Vilnietės Vilijos Dumbliauskienės vardas tikrai žinomas „Mūsų žodžio“, almanacho „Žodžio spalvos“ ir poezijos mylėtojams. Poetė dažnai nelepina skaitytojų knygomis: 2006 metais Lietuvos aklųjų biblioteka išleido jos pirmąją eilėraščių knygą „Lemtis dilgėlynų delnais“, 2010-aisiais pasirodė antroji – „Baltosios gervelės rožinis“, o 2016 metais – miniatiūrų ir eilėraščių rinkinys „Akimirkų vitražai“. Visgi toks gimstančios poezijos ritmas V. Dumbliauskienės yra išjaustas, padiktuotas vidinės būtinybės rašyti ar stabtelėti. 

Bet ar būna buvusių poetų? Gražios sukakties proga apie kūrybą ir gyvenimą susitikome pasikalbėti su Vilija. 

– Pokalbį noriu pradėti nuo labai toli – Geisteriškių Vilkaviškio rajone, Jūsų gimtinės, ir 60 metų atgal. Nuo 1973 metų išvažiavote į Kauną, už poros metų – į Vilnių, todėl natūralu, kad Jumyse turbūt daugiau vilnietės, o ne vilkaviškietės? 

– Prisipažinsiu, kai žmonės pasakoja apie gimtinės ilgesį, man tokio nebūna. Aišku, atskiri momentai kažką reiškia, bet aš ten praleidau labai mažai savo sąmoningo laiko. Tarkim, jei tuose kraštuose yra atostogos, tai jos visada yra svečiavimasis. Tikrai galėčiau sakyti, kad jau esu vilnietė. Vilnius yra mano tikrieji namai, aš taip ir jaučiuosi. 

– Paklausiau, nes visose trijose Jūsų poezijos knygose miesto vaizdinių labai mažai, o tiek daug gamtos, jos įvaizdžių, metaforų, visos eilėraščio žmogaus būsenos persmelktos gamtos. Iš kur tai? 

– Čia yra natūrali mano jausena, ilgai nesuprasta ir neįvardyta. Dabar, atmetus metus atgal, suvokiu, kad kai nebuvau šalia gamtos, aš tą gamtą, gal labiau – jos pojūtį, turėjau viduje. Iš jausenos, kai negalėjau būti erdvėje, kuri man yra miela ir artima, kurioje atsigaunu, pailsiu, kuri mane įkvepia, skatina džiaugtis, štai tada man kūryboje prasiveržia gamtos ilgesys, visa jos prigimtis. 

Kai turėjau sunkumų, kai ne viskas buvo lengva ar paprasta, matyt tada ilgėjausi kažko labai gražaus, tikro, ir tie pajautimai susivedė į santykį su gamta. Po kiek laiko skaičiau savo parašytus eilėraščius, tuomet prisibijojau, kad tiktai nebūtų virkaujančio sentimento – „saulytė šviečia, gėlytės, paukšteliai“. Turbūt kažkiek yra, bet jaučiuosi nusiraminusi ir nuraminta, kad yra ir šiek tiek giliau. 

– Kaip susikuria tie gamtos vaizdiniai nematant? Kaip jie virsta būsenomis, jausmais? 

– Manęs viename kūrybos vakare kadaise irgi yra paklausę: „Kaip jūs nematydama taip viską galite įvardyti?“ Aš nežinau, kaip galiu. Iki 12-os metų mačiau, turbūt tas gamtos vaizdas yra susiformavęs. Bet ir nematydama aš gamtą jaučiu liesdama – apkabini medį, žinai, kokia jo žievė, ar apaugusi samanomis, – iš kvapo, oro energijos. Vaikščiojimas gamtoje apskritai man yra geriausias poilsis. Ir aplink labai įdomu viskas. Tyrinėdama gamtą aš juk neturiu prisiminti kaip taisyklės, kad vienas augalas toks, kitas – anoks, bet man mintyse susidėlioja vieninga visuma, kur aš esu jos dalimi. Aišku, poetinės metaforos yra sukurtos, padiktuotos vidinių būsenų, kai iškyla kažkokios asociacijos, kurias pritaikai. 

Architektūra, kurią apčiuopiame mieste, įvairiose kelionėse, – čia neregiai tikrai neturi vieno atsakymo, kaip kam geriau, bet man nelabai rūpi liesti visus tuos reljefinius maketus, sienas. Tad galėčiau pasakyti, kad rašiau, kas man buvo artima. 

– Turbūt architektūra, miestai – proto bandymas sukontroliuoti, kas ir kaip yra padaryta, o štai gamtos stichijos nubloškia ne į racionalų suvaldymą... 

– Nesakau, kad man kultūra, istorija yra neįdomu. Bet kam jau kurti, kas sukurta? O jausminis srautas, gamtos vibracijos suvibruoja ir sugula taip, kaip tada suvibruoja. 

– Jūsų poezijoje stipru, kas yra iš patirties, tarsi vidinės būtinybės rašyti. Ar yra priežastis, kodėl apskritai pradėjote kurti poeziją? 

– Vienareikšmio atsakymo nepasakysiu. Dabar galvoju, kad aš kažkiek visada gyvenau kūrybinėje jausenoje, bet rašyti nepradėjau anksti. Buvo kitų gyvenimo iššūkių, kuriuos aš turėjau įveikti. Taip ir ėjau koja už kojos juos įveikinėdama, o esu šiek tiek maksimalistė, tad vis „prisiritindavau“ nemažai ant nugaros sau akmenukų. Turbūt kažkuriuo momentu, žygiuodama kaip tikras kareivis, pervargau. Matyt, man labai reikėjo vidinės šilumos, šviesos, kurią tikrai turėjau, bet per sunkumus apleidau. Susikoncentravau į tai, ką man reikia įveikti, bet pati tikrąją save atstūmiau. Kai buvau pasimetusi emociniu lygmeniu, kažkas ėmė ir sugulė ant popieriaus. Tarsi buvau ant ribos, kur supratau, kad turi kažkas atsitikti ir pasikeisti. Rašiau ir man palengvėjo, dabar sakytume, kaip kokia psichoterapija. 

Vienas, kitas, trečias eilėraštis – o! Tarsi koks upeliukas žodžiai ima tekėti. Tai yra tokia aistra, kurią turėjau visą laiką, bet nemokėjau įvardyti. Aš kiekvieną dieną randu kuo džiaugtis, kokią smulkmeną pastebėti, kasdienybės rutinoje nustebti – tarkim, prie namų ąžuole genys kala, rytais – paukščių choras, ir aš jau suklustu, stabteliu. 

Man dar labai svarbus bendravimas. Ne kiekybiškas, o kokybiškas – jaukus, šiltas, tikras. Tai kažkas tokio... Man tai yra gyvenimo poezija, aš ją taip rankioju ir ji taip glosto sielą. Ir ateina laikas, kai supranti, kad visada šie dalykai rūpėjo, tas buvo. 

– Rūpi ne tik aplinka, bet ir savistaba. Ką per poeziją bandote išsiaiškinti apie save, ką atradote? 

– Su ieškojimais atsiranda naujos patirtys ir nauji suvokimai. Kitą kartą, kas atrodė labai labai didelė tragedija, supranti, kad tu tik taip ją priėmei, nes nemokėjai kitaip. Sąmoningas susivokimas – tai vidinis darbas su savimi. 

Iš šalies negalėčiau įvertinti savo poezijos. Bet per ją aš apie save supratau, kad iš tikrųjų nemažai galiu. Anksčiau taip negalvojau. Ir gal nereikia labai ieškoti prasmių, nes jei vaikaisi tik jų, tada tarp jų pasimeti ir nebegyveni. Atradusi poeziją aš suvokiau, kad dabar jau stoviu ant kažkokio šviesaus pagrindo, išnirusi iš viso to, ko patamsiuose ieškojau. Negaliu teigti, kad tik eilėraščiai traukė iš tamsos, bet pradėjusi rašyti ėmiau ieškoti gražaus, pastebėti gerąsias puses – be graudulio, kankinančių klausimų, kodėl? Įvyko lūžis, kad jau galėčiau ieškoti šviesos, tiksliau – ją pastebėti. Kitaip susidėliojo gyvenimo prioritetai. Iki šiol tebesikliauju dalykais, kurie mane džiugina. Taigi poezija man yra ir kaip apsivalymas. 

– Kalbate apie pasiektą vidinę harmoniją. Gal iš jos sunkiau gimti eilėraščiams? Jų knyga skaitytojus apdovanojote kone prieš dešimtmetį. Ar nepasiilgstate rašyti? Gal sugrįšite su nauja knyga? 

– Grįšiu negrįšiu, niekada negali sakyti. Gal dabar, kai kasdienybėje pastebiu „poeziją“, tą gerą susitaikymo su pasauliu jausmą, nejaučiu, kad man ją būtina rašyti. Nežinau, man atrodo, kad poezija, kuri užkabina, turi turėti kažkokios įtampos, nerimo, gyvo nervo. Jei nedirbtinai rašai, tu tikrai išgyveni eilėraštį, net iki ašarų. 

Pamenu, kūrybos pradžioje buvo akimirka, kai „išėjau į žmones“: su nuostaba, kaip čia man kiti gali ploti, kažkam gali patikti. Ir daug vėliau buvo akimirka Panevėžyje, kur daugybę kartų lankiausi įvairiuose kūrybiniuose vakaruose, kai supratau – viskas, tu savo jau pasakei, dabar išskaitei viską, ką norėjai, gana. Atsisakiau važiuoti, nors ten nuostabūs, laukiantys žmonės, tiesiog nenorėjau sau meluoti. 

Minčių kūrybai ir dabar ateina, bet labai norėčiau, kad jei sugultų eilėraštis, tai iš džiugesio. Aš nežinau, kokių dar gražių dalykų gali nutikti. 

– Ar galvojate apie laiko tėkmę? 

– Galvoju, kad mums visiems yra duota daug sunkumų, tik skirtingų, ir kiekvienas savais turimais pajėgumais su jais dorojamės. Žiūrint iš metų perspektyvos, aš niekada nemaniau ir nemanau, kad tai, kas praėjo, – štai, kiti sako – o, jaunystė! – pradingo. Labai gerai, kad išgyvenau tą laiką – sunkumų, nesusivokimo, sielos jautrumo, kai kurių dalykų sureikšminimo, kad jį pakėliau ir tapau tuo, kuo dabar esu. Ir man dabartinė laiko akimirka yra tikrai gera, daug aiškesnė nei buvusi. 

– O kas Jus supa rupesnėje nei poezija kasdienybėje? 

– Atrodo, nieko išskirtinio nedarau. Dirbu bibliotekoje (red. past. – Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje) leidinių brailio raštu redaktore korektore. Šis darbas man labai patinka, prie širdies rankioti „šiukšles“ iš tekstų. 

Labai džiaugiuosi, kad galiu padėti dukteriai auginti vaikus. Anūkų turiu du: anūkei – 3, 5 metų, o anūkui – 8 mėnesiai. Gyvename netoliese ir pagalbos prireikia, tad mano laikas gana sudėliotas. Tačiau vaikai, šeima – labai svarbus, ne beprasmis dalykas. 

Mėgstu muziką, aplankau koncertus. Labai mėgstame keliauti. Visko yra tiek daug, tik spėk pasiimti pagal esamas aplinkybes. 

Dar būtinai turiu išeiti į gamtą, bent valandai. Dabar turiu galimybę, ne visada ją turėjau, nes neregiui klaidžioti gamtoje nebūtinai yra saugu ir malonu. 

– Daug metų bendradarbiavote su „Mūsų žodžiu“, ketverius metus buvote redkolegijoje. Gal norėtumėte žurnalui ko palinkėti? 

– Liko labai gražūs prisiminimai iš to laiko, bendravimo. Tik buvo ir kita pusė – aš visiškai ne žurnalistė (juokiasi). Esu dėkinga, kad man leisdavo rašyti visokias „ekspresijas“. Su gėda prisimenu kai kuriuos savo straipsnius, kurie buvo privalomi, o tai, kas privaloma, nekaip atlieku. 

Linkiu žurnalui klestėti, o žurnalistams – atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra – nedramatizuojant, bet nenupudruotą, nenusaldintą. 

Nuotrauka: V. Dumbliauskienė mėgaujasi atrasta vidine ramybe, dirbtinai neprovokuodama kūrybos / asmeninio archyvo nuotr. 

V. Dumbliauskienės portretas. Vidutinio amžiaus moteris užfiksuota nuo liemens iki viršugalvio priešais šviesią sieną. Ji dėvi šviesius marškinius su didele kišene kairėje krūtinės pusėje. Vilijos tamsūs, kiek išsisklaidę plaukai siekia maždaug iki pečių. Jos veidas rimtas: tarp paryškintų antakių susimetusios kelios raukšlelės, plonos lūpos kiek patemptos į šonus į santūrų šypsnį ir skruostuose taip pat sudarančios raukšlių lankus. Po primerktomis moters akimis yra maišeliai, o po dešiniąja taip pat tamsuoja stambus apgamas. Kairėje nuotraukos pusėje užfiksuoti stambaus augalo lapai. Vilija atrodo susimąsčiusi ir santūri.