Prieš gerą pusšimtį metų tarp neregių buvo paplitusi smagi dainelė: „Kombinatas – kits dalykas, čia ir pinigas, ir dykas!“ Tokių kombinatų seniai neliko, o su jais ir dainelės. Iš savo skaitytojų nuolat sulaukiame klausimų ir prašymų papasakoti, kaip dabar sekasi LASS įmonėms: ką jos gamina, kiek jose dirba neregių? Vykdydami šį prašymą nuotoliniam pokalbiui pakvietėme trijų LASS įmonių – UAB „Liregus“, UAB „Regseda“ ir VšĮ „Aksida“ – vadovus Leoną Kirkilovskį, Kristiną Zibalienę ir Evaldą Rimskį. Juo labiau kad yra ir šiokia tokia proga: rugsėjo 1 dieną UAB „Regseda“ paminėjo savo veiklos 65-metį. „Paprastai minime apvalias sukaktis, – sako K. Zibalienė. – 65-eri – tarsi ir ne visai sukaktis, bet proga pasidžiaugti rezultatais, dar kartą apie save priminti partneriams yra ir mes ją išnaudojome.“ 

Norėdami geriau suprasti dabartinę LASS įmonių situaciją, trumpam grįžkime į praeitį. Po 1990 m., Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dažnai sulaukdavome įvairių solidžių ir ne visai solidžių ekspertų, patarėjų, žinovų patarimų, kaip turėsime gyventi rinkos ekonomikos sąlygomis. Beveik vienu balsu jie teigė, kad tokios įmonės, kokias paveldėjome iš sovietinių laikų, negalės konkuruoti ir todėl yra pasmerktos išnykti. Iš dalies jie buvo teisūs: buvę aklųjų gamybiniai mokymo kombinatai su savo biurokratine organizacija, gamybos apimtimis tikrai visiems laikams pasitraukė į istoriją, tačiau iš penkių veikusių LASS įmonių trys tebeplaukioja permainingais rinkos ekonomikos vandenimis. UAB „Liregus“ skaičiuoja devintąjį dešimtmetį ir artėja prie šimtmečio, veiklos rezultatais džiugina UAB „Regseda“, prieš porą metų itin sunkioje padėtyje buvusi VšĮ „Aksida“ šiuo metu didina apsukas ir apie uždarymą jau negalvoja. 

„Liregus“ 

Veikia Vilniuje nuo 1940 metų. 2024 m. pradžioje įmonėje dirbo 148 darbuotojai, iš jų 65 su regėjimo negalia. Direktorius L. Kirkilovskis: „Lietuvai pereinant į nepriklausomybę, gaminome 4 rūšių kištukinius lizdus (paprastai kalbant – rozetes) ir du surenkamus kištukus. Gaminių buvo mažai, bet visko – po milijoną. Rinka – visa tuometė SSRS. Dabar turime apie 400 gaminių, bet juos gaminame mažomis partijomis. Nors likome ištikimi tradicijai gaminti elektros instaliacijos produktus, tai, ką turėjome tada ir ką turime dabar, labai skiriasi. Reikėjo pereiti prie kitos kokybės ir reikalavimų. Elektros instaliacijai tie reikalavimai labai griežti. Svarbu ne tik gaminio kokybė, medžiagos, iš kurių jis pagamintas, bet ir vartotojo saugumas. Norint pradėti gaminti naują jungiklį, pirmiausia reikia sukurti jo dokumentaciją – visur didelis tikslumas, rimtos patikros.“ 

Norėdama įeiti į Europos Sąjungos (ES) rinką, „Liregus“ sudarė sutartį su Vokietijos standartų organizacija. Nevarginsime skaitytojų vokiškais pavadinimais ir jų santrumpomis, geriau dar kartą pacituosime įmonės vadovą: „Vokiečiai tikrina ne tik gaminį, bet ir žaliavas, iš kurių jis gaminamas, ar turi reikalingus sertifikatus. Tada tikrina įrengimus. Kai viskas patikrinta, pasirinktinai paima gaminių iš gamybos, iš sandėlio, sukrauna į dėžę, užantspauduoja ir siunčia į Vokietiją. Ten tikrina dar kartą. Ir šitaip kiekvienais metais. Atsakomybė didelė, bet vokiški standartai mums atvėrė kelią į Europos rinką.“ 

L. Kirkilovskis neslepia: dar ir dabar tenka išgirsti balsų: „Jūs gi gaminate tik rozetes ir jungiklius, iš kur tie keli šimtai gaminių?“ Nors trumpai žvilgtelėjus į „Liregus“ produkcijos ekspoziciją, toks klausimas nekyla: jungikliai vieno, dviejų klavišų, vieno klavišo su apšvietimu, dviejų su apšvietimu, jungiklis su perjungikliu, sensorinis, valdomas radijo bangomis ir t. t. Kištukiniai lizdai (rozetės) be įžeminimo, su įžeminimu, kompiuteriniai, atsparūs drėgmei, komplektas nuo 1 iki 6 lizdų; įvairių spalvų ir dizaino, stiklo, medžio imitacijos rėmeliais. Asortimentas toks, kad pirkėjas galėtų rinktis tą variantą, kuris jį domina. Lietuvoje įmonė turi apie 150 partnerių, su kuriais nuolat dirba, produkciją eksportuoja į penkias šalis. „Turėdamas patirtį jau žinai, ko gali reikėti, ir tai gamini, – svarsto L. Kirkilovskis. – Šių metų pabaigoje išleidžiame naują seriją. Kad ir kokį gerą gaminį begamintum, atsiradęs naujas jį nukonkuruos. Panašiai kaip automobilis: gražus, gerai važiuoja, bet išleidžiamas naujas modelis ir senąjį visi pamiršta. Kiekviena nauja mūsų gaminių serija turi būti kuo nors geresnė, pranašesnė už buvusią.“ 

„Liregus“ vadovas irgi prisimena tuos užsienio ekspertus, „kranksėjusius“, kad tokių socialinių įmonių kaip „Liregus“ rinkos ekonomikos sąlygomis neliks. „Tokiais atvejais sakydavau: atvažiuokit po dešimt metų, pažiūrėsim. Atvažiuoja po 10 metų gal tie, gal kiti, ir jiems sakau: atvažiuokit po 10 metų, pažiūrėsim. Mes esame lygiai tokia pati įmonė kaip ir bet kuri kita. Taip, rinkos ekonomikos sąlygomis niekas jokių nuolaidų nedaro, tenka konkuruoti, nuolat ieškoti naujų sprendimų. Vienas svarbiausių mūsų atsinaujinimo šaltinių – kas dveji metai Frankfurte vykstanti elektros ir apšvietimo gaminių paroda. Joje dalyvaujame ir mes, parsivežame naujų dizaino idėjų, technologijų. Visada vadovaujuosi principu, kad kiekviena įmonė turi turėti viziją bent dvejiems metams į priekį. Yra strategija – ką veiksime, taktika – kaip tai darysime, ir kasdienis darbas. Visi komponentai tarp savęs susiję, visi vienodai svarbūs.“ 

Apie strategiją ir taktiką L. Kirkilovskis gali kalbėti ilgai ir įdomiai, bet mes ilgiau sustojame prie trečio jo paminėto komponento – kasdienio darbo. Vienas iš „Liregus“ išskirtinių bruožų – nestandartinių, žmonėms su regos negalia pritaikytų, įrengimų gausa. Įmonės vadovas jų priskaičiuoja 28. „Gamintojams pateikiame reikalavimus, kokio įrenginio norėtume. Kai kuriuos pertvarkome patys. Pats esu neregys, todėl pirmiausia orientuojamės į visiškai nematančius žmones. Jeigu bus pritaikyta neregiui, tai turintis regos likutį juo labiau galės dirbti. Kai atkeliauja naujas įrenginys, dažniausiai sėdu pats ir jį išbandau. Turime modernizuoti savo gamybą, nes elektros instaliacijos gaminiai reikalauja didelio tikslumo, ypač aukštos kokybės, bet kartu išsaugoti darbo vietas regėjimo negalią turintiems žmonėms. Į „Liregus“ dirbti važinėja žmonės iš Kauno, Varėnos, Švenčionių, Šalčininkų rajonų. Į Vilnių pastaraisiais metais gyventi persikėlė kelios neregių šeimos: pasiėmė kreditus, įsigijo būstą. Žmonės tiki, kad darbą turės ne tik šiandien, bet ir rytoj, todėl ir kuriasi.“ 

Atskiras klausimas – neįgaliųjų darbą reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai. Neliko socialinių įmonių, žmonės, kuriems nustatytas 30–40 proc. darbingumas / dalyvumas darbo rinkoje remiami tik trejus metus. Šių metų viduryje neaišku iš kur, neaišku kodėl, įsigaliojo naujos Užimtumo įstatymo pataisos. „Ne pavadinimuose esmė, – sako tiek L. Kirkilovskis, tiek kitų LASS įmonių vadovai. – Įmonė gali būti socialinė, gali ir nebūti, tačiau tai, kad vadinamoji buvusi II grupė remiama tik trejus metus, yra neteisinga. Rėmimas baigsis jau 2026 m. ir išsaugoti jiems darbo vietas gali tapti labai sunku. Tikiu, kad gyvename civilizuotoje visuomenėje. Pradėjus dirbti naujam Seimui prie šio klausimo būtina grįžti.“ 

„Regseda“ 

Veikia Klaipėdoje, įkurta 1959 metais. 2009–2010 m. buvo beveik prie bankroto ribos. 2024 m. pradžioje dirbo 191 žmogus, iš jų 76 su regėjimo negalia. Direktorė K. Zibalienė: „Kai 2011 metais pradėjau vadovauti įmonei, situacija buvo labai liūdna. Skolos, antstoliai, šilumos, vandens tiekėjų grasinimai nutraukti paslaugas. Šilumos sistema įmonėje sugriuvusi. Žmonės dirbo 4 dienas per savaitę ir tai ne visas. Teko ieškoti sprendimų, keisti komandą. Pati bendravau su antstoliais, paslaugų teikėjais, garantavau, kad skolas grąžinsime. Per metus susitvarkėme degančius reikalus ir pradėjome kopti aukštyn. Pagal tai, ką galime gaminti, kokią turėjome įrangą, rinkau užsakymus. Pati važinėjau po įmones, prašiau, įtikinėjau, kad galime. Kiekvieną dieną po kelis susitikimus. Vieni tikėjo, kiti netikėjo, bet po truputį užsakymų pradėjome gauti. Tuo pat metu reikėjo atkurti žmonių pasitikėjimą, daugelis jau buvo susitaikę su mintimi, kad įmonę teks uždaryti. Juo labiau kad jiems niekada nevadovavo moteris. Man pačiai tada buvo 33-eji. Kaip įmonės vadovei – nedaug. 

Nutraukėme dešimtmečius trukusią konservavimo dangtelių gamybą, nes nei buityje, nei pramonėje niekas tokių jau nenaudojo. Pradėjome dirbti su kartono pakuotėmis. Greitai supratau, kad į mūsų padarytą pakuotę galima ką nors įdėti. Prašiau, kad mums leistų pakuoti baldų furnitūrą. Po aštuonių mėnesių prašymų gavome pirmuosius užsakymus. Kreipėsi viena, antra įmonė – taip ir prasidėjo. Daug bendravome su žmonėmis, aiškinome, kaip svarbu pateisinti pasitikėjimą ir šį darbą atlikti kokybiškai. Jeigu suklysime, kažkas negalės susirinkti baldų, o partnerių akyse prarasime pasitikėjimą. Daug ieškojome, kol sukūrėme tokią sistemą, kokią turime dabar. Esame vieni stipriausių furnitūros pakuotojų rankiniu būdu.“ 

Lygiagrečiai su nedidelių pakuočių gamyba, furnitūros pakavimu, UAB „Regseda“ pradėjo gaminti įvairaus dydžio ir paskirties gofruoto (banguoto) kartono pakuotes. Paprastai toks kartonas naudojamas baldams, kitiems didesniems gaminiams saugiai ir standžiai supakuoti. Kaip skelbiama įmonės interneto svetainėje – „Supakuosime viską, nuo musės iki dramblio!“ Musių ir dramblių įmonė dar nepakuoja, tačiau belgišką šokoladą jau pradėjo. „Perkame šokoladą ir jam sukuriame pakuotę, – pasakoja K. Zibalienė. – Pelnas minimalus, tačiau tie šokoladukai suteikia gerą emociją ir parodo mūsų kruopštumą, kūrybiškumą, padeda įtvirtinti įmonės vardą.“ 

„Regsedoje“ dirba ne tik regos, bet ir klausos, judėjimo negalią turintys žmonės. Galėtume drąsiai teigti, kad tai yra viena stipriausių socialinių įmonių Lietuvoje. Tik nuo praėjusių metų vidurio neliko jokių socialinių įmonių. Kaip ir L. Kirkilovskis, K. Zibalienė irgi tvirtina: „Ne pavadinimas ar statusas svarbiausia. Subsidijų mažinimas įmonės veiklai atsilieps tiesiogiai. Pagal dabartinę tvarką, nuo 2026 m. nebus subsidijuojami dabar dirbantys 30–40 proc. darbingumo / dalyvumo lygį turintys žmonės.“ 

„Regseda“ rinkos sąlygomis. „Kiekviena įmonė, jeigu turi savo produktą, savo tikslą, turi ir savo vietą, – svarsto K. Zibalienė. – Tiktai čia reikalingas didelis darbas. Daug jėgų ir laiko reikia skirti informacijai rinkti, komunikuoti. Darbų ieškojimas, pritaikymas įmonėje dirbantiems žmonėms – sunkiausia užduotis. Užsakymų galima gauti, bet ar galėsi juos atlikti? Lygiai taip pat galima turėti geriausią įrangą, bet neturėti užsakymų. Reikalingas balansas tarp gamybininkų ir derybininkų, užsakymų ieškotojų. Kiekviena įmonė paprastai turi iki 10 proc. rankinio darbo. Svarbiausia įtikinti, kad tuos procentus atiduotų mums.“ 

„Aksida“ 

Veikia Šiauliuose, įkurta 1956 metais. Pastaruosius kelerius metus dažnai keitėsi vadovai, įmonės veikla buvo nuostolinga. 2024 metų pradžioje dirbo 74 žmonės, 28 iš jų su regėjimo negalia. Direktorius Evaldas Rimskis: „Įmonei vadovauju nuo praėjusių metų vidurio. Atėjęs radau didelę netvarką, ilgus metus visuose sandėliuose kauptas šiukšles. Pirmiausia reikėjo apsivalyti, išsikuopti. 2022 metus įmonė baigė turėdama 130 tūkst. eurų nuostolį, praėjusius metus baigėme turėdami 24 tūkst. pelno, šiais metais iki rugsėjo pernykštį pelną jau padvigubinome. Tikimės sėkmingo paskutinio ketvirčio. Pernai investavome į naują kamštelių gamybos liniją. Pavyzdžius išsiuntinėjome didiesiems Europos alaus gamintojams.“ 

Čia reikia šį tą paaiškinti. Skardinių kamštelių gamybos liniją šiauliečiai turėjo jau seniai, bet vien tik iš skardos pagamintų kamštelių Europoje niekas jau seniai nenaudoja. Kamštelio viduje turi būti tam tikras minkštas pagrindas ir ne bet koks, o kaip galima ekologiškesnis. Štai tokią kamštelių užpildymo liniją šiauliečiai ir įsigijo. „Vaisvandeniai, net alus, dabar dažniausiai parduodamas plastikinėse ar skardinėse talpose, – sako E. Rimskis. – Tačiau didžiausi alaus gamintojai ir toliau naudoja įprastus butelius. Stiklinis butelis su kamštelio paviršiuje esančiu įmonės pavadinimu ar logotipu yra gamintojo kokybės ženklas. Į tokius gamintojus mes ir orientuojamės.“ 

Kitas praėjusiais metais „Aksidos“ įsigytas įrenginys – skaitmeninis ultravioletinio rašalo spausdintuvas. Įmonės vadovas: „Anksčiau gamindavome kamštelius, bet užrašus ant jų spausdindavo kita įmonė, dabar tai darysime patys. Galėsime orientuotis į skirtingos apimties užsakymus, gaminti mažesnėmis partijomis ir pardavinėti didesnėmis kainomis. Įkėlėme koją į reklamos verslą, pradėjome gaminti darbų saugos ženklus. Dabar jau matome, kad spausdintuvas atsipirks greičiau, nei tikėjomės.“ 

„Aksida“ kaip ir „Regseda“ teikia pakavimo paslaugas, gamina ir surenka reguliuojamo aukščio stalų kojas. Įmonės vadovas neslepia: vien su pakavimo ir surinkimo paslaugomis be šiuolaikinių technologijų toli nenueisime. Įmonei reikia arba turėti savo produktą kaip konkretų fizinį gaminį, arba specifinę paslaugą, kurią ji teiktų. Tokio produkto paieškos šiuo metu ir vyksta. Pakavimo, surinkimo paslaugų įmonėje turėtų likti iki 40 proc., visa kita – savo produkto gamyba ar paslaugos teikimas. 

Bendras kvėpavimas 

„Iki šiol LASS įmonės buvo atskiri juridiniai vienetai, bet kartu ir atskiros „kunigaikštystės“, kiekviena sau, – svarsto LASS prezidentas Paulius Kalvelis. – Mano vizija, kad mes vieni kitiems padėtume, kad įmonių direktoriai bendrautų tarpusavyje, žinotų bendras tendencijas darbo rinkoje, dalintųsi tiek blogomis, tiek geromis naujienomis. Esame viena organizacija, visi siekiame to paties tikslo. Formuojasi tradicija LASS ir įmonių vadovams kartą per ketvirtį susitikti kurioje nors įmonėje. Metų pradžioje susitikome Šiauliuose, tada Klaipėdoje, laukia susitikimas Vilniuje.“ 

P. Kalvelio teigimu, šie susitikimai pradeda duoti rezultatų: šiauliečiai perima klaipėdiečių patirtį teikdami pakavimo ir kai kurias kitas paslaugas. Kol kas tai nedideli darbai, nedidelės apimtys, bet pradžia yra. Praėjusiame „Mūsų žodžio“ numeryje teisininkas Giedrius Stoškus apžvelgė Užimtumo įstatymo pataisas. Žmonėms, kuriems nustatytas 30–40 proc. ir didesnis dalyvumo lygis, jos dar nepalankesnės. Paklaustas, ką mano apie šias pataisas, P. Kalvelis sako: „Dirbantieji negalios srityje sutaria, kad žmonės su negalia, kuriems nustatytas 30–40 proc. dalyvumas (buvusi II grupė), būtų subsidijuojami nuolat. Galima diskutuoti apie subsidijavimo procentus, būdus, kaip tai būtų daroma, bet subsidijos turi būti nuolatinės. Tai, kas yra dabar – treji metai, trejų metų subsidija per ketverius metus – problemos nesprendžia, o ją tik atitolina. Kai pradės dirbti naujas Seimas, vėl eisime, įrodinėsime, reikalausime. Laukia karštas ruduo ir daug darbo.“ 

Nuotrauka: LASS įmonės nuolat ieško, kaip prisitaikyti ir išlikti rinkoje. Darbo akimirka „Regsedoje“ / įmonės archyvo nuotr. 

Nuotraukos kairėje pusėje iš dešinės pusės užfiksuotas patalpoje priešais stambų įrenginį stovintis darbuotojas. Jis vilki tamsų bliuzoną su kapišonu ir šviesius džinsus bei ant rankų mūvi tamsokas pirštines. Vyro galva pasukta dešiniuoju profiliu, galvą dengia trumpi vidutinio tamsumo plaukai. Jis kairiąja nuleista ranka priešais save stumia horizontaliu maždaug 1,5 m pločio įrenginio paviršiumi kartono lakštus. Stumti padeda penki voleliai, paviršiuje įrengti maždaug plaštakos dydžio atstumu vienas tarp kito. Kartonas slysta po vertikalia pertvara, kurios apatinė briauna pažymėta juosta su šviesiais ir tamsiais įstrižais dryžiais. Virš juostos yra šviesus įspėjamasis ženklas, kuriame pavaizduota perbraukta žemyn nukreipta plaštaka virš tamsios horizontalios linijos. Pertvaros kairėje yra didelis skaičius 3 šviesiame kvadrate. Patalpos sieną sudaro medžio drožlių plokštės, palei ją sukrauti kartono lakštai. Darbininkas atrodo susikaupęs ir atlieka darbą užtikrintu, įgudusiu judesiu.