Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

„Per sunkių išbandymų Kūrėjas nesiunčia“

Daugelio neregių ir silpnaregių gyvenimas neįsivaizduojamas be spausdintinės ar garsinės knygos. Neretas ir pats mėgina rašyti. Mūsų sąjungos literatų lopšiu pelnytai laikoma Kauno aklųjų mokykla, kurioje veikė literatų būrelis, išugdęs gausų būrį vyresnės kartos rašytojų ir poetų. Tiesa, dalis neregių ar silpnaregių poetų ir prozininkų apsiribojo vos viena ar dviem knygelėmis. Tačiau yra ir išimčių. Štai poetai Vacys Areima, Valentinas Toločka, Alvydas Valenta bei prozininkai Juozas Marcinkus ir Vincas Baublys skaitytojus pradžiugino išleisdami ne po vieną ar dvi knygas. Taip pat nenuilstamai literatūros lauke darbuojasi ir Stasys Babonas. Pernai pasirodžius naujai rašytojo knygai, šiemet jis jau rašo kitą, o internetiniame Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Kauno skyriaus puslapyje paskelbė naujausią autobiografinį apsakymą. Stasys yra dviejų romanų autorius: 2003 metais pasirodė jo romanas „Klystžvakės šaukia“, 2011 metais – „Žuvų gyvenimai šulinyje“. Apsakymai ir apysakos sugulė į tris rinkinius. 1995 metais buvo išleista pirmoji apsakymų ir apysakų knyga „Trys sugrįžimai namo“, 2014 metais – „Pakalnučių žydėjimas“, o 2022 metais – „Požeminė sankryža“. 2005 metais skaitytojai į rankas paėmė istorijų pynę „Apsnigta obelis“. 2019 metais pasirodė pirmoji S. Babono knyga, skirta vaikams – pasaka „Karvedys Agilius“. Kūrybinį darbą lydėjo pripažinimas: už knygas „Trys sugrįžimai namo“ ir „Apsnigta obelis“ S. Babonas pelnė pirmąsias Neregių literatų konkurso vietas, 2008 metais tapo novelės konkurso laureatu. Šiuo metu rašytojas dirba prie naujo romano „Jakovo rožinis“, skaitytoją nukeliančio į XVI amžiaus Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. 

Artėjant šv. Kalėdoms ir Naujiesiems metams rašytinio žodžio meistras silpnaregis prozininkas S. Babonas sutiko pasidalyti mintimis apie savo kūrybą ir švenčių laukimą su „Mūsų žodžio“ skaitytojais. 

– Mūsų pokalbį pradėkime nuo naujausio apsakymo „Autobiografinis“. Kiek Jūsų kūryboje svarbi autobiografinė linija? 

– Dažnai pagalvoju, kad mano kūryba – tai užkoduota autobiografija, tik kartais net pats nežinau, iš kur į kūrinius atkeliauja faktai, siužetų vingiai... Berašant išnyra lyg iš niekur. 

– Vieni meno žmonės kūrybos gyslelę sakosi atradę dar vaikystėje, kiti, kaip Žemaitė, antroje gyvenimo pusėje. O kada pats pajutote norą, o gal ir malonumą rašyti? Kokie buvo pirmieji literatūriniai bandymai? 

– Kaip sakoma, nuo mažens... Ketvirtoje klasėje išleidau (pats) pirmąją eilėraščių knygutę. Vadovėlyje perskaičiau Maironio eilėraštį ir nusprendžiau, kad ir aš galiu rašyti. Parašiau keliolika eilėraštukų. Gal tik tekstų, panašių į eilėraščius. Iš kartono iškirpau būsimos knygos viršelius, tarp jų įdėjau savo „kūrybą“, susiuvau – štai ir knyga! Ją pavadinau „Gegutė ku-kū“. O „tikroje“ spaudoje debiutavau būdamas šešiolikos metų trioletu „Šienpjovėliai“. Pirmoji mano knygutė (koks sutapimas?!) saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje. 

– Kaip literatūrinio lauko dalyvis startavote pasikinkęs sparnuotą poezijos mūzą, kas gi paviliojo į prozą? 

– Tada buvau jaunas ir, matyt, sutikau mūzą. Taip atsitiko, kad mudviejų keliai prasilenkė ir man nieko kito neliko, kaip pulti į prozos glėbį. Kalbant rimtai, mokydamasis Kauno aklųjų mokykloje rašiau eilėraščius. Eilėdarą puikiai išmaniau. Mūsų poetų buvo keturi: Kazys Gailius, Vaclovas Krugelis, Valdas Sušinskas ir aš. Dar vienas, keliomis klasėmis žemiau besimokantis vaikinas, pasirašinėjo „Klumpės“ slapyvardžiu. Tik vėliau sužinojau, kad tai Alvydas Valenta. Iš Kauno persikėlus mokytis į Vilniaus Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinę mokyklą mus ėmė globoti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja A. Paulauskienė. Jos dėka atradau prozą. Ji netgi mane įtraukė į vieno iš literatų būrelių, veikusių sostinėje, veiklą. Grįžęs į Kauną, įsijungiau į Petro Venclovo vadovaujamo literatų būrelio veiklą. Pradėjus rašyti prozą, pajutau keistą jausmą – lyg būčiau sugrįžęs namo. 

– Literatūros paslapčių jus mokė patyręs rašytojas P. Venslovas. Kokią įtaką jis turėjo, o gal turi jūsų kūrybai? 

– Teisūs tie, gyvenantys kažkur Rytuose, kai kalba, kad žmogus privalo turėti savo Mokytoją! Aš turėjau Mokytoją. Aš turiu Mokytoją. Kalbu apie rašytoją P. Venslovą. Baigęs vidurinę mokyklą įsidarbinau Kauno gamybiniame mokymo kombinate. Bibliotekos literatų būreliui tuomet vadovavo P. Venslovas. Taip aš sutikau savo Mokytoją. Dažnai manęs klausia: „Ar patinka P. Venslovo kūryba?“ Aš atsakau: „Mokausi iš jo knygų.“ 

– Iš kur semiatės literatūrinių siužetų? Ar sapnai yra vienas iš šaltinių? 

– Kūriniai pas mane atskuba lyg bičių, lyg širšių spiečiai, tereikia suspėti juos sugauti – užrašyti. Iš kur jie atsiranda? Sakau: „Iš ten...“ Atsakymų galima rasti labai daug, bet kūryba liks neatverta paslaptimi. Ir kūrinį, kiek kartų beskaitytum, nepažinsi iki dugno. Jis yra toks, ir tiek. 

– Jūsų literatūrinis temų spektras itin platus, pradedant rimta proza ir baigiant apsakymais ir pasakomis vaikams. Žanrų gausa – tai sąmoningas pasirinkimas ar nuolatinės savęs paieškos? 

– Nesirenku nei žanro, nei formos: kūrinys – tarsi žmogus, pats susiranda sau rūbą... O jeigu atvirai, kartais ir pats nelabai skiriu, kur pasaka, o kur ne. Dažnai pagalvoju, kad gyvenimas – tik pasaka, o aplik mus – tiek daug meno kūrinių... 

– Neretas rašytojas, poetas išgyvena dilemą: kaip suderinti kūrybą ir kasdienę profesinę veiklą. Jūs ne išimtis. Kaip pavyko suderinti kūrybą su valdininkišku darbu? 

– Turėjau puikų kolektyvą, darbuotojai suprato, kad jų vadovas „prie meno“. Kartais kai kurie stengdavosi vaidinti uolesnius, pataikauti... Juose aš matydavau įdomius personažus. Jie į rašomų kūrinių puslapius vis užklysta... Valdžia ne visada palankiai žiūrėdavo į mano lyrines iniciatyvas. Prisimenu, kaip vienas aukštas svečias iš Vilniaus virš savo baltos galvos iškeldavo pirštą ir sukdavo ratu vis kartodamas: „Atleisiu, atleisiu...“ Jis man priminė pavargusį kleboną, kuris žada atleisti buvusias (o gal ir būsimas?) nuodėmes. Reikėdavo daug valios, kad nešyptelčiau. 

– Dabar puiki proga šiek tiek atsitraukus stebėti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS), kaip organizacijos, veiklą. Kokia ji? 

– Džiaugiuosi, kad jaunimas pakeitė „aukštoje kėdėje“ sėdėjusį „nepakeičiamąjį“. Suprantu, kad jie prisiėmė didžiulę atsakomybę. Linkiu geležinės kantrybės. Galima kalnus nuversti, kai turi į ką atsiremti... Iš praeities, iš aklųjų organizuoto judėjimo istorijos būtina semtis stiprybės. Jau (vėl) kalbama apie muziejaus steigimą. Kelintą kartą jis steigiamas? Ir vėl, ir vėl... Kauniečiai seniai svajoja Kaune įkurti Prano Daunio menę-muziejų. Gal kada nors bus išgirsti? 

Didelę dalį darbų iš LASS perėmė valstybė. Tai puiku. Bet mūsų organizacijos vadovai negali būti „pūkuotais meškučiais“ valstybės, savivaldybių valdininkų kabinetuose. Jie privalo atstovauti mums – štai ko laukia organizacijos nariai. 

– Nori ar nenori, bet vis tiek neįgalumo tema kūryboje paliečiama. Ką lengviau vaizduoti – sveikuosius ar žmones, turinčius negalią? 

– Taip, apie mūsų žmones nemažai rašau. Ir vis kyla vienas klausimas, į kurį sunku atsakyti – ką prarandame ir ką atrandame netekdami regėjimo? Daug girdime mitų apie supergalias. Gal ir gerai? Nutolsta skaudi realybė... Stengiamės tai, ką praradome, kažkuo kompensuoti. O ar kompensacija gali būti didesnė už praradimą? Senovėje buvo filosofų (ir ne vienas), kurie savo noru paaukodavo regėjimą dėl gyvenimo ir pasaulio paslapčių pažinimo. Ir nematančiam, ir matančiam pažinimas turi savo kainą... Apie tai aš kalbu kūriniuose. 

– Tarp neregių literatų esate pirmasis, atvirai pavaizdavęs kūnišką meilę. Aprašydamas erotines scenas provokavote, o gal turėjote kitą tikslą? 

– Kūrinių veikėjai kartais manęs neklauso... Aš jiems sakau: „Taip negražu, nepadoru, ką žmonės pasakys...“ O jie daro savo. Man belieka tik užrašyti. 

– Kaip žmogui, kaip kūrėjui, kas yra metų pabaigos šventės ir kiek pačiam jos yra svarbios? 

– Šventes švenčiu, ką darysi... Nemėgstu masinės psichozės prieššventiniu laikotarpiu: visi skuba, perka, perka, skuba... Niekur nedingsi – įsisuki į tą verpetą, išsiderini. Bet visada džiaugiuosi nuplėšdamas paskutinį kalendoriaus lapelį... Prieš akis – kiti metai, naujas kalendorius. Taip ir žaidžiame. 

– Gal galėtumėte su mūsų žurnalo skaitytojais pasidalyti pačia netikėčiausia ir keisčiausia švente, palikusia neišdildomą įspūdį, o gal labiausiai sukrėtusia? 

– Prisimenu Kūčių vakarus vaikystėje. Močiutė (tėvuko mama), tėtis, mama, aš ir dvi sesutės sėsdavome valgyti Kūčių vakarienės. Aš labai laukdavau stebuklo. Niekam neprasitariau, nes norėjau, kad išsipildytų mano didelė svajonė. Norėjau, kad duris pravertų ir prie Kūčių stalo atsisėstų mano senelis, tėtės tėvukas. Ir močiutė, ir tėtis kartodavo, kad jis buvo aukštas, stiprus, drąsus. Ir tėtis, ir močiutė sakė, kad jį pokaryje ruskiai nukankino Šiluvos kalėjime. Aš netikėjau jų kalbomis... Nėra senelio kapo! Tai gal jis pabėgo iš kalėjimo, gal jis skuba namo ir tuoj pravers duris? Stebuklas neįvyko... Gal ne Kūčių vakarą, gal atėjus Kalėdoms reikėjo laukti senelio? 

– Artėja mūsų Išganytojo gimimo ir Naujųjų Metų šventės, ko palinkėtumėte „Mūsų žodžio“ skaitytojams? 

– Tikėkite savo kelrode žvaigžde, mums per sunkių išbandymų Kūrėjas nesiunčia. O egzaminus reikia išlaikyti... O LASS narius, jų šeimas, draugus, visus pažįstamus ir nepažįstamus norėčiau paagituoti – dažniau lieskite „Mūsų žodį“ akimis ir pirštais! 

Nuotrauka: S. Babonas su pernai išleista savo knyga „Požeminė sankryža“ / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje pavaizduotas ant fotelio įsitaisęs S. Babonas su knyga. Stasys yra vyresnio amžiaus, vilki tamsius marškinius ir sėdi pasisukęs kairiuoju profiliu bei abiem rankomis atsirėmęs į ranktūrį. Jose vyras laiko knygą minkštais tamsiais viršeliais. Ant priekinio užrašyta „Požeminė sankryža“ ir galima įžvelgti nusisukusį vyrą, vilkintį šviesius drabužius ir skrybėlę. Stasys yra pliktelėjęs priekyje, o maždaug nuo viršugalvio vidurio auga trumpi tamsūs žilstelėję plaukai. Vyro smakrą dengia trumpa žilstelėjusi barzdelė, o akis – stambūs akiniai tamsiais stačiakampiais rėmeliais ir storais stiklais. Stasio veidas susikaupęs, kaktoje susimetusios kelios horizontalios raukšlės. Jis atrodo pasinėręs į knygą, galbūt apmąstantis tai, kas joje vyksta, ar dėmesį patraukusią frazę. Nuotraukos kairėje iš už kadro išnyra sumedėjusi augalo šaka, kurios galuose kuokštais auga lašo formos lapai. Fone kabo šviesios užuolaidos. Tai atrodo puikus kampelis apmąstymams, kuriame Stasys gali nuodugniai nagrinėti savo knygą.