Kiti kasdienybės veidai

Pranas Pliuška, [email protected]

Linksmuose švenčių burbuluose

Mįslė: Kas vos tik gimęs jau laikomas pagyvenusiu? 

Parduotuvės visais įmanomais būdais šventinėmis nuotaikomis bando užkrėsti jau lapkričio pradžioje. Anksčiau dauguma, prisimenančių protėvių bei tėvų tradicijas – eglę puošti šv. Kūčių dieną, ir besistengiančių jų laikytis, piktinosi dėl to, bet pastebėjau, kad pastaruoju metu vis daugiau žmonių palankiai žiūri į šviečiančias vitrinas ir patys namie užsidega kokį spalvotai žibantį ir mirksintį prietaisą. Sutrumpėjęs šviesusis paros laikas ir tai, kad kiemus nubalinantis sniegas pastaraisiais metais vėlai beaplanko ar beveik visai nebelanko, priverčia ieškoti dirbtinos šviesos. Skaidrinti niūrią nuotaiką gali ir juokas. Vyresni prisimena dainelę: „Nusijuoki ir diena šviesi, nusijuoki ir vaivorykštė pražysta...“ Pabandykite prisiminti smagius šventinius nuotykius, kurie įžiebtų teigiamą emocinę vaivorykštę, o aš jums padėsiu, pateikdamas savo ir savo pažįstamų pavyzdžius. 

Roma pasakojo: „Mano vyras po kažkurių sėkmingų tarptautinių varžybų vyko į Vilnių, sportininkų pagerbimo šventę. Buvo kaip tik metų pabaiga, gal gruodžio 29-oji. Kai jis grįžo, pas mus jau buvo atėję kaimynai palydėti senųjų metų. Įėjęs vyras tarpdury žvaliai pasisveikino. Mano kaimynė sako jam: „O, su Romos paltu.“ Maniškis apsisuko ir dingo. Grįžo jau su kostiumu. Aš galvoju: „Kaip čia taip gali būti?“ Kai kaimynai išėjo, nuėjau į prieškambarį ir žiūriu – ogi iš tiesų – mano vyšninės spalvos paltas kabo. Plonas dirželis per liemenį. O mano vyras turėjo mėlyną paltą ir kiek kitokiomis sagomis. Vyras man ir pasakoja: „Pamatę mane prieš šventę kiti sportininkai sako: „O, Vytas kaip husaras su raudonu paltu!“ Dar pagalvojau: „Šitie „žlibiai“ neįžiūri spalvų, neskiria raudonos nuo mėlynos arba nežino spalvų pavadinimų. Jis gi mėlynas, o ne raudonas.“ Aš vyrui sakau: „Bet juk tavo platus diržas, o čia visiška virvelė, kaip galėjai supainioti?“ Tikriausiai čia per skubėjimą. 

Dar apie skubėjimą. Roma savo pasakojimu ir man priminė porą atvejų. Švenčionėliuose laukiau traukinio keliauti į Vilnių švęsti Naujųjų. Išvyko traukinys, riedantis į Daugpilį. Po poros minučių atlėkė uždususi porelė, nešina didžiuliais krepšiais. Sužinojusi, kad traukinys jau padarė „atia“, moteris stipriai supanikavo, ėmė garsiai piktintis, priekaištauti savo vyriškiui. Tas žmogelis tylėjo tylėjo, paskui ramiu balsu prabilo: „Pavėlavom vos minutėlę, o tu nervuojiesi, lyg būtume pavėlavę visą valandą.“ 

Kitą kartą man pačiam teko neplanuotai sudalyvauti Naujametinio bėgimo varžybose, po kurių buvo du variantai: spėju į autobusą arba sutinku Naujuosius laukuose tarp sniego pusnių. O buvo taip. Iš Molėtų vykau sutikti Naujųjų pas giminaičius į Ignaliną, bet pakeliui sugedo autobusas. Vairuotojas patikino, kad tokį šventinį vakarą tikėtis, kad iš Kauno, kur buvo maršruto pradžia, atvyks kitas autobusas, nerealu, tad toliau turime vykti kaip kas išmanome ir sugebame. Mobiliųjų telefonų tais laikais dar neturėjome, tad taksi išsikviesti negalėjome. Kažkas žinojo, kad po 20 minučių pro Kaltanėnus turi vykti autobusas į Uteną, o iš ten dar galima spėti grįžti atgal į Molėtus. Iki tų Kaltanėnų buvo likę gal 4, o gal net 5 kilometrai. Teko su žiemine apranga ir nemenku ant peties maskatuojančiu krepšiu per išmaigytą, provėžotą, slidų kelią skuosti kiek kojos neša. Tam žygiui pasiryžo vos keli žmonės, bet iš jų tik trise laiku pasiekėme tikslą. 

Vienų Naujųjų išvakarėse važiavau į Pasvalį. Stotyje mane turėjo pasitikti draugė, tad aš, norėdamas ją nustebinti, taip sakant, padaryti siurprizą, jau autobuse ant įprastinių drabužių ėmiau vilktis Kalėdų Senelio aprangą. Tuo procesu susidomėjo beveik visi autobuso keleiviai. Jie pradėjo mane kalbinti, garsiai bei šmaikščiai komentuoti. Įsitraukiau į tą žodžių žaidimą ir patikinau, kad esu tikras Kalėdų Senelis. Ėmė prašyti dovanų. Aš nepasidaviau ir savo ruožtu ėmiau reikalauti bent jau eilėraštukų. Kai viena pagyvenusi moteris padeklamavo posmelį ir jai daviau saldainių, buvau pasiruošęs tokiems atvejams, ypač jei sutiksiu vaikų, tai ji patvirtino, kad esu tikras Kalėdų Senelis. 

Nemažai prisiminimų, susijusių su mano, kaip Kalėdų Senelio, personažu. Kai reikia šokti ratelyje su vaikais, pasibaigus šokiui į savo pradinę padėtį prie eglutės grįžtu pagal iš kolonėlės sklindantį garsą. Kartą šokant dingo elektra, o taip pat ir mano garsinis orientyras. Šventės metu dažniausiai vaikai rodo gautas dovanėles, savo piešinius ar darbelius, bet kartą aš turėjau likti nesuprastas, kai kaip įprastai pasidžiaugiau vaiko parodyta žaizdele ant piršto. Dar vienas epizodas, kai pamiršau išsijungti savo mobiliojo telefono garsą ir jis suskambėjo dalijant dovanėles. Smagu buvo klausyti vaikų spėliojimų, kas galėjo paskambinti Kalėdų Seneliui: Snieguolė, Fėja, Senis Besmegenis, elnias... 

Išplaukia vienas smagus prisiminimas iš paauglystės laikų, kai per žiemos atostogas organizavome savo klasės vakarėlį, tais laikais vadinamąjį žiburėlį. Nepamenu, ar patys sugalvojome, ar kuris buvo kur girdėjęs ar matęs apie smagų šokį-atrakciją. Kiekvienas turėjome atsinešti po kokį neįprastą, perdirbtą drabužį ir įdėti į nepermatomą maišą. Tada visi šokome ratu perdavinėdami tą maišą iš rankų į rankas, ir pasibaigus dainai, kieno rankose būdavo maišas, tas turėdavo iš jo išsitraukti pirmą pasitaikiusį apdarą ir jį užsivilkti ant savo drabužių. Taip nutiko, kad mums įsismaginus užsuko klasės auklėtoja patikrinti, ar neveikiame ko nors neleistino, nederamo mokiniams. Ji buvo šokiruota mūsų išvaizdos ir nesuprato, kas čia vyksta. Kai kurie drabužiai tikrai neįprastai atrodė, o kai kurie vaikinai tą akimirką vilkėjo keistus sijonus, sukneles, net moteriškas pėdkelnes buvo užsitempę ant kelnių, tad nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei... Tą dieną mokykloje nebūtų budėjęs ūkvedys – linksmas ir dar jaunas vyrukas. Tai laimė, kad jis laiku užsuko ir ne tik pradėjo juoktis, bet išėjus kiek suglumusiai, bet ir kiek nuramintai auklėtojai, dar padarė gerų nuotraukų. Gaila, kad dabar negaliu į jas pasižiūrėti. 

Jau būdamas neregys sutikau Naujuosius pas savo giminaičius. Prieš vidurnaktį visi išėjome į lauką – vieni pažiūrėti, o aš – paklausyti ir visu kūnu pajusti griausmingų fejerverkų. Dangui nurimus grįžome į vidų ir susėdome prie stalo. Šeimininkui atsistojus ir pasiruošus dainuoti ilgiausių metų, visi, išskyrus mane, čiupo šampano taures ir taip pat atsistojo. Kadangi aš sėdėjau ant suolo krašto, kuris kitiems staiga vienu metu atsistojus atsisvėrė, aš griūdamas instinktyviai stvėriau už to, kas pirmas pasitaikė po ranka. O pasitaikė staltiesė, tad visi šventinio stalo valgių likučiai atiteko man, nors visai ne tokiu pavidalu, kaip aš būčiau norėjęs, – ne į mane, o ant manęs. 

Mano jaunystės draugas gruodžio pradžioje persikraustė gyventi į tą patį namą, kuriame jau kelerius metus gyvenau aš. Pasikvietėme jį švęsti Naujųjų pas save, nes jis gyveno vienas. Kartu palydėjome senuosius, sutikome Naujuosius ir mūsų svečias pasiskambinęs užsisakė taksi. Pamaniau, kad jis nori nuvažiuoti pasveikinti draugus ar seserį. Vėliau paaiškėjo, kad po kelių šampano taurių tiesiog pamiršo, kad persikraustė gyventi kitur, tad nuvyko į savo senąjį butą ir tik tada atsitokėjo, kai įėjęs į vidų rado švenčiančius naujus šeimininkus. 

O štai keli trumpi epizodai iš Sigitos ir Arvydo prisiminimų. Švęsti jie pasikvietė dabar jau į Anapilį iškeliavusią kaimynę neregę Marytę. Po kiek laiko viešnia sako: „Arvydai, tu vis geri ir geri.“ Arvydas atsakė, kad jis visai negeria. Tada Marytė kiek patylėjusi vėl sako: „Tai tu Arvydai vis valgai ir valgai.“ 

Kitą kartą pati Sigita ragina kartu šventusią Renatą pakelti šampano taurę už senuosius metus. Ta atsakė, kad mielai pakeltų, bet Sigita paėmusi jos taurę. O kartą pati Sigita svečiavosi kitur. Namų šeimininkė ir klausia: „Ko norėtum?“ Sigita pagalvojo, ką čia atsakyti, juk nieko nemato, kas ant stalo padėta. Tada išdrįso paklausti: „O kokio čia maisto yra?“ 

Taip sutapo, kad jau sausio 1-ąją silpnaregiui Juozui teko anksti keltis į darbą. Ryte žmona judina vyrą: „Kelkis, jau žadintuvas skamba.“ Juozas per miegus sunkiai išskiemenuoja: „Pa-sa-kyk, kad vė-liau per-skam-bin-siu...“ 

Dabar pateiksiu humoristinį, o gal filosofinį perspėjimą moterims, besidžiaugiančioms gautomis Kalėdų, naujametinėmis ar gimtadienių dovanomis. Po Naujųjų kelios moterys giriasi savo draugėms: „Man vyras nupirko kavos aparatą. Geriu sau kavą kada panorėjusi.“ „Man tai naują platų televizorių. Galiu visokių filmų žiūrėti.“ Trečia didžiuojasi gavusi namų kiną, ketvirtoji – muzikinį centrą su daug geros muzikos diskų. „O tau ką nupirko?“, paklausė penktosios. „Nieko“, – ramiai atsakė toji. „Vargšelė“, – užjautė laimingosios žmonos. „Kodėl vargšelė? – nustemba toji. – Man atrodo, kad tai jūs vargšelės. Man vyras sakė, kad jam nesarmata su manimi eiti nei į kavinę, nei į kiną, nei į koncertą ar teatrą...“ 

O šis įvykis atsitiko tą pačią dieną, kai rengiausi jau paruoštą straipsnį siųsti į redakciją. Mojuodamas baltąja lazdele žingsniavau į namus ir pro šalį ėjo keli maždaug ketvirtos ar penktos klasės mokiniai. Jie jau buvo prisipirkę petardų, bet jos tikriausiai nesulauks Naujametinio vakaro. Taigi, einant man pro šalį, vienas vaikų mestelėjo į mano pusę „bombikę“. Kadangi buvau girdėjęs, kaip jie prieš kelias minutes jau išbandė petardą ant kito praeivio, tai buvau pasiruošęs ir pavyko ramiai sureaguoti į trenksmą. „Nieko sau driokstelėjai, – pasakiau. – Tikriausiai būsi gerokai raugintų kopūstų šiandien privalgęs.“ Vaikai prapliupo juoktis, o įvykio kaltininkas taip ir nesumojo, ką atsakyti. Man pasidarė smalsu, ar jie suprato, kad juokauju, ar pagalvojo, jog neregys galėjo iš tiesų nesuprasti, kas įvyko. 

Ką gi, net jei ateinantys metai būtų nelinksmi, bet tikriausiai turėsime progos bent jau dvylika kartų nusišypsoti, nes neįgalumo išmokos, palyginti jas su kainomis, vis vien liks juokingos...  

Atsakymas į straipsnio pradžioje pateiktą mįslę: tik gimęs pagyvenusiu laikomas Senis Besmegenis. 

Nuotrauka: Besiruošdami gražiausioms metų šventėms, nepamirškime neskubant pabendrauti su artimaisiais, draugais ir būtinai – nusišypsoti / www.pixabay.com nuotr. 

Kalėdinėje nuotraukoje tamsiuoju paros metu iš priekio užfiksuota mieste krentančiu sniegu besidžiaugianti moteris. Ji stovi pakėlusi galvą į dangų ir į šonus ištiesusi pakeltas per alkūnes kiek sulenktas rankas delnais į viršų. Jos veidas spinduliuoja džiaugsmu, kurį išreiškia plati šypsena praverta burna. Moteris dėvi trumpą šviesų paltuką su pūkuota apykakle, šaliką stambiomis šviesiomis ir tamsiomis juostomis su kutais galuose bei pirštuotas medžiagines pirštines. Jos ilgi šviesūs banguoti plaukai pasklidę ant pečių ir siekia iki krūtinės. Už moters stovi kiek susilieję šviesūs keliaaukščiai miesto pastatai, galimai kavinės ar restoranai, o viršuje šviečia kabančios lempučių girliandos. Atrodo, kad mieste netikėtai pradėjo kristi sniegas ir šis kalėdinis stebuklas moteriai sukėlė džiaugsmo proveržį.