Susitikimai

Eglė Kulvietienė, žurnalistė

Kai negali nugalėti, turi sugyventi

Mūsų pašnekoves sieja nepagydoma liga – cukrinis diabetas (CD). Ši lėtinė liga labai sunki ir klastinga. Sergančiųjų CD skaičius pastaraisiais dešimtmečiais smarkiai auga. Kaskart lapkričio 14 d. minima Pasaulinė diabeto diena primena, kad Lietuvoje šia liga serga daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, o pasaulyje – pusė milijardo. Ligą lydi sunkios komplikacijos. Nuo cukrinio diabeto sukeltų komplikacijų nukentėjo ir mūsų kalbintos moterys. Tačiau jos išmoko gyventi su šia liga, kontroliuoti ją ir tvirtai stovėti ant žemės. 

Vilma Lučkauskaitė (53 m.) serga cukriniu diabetu jau 48 metus – susirgo būdama penkerių: „Mama man pasakodavo, kad buvau itin judri mergaitė, aktyvi, bet vienu metu pradėjau labai daug gerti, dažnai šlapintis. Varėnoje medikai ligos nediagnozavo ir siuntė tolesniems tyrimams į Vilnių.“ Vilniuje gydytojai iš karto rado Vilmos negalavimo priežastį, tačiau mergaitei teko ilgiau pagulėti ligoninėje, kol medikai atitaikė, kiek insulino dozių reikėtų jai leisti. 

Sovietmečiu diabetu sergančiųjų priežiūra buvo labai prasta. „Negalėjome patys stebėti gliukozės kiekio kraujyje, jokių aparatų matuoti nebuvo. Kaip ir ko valgyti – taip pat gerai nežinojome. Tad mano cukrus riedėdavo tai į kalną, tai į pakalnę. Nemokėjau kontroliuoti savo ligos, nes nežinojau, kaip tai daryti. Iš pradžių mano mama, o paskui ir aš pati, eidavome į polikliniką, kad paskirtų insuliną. Kartais pamatuodavo ir cukraus kiekį kraujyje paėmę kraujo iš piršto, o dažnai ir to nepadarydavo. Sveikata buvo lyg ir nieko, bet vieną rytą pasijutau nebematanti viena akimi. Cukraus kiekis kraujyje tuo metu tai padidėdavo, tai nukrisdavo. Kauno ligoninės medikai man pasakė, kad dėl akies jau niekuo negali padėti, tačiau būtina koreguoti diabetą, tad paguldė į Endokrinologijos skyrių. Tada pirmą kartą pamačiau švirkštiklį, buvo 1993 metai. Man palengvėjo. Insuliną nuo penkerių metukų leisdavausi kartą per dieną, o su švirkštikliu – tris kartus per dieną. Tačiau sveikata negerėjo, pradėjo silpti ir antroji akis. Medikai ragino važiuoti į garsią Maskvos kliniką. Žadėjo apmokėti visas sąskaitas. Deja, nieko neapmokėjo. Sakė, kad neturėjau siuntimo. Mama prisiskolino pinigų, o kai grįžome, atidavinėjo skolas. Maskvoje, toje garsioje klinikoje, man gydė abi akis. Tą akį, kuria nebemačiau, gydė lazeriu ir operavo, o sveikąją taip pat gydė lazeriu. Silpnoji akis šiek tiek atsistatė. Dabar atskiriu dieną nuo nakties, matau namo kontūrus. Sveikoji, deja, po to, kai į ją „prišaudė“ lazeriu, pradėjo silpti ir visai nusilpo. Viena akimi visiškai nebematau. 

Gyvenu kaime su mama, kuriai 86-eri. Sukamės abi, kiek jėgos leidžia. Turime šuniukų, kačiukų. Džiaugiuosi, kad dabar daug lengviau kontroliuoti diabetą. Nuo praėjusių metų rugpjūčio mėnesio jau kompensuojami sensoriai. Aš taip pat jį turiu. Jis padeda išvengti adatų dūrių. Kadangi sistema veikia kaip jutiklis-sensorius, pridedamas prie rankos, todėl sumažėja ir poreikis diagnostinėms gliukozės juostelėms. Sensorius matuoja cukrų kas 5 minutes. Turėčiau nuolat pasižiūrėti į telefoną, tačiau kadangi neprimatau, jis man pasako, koks mano cukrus. Sensoriuje nustatyta žemiausia ir aukščiausia glikemija. Kai cukraus kiekis kraujyje krenta ir pasiekia 3,9, telefonas suskamba įspėdamas mane, o jeigu 8–9 – irgi suskamba. Tuomet suvalgau saldainiuką. Jų visada turiu kišenėje, kai turiu, išgeriu sulčių. Kartais būna, kad pavaikštai lauke, cukraus kiekis krenta toliau, tad ir saldainiukų prireikia daugiau suvalgyti. Na, o jeigu jis būna aukštas, neskubu jo sumažinti, nors, pavyzdžiui, 9 – jau daugoka. Prie skaičiukų yra rodyklė. Tuomet žiūriu į ją ir stebiu, į kurią pusę rodyklė svyra. Kai rodyklė visą laiką kyla į viršų, susileidžiu vieną insulino vienetą. Šiaip jau rodyklės parodymų nematau, bet kai prireikia, pasiimu didinamąjį stiklą ir tada įžiūriu. Sensorius praneša angliškai, o aš anglų kalbos nemoku. 

Esu įpratusi būti atidi maistui. Kai verdu košę, įsidedu 3 šaukštus kruopų, retokai 4, bet visai nededu sviesto. Kai verdu sriubą ir įdedu bulvių, tuomet mažiau valgau duonos. Per tiek ligos metų žinau, kiek ir kada galiu suvalgyti. Torto suvalgau gabaliuką, bet tuomet susileidžiu daugiau insulino. O ir tortai būna įvairūs – saldūs ir mažiau saldūs. Tada pagal aplinkybes ir paskaičiuoju insuliną. Insulino pompa negaliu naudotis, nes nematau. Insuliną susileidžiu pati, švirkštiklis užpildytas insulinu. Pasukusi rodyklę, kurios vietą žinau atmintinai, išgirstu traškesį. Kiek man tuo metu reikia susileisti vienetų, tiek ir traškėjimų turiu išgirsti. 

Kai prispaudžia sveikatos bėdos, važiuoju į Varėnos polikliniką. Jeigu ten nebūna man reikalingų specialistų, vykstu į Kauną ar Vilnių. Autobusu man vienai važiuoti sudėtinga. Anksčiau palydėdavo LASS Varėnos filialo vadovė, o dabar turiu asmeninę asistentę. Prisipažinsiu, išgirdusi, kad man siūloma asmeninė asistentė, bandžiau jos atsisakyti. Neįsivaizdavau svetimo žmogaus savo namuose. Bet veltui purkštavau. Dabar asmeninės asistentės padedama galiu visur nuvykti. Ir dantis susitvarkiau, ir pas medikus nuvažiuoju tada, kada tik reikia. Nebeįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi be jos. Žinoma, diabetas dėl to niekur nedingsta, bet kai turiu nuolatinę pagalbą, jaučiuosi ramesnė ir saugesnė. Tuomet ir mano cukrus ramesnis. 

Roma Turauskaitė-Tumėnienė diabetu susirgo būdama vos 12 metų: „Diabetą man diagnozavo labai netikėtai. Sustreikavo mano skrandis. Medikai atliko tyrimus. Išrašydami iš ligoninės dar nutarė patikrinti šlapimą – jame rado cukraus. Taip aš atsidūriau pas tuo metu gerai žinomą vaikų endokrinologę A. Meškauskienę. Prasidėjo nelengva ir ilga pažintis su liga. Ta pažintis tebesitęsia ir šiandien. Bet nuo pat vaikystės buvau realistė ir gerai supratau, kad su šia liga turėsiu gyventi. Augau sovietiniais laikais, kai beveik nebuvo diabeto kontrolės. Būdavo, einu pas gydytoją pirmadienį ryte, paskiria tyrimus, padarai juos, o atsakymus gauni trečiadienį. Tada su jais eini pas gydytoją, kuris bando pakoreguoti tavo diabeto ligą. Bet cukrus šokinėja visą parą! Realiai tai absurdas, bet mes išgyvenome. Būdavo, kai keičia insulino dozes, paguldo į ligoninę. Praguliu mėnesį ligoninėje ir mokausi. O aparatėlius cukrui matuoti ir juosteles žmonės nebent parveždavo iš Amerikos ar Rytų Vokietijos. Bet kas iš to – juostelės baigdavosi ir vėl reikėdavo laukti, kad kas nors atvežtų. O ir išvažiuodavo nedaug kas ir retai. 

Man insuliną leisdavo mama, turėdavo išvirinti švirkštus. Buvo tik insulinas B. Reikėjo leistis ryte ir vakare. Man buvo pasakyta, kad jeigu norėsiu važiuoti atostogų pas gimines, turiu išmokti susileisti pati. Pirmą kartą nepavyko, bet aš nepasidaviau, laikui bėgant išmokau insuliną susileisti. Taip ir darau. O dėl maisto labai rūpindavosi mano mama. Nebuvo jokių mokyklėlių, kuriose galėtume mokytis, kaip kontroliuoti diabetą. Mums medikai sakė, kad jokiu būdu negalime valgyti manų košės, nes po šio patiekalo mūsų lauks reanimacinė palata. Ligoninėje susipažindavau su savo likimo draugais, taip pat ir mūsų mamos tarpusavyje susipažindavo, dalydavosi patirtimi. Apie tokią diabeto priežiūrą, kokia yra dabar, negalėjome net pasvajoti. Neįsivaizdavau, kad pati galėsiu pirštą prasidurti ir pasimatuoti cukraus kiekį kraujyje. Tiesa, dabar yra ir sensoriai, bet man dėl kitų sveikatos bėdų sensorius netiko, tačiau aš džiaugiuosi turėdama juostelių ir galėdama kada tik noriu pasimatuoti cukrų.“ 

Pirma diabeto komplikacija Romą pasivijo, kai jai dar nebuvo dvidešimties. Pradėjo trūkinėti kraujagyslės, vėliau teko operuoti akis. Bet Roma nepasidavė, baigė mokslus. Deja, norimo darbo negavo. Atseit, turime daug sveikų. Roma kurį laiką dirbo aukle, tik jai norėjosi kūrybinio darbo. Gabumų mergina tikrai turėjo ir turi. Mėgo karpyti ornamentus ir anksčiau, o dabar tiesiog užsidegė popieriaus karpiniais. „Manęs dažnai klausia, ar nekyla bėdų dėl akių. Neslėpsiu, nėra paprasta. Smulkių detalių nematau. Po akių operacijų man negalėjo pritaikyti akinių. Viena akis matė geriau, kita prasčiau. Tad akinius pritaikydavo vos pusmečiui, paskui viskas keisdavosi, kol galų gale regėjimas susireguliavo. Tada man pritaikė akinius.“ Romos karpiniai nuostabūs, o ji kaskart sukuria ir iškarpo vis įdomesnių. Jos karpiniais iliustruota Rožės Poškienės knyga „Tėviškės baladės“. 

O diabetas? Roma pasakoja, kad ji labai griežtai kontroliuoja cukraus kiekį kraujyje, prisižiūri mitybą ir leidžiasi insuliną. Ji teigia, kad nusižengti taisyklėms nederėtų. Viskas tarsi buvo įėję į savo vėžes, Roma gyveno normalų gyvenimą, tačiau 2021 metų žiemą išgirdo iš medikų, kad jai reikia persodinti inkstą. „Problemų dėl inkstų atsirado anksčiau, gėriau vaistus ir 14 metų gyvenau normaliai. Trijų mėnesių glikuotas hemoglobinas neperžengdavo 7,2.“ Tokie rezultatai reikalavo milžiniškų pastangų, bet Roma stengėsi kaip įmanydama. Tačiau inkstų funkcijos blogėjimas buvo nesustabdomas. „Buvau tarp tų žmonių, kurie laukė inkstų donoro, ir buvau išgelbėta. Atsirado donoras. Esu labai dėkinga savo donoro artimiesiems, medikams. Aš vėl gyvenu laimingą gyvenimą. Tiesa, su diabetu. Kontroliuoju gliukozės kiekį kraujyje. Stengiuosi riboti saldumynus, kepinius. Matuojuosi cukrų net 7 kartus per dieną. Kontroliuoju ligą. Esu susidariusi maitinimosi, taip pat ir fizinio krūvio planą. Daug mankštinuosi. O kaip kitaip? Juk aš laimėjau savo gyvenimą! Aš gavau naują inkstą. Akių operacija buvo sėkminga. Tad turiu pateisinti į mane sudėtas viltis. Ir visiems sakau: „Sergantys diabetu turi labai save mylėti. Mylėti save – tai reiškia laikytis visų nurodymų, kuriuos teikia specialistai. Dabar medikai nesako, kad jokiu būdu nevalia valgyti torto. Anaiptol – galima suvalgyti torto gabaliuką, bet būtina matuotis cukrų ir vertinti savo būklę. Visiems, sergantiems diabetu, noriu pasakyti, kad ligą galima kontroliuoti, o komplikacijas atitolinti ir net jų išvengti. Aš labai noriu gyventi, nes labai myliu savo šeimą, visus artimuosius. Labai mėgstu keliauti – diabetas tikrai netrukdo kelionėms. Visada vežuosi savo palydovus: insuliną, švirkštus, aparatėlius cukrui matuoti ir saldainių kišenėje. Kodėl saldainių? Kai nukrenta cukrus, mane gelbsti saldainiukas, ir aš niekam netampu našta.“ Atsisveikindama Roma sako, kad yra pasiruošusi padrąsinti ir įkvėpti prasmingai gyventi kiekvieną žmogų, susirgusį diabetu. 

Nuotrauka. R. Turauskaitės-Tumėnienės karpinys „Svajos“ 

Ant šviesaus paviršiaus padėtas tamsus karpinys, iš kairiojo šono vaizduojantis į dangų pakeltą mergaitės galvą, kurios kaklas baigiasi tarsi gėlės žiedlapiai. Pailgos iškarpos vaizduoja tiesius galvą gaubiančius plaukus, kurie palei kaklą riečiasi į išorę, ir ant kaktos krentančius kirpčiukus. Prie jų yra nutūpęs sparnus išskleidęs drugelis, o virš galvos horizontaliai auga žaliuojanti medžio šaka su apvaliais vaisiais. Iškirpta kairioji mergaitės akis yra užmerkta, antakis liūdnai pakilęs, o palei nosį palikta linija galėtų būti ir raukšlelė, ir skruostu tekanti ašara. Mergaitė atrodo kažko besiilginti, jos pravertos lūpos galimai šnabžda troškimą arba maldą.