Susitikimai

Spaudai parengė Ginta Čingaitė-Kiznienė

Pamatyti, palydėti ir priimti

Pokalbis, kurį šį mėnesį siūlome skaitytojams, labai artimas prieš didžiąsias metų šventes akcentuojamoms supratingumo, dėmesio vienas kitam, gerumo idėjoms. Aišku, turbūt bet kurios visuomenės didžiausia siekiamybė, kad šios mintys būtų svarbios visuomet – tik tada tarp žmonių jausimės laukiami, atpažinti su pačiais įvairiausiais poreikiais, saugūs. 

Vilniuje veikianti kavinė „Mano guru“ įsikūrė vedama socialinės idėjos – suteikti darbo vietą iš priklausomybių besivaduojantiems, iš įkalinimo vietų išėjusiems, sunkumų prisitaikyti patiriantiems žmonėms. Irma Jokštytė-Stanevičienė (I. J.) kalbina „Mano guru“ generalinę direktorę Redą Sutkuvienę (R. S.) ir šios kavinės programos dalyvį Viačeslavą Grigorjevą (V. G.). 

I. J. Jau kitais metais kavinė pasitiks dvidešimtmetį. Papasakokite jos istoriją, kaip tai prasidėjo. 

R. S. Labai džiaugiuosi galimybe pasidalyti mūsų istorija, kuri prasidėjo gana seniai. 2004-aisiais pravėrėme kavinės Vilniaus gatvėje duris. Jos tikslas buvo ir yra padėti sugrįžti į visuomenę žmonėms, esantiems socialinėje atskirtyje. Pirmiausia galvojome apie priklausomybę turinčius asmenis, po to prisijungė grįžę iš įkalinimo vietų, įvairias fizines ar kitokias negalias turintys žmonės. Per 19-a veiklos metų kreipėsi be galo daug žmonių su prašymais padėti grįžti į darbo rinką, visuomenę. Darbuotojų pas mus iš tiesų nėra, tai ne darbuotojai, tiksliau būtų pasakyti, – tai žmonės, kurie ateina prašyti pagalbos integruotis. Gal tiksliau sakyti – dalyviai, nes darbuotojas yra tas, kuris turi darbo sutartį. 

Mūsų organizacijos išskirtinumas, kad esame ir verslas, ir įstaiga, teikianti socialines paslaugas. Šiuo metu į mus besikreipusių žmonių jau yra beveik 800. Kiekvienas dalyvis pas mus praleidžia labai skirtingai laiko. Vienas gali būti iki kelių mėnesių, kiti ir 3, 4 ar 5 metus. Mūsų tikslas nėra įdarbinti asmenį ir laikyti jį ilgai. Mūsų tikslas – padėti suteikti žinių, socialinių, darbo įgūdžių, išmokyti profesijos – barmeno, virėjo – ir išleisti į atvirą darbo rinką, kitiems darbdaviams. 

I. J. Reda, skaičiau, kad Jūs šią iniciatyvą kaip pavyzdį parsivežėte iš Čekijos. Kaip išgirdote apie tokį socialinio verslo modelį ir kas leido patikėti šio verslo sėkme? 

R. S. Dėl tikslumo noriu pabrėžti, kad tai nebuvo mano iniciatyva ir tikrai ne aš važiavau į Čekiją. Aš atėjau dirbti, kai ta graži idėja jau buvo suformuota. Reikėjo visa tai sukoordinuoti, atidaryti kavinę ir pradėti veiklą. O ši graži iniciatyva kilo Vilniaus miesto savivaldybėje. Kai delegacija buvo nuvykusi į Čekiją, Prahoje lankėsi kavinėje, kurioje dirba neįgalieji. Joje buvo teikiamos socialinės integracijos paslaugos, tai buvo 2002 metai, pati socialinės integracijos idėjos pradžia. Taigi, miesto savivaldybėje specialistai sprendė, ką galėtų daryti. Buvo išgryninta idėja per sukurtą kavinę įtraukti į socialinę reabilitaciją priklausomus, grįžusius po priklausomybių gydymo ir reabilitacijos programos asmenis. 

I. J. Viačeslavai, norėčiau Jūsų, kaip vieno iš dalyvių, patyrusių sėkmės istoriją, paklausti, kaip Jūs atradote kavinę „Mano guru“? Ar galėtumėte pasidalyti savo asmenine istorija? 

V. G. Sėkmė... Sėkmė, iš tikrųjų, kad aš gyvas. Čia yra tokia dovana. Gal pradėsiu nuo vaikystės – buvau vienišas ir visko bijantis vaikas, bet aš visko norėjau, nes vienam būti labai sunku. Būdamas 15 metų aš „atradau“ narkotikus, kurie mane paskatino daryti drastiškus veiksmus, kaip man atrodė, kad jie yra vyriški ir faini. Aš pasijutau kitaip, nes su narkotikais išeidavo baimė, pasijusdavau laisvesnis ir pasitikintis savimi. Įsimylėjau narkotikus, įsimylėjau tą būseną, kurioje aš galėjau visavertiškai gyventi. Į priklausomybę ėjau gan ilgą laiką, bet galų gale aš pasidaviau ir buvau visiškai priklausomas. Aš gyvenau dėl narkotikų. Aš tapau jų vergas. Visi mano veiksmai gyvenime buvo dėl jų. Kažkada aš turėjau tam tikrų dvasinių principų, kuriuos man įdėjo tėvai, bet aš peržengiau juos: atsisakiau šeimos, draugų, kurie neskatino taip gyventi, aš atsisakiau visų. Pradėjau daryti nusikaltimus. Pats sunkiausias buvo pirmas kartas, pirmas žingsnis, kad pavogei – pirmą kartą ir baisu, ir sunku. Čia yra toks vidinis dalykas. Bet kai pirmą kartą padarei, paskui antras, trečias tampa gyvenimo norma. Gyvenimas komplikavosi, aš nesuvokiau, tikėjau, kad taip ir turi būti visada. Aišku, progresas ėjo ir kriminaliniame pasaulyje, ir vartojant. Aš net nepagalvodavau, kad beveik visą gyvenimą sėdžiu kalėjime. Neįsivaizdavau, kad dar yra visuomenė arba kažkoks socialinis gyvenimas. Viduje buvau priėmęs, kad taip ir turi būti. 

Aišku, vartojant tam tikros pasekmės sveikatai ateina. Man buvo 48 metai, gal turėjau stipresnį organizmą, bet vis tiek galų gale [pasekmės] atėjo. Man atsisakė vienos kojos sąnarys, negalėjau nei eiti, nei stovėti, nei gulėti – visur skausmas. Ir ta iliuzija dingo. Aš supratau, kad neturiu nei draugų, kad viską, ką turėjau brangiausia, praradau dėl iliuzinės apgaulės. Tai buvo labai didelis vidinis smūgis. 

Iš tikrųjų, aš nenorėjau gyventi. O toks suvokimas ateina, kai esi visiškai vienas, kai nėra sveikatos ir niekam tu iš tikrųjų nereikalingas. Ateina didžiausia apatija gyvenimui, nes nėra prasmės. Aš nenoriu, toks baisus buvo jausmas, nenoriu ir dabar prieiti net arti prie to, ką tada išgyvenau. Ir aš savanoriškai nusprendžiau išeiti iš gyvenimo. Juokinga, mane visą gyvenimą nuo tokių mirtinų dalykų gelbėjo policija, tąkart irgi išgelbėjo. Pristatė į beprotnamį [red. – psichinės sveikatos įstaigą]. Ir aš ten išgirdau žodžius, kažkokia moteris pasakė, kad viskas bus gerai. Aš nežinau, kas ji tokia, bet man to reikėjo. Tuo momentu kažkaip užsikabinau už savo gyvenimo ir šiek tiek išėjau iš tos apatijos, nes tuomet man buvo visiškai neįdomu, kas bus toliau. Aišku, turėjau socialinių problemų, čia, Lietuvoje, neturėjau registracijos, nieko neturėjau. Neturėjau net fizinių jėgų gyventi. Ir geri žmonės, kuriems aš darydavau blogą visą savo gyvenimą, man padėjo, išgelbėjo, atvažiavo socialinė darbuotoja ir pasakė, kad viskas bus gerai. Tuo momentu neturėjau kitos išeities, tiesiog patikėti. Tai buvo vienintelis šansas kabintis už gyvenimo. 

I. J. Kaip Jus išgelbėjo? 

V. G. Žmonės, kurie dirba beprotnamyje, pamatė mano būseną, jie nenorėjo manęs taip išleisti. Jie paskambino į reabilitacijos centrą, iš ten atvažiavo žmonės, kurie norėjo suteikti pagalbą, taip viskas prasidėjo. Nuo tos dienos pradėjau susipažinti su nauju pasauliu, su naujais jausmais ir turėjau įdėti daug pastangų, nes aš buvau žlugęs ir fiziškai, ir emociškai, ir dvasiškai. Procesas buvo ilgas. Nes kai atsisakai kažko vieno, tai kažką turi rasti kitką. Tuos dalykus, iš kurių anksčiau juokdavausi, turėjau priimti, ir priimti nuoširdžiai. O kas yra nuoširdumas? Aš nelabai supratau. Aš daugelio dalykų nelabai suprasdavau. 

Pradėjau sveikti nuo kalbos: pradėjau išmesti tuos žodžius parazitus, kurie man visiškai nereikalingi. Turėjau susipažinti su sveikimo programa, klausyti kitų žmonių. O juk aš niekada nemokėjau klausyti kitų... Tiek buvau pasipūtęs, kad... Nežinau, prasidėjo nuo nuolankumo, nuo visiško pralaimėjimo ir nuolankumo. 

I. J. Gal galėtumėte išskirti savo didžiausią atradimą, kuris Jus šiame pasaulyje džiugina, ir kažką, kas labai čia sunku. 

V. G. Be galo sunku... Aš supratau, kad neturiu nei meilės, nei geranoriškumo. Tokius dalykus pasiekiau su didžiuliu darbu, dėkingas žmonėms, kurie gali parodyti, kad aš galiu per pavyzdį pajausti, kas tai yra. Be dvasinių principų, – mano širdis pilna nuodėmių, visokių aistrų – tik per pavyzdį aš galiu kažką paimti, išjausti, būti atviras. Kas yra sąžiningumas? Aš niekada nesuprasdavau. Aš visada viską darydavau dėl savęs. O dabar džiugina tai, kad aš galiu atkreipti dėmesį į kitus žmones. Ir į save, bet kitaip. 

I. J. Kaip jūs manote, kokia kalba reikia kalbėti su tokius sunkumus patiriančiais žmonėmis, kad jie panorėtų ištrūkti ir būti kitokiame pasaulyje? 

V. G. Socialiai aš buvau nulis, įsivaizduojate, aš [iki „Mano guru“] niekada nedirbau nei vienos dienos. Aš galėjau daryti tik nusikaltimus. Ir čia atvažiavęs aš nežinojau nei įstatymų, nei kas yra visuomenė. Atvažiavau kaip iš miško, ten visą gyvenimą pragyvenęs kaip Mauglis... Žmonės, kuriuos sutikau, be galo daug padėjo, nes aš nežinojau, kaip gyventi šitame pasaulyje. Aš net nemokėjau kalbėti su žmonėmis. Atrodo, žinau tų žodžių, bet apie ką kalbėti? Kaip palaikyti pokalbį, kam tas reikalinga? 

Įsivaizduojate, mano gyvenime atsirado viršininkės moterys: direktorė, pavaduotoja, kurių aš turėjau klausyti. Čia buvo toks iššūkis, bet viskas gerai. Pradėjau nuo indų plovimo. Nuolankumas labai padėjo. Buvau dėl savo sveikimo ir gyvenimo pasiruošęs daryti viską, kas man yra pasiūlyta. Svarbiausia, niekas už mane nieko neturi daryti. Aš turiu priimti sprendimą ir nešti tą atsakomybę. Buvau pripratęs, kad manęs gailisi, už mane viską daro. Taip nepasveiksi. Sveikstantis žmogus turi turėti motyvaciją, eiti į priekį. 

Kai pradedu sąžiningai daryti tai, kas man pasiūlyta, ne galvoti, o daryti, tada ateina suvokimas. Jeigu aš noriu, ieškau to atsakymo. Nes viskas yra manyje. Turiu viską daryti per Dievo sampratą ir dvasinius principus, tada ateina atsakymas. Aš pats turiu priimti sprendimą ir sąžiningai eiti tuo keliu, niekas manęs ant rankų neneš. Ieškoti Dievo turiu kiekvieną dieną visur: santykiuose su žmonėmis, plaudamas indus, darydamas kavą – turiu naudoti dvasinius principus darbe. Nes kitaip nesuveiks. Jei tik užmigsiu ant laurų, iškart viskas grįš, nes kas manyje buvo anksčiau, visada šalia. Svarbiausia, už ką prisiimu atsakomybę šiandien, ko aš noriu? Ir ką aš noriu prieiti, priklauso nuo veiksmo. Turi išmokti su nuolankumu klausyti ir patarimų, ir pavyzdžių. Kalbėtis, būti atviras. 

I. J. Reda, ar Lietuvoje daugėja panašių programų, kurios suteikia tuos pagrindinius įrankius žmonėms, kurie nori grįžti į, kaip sako, naują pasaulį? 

R. S. Pagaliau esame nebe vieni, kurie teikia tokias paslaugas. Kai pradėjome veiklą 2004-aisiais, išties buvome kone vieninteliai šalyje, o ir Europoje ne tiek daug tokių įstaigų dirbo. Turėdama progą norėčiau išties pasidžiaugti galimybe, kad esame. Vienas iš tikslų – padėti žmonėms grįžti į visuomenę, bet taip pat ir keisti visuomenės nuomonę apie mūsų integruojamus asmenis. Džiaugiuosi, kad į kavinę ateina žmonės, palaiko. Taip, veiklos pradžioje dalis visuomenės nesuprato mūsų misijos. Buvo visokių nuogąstavimų, prisimenu, spaudoje platino įvairius pranešimus, tad atsiliepimai buvo neigiami: kad pas mus į salotas pribarstys ko nors, nepagrįstų argumentų dėl sveikatos ir užkrečiamų ligų. Jei dar yra tokių žmonių, kurie taip galvoja, noriu sugriauti išankstines nuostatas, juk nei vienas darbuotojas be medicininės apžiūros negali pradėti darbo. 

I. J. Slava, su kokia mintimi norėtumėte atsisveikinti su skaitytojais? Galbūt pakvieskite tuos, kam dabar sunku šiame naujame pasaulyje. Kas labiausiai jiems padėtų išsilaikyti? 

V. G. Iš tikrųjų noriu pasakyti, nėra nieko gražiau, kaip kažką keisti savo gyvenime. Keičiasi viskas viduje, ateina kaip nauja jaunystė, energija. Nereikia užsisklęsti dėl skausmo. Yra tikrai gražesnių dalykų nei alkoholis arba narkotikai, arba dar kiti dalykai. Kiek daug įdomių, gražių žmonių. Gera bendrauti. Ir svarbiausia, nepamirškite padėkoti „Mano guru“ ir tokioms organizacijoms, kurie pirmieji parodo, bent jau man parodė, kas yra geranoriškumas, pirmi žingsniai į meilę. Buvau visiškas egoistas. Aš suvokiu, kiek reikėjo įdėti pastangų žmonėms, kad tai suteiktų, parodytų man. Aš labai dėkingas. 

I. J. Padėkokime vieni kitiems, matykime vieni kitus, užsukite į kavinę „Mano guru“, ji tikrai padeda sušildyti mūsų visuomenę. 

Visą laidą klausykite paspaudę nuorodą.

Nuotrauka: Jau beveik 20 metų Vilniuje įsikūrusi kavinė „Mano guru“ padeda integruotis į visuomenę sunkumų patiriantiems žmonėms ir kviečia užsukti / redakcijos archyvo nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuotas prie pastato sienos pritvirtintas tamsus kvadratinis ženklas. Jo didžiąją dalį užima šviesiomis mažosiomis raidėmis pateiktas pavadinimas: „guru“, ant kurio U raidžių viršaus tarsi prilipdytos smulkios raidelės, sudarančios žodį „mano“. G raidės apatinės dalies dešinėje yra mažesnis užrašas: „salotų baras“. Kairėje pusėje dangaus fone užfiksuota dalis puošnaus pastato, kurio langus supa dekoratyviniai elementai. Modernus ir minimalistinis kavinės ženklas kontrastuoja su priešais esančio pastato prašmatnumu.