Prieš ketverius metus prof. Vytautas Gudonis mokslo pasauliui, o kartu visiems skaitytojams padovanojo beveik penkių dešimtmečių savo tyrinėjimų, ieškojimų ir atradimų rezultatą – monografiją „Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene“. Po dvejų metų rankose jau laikėme antrąją šios monografijos dalį. Šiais metais pasirodė nauja, ne mažiau intriguojanti knyga: „Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“. V. Jerošenkos pavardė vyresniosios kartos skaitytojams, besidomintiems neregių veikla, ypač buvusioje SSRS, turėtų būti žinoma. Jaunimui galimybė sužinoti daugiau: XX a. pirmos pusės neregys keliautojas, rašytojas, poliglotas esperantininkas – tai tik dalis apibūdinimų, kuriais galėtume nusakyti šio įvairiais talentais gausiai apdovanoto žmogaus asmenybę. Dėl V. Jerošenkos meilės esperanto kalbai, knyga išleista dviem kalbomis – lietuvių ir esperanto. Ją leidžiant, daug padėjo ir prisidėjo Lietuvos esperantininkai. Pirmasis dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos pristatymas vyko irgi esperantininkams. Anot paties V. Gudonio, knyga apie V. Jerošenką nėra mokslinė monografija tikrąja šio žodžio prasme. Nepaisant to, joje daugybė nuorodų į interneto šaltinius, iliustracijų, nuotraukų, gausus literatūros sąrašas. Aptardamas kurią nors V. Jerošenkos veiklos sritį, pavyzdžiui, susidomėjimą esperanto kalba, V. Gudonis pateikia platų šios kalbos kontekstą nuo aprašomo laikotarpio iki mūsų dienų, pamini Veisiejus, kuriuose L. Zamenhofas, dirbdamas gydytoju, galutinai sukūrė esperanto kalbos sistemą. Pasakodamas apie V. Jerošenką kaip šachmatininką, remdamasis betarpiška patirtimi, autorius skaitytojams pasakoja, kaip aklieji apskritai žaidžia šachmatais ir šaškėmis. Kažkas gal pasakys, kad tai yra solidžiai monografijai nereikalingi publicistiniai intarpai, kitiems priešingai – gal bus nauja ir įdomu. Publicistikai be intelekto drausmės kyla pavojus virsti „vandenėliu“, bet ir mokslo literatūra be žiupsnio publicistikos, kūrybos kibirkšties, dažnai tampa nepaskaitoma. Dėl šaltinių, nuotraukų gausos, įtaigaus pasakojimo, vertimo į esperanto kalbą knygos vertė neabejotina. Vis dėlto, būdamas šios knygos redaktoriumi, autoriui būčiau pateikęs keletą pasiūlymų. Pirmiausia, V. Jerošenkos asmenybė ir vienas paskutinių knygos skyrių „Baltos dėmės biografijoje“. V. Jerošenkos tėvai ir seneliai buvo ukrainiečiai, persikėlę į Rusiją, Kursko guberniją. Čia, Obuchovkos kaime, Vasilijus ir gimė, praleido vaikystę, vėliau mokėsi Maskvos aklųjų mokykloje. Sovietiniai rašytojai, ideologai be ceremonijų pasisavino šį žmogų kaip sovietinio humanizmo ir internacionalizmo pavyzdį. V. Jerošenka tikrai domėjosi socializmo, anarchizmo idėjomis, Londone net buvo susitikęs su anarchizmo teoretiku kunigaikščiu Piotru Kropotkinu. Tiktai prieš klijuodami V. Jerošenkai „sovietinio“ herojaus etiketę, savęs paklauskime, kiek XX a. pirmos pusės visuomenės veikėjų, garsių intelektualų socializmu nesidomėjo ar besižavėjo? Spalio perversmas Rusijoje, bolševizmas, sovietinis teroras socializmo idėjas labiausiai ir sukompromitavo. Ukrainiečiai visiškai teisėtai iš naujo atranda V. Jerošenkos asmenybę, kūrybą, darbus, tyrinėja jo gyvenimą ir veiklą. Autorius visa tai aptaria knygos pabaigoje, minėtame skyriuje „Baltos dėmės biografijoje“, tiktai po Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą šis skyrius emociškai labiau skaitytųsi knygos pradžioje nei pabaigoje. Net ir vykstant karui, nei Lietuvoje, nei pačioje Ukrainoje rusų kalbai niekas nepaskelbė raganų medžioklės. „Youtube“ kanale galima rasti daugybę ukrainietiškų tinklalaidžių, kurių vedėjai Ukrainos patriotai kalba rusiškai, neretas atvejis, kai laidos vedėjas kalba ar klausimus uždavinėja ukrainietiškai, o svečias ar ekspertas atsakinėja rusiškai. „Mes ne barbarai“, – savo laidose ne kartą yra sakęs rusiškai kalbantis Ukrainos žurnalistas Dmitrijus Gordonas. Vis dėlto, galvoje turint dabartinį kontekstą, šių eilučių autoriui (kitiems skaitytojams gal atrodys kitaip) to rusiškumo, rusiško „internacionalizmo“ knygoje gerokai per daug arba bent jau knygos pradžioje galėjo būti plačiau aptariamas V. Jerošenkos ukrainietiškumas. V. Jerošenka, gyvendamas svetur, nuolat ilgėjosi tėvynės, tiktai lieka neaišku, kokios – Rusijos ar Ukrainos? Tekste tebevartojami tokie apibūdinimai kaip Tarybų Sąjunga, TSRS. Kažin kaip neįprasta: spaudoje, publicistikoje, mokslo literatūroje dažniausiai Sovietų Sąjunga, sovietologija, SSRS. Galėtume sakyti, kad terminai, sąvokos yra susitarimo reikalas ar gryniausia filologija, tačiau ta filologija kuria ar bent jau iš užmaršties prikelia tam tikrus vaizdinius, ideologijas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: daugeliui Lietuvos kaimo žmonių toks svetimkūnis kaip kolūkiai visą gyvenimą buvo ir liko tik kolchozai. Suprantama, kokias sąvokas vartoti, yra autoriaus pasirinkimas, tačiau be vienos pastraipos knyga tikrai galėjo apsieiti arba ji turėjo būti kitokia. Skyriuje „Šlapias Žvirblis“ skaitome: „1927 m. rudenį Vasilijus Jerošenka vėl buvo Maskvoje, o lapkričio 7 d. – Raudonojoje aikštėje, kur buvo iškilmingai paminėtas Spalio revoliucijos dešimtmetis. Tarp užsienio svečių jis sutiko savo draugą Akitą Udziaku. Abiem tai buvo didelis džiaugsmas. Draugai neišsiskyrė beveik metus. Akita panoro plačiau pažinti šalį, kad vėliau galėtų aprašyti savo įspūdžius. Kartu jie aplankė Leningradą, Nižnij Novgorodą, Minską ir Kazanę“ (48 p.). Net liberalesni rusų istorikai, rašytojai kalba apie tai, kad jokios spalio revoliucijos Rusijoje niekada nebuvę, o tik vokiečių remiamas ir palaikomas spalio perversmas! Tiktai laikas grįžti prie pasakojimo apie patį V. Jerošenką. 

Alvydas Valenta 

„Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“ – tokiu pavadinimu ką tik iš spaudos išėjo prof. Vytauto Gudonio knyga apie legendinę ukrainiečių asmenybę, rašytoją simbolistą, esperantininką, filosofą humanistą, žurnalistą, vertėją, pasakotoją improvizatorių, muzikantą, poliglotą, šachmatininką, keliautoją, tiflopedagogą Vasilijų Jerošenką (1890–1952). Vaikystėje netekęs regėjimo, jis nugyveno neįtikėtiną gyvenimą – apkeliavo daug pasaulio šalių, parašė daugybę pasakų, legendų, eilėraščių ir straipsnių. Knyga išleista dviem kalbomis – lietuvių ir esperanto. Esperantiškasis jos pavadinimas yra „La blindulo, kiu surprizis la mondon. Vasilij Erošenko“. Į esperanto kalbą ją išvertė Gražina Opulskienė. Rėmėjų lėšomis, bendradarbiaujant su Lietuvos esperantininkų sąjunga, išleido Pasaulio lietuvių centras. Jos apimtis – 352 puslapiai (po 176 puslapius kiekviena kalba), knyga labai gausiai iliustruota. Knygos autorius yra Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos profesorius, mokslininkas humanistas, žinomas Lietuvos pedagogas ir psichologas, daugiau kaip 900 mokslinių ir publicistinių straipsnių, 7 monografijų, 6 žodynų, bendrai daugiau kaip 45 knygų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje, neįgaliųjų integracijos į visavertį gyvenimą tematika, autorius, meno kūrinių kolekcininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius V. Gudonis. Knyga yra didelės išliekamosios vertės. Ši knyga, kaip teigia jos autorius, nepretenduoja į mokslo studiją. Jos tikslas – papasakoti skaitytojams apie esperantininką, rašytoją, aklųjų mokytoją, poliglotą, atskleisti visuomenei aklo žmogaus galimybes. V. Jerošenkos istorija yra fantastiška aklo žmogaus neįtikėtinų nuotykių gyvenimo istorija, kokios būtų neįmanoma net sugalvoti. Kas XX a. pirmoje pusėje galėjo patikėti, kad neregys gali gyventi ir mokytis Maskvoje, Londone, Tokijuje, Paryžiuje, vienas keliauti po Indiją, Birmą, Japoniją, Kiniją, Tailandą, vėliau – po Turkmėniją ir, kaip jis pats sako, matyti pasaulį. Iš savo šešiasdešimt dvejų pragyventų metų apie dešimtmetį V. Jerošenka praleido Rytų šalyse. Jis diskutavo su Rabindranatu Tagore, draugavo su kinų rašytoju Lu Siniu, gyveno jo namuose, dėstė Pekino ir Tokijo universitetuose, rašė savo kūrinius esperanto ir japonų kalbomis, aktyviai dalyvavo esperantininkų veikloje. Esperanto kalba jam buvo lyg Aladino lempa. Visose savo kelionėse ir klajonėse jis bendravo su vietos esperantininkais ir jų altruizmas labai padėjo jam įvairiose, kartais sudėtingose gyvenimo situacijose. Deja, jo gyvenimas susiklostė taip, kad pagarsėjęs užsienio šalyse, savo tėviškėje liko nežinomas ir nesuprastas – buvo svetimas tarp savų. Jeigu ne japonų domėjimasis rašytoju, V. Jerošenkos tėviškėje niekas nebūtų prisiminęs. Pats rašytojas apie save rašė: „Gyvenau, keliavau, rašiau“ – štai ką teks iškalti ant mano antkapio. Niekada negalvojau apie šlovę. Rašymas man visada buvo toks natūralus kaip kvėpavimas. Gyvenimas yra pagrindinis menas, nes pats gyvenimas yra drama, o jos didžiojoje scenoje kiekvienas žmogus atlieka savo vaidmenį.“ Deja, daug jo rankraščių ir archyvo nėra išlikę, o jo gyvenimo byla to meto valdžios požiūriu kaip nepatikimo asmens iki šiol tebėra įslaptinta Rusijos saugumo archyvuose. Jo kūrybos įvertinimas taip pat buvo gerokai pavėluotas. Nepaisant to, V. Jerošenka neabejotinai yra vienas nuostabiausių XX amžiaus žmonių. 

Nors ši knyga nėra mokslinė, vis dėlto joje yra labai ryškus mokslinis pėdsakas, labai plačiai pateiktas Jerošenkos kūrybinis palikimas. Daugybė iliustracijų paryškina jo gyvenimo ir kūrybos puslapius. Knygos pabaigoje atskiras skyrius skirtas išsamiam V. Jerošenkos kūrybinio paveldo tyrinėjimui. Yra labai išsamus daugeliu pasaulio kalbų pateiktas literatūros apie V. Jerošenką ir jo kūrinių sąrašas, apimantis 14 puslapių. Priede yra dokumentinių filmų ir televizijos programų sąrašas bei V. Jerošenkos autorinių knygų ir apie jį išleistų knygų viršelių ekspozicija. 

Povilas Jegorovas 

Kinija: draugystė su kinų literatūros klasiku Lu Siniu 

(Ištrauka iš V. Gudonio knygos „Aklasis, nustebinęs pasaulį. Vasilijus Jerošenka“) 

Atvežtas į Vladivostoką Vasilijus Jerošenka siekė kuo greičiau persikelti i europinę Rusijos dalį. Bet toliau kelio nebuvo. Jevgenievkos stoties rajone driekėsi baltagvardiečių Semionovo ir Kappelio būrių pozicijos. Už jų prasidėjo niekieno žemė, kurioje veikė gaujos, užpuldinėjusios ir baltuosius, ir raudonuosius. Be to, keliautojui grėsė karo tribunolas. Bandymas patekti į Sovietų Rusijos teritoriją buvo nesėkmingas. Teko pasukti į pietus, į Kiniją. 

Jei Japonija vadinama Tekančios Saulės šalimi, tai Kinija – Gėlių šalimi. Kadangi traukiniai nevažiavo, Charbiną jaunuolis pasiekė pėsčiomis, eidamas geležinkelio pabėgiais. Vieną 1921 m. vasaros dieną suvargęs, be daiktų, tik su gitara ant pečių jis pasibeldė į savo draugo japono Nakane Hiroshi namo, stovėjusio Charbino pakraštyje, duris. 

Kinų esperanto draugijos kvietimu 1921 m. spalio 1 d. Vasilijus Jerošenką atvyksta į Šanchajų (Рогов, 1958). Tuo metu Šanchajuje gyvenęs japonas esperantininkas Kavakami buvo informuotas apie Vasilijaus Jerošenkos atvykimą, tačiau pasitikti jo negalėjo. Tik po kelių dienų Kavakami su vienu japonu gydytoju surado Vasilijų Jerošenką apsistojusį pigiame pensionate. Neįvardytas gydytojas Šanchajuje suteikė pastogę keliautojui. Julija Patlan, cituodama rašytojo mokinio Viktoro Peršino žodžius, pažymi, kad Šanchajuje Vasilijus Jerošenką pradžioje įsidarbino masažuotoju moterų pirtyje: „Moterų drovumas tylėjo, neprotestavo prieš aklų akių žvilgsnį“ (cit. pagal Patlan, 2020b). 

Ši frazė man priminė pokalbį Tokijuje su gide, kurią vadinome Katuri San. Mūsų turistų grupė iš Lietuvos buvo pažymėta ketvirtuoju numeriu. Gidė paklausė, kaip lietuviškai skamba žodis „keturi“. Jauna, simpatiška japonė gidė rankose laikydavo trikampę vėliavėlę su ketvirtuoju numeriu, o kviesdama mus atgal į autobusą, mosikuodavo ta vėliavėle ir garsiai šaukdavo: „Katuri, katuri, katuri!“ Stengdavausi kuo dažniau būti greta gidės ir vis klausinėdavau apie akluosius Japonijoje. Jerošenkos pavardės ji nebuvo girdėjusi. Užėjus kalbai apie aklus masažistus, paklausiau gidės, kokius masažuotojus renkasi ji. Šypsodamasi gidė atsakė, kad ją masažuoja aklasis. 

Kinų autorius Hou Zhipingas straipsnyje „Užsienio esperantininkai ir esperantininkų judėjimas Kinijoje“ rašo, jog 1921 m. rudenį žinomas aklas rusų poetas Jerošenka atvyko į Šanchajų ir daug nuveikė Šanchajaus esperantininkų draugijoje. Jerošenka sužinojo, kad ši draugija turi didelių finansinių sunkumų, todėl surengė tarptautinę muzikos šventę, kurioje dalyvavo muzikantai iš Rusijos, Japonijos, Korėjos, Kinijos. Vakarėlyje Jerošenką deklamavo esperanto kalba parašytus eilėraščius, sau akompanuodamas pianinu, esperanto kalba dainavo dainas. Jis sumokėjo nuomą už salę, kurioje vyko šventė, ir apmokėjo draugijos skolas, įsigijęs daug knygų esperanto kalba ir užsienio periodinių leidinių, įsteigė nedidelę esperanto knygų bibliotekėlę Hou Zhiping, prieiga internete: http://www.elerno.cn/modavo/modavo189.htm). 

Nuo 1921 m. spalio iki 1923 m. balandžio, su trumpomis pertraukomis, Vasilijus Jerošenka gyveno Kinijoje, daug kūrė, bandė rašyti kinų kalba (Мурашковска, Мурашковский, 1986–1987). Tuo metu Kinijoje išleidžiamas Vasilijaus Jerošenkos poezijos rinkinys „Vienišos sielos dejonės“. Įvadiniame rinkinio straipsnyje kinas redaktorius prognozavo, kad „elegantiškas aklo poeto talentas Vakaruose sulauks tokio pat plataus pripažinimo kaip ir Rytuose“. Iš tiesų šis nedidelis pasakojimų ciklas žymėjo Vasilijaus Jerošenkos literatūrinės šlovės pradžią. 

Šanchajuje Vasilijus Jerošenka dirbo Pasaulio kalbų institute (Патлань, 2000), mokėsi kinų kalbos, bendradarbiavo pažangiuose žurnaluose, leido knygas. Vasilijus Jerošenka prisiminė, kad 1921 m. Šanchajuje jis jautėsi kaip tas Lermontovo aprašytas ąžuolo lapas, kurio nepriėmė rytinis platanas. Net Rusijoje jis susidūrė su dilema: arba išdžiūti ant gimtosios šakos, arba skristi su vėju į svetimus kraštus. Vasilijus Jerošenka pasirinko antrąjį kelią. Prižiūrimas policijos, Šanchajuje kūrė pasakas apie nuvytusį lapą, apie vergę, apie rikšą – vyrą arklį, apie parduotą į viešnamį mergaitę, kad už gautus pinigus būtų galima nupirkti vaistų jos broliui, apie kuprotą elgetą ir kt. (Харьковский, 2012). 

Hou Zhipingas straipsnyje „Užsienio esperantininkai ir esperantininkų judėjimas Kinijoje“ rašė, kad į Pekiną 1921 m. pabaigoje Vasilijus Jerošenka atvyko pono Cai Yuanpei kvietimu. Pekino universitete Jerošenka dirbo esperanto kalbos dėstytoju, jo klausytojų skaičius pamažu išaugo iki 500 ar 600 žmonių. Be esperanto kalbos mokymo, skaitė paskaitas apie esperanto kalbą ir esperanto literatūrą ne tik universitete, bet ir už jo ribų. Pats kūrė irgi esperanto kalba. Dauguma jo kalbų ir kūrinių buvo išversti į kinų kalbą, skelbiami to meto laikraščiuose, kituose periodiniuose leidiniuose. Jo kūrinius noriai skaitė kinų skaitytojai. 1922 m. gruodžio 15 d. Vasilijus Jerošenka Pekino universiteto jungtinėje esperantininkų konferencijoje, kurioje dalyvavo daugiau nei 2 000 dalyvių, pasakė aistringą kalbą. Konferencijoje jis skambino fortepijonu ir dainavo esperanto kalba dainas, sujaudinusias publiką. Šiuo laikotarpiu Vasilijus Jerošenka dažnai vadovavo Pekino esperantininkų draugijai. 1922 m. Vasilijus Jerošenka dalyvavo XIV tarptautiniame esperantininkų kongrese Helsinkyje kaip Pekino esperantininkų draugijos atstovas. Grįžęs į Pekiną jis pranešė apie didžiąją konferenciją Pekino esperantininkų draugijai ir buvo išrinktas šios draugijos sekretoriumi (Hou Zhiping, prieiga internete: http://www.elerno.cn/modavo/modavo189.htm). 

Tuo metu Pekino universitete buvo įkurta Esperanto kalbos kolegija. Jaunesnysis Lu Sinio brolis, žurnalistas ir rašytojas Zhou Zuoren, kaip ir daugelis kinų kultūros veikėjų iš jo aplinkos, buvo esperantininkas, o pats Lu Sinis pritarė esperantininkams. Vasilijus Jerošenka skaitė paskaitas ir Pekino moterų pedagoginiame koledže (Патлань, 2000). 

Lu Sinis (Lu Xun), susidomėjęs jaunuolio likimu, pakvietė jį į savo namus gyventi ir tapo jo draugu, broliu. Tačiau ir ten jaunuolis neturėjo daug draugų. Pekino universitete jis esperanto kalba dėstė rusų literatūros kursą. Kartais kinų intelektualai išversdavo Vasilijaus Jerošenkos paskaitas iš anglų kalbos į kinų kalbą. Kiti šaltiniai teigia, kad rusų poetas šiame universitete dirbo esperanto kalbos dėstytoju ir ėjo profesoriaus pareigas. Lu Sinio žmona buvo japonė, todėl Vasilijus Jerošenka galėjo laisvai bendrauti su ja, vaikais ir jos seserimi (Cэūumu, 1962). 

1921 m. Kinijos nacionalinis mokytojų kongresas priėmė rezoliuciją dėl esperanto kalbos mokymo mokyklose, todėl nenuostabu, kad esperanto kalba buvo dėstoma Pekino universitete. Vasilijus Jerošenka su studentais bendravo anglų, japonų ir esperanto laibomis. Į jo paskaitas, kaip minėta, buvo užsiregistravę penki šimtai klausytojų. Jerošenkai buvo priskirtas žmogus, jam skaitęs ir padėjęs rengti paskaitų konspektus. Tuo metu Vasilijus Jerošenka buvo išrinktas Pekino esperanto kalbos lygos sekretoriumi (Пискаль,2012). Kaip dėstytojui, Jerošenkai buvo skirtas rikša, tačiau jam buvo gėda naudotis rikšos paslaugomis. Šia paslauga poetas naudojosi savotiškai: pats eidavo šaligatviu ir šnekučiuodavosi su greta gatve žingsniuojančiu rikša (paryškinta autoriaus – red. pastaba; Безуглова, 1962). Taip poetas tobulino kinų kalbą, daugiau sužinodavo apie kinų kasdienį gyvenimą. Be šių transporto paslaugų, dėstytojui Vasilijui Jerošenkai buvo skirtas ir berniukas vedlys. 

Sunku pasakyti, kas suartino realistą Lu Sinį ir romantiką Vasilijų Jerošenką. Gal platus šio jaunuolio interesų ratas, gal Glinkos, Čaikovskio, Paganinio muzika, kurią puikiai grieždavo smuiku, o gal septynstygės gitaros skambesys? Beveik visas vienas iš Lu Sinio raštų tomas – tai Vasilijaus Jerošenkos kūrinių vertimas. Lu Sinis Jerošenkai dedikavo vieną poetiškiausių savo novelių „Ančių komedija“, kurios pagrindinis veikėjas yra neregys. Galbūt kinų literatūros klasiką Lu Sinį žavėjo jaunatviškas poeto naivumas: „Aš suvokiau tragediją žmogaus, svajojančio, kad žmonės mylėtų vieni kitus, tačiau negalinčio įgyvendinti savo svajonės. Ir man atsivėrė jo naivi, graži ir kartu nereali svajonė. Galbūt ši svajonė – tai šydas, slepiantis menininko tragediją? Aš taip pat buvau svajotojas, tačiau linkiu autoriui neišsiskirti su savo vaikiška, nuostabia svajone“ (Синь, 1962). Lu Sinis kinų laikraščiuose paskelbė kelis Vasilijaus Jerošenkos pasakų vertimus. 

Žinios apie Vasilijų Jerošenką buvusią Sovietų Sąjungą pasiekė būtent per Lu Sinio apysaką „Ančių komedija: Joje pasakojama apie aklą poetą Vasilijų Jerošenką, kuris, atvykęs į Pekiną su savo septynstyge gitara, dažnai skųsdavosi tyla, jausdavosi lyg dykumoje. Pekine esą net varlės nekurkia, su kuo Lu Sinis nesutiko: lietaus sezono metu Pekine visur girdimas varlių kurkimas. Tačiau Vasilijui Jerošenkai Kinijoje buvo nuobodu. Jis prisiminė savo keliones Indijoje ir Birmoje, cikadų skleidžiamą garsą, gyvačių šnypštimą. Reaguodami į svečio nusiskundimus dėl tylos, Lu Sinio vaikai iš kažkur atnešė ir į savo tvenkinį suleido buožgalvių, kurie užaugę turėjo virsti varlėmis ir savo kurkimu džiuginti svečią. Poetas Lu Sinio vaikams kartą nupirko ir padovanojo ančiukų. Tie ančiukai ir išgaudė buožgalvius, kuriuos vaikai augino kaip būsimus muzikantus. 

Vasilijus Jerošenka pasiilgo savo aplinkos ir išvyko į tėvynę. Atėjo ruduo. Pekine visur kurkia varlės, Vasilijaus nupirktos antys rėkia: „Kria... kria... kria.“ Lu Sinis mąsto, ar jo draugas besugrįš? Štai tokia liūdna buvo „Ančių komedija“. 

Nuotrauka. V. Gudonio knygos viršelis 

Vytauto Gudonio knygos „AKLASIS, NUSTEBINĘS PASAULĮ. Vasilijus Jerošenka“ viršelis. Tamsiame fone pavaizduotas dailiai įrėmintas Nakamura Tsune nutapytas Vasilijaus portretas nuo pečių iki viršugalvio. Aiškiausia paveikslo dalis – veidas, visa kita pavaizduota abstrakčiau, su ryškesniais štrichais. Vasilijus yra kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu, rimtas veidas nukreiptas šiek tiek žemyn. Jis vilki šviesius laisvus marškinius, galvą supa šviesūs, purūs, garbanoti plaukai. Vasilijaus nosis stambi, su kuprele, galiukas nukreiptas į apačią. Jo lūpos suspaustos, kampučiai nuleisti, antakiai kiek suraukti. Kairę veido pusę tamsina šešėlis. Vyras atrodo melancholiškas, susirūpinęs ar paskendęs mintyse. Jam už nugaros tamsuoja krėslo ar sofos atkaltė. Kūrinį supa stambus rėmelis banguotais kraštais, papuoštas įvairiais raštais. Viršelio apačioje šviesiomis didžiosiomis raidėmis pateiktas knygos autorius ir pavadinimas.