Metų slenkstį jau peršoko rugsėjis mokslo ir žinių starto mėnuo, be to, praūžė olimpinės ir paralimpinės žaidynės, tad šį kartą pabandykite atsakyti net į 3 klausimus, susijusius su sportu: 1. Vienas vokietis oficialiose varžybose yra nusviedęs ietį net 104 metrus ir jo rekordo niekas jau nebepagerins. Kodėl? 2. Šuniui prie uodegos pririšta garsiai barškanti keptuvė. Kokiu greičiu turėtų bėgti šuo, kad nebegirdėtų už savęs barškančios keptuvės? 3. Kodėl vienoje olimpiadoje sportininkas buvo pašalintas iš varžybų dėl dopingo skandalo, nors nei jo organizme, nei tarp jo daiktų nebuvo rasta jokių draudžiamo preparato pėdsakų? Atsakymus rasite straipsnio pabaigoje.
Kas yra sportas? Stebintiems varžybas televizorių ekranuose, stadionuose, hipodromuose, baseinuose, teniso kortuose, salėse, tai siejasi su malonumu, azartu, adrenalinu, prasiveržiančiomis kartais net sunkiai valdomomis emocijomis. Patys sportininkai pateiktų dar daugiau variantų: valios ugdymas, atkaklus tikslo siekimas, išmokstama laikytis tinkamo dienos ir maitinimosi režimo. Sportuojantieji iškrauna savo neigiamą energiją, išlieja pyktį ir panašiai. Tik vienas kitas iš mūsų galime tapti olimpiniu ieties metiku, tačiau nuolat praktikuodamiesi visi galime numesti ietį toliau, rašoma Jo Šventenybės Dalai Lamos ir Paulio Ekmano knygoje Rytų ir Vakarų išmintis.
O kaip sportas siejasi su negalia? Atsakymas visai paprastas visas potyrių ir emocijų spektras, kuris tinka sveikiesiems sportininkams, tinka ir turintiems vienokią ar kitokią negalią. Beveik visiškas lygybės ženklas, tik dėl vienokios ar kitokios fizinės negalios pobūdžio yra mažesnis sporto šakų ir rungčių diapazonas, bet ir čia pastaruoju metu sunku nubrėžti griežtas ribas. Žmonėms su negalia tai vienas geriausių būdų įgyti ar atgauti pasitikėjimą savo jėgomis. Palyginti su profesionaliuoju sportu, akivaizdžiai skiriasi tik finansavimas, televizijos transliuotojų ir žiūrovų dėmesys varžyboms. Vis tik ir šioje srityje žengiami siauras kelnes plėšantys žingsniai pirmyn. Per visuomeninę televiziją vis dažniau stebime žmonių su negalia varžybas. Smagu, kad rugpjūčio pabaigojerugsėjo pradžioje galėjome stebėti ir klausyti paralimpinių žaidynių transliacijų iš Paryžiaus per LRT PLIUS televizijos kanalą. Manau, kad šios transliacijos žymiai padidino žmonių, besidominčių žmonių su negalia sporto varžybomis, skaičių, o ir apskritai praplėtė suvokimo akiratį apie žmonių su negalia veiklas bei galimybes. Tarp jų, tikiuosi, pasitaikė tokių, kurie turės galimybių ir norės finansiškai paremti tokias sportines veiklas. Turiu viltį, kad paralimpiečių populiarinimo ratas įsisuks ir ateityje į jį įsijungs komerciniai televizijos ir radijo kanalai.
Varžybose ir treniruotėse įvyksta nemažai nuotykių, sukeliančių šypseną. Kai kurie atsitikimai specialiai hiperbolizuojami, kad pasakotojui būtų smagiau pasakoti, o klausantiems linksmiau klausytis. Štai dėl judėjimo nealios vežimėlyje sėdintis Andrius Monciškėse prie laužo susirinkusiems likimo broliams ir seserims pasakoja tikrus ar tariamus prisiminimus iš jaunystės laikų apie savo, kaip boksininko, karjerą: Jau pirmame raunde aš jam kaip žiebiau iš kairės rankos. Atsikėliau, žiūriu jis dar stovi, tai kaip skėliau iš dešinės. Daugiau nieko neatsimenu. Kitoje laužo pusėje sėdintis Vytautas iš Dzūkijos teškia dar labiau neįtikimą istoriją: Mano vyresnysis brolis buvo labai geras sportininkas, ilgų nuotolių bėgikas. Aš juo labai didžiavausi ir stengdavausi jam padėti, kai tik galėdavau. Svajojau kartu su juo treniruotis, bet sporto mokyklos treneris manęs nepriėmė, nes mano kairė koja trumpesnė už dešinę, o pastaroji dar ilgesnė už kairę. Pamenu vienerias rajono bėgimo pirmenybes. Prieš varžybas išmasažavau broliui kojas, rankas, kitas kūno vietas, kurios galbūt judės bėgant ar atliks kokį naudingą darbą, turėsiantį įtaką rezultatui. Po starto stengiausi bėgti šalia ir morališkai palaikyti savo dičkį brolį. Įveikus vos pusę kilometro, suplyšo brolio sportbatis. Man teko grįžti į starto vietą ir ištraukus iš krepšio atsarginę porą startukų kiek kojos neša skuosti iki tolstančio brolio bei pavijus jį padėti jam persiauti sportinius batelius. Po tokio žygio ruošiausi kiek pailsėti, bet brolis pasijuto ištroškęs, tad teko greičiau už vėją dumti į artimiausią parduotuvę ir nupirkus mineralinio vandens vėl grįžti į trasą. Mačiau, kad brolio jėgos vis senka, tad bėgdamas šalia vis raginau dar pakentėti, galvoti apie būsimą džiaugsmą lipant ant nugalėtojų pakylos ir kabinamą aukso medalį. Kai priartėjome prie finišo, paspartinau žingsnius ir nubėgau į finišo vietą, kad spėčiau išsitraukti iš kuprinės fotoaparatą ir įamžinčiau savo brolio triumfą rajono pirmenybėse.
Bušido ir kitų kovos menų sportininkai juokauja, kad jie niekaip negali suprasti, kaip galima biatlono varžybose užimti antrą ar ketvirtą vietą, jei tavo rankose yra šautuvas... Brazilijoje vyko pasaulio lengvosios atletikos čempionatas. Europietis sprinteris susitiko savo varžovą, taip pat atvykusį iš Europos, tik iš kitos šalies. Pirmasis bėgikas paklausė kito: Per kiek planuoji nubėgti 100 metrų? Tas atsakė, kad tikisi nuotolį įveikti per devynias ir aštuoniasdešimt penkias šimtąsias sekundės. Pirmasis replikuoja: Nesąmonė trenktis tokį kelią per vandenyną iki Brazilijos ir taip trumpai bėgti tokiame įžymiame stadione, taip trumpai mėgautis žiūrovų, televizijos operatorių bei žurnalistų dėmesiu. Antrasis sprinteris suglumęs paklausė: O tai per kiek pats planuoji nubėgti? Pirmojo atsakymas: Aš tai planuoju bėgti bent jau 10 sekundžių.
O dabar pateiksiu tikrus įspūdžius iš pirmų lupų. Savo prisiminimais pasidalijo daugkartinių tarptautinių varžybų nugalėtoja ir prizininkė Sigita iš Panevėžio: Pirmą kartą Maskvoje dalyvauju Sovietų Sąjungos čempionate. Išsipakavusi daiktus supratau, kad neturiu trumpos sportinės aprangos ir apie tai pranešu nenorinčiai tuo patikėti trenerei Virginijai. Pasirodo, dedant daug daiktų, ta nelemta apranga iškrito iš krepšio, o aš prieš užsegdama šalia neapčiupinėjau. Bėgom su trenere pirkti. Tada buvo deficitų laikai ir taip paprastai gauti ko nori, negalėjai. Teko rinktis iš to, kas buvo artimiausioje sporto prekių parduotuvėje. Gavome nusipirkti kiek tinkamesnes, nors šiek tiek per dideles vyriškas sportines kelnaites, bet, laimei, bėgdama nepamečiau. Nežinau, ar ta vyriška apranga pridavė kiek papildomos jėgos, ar užteko pasiruošimo treniruotėse, nes tą kartą tapau čempione. O kartą vykdama į Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą jau visą krepšį palikau namie... Dalyvaujant varžybose užsienyje teko patirti daug nuotykių su tualetais. Neretai supainiodavome ir vietoje moterų, patekdavome į vyrų rezervatą. Tais laikais dar nebuvome pripratę prie mokamų tualetų, tad taupydami pinigus ten eidavome grupėmis. Vienas išeidamas prilaiko duris, kol kitas prasmunka į vidų. Prancūzijoje vieną sportininką gerokai aptaškė, nes vanduo ten nuleidžiamas, kai uždarai duris.
Vilties bėgime Klaipėdoje pasvalietis Zigmantas bėgo su vedliu. Vaikai, stebėję varžybas, paklausė mokytojos, kodėl jie bėga susirišę virvute. Mokytoja atsakė, kad taip daro, jog vienas kito neaplenktų. Vienose varžybose tą patį Zigmantą vienas vedlių trumpam buvo pamiršęs ir palikęs jį trasoje prie maitinimo punkto. Atsitokėjo tik nubėgęs keletą žingsnių.
Aklųjų sporto federacijos lengvosios atletikos čempionate vienas vaikinas po pirmos bėgimo rungties nusirengė marškinėlius, nes per lietų jie sušlapo. Prieš kitą rungtį pasiskundė savo komandos draugui dėl sušlapusios aprangos ir tas paskolino savo marškinėlius. Sportininkas, dėvintis skolintus marškinėlius, atbėgo pirmas. Vis tik per apdovanojimus ant prizininkų pakylos rungties nugalėtojas taip ir nebuvo pakviestas, nes ant marškinėlių buvo ne jo numeris, o tokiu numeriu, kuriuo bėgimo metu buvo pažymėti jo marškinėliai, joks atletas nebuvo registruotas šioje rungtyje, todėl rezultatas neįskaitytas. Teisėjai kvietė į startą pavardėmis, o į numerius neatkreipė dėmesio. Įdomu, kad tai nebuvo vienintelis to bėgimo nesusipratimas. Kito sportininko rezultatas taip pat buvo neįskaitytas, nes finišavo ant marškinėlių apsirengęs treningą, tad finišo metu nesimatė numerio.
Sportininkų žodynas prašalaičiams gali būti nesuprantamas. Štai treneris, lydėdamas į starto vietą, klausia manęs: O pavadėlį pasiėmei? Tas pavadėlis tai virvutė, kuria lydintis asmuo susisieja su sportininku. Prieš varžybas į lengvosios atletikos maniežą atėjo ir prisistatė du vaikinai, kurie bus vedliais mums, dėl prasto regėjimo negalintiems savarankiškai bėgti. Sportininkė klausia vieno iš vaikinų: Tu mane vesi? Tas suglumęs nieko nesako. Sportininkė, negavusi atsakymo, kreipiasi į trenerį: Treneri, tai kas mane ves? Tik kai ant gretimo suolelio sėdėjusios kitos komandos treneris juokdamasis replikavo Jis tau į sūnus tinka, o tu nori, kad tave vestų, sportininkė suvokė situacijos kurioziškumą. Vaikinas žodį vesti suprato tiesiogiai, o sportininkė tik teiravosi, kas lydės ją bėgimo takelyje.
Mes, varžybų senbuviai, sporto veteranai, pradedančiuosius drąsiname būtinai dalyvauti, sakydami, kad net užėmę paskutines vietas jie laimi prieš tuos, kurie neišdrįso startuoti. Sportuoti visokeriopai naudinga, tad jei yra bent lašas noro, nugalėkite tą dažnoje galvoje tūnančią mintį, esą mes tokie dideli tinginiai, kad jei vyktų pasaulio tinginių čempionatas, tai užimtume ketvirtą vietą. Kodėl ketvirtą, o ne pirmą? Ogi todėl, kad tingėtume lipti ant nugalėtojų pakylos medalio atsiimti. Supykę sportininkai sako juos išvedusiems iš kantrybės: Kad tu nesulauktum artimiausių olimpinių žaidynių! Sporte, kaip ir kitose veiklose, kuriose atkakliai ir kryptingai siekiama tikslo, svarbu optimizmas ir patriotiškumas, todėl jei manęs kas paklaustų, kiek medalių žiemos olimpiadoje iškovojo Baltijos šalys, atsakyčiau, kad Estija laimėjo vieną bronzos, Latvija taip pat vieną bronzos, o Lietuva nulį, bet aukso.
Ir pagaliau atsakymai į straipsnio pradžioje pateiktus klausimus: 1. Metant įrankį tokius didelius atstumus tapo sudėtinga užtikrinti varžybų žiūrovų ir kitų tuo metu vykstančių lengvosios atletikos rungčių sportininkų saugumą, tad buvo nutarta pakeisti ieties konstrukciją ir taip gerokai sumažinti ieties skriejimo nuotolius. 2. Šuo turėtų stovėti vietoje ir nejudėti, tai yra jo greitis turi būti lygus nuliui. Galimas ir kitas tinkamas atsakymo variantas. Jei šuo kurčias, tai jam visai nesvarbu, kokiu greičiu bėgti. 3. Tas sportininkas buvo raitelis ir dopingo buvo rasta jo žirgo organizme.
Nuotrauka: Net sportuodami rimtai, sportininkai moka smagiai papokštauti / asociatyvi LASF nuotr.
Nuotraukoje užfiksuoti sportininkai lauko aikštelėje. Viduryje moteris, vilkinti šviesius marškinėlius, ant kurių krūtinės yra lapas su numeriu 50, tamsius šortus ir margą akių raištį, ruošiasi mesti ietį. Ji stovi pasukusi tiesų, įsitempusį kūną į objektyvą, nukreipusi galvą sau į kairę, dešinę pėdą pastačiusi atgal ir į šoną, kairę į priekį, dešine ranka užsimojusi ietimi ir kairę ištiesusi priešais save. Metikės ilgi tamsūs plaukai surišti už nugaros, lūpos praviros. Link jos iš kairės nuotraukos pusės žengia iš nugaros užfiksuota moteris, vilkinti šviesų sportinį bliuzoną ir tamsias kelnes. Ji tiesia kairiąją ranką link metikės liemens, lyg norėtų pataisyti pozą. Moters šviesius trumpus plaukus taršo vėjas, o veidas nusuktas link sportininkės. Tolėliau aikštelėje vaikštinėja ir sėdi keli vyrai. Fone priešais tamsų vienaaukštį stačiakampį pastatą iškeltos trys vėliavos. Virš tolumoje žaliuojančių medžių dangumi plaukia lengvi debesys. Ieties metikė atrodo susikaupusi ir pasiryžusi siekti gero rezultato.