Naujus metus norisi pradėti nuo ko nors šviesaus, gero, malonaus. Esu įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija, ypač jei tai ne tik datos, nuogi faktai, bet ta istorija apipinta asmeninėmis emocijomis, potyriais, išgyvenimais ir mintimis, požiūriais į vieną ar kitą įvykį ar reiškinį, verta knygos. Įžymesni veikėjai neretai patys rašo savo autobiografijas, memuarus, kitus aprašo jų bendražygiai, draugai, gerbėjai. Vis tik daugiausia gyvenimo filmų taip ir lieka tik paties žmogaus galvoje, na, dar kurį laiką vieno kito artimo žmogaus prisiminimuose. Juk išminties klodai slypi ne tik knygose, mokslininkų ar specialistų straipsniuose, bet ir kiekvieno svarų metų bagažą sukaupusio, šviesaus žmogaus asmeninėse patirtyse. 

Taip jau yra, kad žmogus kalbėti išmoksta per dvejus metus, o štai klausytis kartais neišmoksta visą gyvenimą. Prisimenu tokį teiginį, kad kalbėdamas tu tik kartoji, ką jau žinai, o klausydamasis sužinai ką nors naujo arba atrandi kokį naują ryšį tarp faktų, reiškinių, sistemų. Tik perskaitęs gausybę knygų supratau, kad klausytis ir girdėti tai ne tas pats, o dar sudėtingiau klausant ir girdint suvokti, ką iš tiesų žmogus nori pasakyti, kas slypi žodžiuose, o kas tarp eilučių ar nutylėjimuose. Tikriausiai ne veltui teigiama, kad nėra tokio žmogaus, iš kurio išmintingas žmogus negalėtų dar ko nors pasimokyti. Garbingo amžiaus sulaukusių LASS Pasvalio rajono filialo moterų Birutės, Genovaitės, Vandos, Onos Irenos, Stefanijos, Stasės ir Anėlės mintys bei noras išmokti klausantis girdėti padiktavo šio straipsnio temą. 

Praėjo bene laukiamiausios metų šventės. Vis mažiau žmonių šv. Kūčias ir Kalėdas susirenka švęsti pas vyriausią šeimos narį, kaip anksčiau buvo įprasta. Anūkai nemėgsta tradicinių patiekalų iš silkių, žuvies, grybų, kaimo vietovėje prasčiau veikia ar visai nėra interneto, tad pas senelius praleistą laiką neretai vertina kaip prarastą, neįdomų. Kai esame vaikai, amžių skirtumai atrodo milžiniški. Pirmokui 30 metų sulaukęs atrodo jau gerokai pagyvenęs, o 40-metis – tikras senis. O ką galėtume pasakyti apie tuos, kurie sulaukė savo 80 ar 90 metų jubiliejaus? Neretai iš išankstinio įsitikinimo galvojame, kad iš tokių žmonių nieko negalima būtų pasimokyti, nes jie atrodo lyg beviltiškai atsilikę nuo šiuolaikinio beprotišku greičiu lekiančio technologinio progreso traukinio. Prisipažinsiu, kad ilgą laiką ir aš, net pats sulaukęs gana brandaus amžiaus, taip maniau. Vis tik pastebėjau savotišką fenomeną, kurį patvirtino ir kai kurie kiti žmonės, kai su jais pasidalijau savo pastebėjimais. Kai man vaikystėje, o ypač paauglystėje, vyresnieji šeimos nariai ką nors bandydavo aiškinti, stengiausi ignoruoti ir tuos žodžius ne tik praleisti pro ausis, bet ir visai jų neįsileisti į bent vieną ausį. Mintys būdavo sąmoningai nukreipiamos kažkur kitur. Galvodavau apie draugus, mėgstamus užsiėmimus, kurie manęs laukia. Bet štai prabėgus kelioms dešimtims metų tie pasakyti žodžiai išnyra, lyg būčiau jų klausęs ištempęs ausis ir sutelkęs visą dėmesį, tarsi ruošdamasis kokiam egzaminui. Tikriausiai mūsų sąmonė, o gal pasąmonė protingesnė už mus pačius ir savarankiškai nusprendžia išsaugoti ateičiai gerus patarimus. 

Pastebėjau, kad ne tik aiškiai prisimenu senolių ištartus pamokomus žodžius, bet kartais nesąmoningai, lyg būčiau užprogramuotas, pasielgiu būtent taip, kaip jie patarinėdavo. O svarbiausia, kad nesigailiu dėl tokių tarsi iš praeities padiktuotų sprendimų. Dabar jau ranką prie širdies pridėjęs galiu pasakyti, kad verta klausytis senjorų. Ir kuo jie vyresni, tuo atidžiau, nes jų lūpomis kalba ne tik asmeninė, bet ir viso laikmečio patirtis, kuri mums gali neretai praversti. 

Kuo mane sužavėjo šios jau virš 80 ar 90 vasarų ir tiek pat žiemų sulaukusios, akių šviesą praradusios arba beveik praradusios moterys? Štai Birutės atmintis gali nustebinti ne vieną. Ji ne tik pažįsta vos ne visus pasvaliečius, lengvai išvardija, kas yra kieno žentas, marti, uošvė ar antros eilės pusbrolis, kas su kuo kur gyveno anksčiau, kieno dabar kaimynas, bet nei akimirkos nesusimąstydama beria politikų vardus ir pavardes. Birutė nuolat intensyviai domisi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), jos veikla, valdymu, pokyčiais, jai pažįstamų aklųjų ir silpnaregių gyvenimu. Po kiekvieno suvažiavimo Birutė prašo organizacijos individualios priežiūros darbuotojos perskaityti visas viešai pateiktas ataskaitas, žurnale paskelbtą apžvalginį straipsnį. Apie LASS ir apskritai apie Lietuvos politinį gyvenimą Birutė gali diskutuoti valandų valandas. Mintys aiškios, logiškos, analitinės. Kartais iš jos išgirsti tokį klausimą, kuris net tos srities specialistui gali pasirodyti kaip lygtis su trimis nežinomaisiais. Kartą panašų klausimą persiunčiau gerai žinomam mūsų organizacijos nariui, teisininkui G. Stoškui, kuris atsakė, kad norint įsigilinti į pateiktą problemą reikėtų porą savaičių naršyti po įstatymus ir poįstatyminius aktus. 

O štai Anėlę galėtume pavadinti mūsų filialo supermene. Ji nudirba tokius vyriškos jėgos ir ištvermės reikalaujančius darbus, kurių žymiai jaunesni nepajėgtų. Užsigrūdinusi Sibire ir nepaisant atstumo nuo namų iki Pasvalio, dalyvauja, kur tik sužino, tiek organizacijos, tiek ir bendruomenių veiklose. Toks jausmas, kad jai pavaldus laikas. Kartą mūsų nenuilstantis bėgikas Zigmantas pradėjo daryti atsispaudimus nuo grindų, tai Anėlė taip pat puolė juos daryti. Kas išdrįs pasakyti, kad iš Anėlės nėra ko pasimokyti, tegul pirmas meta į mane jos pagamintą bandelę su lašinukų ar uogienės įdaru. Stipriausia jos savybė, kad nepaisant didžiulių sunkumų, ligų ir negandų, Anėlė niekada nesiskundžia. 

Jei užmegsite pokalbį su Stefanija ar Stase, nemanykite, kad kalba suksis apie ligas, kainas ar sunkumus. Su šiomis moterimis galima aptarti begalę perskaitytų įgarsintų knygų. Jos kalba taip entuziastingai, tarsi pačios būtų buvusios aprašytose vietose ir viską savu kailiu patyrusios. Įgarsintų knygų entuziastės tarsi patvirtina teiginį, kad jei neskaitai knygų, tai nugyveni tik vieną gyvenimą, o jei skaitai, tai kiek perskaitei knygų, tiek nugyveni gyvenimų. Nors metų ir negalios našta slegia, bet Stefanija ir Stasė sugeba surasti gausybę įdomių, gražių dalykų, supančių mūsų kasdienį gyvenimą. Kai užsiėmimų metu užduodamos mįslės ar pateikiamos kitokios loginio mąstymo reikalaujančios užduotys, Stasytė, kaip mes įpratę ją vadinti, teisingai atsako dažniausiai ir greičiausiai. O juk sausio 13-ąją atšventė savo 90 metų jubiliejų. Kokia laimė, kad ji apsigyvenusi visai netoli organizacijos būstinės ir stengiasi nepraleisti nė vieno užsiėmimo. Kai ji įžengia pro duris, atrodo, kad įeina apsupta linksmumo debesies, įneša puokštę šviesos spindulių, geros nuotaikos gūsį ir džiaugsmo lagaminą. 

Kai tenka bendrauti su Ona Irena, atrodo, kad jai ant peties sparneliais plasnoja Pegasas. Keistas jausmas, kai žmogus gali kalbėti valandų valandas, bet nėra jokių tuščių, beprasmių, neįdomių sakinių. Pokalbis dvelkia inteligencija, dvasiškumu, išgirsti esmines garbingo gyvenimo taisykles. Štai kelios jos mintys: bendraujant svarbiausia pagarba kitam žmogui, kas jis bebūtų, stengtis suprasti ir užjausti. Kai buvau maža, mūsų šeimoje augome septyni vaikai, patiems maisto neužtekdavo, bet atklydusiems, tuo metu neretai užsukantiems elgetoms mama visada duodavo bent jau duonos, o jei turėdavo nors kiek, pasidalydavo ir lašinių gabalėliu. Kiekvienas amžiaus tarpsnis mus kažko išmoko. Dabar suprantu, kad kiekviena profesija verta pagarbos. Juk ką mes darytume, jei niekas nevalytų gatvių, netvarkytų šiukšlių ir panašiai. Ir nesvarbu, kad žmogus, sakykim, nemoka daryti kažko, atrodo visai paprasto, ką dauguma moka. Jis ko gero moka kažką, ko dauguma nemokame. Jėgų atlaikyti sunkumus ir palengvinti netektis labiausiai padeda arba sunkus fizinis, arba įdomus, kūrybinių jėgų reikalaujantis protinis darbas. Kad ir kaip neįprastai skambėtų toks teiginys, bet patyriau, kad tiek fizinį, tiek ir sielos skausmą gerokai apgydo daina. Verkiu, bet dainuoju ir taip ištveriu skaudžias netektis, dideles nesėkmes. 

Jei jau pradėjau cituoti kalbintų moterų mintis, tai pabaigai ir pateiksiu puokštę savotiškų iš jų lūpų nuskambėjusių patarimų. Nebandžiau išsiaiškinti ir nesiimu spręsti, ar tos išsakytos mintys joms buvo kur girdėtos, perskaitytos, o gal pačių išmąstytos, bet man pasirodė vertos dėmesio. Jei kada girdėjote, bus proga prisiminti, o gal ir padaryti ką nors gero kitiems, dėl kitų ar bent jau dėl savęs. Taigi, jūsų dėmesiui Birutės, Genovaitės, Vandos, Onos Irenos, Stefanijos, Stasės ir Anėlės minčių trupiniai: neklausyk žmonių, kurie sakosi viską žinantys, viską išmanantys, nes kai pradedi į ką nors gilintis, supranti, kad kuo daugiau sužinai, tuo labiau įsitikini, jog negali būti kuo nors visiškai tikras. Jei vienas kariausi prieš valdžią, patikrinsi taisyklę, kad kai pataiko akmuo į ąsotį – bėda ąsočiui, krenta ąsotis ant akmens – bėda ąsočiui. Nieko neatidėliok rytdienai. Nors mažą žingsnelį ženk link savo tikslo. Niekas negrįžta ir laikas neatsisuks atgal. Kita vertus, nereikia kelti sau nepasiekiamų tikslų, neturėti per didelių lūkesčių, kad vėliau netektų kristi į gilią nusivylimo duobę. Vaikystėje svajodavome apie žygdarbius, o dabar suprantame, jog tam, kad gerai jaustumeisi, užtenka mažų gerų darbelių šalia esančiam, kaimynui ar net visai nepažįstamam. Prieš sakydamas piktą žodį, gerai apgalvok. Būna, kad dėl to ištarto žodžio nukenčia ne tas, kuriam jis skirtas, bet ilgą laiką kenti pats, grauždamas save, kodėl tada nesusilaikei. O jei jau kas skaudaus, nemalonaus įvyksta gyvenime, tai stenkis priimti tai kaip pamoką, kurią išmokęs gal būsi apsaugotas nuo didesnių nelaimių. Niekada nesakyk, kad gyveni blogai. Dievas išgirs tavo žodžius ir pasakys „Tu dar nežinai, kas yra blogai!“ Visada sakyk: „Gyvenu puikiai!“ Tada jis ištars: „O...tu dar nežinai, kas yra puikiai, aš tau parodysiu!“ 

P. S. Perskaitęs, ką parašiau, supratau, kad nepavyko atskleisti to, ką norėjau, ko gal ir neįmanoma perteikti pasakojant ar aprašant, todėl siūlau patiems pajudinti senolių išminties klodus. Pradžioje galite pradėti nuo senelių, tėvų, tetų, dėdžių ar kaimynų, padovanojant jiems savo laiką, dėmesį ir pagarbą, o iš jų gaunant nemokamos, bet neįkainojamos išminties. 

Nuotrauka. Pasisemti patirties, gyvenimiškos išminties nesunkiai galime iš šalia esančių vyresniųjų / filialo archyvo nuotr. 

Nuotraukoje prie ilgo vaišių stalo sėdi vyresnio amžiaus ponios. Septynios moterys glaudžiai sėdi atsirėmusios į sieną, o kairėje nuotraukos pusėje galima įžvelgti dar vienos kojas. Jos visos šiltai apsirengusios vilnonėmis suknelėmis, megztiniais ir ilgais sijonais arba kelnėmis. Moterys pozuoja fotografui, šnekučiuojasi tarpusavyje ir apžiūrinėja dar nepaliestas vaišes. Ant dviejų galais sudurtų stalų, kurie įstrižai tęsiasi į dešinę už kadro, stovi lėkštės su sumuštinukais, sausainiais ir kitais skanėstais, dar neišdalyti kavos puodeliai ant lėkštelių ir kavos pakuotė. Nuotraukos apačioje prie stalo galo stovi tuščia kėdė. Susitikimas atrodo jaukus ir kupinas įdomių pašnekesių.