Lietuvos trispalvės spalvomis ir savo didžiadvasiškumu 2024 m. Paryžiaus vasaros paralimpinėse žaidynėse mus džiugino keturi bendruomenės nariai maratonininkė Aušra Garunkšnytė, plaukikas Edgaras Matakas, disko metikė Oksana Dobrovolskaja ir dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis.
Pastarieji prisipažino, kad bene stipriausias įspūdis iš paralimpinių žaidynių tarp tūkstantinės žiūrovų minios girdėti skanduojamą savo vardą. Osvaldui šis sirgalių palaikymas tapo ir stiprybės lašais, atvedusiais į bronzinę pergalę.
Nepalankios aplinkybės sukėlė pyktį ir ryžtą laimėti
Žaidynėse jautėsi milžiniškas prancūzų ir kitų žiūrovų susidomėjimas ir palaikymas. Ne tik dziudo, visų sporto šakų varžybose tvyrojo ta atmosfera tūkstančiai palaikančių ir rėkiančių žmonių. Vien nuo to pakiliai jautiesi, iš tribūnų sklindanti energija nepakartojamas jausmas! pasibaigus žaidynėms kalbėjo O. Bareikis.
Po sunkiausios savo kovos mažajame finale prieš prancūzą Osvaldas iškovojo bronzos medalį ir pakartojo savo Tokijo paralimpinių žaidynių pasiekimą. Pasak trenerio Algio Mečkovskio, daug nepalankių aplinkybių aukštas Osvaldo priešininko ūgis, jo vardą skandavusi prancūzų minia ir ankstesnė jų kovų istorija (Osvaldas dar nė karto nebuvo įveikęs prancūzo) šįkart La Defense arenoje sukėlė lietuviui tokį konstruktyvų sportinį pyktį ir užsibrėžimą laimėti, kad po Waza-Ari veiksmo jis ir išplėšė pergalę.
Kovos buvo tikrai intensyvios, sunkios ir apylygės. Gaila, kad šįkart japonas pusfinalyje tapo čempionu ir man nepavyko patekti į finalą, bet dėl trečios vietos teko pasistengti daugiau nei pačiam prancūzui, nes jis turėjo auditorijos palaikymą. Vis tik man pavyko jį sustabdyti ir daugiausia kontroliuoti kovą pagal trenerio planą, kalbėjo J2 klasės dziudo atstovas Osvaldas.
Dziudo imtynėse, kurios reikalauja ir akrobatikos, ir gimnastikos, ir judrumo, ir ištvermės, neregiai (J1) ir silpnaregiai (J2) sportininkai varžosi atskirai nustatytose svorio kategorijose. Apie 3 metrus į priekį matantis O. Bareikis dalyvauja J2 svorio kategorijos iki 73 kg varžybose.
Džiaugiuosi, kad atskyrė J2 ir J1, nes atsirado didesnis šansas pasireikšti visiškai nematantiems. Vis dėlto regėjimas, nors ir nedidelis, svarbus koordinacijai ir sporte padeda pasiekti aukštesnių rezultatų, sako J2 klasėje puikiai besijaučiantis O. Bareikis.
Vienintelė taisyklė, kuo paralimpinė dziudo rungtis skiriasi nuo olimpinės: Mes privalome pradėti kovą turėdami kontaktą su priešininku dviem rankomis ir išlaikyti jį bent 3 sekundes, o olimpiniame sporte pradedama kovoti dėl paėmimo.
Kas svarbiau už medalius
Disko metikė O. Dobrovolskaja Paryžiaus vasaros paralimpinėse žaidynėse iškovojo penktą vietą. Teresės Nekrošaitės treniruojama lengvaatletė Stade de France stadione F11 klasės (neregių arba matančių 12 proc.) varžybose nusviedė diską 34 metrus 49 centimetrus.
Nors, įvertinus mano rezultatus treniruočių metu, Paryžiuje man buvo pasiekiamas bet kurios prabos medalis, bet reiškia, dabar aš dar buvau nepasiruošusi. Ir jau tikrai būsiu pasiruošusi Los Andželo paralimpinėse žaidynėse! Išeidamos iš stadiono su trenere visiems nusilenkėme, padėkojome ir sau pažadėjome, kad iš Los Andželo stadiono mes išeisime pasidabinusios medaliu, užsidegusi kalba O. Dobrovolskaja.
Dalyvavimą paralimpinėse žaidynėse ji priima kaip neįkainojamą patirtį, kuri pasiekiama tik mažam sportininkų ratui. Todėl aš mėgavausi. Esu labai laiminga, kad čia galėjau varžytis su geriausiomis pasaulyje. Tai yra neapsakomas jausmas. Jaučiuosi fiziškai stipri, psichologiškai gerai nusiteikusi. Buvau ryžtinga, užtikrinta, nieko neskaudėjo. Planas pasirodyti geriau nei Tokijuje įvykdytas. Viskas priešakyje, medalis dar laukia, po pasirodymo sakė Oksana.
Ne tik iškart po varžybų, bet ir nuslūgus emocijoms Oksana su trenere visą savo patirtį Paryžiuje ir pasirodymą disko metimo sektoriuje įvertino tik teigiamai.
Kadangi dalyvavau jau antrą kartą, galiu palyginti savo vidinę būseną, kas, manau, yra svarbiausia sportininkui dalyvaujant tokio rango varžybose. Šį kartą, palyginti su Tokiju, aš buvau taip panėrusi į visą tą atmosferą, emociją, dalyvavimo akimirką, aš mėgavausi kiekviena buvimo sektoriuje sekunde. Ir nesvarbu, kad dar nėra to medalio, yra kiti dalykai, kurie šiuo laikotarpiu netgi svarbesni: tai ir po Tokijo net 5 metrais pagerintas rezultatas, ir užimta aukštesnė vieta, ir mano pačios pokyčiai išorine ir vidine prasme, gyvenimą vertina Oksana. Ji susijaudinusi kalba, kad stipriausias patyrimas Paryžiuje buvo tarp tūkstantinės minios girdėti savo vardą: Į Paryžiaus paralimpines žaidynes manęs palaikyti atvyko mano šeima ir mylimiausi draugai apie 10 žmonių, be to, dar mūsų delegacijos nariai eidama į sektorių aš tikrai girdėjau jų palaikymą. Tai yra daug svarbiau nei scenarijus, kad aš būčiau laimėjusi medalį ir būčiau viena, prioritetus aiškiai žino Oksana.
Ji pasakoja, kad viskas Paryžiuje apgyvendinimo, maitinimo sąlygos ir Lietuvos delegacijos mikroklimatas paralimpiniame kaimelyje buvo puiku. Oksana pasidalija padrąsinančiu savo draugų taip pat neregių sportininkų iš Kauno Žygimanto Matusevičiaus ir Povilo Krapiko nuotykingu pavyzdžiu: Povilas visai nemato, o Žygimantas mato vos 1 procentą ir jie, norėdami mane palaikyti, atskrido dviese, su baltosiomis lazdelėmis, patys susiorientavo Paryžiuje atvažiavo ir į paralimpinį kaimelį, ir į mano stadioną, ir pas Edgarą Mataką į baseiną, ir po to patys grįžo atgal. Aš buvau sujaudinta, kad, nebijodami pasiklysti svetimame mieste, jie atvažiavo manęs palaikyti, kad esu mylima ir palaikoma savo draugų ir artimųjų, tokius momentus labiau už viską gyvenime vertina Oksana.
Beje, maratoną bėgantis Ž. Matusevičius nusiteikęs ambicingai šįkart paralimpinėse žaidynėse apsilankęs kaip svečias, 2028 metais Los Andželo žaidynėse jau tikisi pats atstovauti Lietuvai.
Pagerino asmeninį rekordą
Plaukikas E. Matakas iš Kauno Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse SB11 klasės 100 metrų krūtine rungtyje iškovojo 4 vietą. Paryžiaus La Defense baseine jis nuotolį įveikė per 1 min. 14.93 sek. ir pasiekė šios rungties asmeninį rekordą.
Turėjau tikslą pasigerinti asmeninį rekordą ir tai padariau. Žaidynės nenuėjo veltui. Tikėtis būti tarp prizininkų su šiuo laiku būtų sunku, bet net nežinau, neblogai sekasi plaukti krūtine, gal čia reikia daugiau koncentruotis. Bet dabar ne laikas apie tai galvoti. Dabar reikia atšvęsti, atšokti vestuves, o tada pagalvosiu, po finišo sakė E. Matakas.
Plaukdamas pagrindinėje savo rungtyje 50 metrų laisvuoju stiliumi Ramūno Leono treniruojamas Edgaras užėmė 6 vietą, šią distanciją nuplaukęs per 26, 68 sek.
Padariau viską, ką galėjau. Kalbu ir apie pasirengimą, ir apie psichologinį nusiteikimą. Net nežinau, ką galėčiau pakeisti, jeigu reikėtų finalą pakartoti, po šio plaukimo sakė E. Matakas, nebelaukęs paralimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos ir netrukus po varžybų išskubėjęs į Lietuvą.
Paralimpiniame maratone finišavo su euforija
Maratono bėgikė Aušra Garunkšnytė Paryžiuje T12 klasės (silpnaregių) moterų rungtyje užėmė 6 vietą. Su vedliu Linu Mikalainiu bėgusi Aušra 42 kilometrų 125 metrų atstumą įveikė per 3 val. 18 min. 41 sek. ir finišo tiesiąją kirto aštunti, tačiau diskvalifikavus dvi varžoves, lietuviai pakilo į 6 vietą.
Nuo olimpiečių maratono mus skiria tai, kad mes su vedliu bėgame susijungę rankas maždaug 30 cm ilgio juostele ir negalime jos paleisti. Bėgant su vedliu, mums neprivaloma dėvėti akinukų, čia jau mūsų pasirinkimo teisė, kaip ir turėti vedlį ar neturėti, savo rungties niuansus apibūdina A. Garunkšnytė, tapusi pirmąja moterimi Lietuvos istorijoje, atstovavusia mūsų šaliai paralimpinėje maratono rungtyje.
6 proc. dešine akimi matanti Aušra bėgti su vedliu pirmą kartą pabandė praėjus metams po prieš Tokijo paralimpines žaidynes (į kurias taip pat buvo patekusi, tačiau dėl dubens kaulų lūžio nebegalėjo dalyvauti) patirtos traumos galvojo, kad taip bus saugiau, o eigoje įsitikino, kad taip yra visokeriopai geriau ir nuo tada varžybose bei Jono Žakaičio treniruotėse dalyvauja kartu su vedliu.
Per treniruotes su Aušra daug kalbamės ir juokiamės, o varžybų metu mano vaidmuo labai aiškus naviguoti Aušrą, įspėti apie dangos pasikeitimus ir kiti techniniai dalykai, dvasios palaikymas, bandymai pakreipti Aušros energiją teigiama linkme, palengvinti kančią. Nes maždaug nuo 30 km prasideda kančios momentai ir po truputį vis didėja, kyla fizinis skausmas kai jau nebegali, o dar reikia bėgti. Kenti, kenti, po truputį neši kūną ir jis atsiduria finiše, pergalės kainą apibūdina A. Garunkšnytės vedlys, kuris sunkiausiais momentais vis randa ką pozityvaus ir palaikančio pasakyti bėgikei.
Paryžiaus finišo tiesiojoje ties Versalio rūmais jie atrodė vieningi ir darnūs kaip kumštis, puikiausiai susidirbusi komanda, kvėpuojantys ir bėgantys vienu ritmu, iš laimės švytinčiais veidais. Tikrai pavyko pasimėgauti. Kai bėgome, nuolat girdėjau žmonių, taip pat ir lietuvių, palaikymą. Dėl to Linas turėdavo arčiau pasukti galvą, kad galėčiau jį išgirsti. Nerealus triukšmas. Labai džiaugiuosi savimi, nes aš į Paryžiaus maratoną važiavau autsaiderė, neturėdama jokio rezultato. Tai, ką mes padarėme Paryžiuje, yra nuostabu. Apie jokį laiką mes nekalbėjome. Mūsų tikslas buvo finišuoti, po maratono sakė A. Garunkšnytė. Jos vedlys Paryžiaus žaidynių maratone tvyrojusią nuotaiką prilygino legendinių dviračių lenktynių Tour de France atmosferai.
Lietuvai žaidynėse atstovavo ir 5 sportininkai su judėjimo negalia: Andrius Skuja stūmė rutulį F46 klasėje ir užėmė 6 vietą, Eivydė Vainauskaitė tos pačios klasės rutulio stūmime tarp moterų liko 11-a, F37 klasėje Donatas Dundzys rutulio stūmime užėmė 7 vietą, disko metime 10 vietą, šaulė Raimeda Bučinskytė po varžybų buvo diskvalifikuota dėl ginklo neatitikties reikalavimams, plaukikė Gabrielė Čepavičiūtė S6 klasės varžybose plaukdama 100 metrų nugara užėmė 10 vietą, o 200 metrų plaukimo kompleksiniu būdu rungtyje 8 vietą.
Nuotrauka: Lietuvos paralimpinė rinktinė 2024 metais Paryžiuje / V. Dranginio, LPAK nuotr.
Ant plytelėmis grįsto tako priešais paralimpinių žaidynių ženklą pozuoja Lietuvos paralimpinė rinktinė. Priekyje neįgaliųjų vežimėliuose sėdintys vyras ir moteris plačiai šypsodamiesi laiko ištiesę Lietuvos vėliavą. Už jų eilute būriuojasi trylika linksmai besišypsančių rinktinės narių, už kurių ant pakylos stovi dar keturi. Beveik visi vilki šviesius polo stiliaus marškinėlius, vyrai mūvi tamsias kelnes arba šortus, o moterys šviesius klostuotus sijonus arba tamsius šortus. Daugeliui nuo kaklo ties pilvu kabo šviesios dalyvių kortelės. Žaidynių logotipą Agitos sudaro trys lenktos skirtingo tamsumo formos. Kairioji išlenkta į kairę, žemesnė vidurinė nukreipta į apačią, o žemiausia dešinioji į dešinę, taip sudarydamos judesio įspūdį. Tolumoje auga įvairūs medžiai, dešinėje į kadrą patenka daugiaaukščio pastato kampas. Nors dangus apniukęs, Lietuvos sportininkai atrodo ryžtingi, vieningi ir nusiteikę siekti gerų rezultatų.