Kiti kasdienybės veidai

Pranas Pliuška, [email protected]

Kelionių spąstai ir smagumynai

Laba diena, o gal labas rytas ar net vakaras. Gal jau pastebėjote, kad kai rašau apie linksmesnius dalykus, nutinkančius aklųjų ir silpnaregių keliuose bei pakelėse, pradžioje pateikiu kokią mįslę. Proto mankšta, ypač kai esi N kart 2X + 3Y metų, labai naudinga, kad senatvėje paklausus vardo, nereikėtų perklausti, ar skubiai reikia atsakyti, arba prašyti leidimo paskambinti draugui. Štai jums klausimas šį kartą: visiškai aklas žmogus dykumoje turi nustatytu laiku būtinai išgerti po vieną mėlyną ir raudoną piliules. Jei neišgers ar supainios spalvas – mirs. Kalbantį laikrodį žmogus turi ir žino, kada tas piliules gerti, bet visos keturios piliulės yra vienoje dėžutėje. Kaip jam atskirti, kurios piliulės mėlynos, kurios raudonos, jei visos vienodo dydžio, formos ir net kvapo? 

Šį kartą pasinersime į aklųjų ir silpnaregių nuotykius kelionėse. Kuo didesnis miestas, tuo daugiau gatvėse ir kiemuose „ganosi“ automobilių, motociklų, mopedų, dviračių, o šaligatviuose dar ir paspirtukų kaimenės. O kur dar užsisvajoję ar abiem akimis į telefonus „sulindę“ praeiviai... Kelionėse tiek einant, tiek bėgant ar važiuojant dviračiu net ir gerai žinomose vietose pasitaiko netikėtų kliūčių. Juk vyksta įvairūs kelio, šaligatvio ar šalia esančių pastatų remontai, vaikų paliktos transporto priemonės, tokios kaip riedučiai, paspirtukai, dviračiai, triračiai. 

Prieš kiekvieną kelionę jai pasiruošiame. Nematant tas pasiruošimas neretai tampa iššūkiu. Ypač jei skubi, gyveni ne vienas arba neturi įpročio drabužius, batus ir daiktus dėti į tas pačias vietas. Pasitaiko, kad išsiruošiame į kelionę skirtingais batais, kojinėmis, net avėdami tik šlepetes, vilkėdami išvirkščius megztinius, marškinėlius. Moterys išeidamos į gatvę nori ne tik pasipuošti, bet ir pasigražinti, pasidažyti. Viena moteris pajuokavo, kad eina į lauką tik per lietų, nes nemėgsta dažytis, pudruotis, o per lietų atsistato visų moterų „gamykliniai parametrai“. Pasitaiko, kad į pinkles pakliūva ir vyrai. Štai Dangiras iš Pasvalio pasakoja apie porelę pažįstamų prastai matančių iš Šiaulių. Moteris puošėsi, ruošdamasi eiti į svečius. Vyras apsivilko kostiumą. Moteris pasidažė ir paliko ant stalelio lūpdažius. Buvo ruduo, orai darganoti, vėjuoti, tad vyrukui sutrūkinėjusios lūpos. Jis apgraibomis ant stalelio susirado vazelino ir pasitepė savo lūpas. Abu už parankių išėjo į lauką. Jau stotelėje pajuto, kad kažkas ne taip, bet nesuprato, kad tai susiję su jais. Nuvyko į svečius, pasisveikino su šeimininkais, jau atvykusiais kitais žmonėmis ir atsisėdo prie stalo. Pagaliau viena moteris iš svečių tarpo išdrįso paklausti silpnaregės: „Ko tas tavo vyras dažytis pradėjo? Taigi, – sako, – lūpos tiek raudonos, kad net iš toli šviečia.“ Pasirodo, vyrukas vietoje vazelino lūpas pasitepė žmonos lūpdažiu. 

Štai Romos iš Kauno pasakojimas: „Mano draugės dukra gulėjo Vilkaviškio ligoninėje. Mes su drauge nuvažiavome jos aplankyti. Tuo metu ir aš, ir ta draugė, kuri važiavo kartu, dar turėjome regėjimo likutį, bet patamsyje beveik nebematėme. Ir grįžome iš Vilkaviškio patamsyje. Draugė užkliuvo ir griuvo. Apčiupinėjome, kad užkliuvome už cementinės klombos, į kurią prisodinta gėlių. Susirinkome draugės batus, nes buvo vasara ir įspiriamos basutės nugriuvus lengvai nuskriejo. Gerai, kad jos buvo baltos, tai pavyko įžiūrėti. Mums atėjus į stotelę ir laukiant autobuso sugniaužusi kumštį draugė sako: „Pauostyk, kaip tais gvazdikėliais kvepia.“ Nebesusilaikėme ir pratrūkome abi kvatoti. Kitą dieną mes vėl abi važiuojam lankyti mergaitės. Šį kartą grįžtame su dienos šviesa. Eidamos pro tą pačią vietą nusprendėme pažiūrėti, kaip ten atrodo tas gėlynas. Kaip tik einant pro tą vietą, girdžiu moteris sako kitai: „Pažiūrėk, kaip girtuokliai išlaužė tas gėles.“ Sakau draugei: „Gal tu nori, kad aš pasakyčiau, kas tai padarė?“ 

Šis įvykis buvo senokai. Mano draugė reginti, o jos vyras – silpnaregis. Grįžta jie į Kauną traukiniu. O tuo laiku buvo problema gauti taksi. Reikėjo skubėti, kitus aplenkti, kad nereikėtų labai ilgai laukti. Vyras stvėręs krepšį, bėga gaudyti taksi, o moteris su vaiku ramiai išlipa iš paskos. Bet, pasirodo, traukinys sustojo ne kaip įprastai, o kiek pravažiavęs. Vyras buvo įpratęs, kad kai traukinys sustoja, reikia greitai bėgti į priekį. Draugė pasakoja: „Aš matau, kaip jis išlipa, bėga į priekį ir aš tada neskubu, kadangi jis bėga į priešingą pusę, nes reikėjo bėgti atgal.“ Praėjus valandėlei vyras ramus ateina ir pasakoja: „Lėkiau lėkiau, kol įkritau į kažkokią duobę. Teko susirinkti krepšius ir grįžti atgal.“ 

Apie savo nuotykius keliaujant pasakoja panevėžietė Violeta. Naudojantis „Bolt“ paslaugomis, kai automobilis privažiuoja, tai telefone supypsi, tad problemų atrasti, kur ir kada įsėsti, nėra. Nors parašau, kad esu neregė, bet, matyt, nelabai kas kreipia dėmesį, tad įdomybės prasideda vėliau, nes įsėdu be baltosios lazdelės. Taigi, įsėdusi į taksi ir nuvykusi į nurodytą tašką paprašiau, kad vairuotojas mane palydėtų iki laiptinės. Vairuotojas sutrikęs paklausė: „O tai kaip čia, kodėl?“ Atsakiau, kad aš nematau. Seka klausimas: „O tai kuo nematot?“ Atsakiau, kad šiaip įprastai žmonės nemato akimis. Į vairuotojo klausimą „O tai kaip jūs vaikštot?“, atsakiau, kad taip pat, kaip ir jis, – kojomis. Taigi reziumė tokia, kad aš paprašau jauno vaikino palydėti mane iki laiptinės ir tada, jei jis tikisi, kad aš taip bandau jį „pakabinti“, tą vaikiną nuviliu, taip sakant, „įstatau ragus“, padėkodama už pagalbą ir sakydama, kad daugiau jo paslaugų šiuo momentu man nebereikės. 

Kartą stoviu su motina prie parduotuvės šalia savo automobilio, pastatyto neįgaliojo vietoje. Iš parduotuvės išėjo, sprendžiant pagal balsą, pensinio amžiaus vyriškis ir keikdamasis ėmė bartis: „Stovi čia princesės su limuzinais ant neįgaliųjų vietos. Patraukit pypt mašiną!“ Ramiai paprašiau jo nerėkauti, nes aš turiu teisę. O jei netiki, tegul eina pažiūrėti uždėtos kortelės. „Prisiperka čia ženklų!“ – toks sekė atsakas. Tada aš nusiimu akinius nuo saulės ir sakau: „Nepatinka, nežiūrėkite, matot akis, priešui nelinkėčiau.“ Jis iš karto užsikirto ir atsiprašė. Patariau tam piliečiui pirma išsiaiškinti, o paskui rėkauti ant viso kiemo. 

Kartą vykstant autobusu ir jam staigiai sustojus man iškrito tokios mažytės ausinės. Pagraibiau aplink, bet jokių šansų surasti pačiai. Girdėjau netoliese kalbant moterį, tad paprašiau jos padėti man. Moteris pasipiktino ant jaunos merginos: „O tai pati negali pasiimti?“ Sakau, kad nematau. Pamačiusi, kad aš toliau bergždžiai graibau grindis, dar pasitikslino: „Tai tikrai nematai?“ Atsakiau, kad jei matyčiau, tikrai neprašyčiau pagalbos. Tada moteris sako: „Va čia guli.“ Tas „va čia“ man nieko nesako, tad paprašiau: „Gal galite man paduoti?“ Ji pakėlė tas ausines ir laiko ore, bet aš nematau, kur, tad laikau ištiesusi ranką. Po ilgokos pauzės paprašiau, kad ji tas ausines įdėtų man į delną. Tada ji dar kartą pasiteiravo: „A tai tikrai nematai?“ 

Kartą ruošiausi vykti į Vilnių ir paskubomis pačiupusi pinigus bei neįgaliojo pažymėjimą nuskubėjau į stotį. Įlipusi į autobusą paprašiau bilieto su 80 procentų nuolaida. Vairuotojas paprašė pažymėjimo. Sakau: „Taigi štai jis.“ „Ne, – sako, – šitas tai tikrai negalioja.“ „Kaip tai negalioja? – nustebau. – Tai kas čia yra?“ – pasiteiravau. Pasirodo, rodžiau prieš kurį laiką Telšių bažnyčioje gautą popiežiaus paveikslėlį, kurio ir dydis, ir paviršiaus slidumas identiški kaip neįgaliojo pažymėjimo. Kadangi su šiuo vairuotoju važiavau jau kelintą kartą, tai tą nuolaidą pritaikė. 

Zigmantas iš Pasvalio sugalvojo pasimaudyti. Regėjimas prastas, bet nutarė surizikuoti važiuoti prie ežero dviračiu. Kadangi regėjimo likutis visai menkas, tad važiavau labai lėtai, o kai labai lėtai važiuoji, dviratis kartais pavingiuoja, – pasakoja Zigmantas. Staiga jį aplenkęs automobilis sustojo. Zigmantas galvojo, kad tas automobilis sustojo dėl kokių nors savo reikalų ir lėtai vėl vingiuodamas tą stovintį automobilį aplenkė. Kiek pavažiavus jį aplenkęs automobilis vėl sustojo. Iš jo išlipęs vyriškis paklausė, kodėl Zigmantas nesustojo, kai jie stabdė. „Tai kad aš nematau“, – atsakė Zigmantas. Pasirodo, tai buvo kelių patruliai, kurie pamatę vingiuojantį dviratį tikriausiai pamanė, kad dviratininkas gali būti neblaivus ir nutarė sustabdyti. Jie aplenkė Zigmantą ir sustoję iškišo pro langelį lazdelę. Savaime aišku, kad Zigmantas tos lazdelės nepastebėjo ir tęsė kelionę toliau. Išklausinėję Zigmantą, kur jis važiuoja ir nusistebėję, kad beveik nematantis žmogus ryžtasi važiuoti dviračiu, vis tik nesiėmė jokių priemonių, nenubaudė. Tiesiog leido toliau keliauti. 

Štai keletas paties straipsnio autoriaus nuotykių keliaujant. Anksčiau, prieš įsėsdamas į viešąjį transportą, susilankstydavau baltąją lazdelę, saugiai įsidėdavau į krepšį, bet taip elgtis lioviausi po to, kai pasiteiravus, ar tikrai autobusas vyksta man reikiama kryptimi, išgirsdavau įvairių vairuotojų išvedžiojimų, kaip antai: ar moku lietuviškai, apskritai, ar moku skaityti, ką veikiau mokykloje? Tada kiekvieną kartą kantriai aiškindavau, kad yra pasitaikę atvejų, kai užrašas ant autobuso neatitiko tikrovės. Kartą viena pakeleivė papasakojo, kaip ji būdama reginti praleido autobusą, nes ant jo buvo parašyta, kad jis vyksta visai kita kryptimi. Gerokai palaukusi ir paskambinusi į stotį, sužinojo, kad jai reikiamas autobusas tikrai pravažiavo tą stotelę. Keleivė patvirtino, kad autobusas buvo sustojęs, bet užrašyta kitaip. „A, tai tas asilas tikriausiai užmiršo užrašą pakeisti“, – sureagavo stoties dispečerė. Tada pasijuokėme, kad tikrai vežėjams trūksta kadrų, jei jau net gyvūnus įdarbina vairuotojais. 

Įdomi ta žmonių psichologija, kad žmogus visada nori būti teisus, nors akivaizdžiai klysta. Kai būdavau su baltąja lazdele ir paklausdavau apie autobuso maršrutą, nekildavo jokių problemų ir normaliai atsakydavo, o jei be lazdelės ir prisipažindavau, kad esu neregys, tik po to, kai vairuotojai atskaitydavo moralą apie nemokšiškumą, bandydavo save pateisinti, o mane apkaltinti, kad tokiu atveju privalau keliauti su palydovu arba dar griežčiau, kad turėčiau būti namuose ir normaliems žmonėms netrukdyti keliauti. O kartą atsitiko tokia komiška situacija, kad vos susilaikiau nepratrūkęs balsu kvatoti. Kartais man tenka persėsti Biržuose. Tvarkaraštis nesureguliuotas, tad mano autobuso atvykimo laikas ir išvykimo iš Biržų į Pasvalį laikas identiški. Jei noriu spėti persėsti, privalau prašyti pagalbos. Paprašiau vairuotojo. Jis Utenoje visokiais negražiais epitetais apdovanojo vieną keleivį, pasitikslinusį maršrutą, bet mane sutiko palydėti. Priėjome prie autobuso ir mane lydėjęs vairuotojas pats pasiteiravo, ar šis autobusas vyksta pro Pasvalį? Stovėjusio autobuso vairuotojas tuo metu bilietavo prieš mane stovėjusią moterį, tad nematė, kas teiraujasi, todėl paleido įprastą įžeidžiančių žodžių tiradą apie žioplumą bei nemokėjimą skaityti. Mane lydėjęs vairuotojas sumanė originalų būdą pasiteisinti ir sako: „Šis žmogus nemato.“ Vis tik reikia pažymėti, kad pastaruoju metu nesusipratimų vis mažėja. Prie to prisideda, kad vis daugiau aklųjų keliauja, vairuotojai ir keleiviai vis dažniau su mumis susiduria ir nebesistebi, rečiau klausinėja. Kai kurie vairuotojai jau mus asmeniškai pažįsta ir nesusipratimų kyla tik su naujai įsidarbinusiais. 

O dabar papasakosiu, kaip aklasis padėjo reginčiam. Koks sutapimas, kokia likimo ironija. Praėjus vos porai mėnesių po moters pasakojimo apie vairuotoją asilą, stoviu stotelėje ir laukiu autobuso į Vilnių. O toje stotelėje panašiu laiku atvyksta keli autobusai. Ant suolelio prisėdo moteris ir man palengvėjo. Bus ko pasiklausti, kai autobusas atvažiuos. Štai atvyksta ir sustoja vienas autobusas. Klausiu moters, kur važiuoja tas autobusas? Ji pasako man netinkančią kryptį, bet man kažkoks vidinis nerimas, kažkokia intuicija kužda dar pasitikslinti. Aš stojuosi nuo suolelio ir einu link autobuso. Moteris piktokai liepia sėdėti ir ramiai laukti. Matyt ją suerzino mano nepasitikėjimas. Aš vis tik priėjęs prie durų paklausiu vairuotojo, kur vyksta autobusas. Paaiškėja, kad tai kaip tik tas autobusas, kurio aš laukiau. Šūktelėjau ir tai moteriškei, nes ir ji vyko ta pačia kryptimi. Taip netikėtai aklasis padėjo reginčiai. 

Atsakymas į mįslę straipsnio pradžioje: reikia išgerti po pusę visų keturių piliulių.