėje, kuri yra ir laisvės, ir įkalinimo vietos metafora, tai reiškia veržtis iš normų, stereotipų, kurie naikina laisvę ir patį troškimą gyventi, suvokti bei pažinti pasaulį ir save patį. Išsilaisvinimas visuomenės atstumtajam dažniausiai įmanomas tik įvykdant nusikaltimą, todėl net nusikalstami veiksmai pjesėse įgyja metaforišką atspalvį (žudomi ne individai, o normos ir suvaržymai, kuriuos simbolizuoja nužudytieji).
Geros patirties teatre!
Nuotrauka: Scena iš spektaklio Vakarų krantinė / Klaipėdos dramos teatro nuotr.
Akimirka iš spektaklio Vakarų krantinė. Tamsioje vandeniu užlietoje scenoje iš dešinės pusės užfiksuoti trys veikėjai. Kairėje stovi mergina nuleistomis rankomis, žvelgianti į dešinėje nuo jos einančius vyrą ir moterį. Mergina vilki tamsų bliuzoną su kapišonu, sukištą į trumpą šviesų džinsinį sijoną su raukiniais, mūvi dryžuotas kojines virš kelių ir avi tamsų botą ant kairės kojos. Dešinysis guli jai iš dešinės po prekių vežimėliu. Jos tamsūs garbanoti plaukai siekia iki smakro ir dengia veidą, matyti tik kiek praviros lūpos. Dešinėje geometrinėmis figūromis raštuotą motociklininko aprangą ir tamsią kepurę atgal atsuktu snapeliu dėvintis vyras už rankos tempia kostiumuotą moterį. Jo dešiniuoju profiliu pasuktą veidą dengia šešėliai. Vyro dešinioji ranka pakelta prie peties ir laiko moters kairiąją. Ji eina iš paskos atsigręžusi į merginą, nepatogiai pakėlusi kairę ranką iki vyro peties, dešine spausdama prie krūtinės tamsų rankinuką. Moteris dėvi šviesią palaidinę, tamsų kostiumą ir stambius akinius tamsiais rėmeliais. Jos plaukai sušukuoti atgal ir surišti pakaušyje, veidas atrodo sutrikęs, sunerimęs, gal išsigandęs antakiai kiek pakelti, lūpos praviros, lyg ji skubėtų kažką pasakyti. Po jos ir vyro kojomis tykšta vanduo, dešinėje nuotraukos pusėje stūkso tamsi siena. Akimirka atrodo intensyvi ir intriguojanti.