Socialinis pulsas

Alvydas Valenta, [email protected]

Paliesti, išgirsti – pažinti

Nežinome ir jau niekada nesužinosime, medžiojo tąkart Gediminas Vilniaus giriose, sapnavo it šimtas gyvų vilkų kaukiantį geležinį vilką, ar vien ateinančioms kartoms paliko gražią pasaką – dievų paliepimą imtis miesto statybos. Svarbiausia, Vilnius buvo, yra ir bus! Visi, tiek jame gyvenantys, tiek į jį atvykstantys kartą ar du kartus per metus, turime savą santykį su šiuo miestu, savą jo vaizdinį. O kaip Vilnių pažįsta ir priima neregiai? Klausimą galima apversti kitaip: ką apie save Vilnius gali papasakoti žmonėms, negalintiems matyti jo rūmų, bažnyčių, Trijų kryžių ar senamiesčio gatvėse pasiklydusio laiko? Kokia kalba Vilnius turi prabilti, kad jį suprastume visi – tiek regintieji, tiek silpnaregiai ar neregiai? 

Vilnius kalbėjo ir tebekalba daugybe kalbų, knygų, koncertų salių, renginių... Ar šito pakanka? Artėjant Pasaulinei baltosios lazdelės dienai, gražią staigmeną, o kartu dovaną akliesiems pateikė Vilniaus miesto turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“ ir alternatyvaus miesto pažinimo platforma „Neakivaizdinis Vilnius“: sukūrė žmonėms, turintiems regėjimo negalią, pritaikytą maršrutą „Paliesti ir išgirsti Vilnių“. Maršrutas sukurtas taip, kad neregiai ir silpnaregiai galėtų keliauti savarankiškai ir šitaip pažinti Vilnių. Kad geriau suprastume maršruto atsiradimo aplinkybes, pradėkime iš toliau. Agentūra „Go Vilnius“ jau keleri metai vilniečius ir sostinės svečius stebina įvairiomis, dažnai nelauktomis iniciatyvomis ir kampanijomis. Viena jų – platforma „Neakivaizdinis Vilnius“. Ją galime rasti tiek interneto naršyklėje surinkę adresą www.neakivaizdinisvilnius.lt, tiek į savo išmanųjį telefoną parsisiuntę nemokamą to paties pavadinimo programėlę. „Neakivaizdinis Vilnius“ siūlo keliasdešimt maršrutų (šiuo metu jų yra apie septyniasdešimt), kuriais žmonės, norėdami geriau pažinti Vilnių, gali keliauti savarankiškai. Maršrutai patys įvairiausi: teminiai, skirti gilesniam kultūros, meno pažinimui, gamtos, pramogų mėgėjams, šeimoms, draugiški gyvūnams ir panašiai. Daugeliu jų su asistentais, draugais ar šeimos nariais gali keliauti ir neregiai, tačiau iki šiol nebuvo nė vieno maršruto, kurį nuo pradžios iki pabaigos jie galėtų pereiti savarankiškai. Dabar jau yra! Maršruto paieškos ir kūrimas prasidėjo prieš porą metų, o šiemet, spalio 12-ąją, Bažnytinio paveldo muziejuje jis oficialiai pristatytas aklųjų ir silpnaregių bendruomenei, žurnalistams ir visiems, kas nori geriau pažinti, LR Konstitucijos žodžiais tariant, ilgaamžę istorinę Lietuvos sostinę. 

„Neregiai patogiai jaučiasi pažįstamoje aplinkoje, – pasakoja maršruto sudarytojas Andrius Jakučionis. – Dažniausiai ta aplinka mažiau ar daugiau uždara, uždari maršrutai. Išsikėlėme sau tikslą tą aplinką praplėsti. Maršruto paieškos ir kūrimas užtruko apie dvejus metus. Sukūrę pradinį variantą kreipėmės į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS), kad jos atstovai įvertintų, pareikštų savo nuomonę. Sulaukėme ir patarimų, ir kritikos, tačiau ta kritika visada buvo motyvuota. Bendromis jėgomis pavyko sukurti iš tiesų unikalų maršrutą.“ 

„Vilnius turi gerai išvystytą skaitmeninę struktūrą, dabar atsirado patogi vieta, kur žmonės jį gali tyrinėti ir pajusti fiziškai, – sako maršrutą tobulinant ir testuojant dalyvavęs neregys Andžėjus Ravanas. – Neregio laukia ne visai įprasta kelionė, reikalaujanti tam tikrų orientavimosi įgūdžių, drąsos, tačiau kartu maršrutas saugus, informatyvus, suteikiantis peno įvairiems pojūčiams. Žmogus, einantis su baltąja lazdele, Vilnių gali pajusti kojomis, paliesti, išgirsti, užuosti.“ 

„Sveiki, aš esu Vilnius“ 

Šitokiais žodžiais Jo didenybė Vilnius pasveikina lankytojus, panorusius jį pažinti ir suprasti truputį kitaip nei iki šiol. Maršruto „Paliesti ir išgirsti Vilnių“ ilgis – 1,1 km (apie 1400 žingsnių), trukmė – pusantros valandos. Kodėl taip ilgai – netrukus suprasite. Jeigu neturite laiko ar kantrybės, galima sutrumpinti pagal kiekvieno einančiojo skonį ar pageidavimą. Maršrutas prasideda šalia Arkikatedros esančioje viešojo transporto stotelėje „Karaliaus Mindaugo tiltas“, veda prie Mindaugo paminklo, tarp katedros ir Valdovų rūmų, prie Gedimino paminklo, Katedros aikštės maketo, į Bernardinų gatvę, Bažnytinio paveldo muziejų, nuo jo į Literatų gatvę – iš viso 12 objektų. Einama vadovaujantis išmaniojo telefono programėlėje „Neakivaizdinis Vilnius“ esančiu maršruto aprašymu ir nurodymais. Lygiai tokią pat informaciją galima rasti ir šios platformos interneto svetainėje, tik labiau tikėtina, kad neregys ar silpnaregis tyrinėti Vilnių leisis su telefonu, o ne su kompiuteriu, tegu ir planšetiniu, rankose. Taigi pradedame: „Atsisukite nugara į stotelės paviljoną bei gatvę ir eikite trinkelėmis išklotu taku Mindaugo paminklo link apie 60 žingsnių, laikydamiesi kairės pusės. Tako ribą žymi veja ir neaukšti šviestuvai kairėje pusėje.“ Šitaip per visą kelionę: nuo vieno objekto prie antro, nuo antro prie trečio. Prie kiekvieno objekto randame du garso takelius: vyriškas balsas apibūdina vietą (paminklą, maketą, gatvę), kurioje tuo metu esame, moteriškas – veda nuo vieno taško prie kito, detaliai nupasakodamas, kur eiti, kokia danga po kojomis, kokie orientyrai, kuriuos galima užčiuopti lazdele. Keliaujant, viską nuosekliai išklausant, praeina apie pusantros valandos. Jau minėjome: žmogus nebūtinai turi pereiti visą maršrutą iš karto. Galima jį nutraukti, kitą kartą sugrįžti ir pradėti eiti nuo vietos, kurioje praeitą sykį sustojote. Maršruto ir objektų aprašymus rengė akliesiems gerai pažįstama garsinio vaizdavimo specialistė Laura Niedzviegienė. 

„Kai nematome, jaučiamės labai nesaugiai, taip nesaugiai, kaip nesijaučia net patys neregiai, – mintimis ir patirtimi dalijasi A. Jakučionis. – Gedimino aikštėje orientuotis gana sunku – erdvė į visas puses, tačiau, kai žmogus po kojomis jaučia skirtingas dangas, šalia esančią katedros sieną ar lazdele užčiuopia kelis laiptelius, iš karto tampa lengviau. Iš pradžių galvojau, kad neregiams skirtas maršrutas galėtų būti Gedimino prospektas – gatvė atnaujinta, sutvarkyta, aiškios taktilinės linijos. Viena puse žmogus eitų pirmyn, kita grįžtų atgal. Tik viskas pernelyg „suglostyta“, lygu, jokių iššūkių, jokių gatvės dangos ar akustikos pokyčių. Na, ir paliesti nelabai yra ką. Galima, tarkime, stovėti prie „Neringos“ kavinės ir pasakoti, kokia tai ypatinga vieta, tačiau tą patį jis gali išgirsti ir eidamas kitu maršrutu. Senamiestis įdomesnis, tirštesnis, bet kaip sukurti maršrutą, kuris tiktų žmonėms, turintiems regėjimo negalią? Bendromis jėgomis sprendimą pavyko rasti.“ 

A. Ravano nuomone, ateityje maršrutas galėtų tapti nebloga pramoga ekstremalesnių pojūčių ieškantiems regintiems vilniečiams ir sostinės svečiams. Pavyzdžiui, draugų kompanijoje kažkas susilažina, kad praeis maršrutą užsirišęs akis arba jį praeina nesilažindamas, vien norėdamas patirti, kaip veikia ir ką apie miestą jam sako kiti pojūčiai. 

Miestas visiems 

Pristatant maršrutą visiems norintiems buvo pasiūlyta trumpam pasijusti neregio vietoje: užsirišus akis ir į rankas paėmus baltąją lazdelę, praeiti nedidelę jo atkarpą. Tarp atsiliepusiųjų į kvietimą buvo ir Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas. „Smegenys kuria baimės refleksą. Suprasti, ką jaučia neregiai ir kaip jie orientuojasi, labai sunku. Aišku viena: miestas turi būti patogus visiems žmonėms, tarp jų ir neregiams bei silpnaregiams“, – po pasivaikščiojimo mintimis dalijosi meras. 

Jau po renginio, kalbantis su kitais neregiais, nuolat tekdavo ir tebetenka išgirsti sakant: „Na, taip, pritaikytas... Užtenka vien pasivaikščioti po Skroblų gatvės rajoną, pamatyti ar po kojomis pajusti ištrupėjusius, sugriuvusius laiptus, kad įsitikintum, jog iki tikro pritaikymo ir tikro patogumo toli toli.“ Iš tikrųjų taip. Neįmanoma nesutikti. Tiktai turbūt joks pasaulio miestas neregiams nebus patogus visu šimtu procentų, o pokyčiai, ar vienaip žiūrėsime, ar kitaip, vyksta. Ar jie pateisina mūsų lūkesčius – jau kitų diskusijų, viešųjų akcijų tema. 

Maršruto „Paliesti ir išgirsti Vilnių“ pristatymas plačiai nušviestas ir išreklamuotas viešojoje erdvėje – spaudoje, televizijoje, o „Go Vilnius“ pateikė dar vieną staigmeną: sukūrė vaizdo siužetą, skirtą užsienio svečiams, kuriame Lietuvos sostinę pristato trys mūsų bendruomenės nariai: Irma Jokštytė-Stanevičienė, Ramunė Balčikonienė bei šių eilučių autorius. Mačiusiųjų nuomone, siužetas nors trumpas, bet profesionalus, įtaigus. Pačiam rašyti apie savo dalyvavimą kuriant siužetą, nekyla ranka, tačiau objektyviai vertinant, tai dar vienas įrodymas, kad galime būti įdomūs ne tik patys sau. 

O ką apie naująjį maršrutą kalba žmonės, kuriems jis skirtas? Marius Maželis: „Po Vilnių vaikštau tiek savarankiškai, tiek su draugais. Savarankiški maršrutai iki šiol dažniausiai ribojasi darbu, asmeniniais reikalais. Ko gera, kultūriniais, pažintiniais maršrutais Vilniuje specialiai nevaikščiojau, nors, einant su draugais, kas nors visada papasakoja, kokie objektai, kaip jie atrodo. Tik kiekvienas pasakoja remdamasis savo patirtimi: vienas daugiau dėmesio kreipia į spalvas, kitas – į formas. Vieni turi vaizduotę, kiti tik apibūdina požymius. Naujasis maršrutas, mobilioji programėlė – galimybė prie Vilniaus prisiliesti pačiam. Visada esu už naujoves!“ 

Aurimas Žiška: „Maršrutas reikalingas, įdomus. Savęs klausiu: ar aš sugebėčiau jį įveikti pagal programėlėje esančius nurodymus? Nepaisant to, sugebėčiau ar ne, vis tiek gražu, kad jis atsirado.“ 

Renata Mingilė: „Nematančiam žmogui gal šiek tiek sudėtinga, bet silpnaregiui maršrutas smagus, informatyvus. Nereikia kiekvienąkart „guglinti“, ieškoti, paspaudei programėlėje mygtuką ir visą informaciją turi. Iniciatyva sveikintina! Lankykime, bandykime ir domėkimės!“ 

Nuotrauka. Maršruto „Paliesti ir išgirsti Vilnių“ atkarpą drauge su kitais išbandė V. Benkunskas (centre) ir P. Kalvelis (nuotraukos dešinėje) – Vilniaus miesto ir LASS vadovai / Sauliaus Žiūros nuotr. 

Smulkiomis plytelėmis klotu keliu palei šviesią sieną eina lengvas striukes ir paltus vilkinčių žmonių grupelė su baltosiomis lazdelėmis. Nuotraukos dešinėje priekyje su baltąja lazdele eina P. Kalvelis, linksmai besišypsantis pravertomis lūpomis. Jam iš dešinės su baltąja lazdele eina tamsų akių raištį užsidėjęs vyras į dešinę galvos pusę sušukuotais plaukais. Jis atrodo kiek įsitempęs, tačiau veidas plačiai šypsosi ar galimai juokiasi. Jam už nugaros kiek nedrąsiai stovi jaunas vaikinas rimtu veidu su ūsais ir trumpa barzdele. Jis kaire ranka laiko baltąją lazdelę ir dėvi raištį, ant kurio akių vietoje pavaizduoti platūs šešiakampiai. Tolėliau iš paskos seka dar keli maršruto dalyviai. Už grupės prie sienos stovi moters skulptūra su galvą ir pečius gaubiančiu apdangalu, nuleidusi ir delnais į priekį atsukusi rankas. Ant sienos matyti dalis stambaus metalinio kryžiaus su trimis kryžiaus formos atšakomis skersinio gale ir įstrižai banguojančiais spinduliais.