Skaityk lengvai

MALDOS DIENA TELŠIUOSE  

Rugsėjo 22 dieną apie 400 bendruomenės narių susirinko į Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą.

Po Lietuvą nuo 1994 metų keliaujanti Aklųjų maldos dienos šventė čia buvo organizuota jau 27 kartą.

Maldos diena kaskart minima vis kitoje parapijoje.

Tradicija buvo nutrūkusi tik dėl kovido pandemijos.

Šių metų pavasarį nuspręsta pasiklausti bendruomenės, ar reikia gaivinti Aklųjų maldos dieną.

Į pagalbą atėjo LASS pietvakarių, šiaurės rytų ir Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrai, jie apklausė filialus.

Paaiškėjo, kad didelė dalis narių yra išsiilgę šio renginio.

Šv. Mišias aukojo Lietuvos aklųjų dvasios vadovas, vyskupas Jonas Kauneckas.

Vyskupas prisiminė, kad teko dalyvauti aklųjų maldos dienoje Trakuose, Tytuvėnuose, Vilniuje, Šventojoje.

Vyskupas pasidžiaugė, kad į Telšius šiemet atvyko bendruomenės nariai net iš 19 filialų.

Vyskupas sakė yra susirūpinęs, kad tik Panevėžyje laikas nuo laiko yra aukojamos Mišios specialiai turintiems regos negalią.

Specialios pamaldos akliesiems ir silpnaregiams turėtų būti aukojamos ir kituose šalies miestuose.

Vyskupas pabrėžė, kad regos negalią turintys žmonės, kaip ir kiti neįgalieji, yra ypatingai mylimi Dievo.

Kenčiantis, turintis problemų žmogus yra arčiau Dievo.

Po pamaldų vyskupui buvo įteikta padėka ir atminimo dovana.

Katedros klebonas visiems besidomintiems papasakojo bažnyčios istoriją, apie ją puošiančius penkis altorius, šv. Antano relikvijas.

Po Mišių visi bendruomenės nariai pakviesti paskanauti kareiviškos košės.

Po pietų atvykusiųjų laukė net 6 gidai.

Gidas tai žmogus, kuris veda žmonėms ekskursijas.

Visi džiaugėsi, kad pavyko susitikti, pabendrauti.

Diena pralėkė labai turiningai ir prasmingai.

PRATYBOS, EVAKUACIJA, NEĮGALIEJI  

Rugsėjo 21 diena, rytas.

Vilniaus rajonas, Valčiūnai.

Vienoje vietoje beveik visų Lietuvos valstybės ministerijų, Lietuvos kariuomenės, gaisrininkų, pasieniečių, šaulių atstovai.

Vyksta pratybos, vaidinama, kad įvyko Astravo atominės elektrinės avarija.

Skelbiama gyventojų evakuacija!

Evakuacija yra žmonių išvedimas iš pavojingų vietų.

Tarp daugiau nei 200 evakuojamų Lietuvos gyventojų buvo ir žmonės, turintys negalią — aklieji, kurtieji, judantys neįgaliojo vežimėliais.

Visi jie turi atvykti į gyventojų surinkimo punktus, čia susodinami į autobusus ir vežami į radiacijos nepaveiktą vietą.

Radiacija tai pavojingas gyvybei spinduliavimas.

Visų evakuojamųjų laukia švarinimo vandeniu procedūra.

Reikia, kad nuo kūno būtų nuplautos radioaktyviosios dalelės.

Žmonės turi nusirengti visus drabužius, sumesti į tam skirtus plastmasinius kubilus, tada nuogi lipti į guminį baseiną.

Tuomet žmonės aprengiami specialiais vienkartiniais kostiumais.

Nusirengti ir palikti drabužių nereikėjo, tikrų vandens procedūrų irgi niekas neatliko, bet žmonės su jomis buvo supažindinti.

Aklieji viską galėjo liesti.

Pratybų dalyviai iš tikrųjų buvo aprengti vienkartiniais kostiumais ir keliavo į vietą, kur galėjo pailsėti, atsigerti.

Žmonėms buvo duodami pietūs, jie vėl sodinami į autobusą ir keliauja į vieną iš toliau nuo nelaimės vietos esančių savivaldybių.

Tai buvo svarbi patirtis tiek patiems neįgaliesiems, tiek įvairių tarnybų darbuotojams.

Ne visi pratybų dalyviai žinojo, kaip neregį reikia vesti.

Žmogus su baltąja lazdele visada sulaukdavo pagalbos.

Į pratybas įtraukti ir negalią turinčius žmones tarnybos priėmė labai gerai.

Po pratybų evakuaciją vykdžiusiems pareigūnams kilo pačių įvairiausių klausimų.

Ką daryti su radiacijos paveiktais neįgaliųjų vežimėliais, baltosiomis lazdelėmis ar kurčiųjų naudojamais kohleariniais implantais.

Kaip bendrauti su kurčiaisiais nemokant gestų kalbos.

Daugelis pareigūnų sakė, kad turi pasirūpinti baltosiomis lazdelėmis, neįgaliųjų vežimėliais, patalpų pritaikymu silpnaregiams.

GARBĖ DOVANOTI KITAM GYVENIMĄ  

Spalis — organų donorystės mėnuo.

Mėnuo, kai pagerbiami žmonės, neatlygintinai dovanoję savo organus kitam žmogui.

Donorų išgelbėti žmonės negali pasakyti padėkos žodžių už dovanotą gyvenimą donorams.

Tad spalį liepsnoja dėkingumo žvakutės, kurias uždega asociacijos „Gyvastis“ nariai.

Lietuvos asociacija „Gyvastis“ vienija žmones, sergančius inkstų ligomis, inkstų vėžiu, gyvenančius su persodintais organais.

Taip pat vienija žmones, laukiančius transplantacijos, pacientų artimuosius, medikus.

Kalbiname šios asociacijos prezidentę Aušrą Degutytę.

Aušra pasakoja, kad žmogus, norintis po mirties tapti organų donoru, turi pasirašyti sutikimą ir gauti donoro kortelę.

Pagal numanomo sutikimo donorystei modelį tokios kortelės nebereikia.

Visi, sulaukę 18 metų, tampa potencialiais donorais, išskyrus tuos atvejus, kai patys pasirašo, kad nesutinka.

Vienu ir kitu atveju donorystę lemia artimųjų sutikimas.

Net ir tuo atveju, kai žmogus turėjo donoro kortelę, reikia klausti artimųjų sutikimo.

Kai artimieji nesutinka, donorystės procesas pasibaigia net neprasidėjęs.

Todėl labai svarbu apie savo sprendimą pasakyti artimiesiems.

Kiekvienas apsisprendęs asmuo bet kada gali išreikšti savo nesutikimą dėl donorystės.

Daugiau nei 46 tūkstančiai žmonių turi donoro kortelę, kuri įsigaliojo 2020 metais.

Tik vieną kartą per 23 metus buvo situacija, kai artimieji nesutiko paaukoti artimojo organų, nors žmogus turėjo donoro kortelę.

Per šį laikotarpį buvo padovanoti tik 3 donorų organai, kurie turėjo donoro kortelę.

O per metus būna apie 50 atvejų, kai mirusiojo organus dovanoja jo artimieji.

Krikščionybė palaiko donorystę, tačiau bažnyčia yra prieš numanomo sutikimo donorystės modelį.

Šiuo metu yra apie 400 pacientų, kurie įtraukti į laukiančiųjų transplantacijos sąrašą.

Transplantacija tai organo persodinimas atliekant operaciją.

Lietuvoje 1500 žmonių taikoma dializė (neveikiant inkstams) ir tik 140 iš jų turi šansą sulaukti jo organizmui tinkamo inksto.

Būna, kai tėtis ar mama nori padovanoti savo vaikui inkstą ar dalį kepenų, tačiau to negali padaryti, nes jų organai nėra tinkami.

Apie organų donorystę kalbame mokyklose, įmonėse.

Tačiau labiausiai veikia dėkingų donorams žmonių istorijos, kai jos paskelbiamos žiniasklaidoje ar rodomos per televiziją.

Kai tik tokios istorijos pasirodo žiniasklaidoje, televizijoje, iš karto padaugėja norinčių turėti donoro kortelę.

Kai žmonės perskaito ar išgirsta skleidžiamą melagieną norinčių turėti donoro kortelę iš karto sumažėja.

Kalbame ir su šeimomis, tačiau ši tema labai jautri.

Sergantys ir laukiantys transplantacijos ne visada nori, kad jų artimieji aukotų jiems savo organus.

Donorystė labai jautri tema, todėl skubėti negalima.

Aušra pasakoja, kad atėjo į „Gyvastį“ ieškodama pagalbos, informacijos savo dukrai.

Dukrytei buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas.

Mergaitei reikėjo dializės ir naujo inksto.

Aušra norėjo dukrytei dovanoti savo inkstą.

Aušros inkstas tiko, bet atsirado donoras.

Tačiau vėliau virusas pažeidė dukrytės plaučius ir ji mirė.

Aušra „Gyvastyje“ dirba jau 17 metų.

Organizacijoje pasakoja žmonėms apie donorytę, palaiko laukiančius transplantacijos ir jau transplantuotus žmones.

Žmonės turi žinoti, kokia garbė dovanoti kitam žmogui gyvenimą.

Dvi istorijos, du likimai

Daiva Benikienė jau pusantrų metų gyvena su persodintomis kepenimis.

Šį rudenį Daiva vėl pradėjo dirbti vaikų darželyje pedagogo padėjėja.

Daiva dar greit pavargsta, nuolat turi gerti vaistus, saugoti save nuo stresų, nepervargti.

Bet Daiva laiminga, ji kasdien dėkoja savo donorei ir jos artimiesiems.

Artimieji sutiko avarijoje žuvusiosios moters organus paaukoti tiems žmonėms, kuriems labai reikėjo transplantacijos.

Daiva nuoširdžiai dalijasi savo istorija.

Daiva sako, kad nenujautė, kad gali sirgti kepenų liga.

Daivai tindavo kojos, tačiau ligos neieško, o kaltino savo sėdimą sekretorės darbą.

Daivos kojos pradėjo nebetilpti į jokius batelius.

Tuomet Daiva ryžosi kreiptis į medikus.

Daivai buvo paskirta visų vidaus organų echoskopija.

Tada Daiva ir sužinojo, kad jai kepenų cirozė.

Daiva nevartojo daug alkoholio, todėl buvo labai nustebusi.

Tada Daiva dar nežinojo, kad dėl kepenų ligų kaltas ne vien alkoholis.

Pradėjo gydyti, bet kepenų būklė blogėjo, o medikai sakė, kad organizme ši liga prasidėjo nuo pat gimimo.

Daivai diagnozavo Vilsono ligą, o antroji liga, kaip sakė medikai, dar nėra iki galo ištirta.

Daiva vartojo daug vaistų, bet jai negerėjo.

Pilve pradėjo kauptis skysčiai, sustreikavo inkstai.

Medikai bijojo, kad gali ištikti koma.

Gydytojai matė vieną išeitį — gali išgelbėti kepenų persodinimas.

Įrašė į laukiančiųjų kepenų transplantacijos eilę.

Tas laukimo metas buvo itin sunkus, nes būklė darėsi kritinė.

Mėnesius Daiva praleido ligoninėje.

Daivos neapleido viltis, kad vėl bus kartu su savo vaikais, artimaisiais, draugais.

Kai Daiva sužinojo, kad jau yra donoras, pasijuto laimingiausiu žmogumi pasaulyje.

Operacija buvo labai sudėtinga.

Reanimacijoje Daiva išbuvo 8 paras.

Dabar Daiva džiaugiasi gyvenimu ir yra dėkinga žmonėms, kurie nusprendė paaukoti artimojo organus.

Kas gali būtų gražesnio ir kilnesnio už norą dalintis ir dovanoti kitiems gyvenimą.

Kazys Kuneika, masažo ir grožio salono „Gydančios rankos“ direktorius, jau 14 metų gyvena su persodinti inkstu.

Nuo 6 metų Kazys serga pirmojo tipo diabetu.

Liga pamažu ardė sveikatą.

Kaziui buvo 26 metai, kai sutriko inkstų veikla, nusilpo regėjimas.

Medikai kalbėjo apie transplantaciją, bet visus metus Kazys buvo nusiteikęs prieš inksto persodinimą.

Bet pradėjęs važinėti į nefrologinių ligonių stovyklas sutiko vyrus ir moteris, kuriems buvo persodinti inkstai.

Kazys matė, kad jie gerai jaučiasi, gyvena visavertį gyvenimą.

Kazys apsisprendė ir pradėjo laukti donoro.

Kazys laukė 3 metus.

Kazys išgyveno depresiją, regėjimas silpo, nežinojo, ar atsiras inksto donoras.

Tačiau, kai atsirado donoras, gavęs naują inkstą Kazys pajuto, kad vėl nori gyventi, dirbti.

Kazys baigė vidurinę mokyklą, mokėsi toliau, tapo masažuotoju.

Anksčiau Kazys turėjo mažytį masažo kabinetą, o prieš 4 metus įkūrė įmonę „Masažo ir grožio salonas“.

Salone dirba dar du masažuotojai.

Kazys yra nepaprastai dėkingas žmonėms, kurie padovanojo savo artimojo inkstą.

DAR VIENAS PASIRINKIMAS — MYGTUKINIS IŠMANUSIS  

Šį kartą Andžėjus pasakoja apie naują neregiams skirtą išmanųjį mygtukinį telefoną „SmartVision 3“.

Šį telefoną Andžėjus naudojo kaip darbinį daugiau nei mėnesį.

Andžėjus pabandys atsakyti į klausimą, kam galėtų būti naudingas „SmartVision 3“.

Pradėkime nuo telefono išvaizdos.

„SmartVision 3“ — išmanusis telefonas, turintis tiek mygtukinę klaviatūrą, tiek liečiamąjį ekraną.

Dydžiu jis labai panašus į standartinį šiuolaikinį išmanųjį telefoną.

Ant viršutinės prietaiso briaunos rasime ausinių jungtį ir įjungimo mygtuką.

Ant dešinės briaunos išsidėstę „Google asistento“ ir garso reguliavimo mygtukai.

Ant apatinės briaunos užčiuopsime „Tipe C“ krovimo lizdą ir garsiakalbį.

Ant kairės briaunos aptiksime lizdus microSD ir microSIM kortelėms.

Telefono nugarėlėje yra 16 megapikselių kamera ir pirštų atspaudų skaitytuvas.

Telefonas pagamintas iš plastiko, jo kampai užapvalinti, rankoje guli gan patogiai.

„SmartVision 3“ telefonas išsiskiria tuo, kad jo baterija neišsiima.

Telefone mes galime atsidaryti „Google Play“ parduotuvę, įsidiegti „Liepos“ sintezatorių.

Andžėjui pavyko beveik viską atlikti telefonu su mygtukais, išsijungus liečiamąjį ekraną.

Andžėjus galėjo užregistruoti paskyrą ir išsikviesti pavežėją per „Bolt“ platformą, užsisakyti maisto iš „Boltfood“ programėlės.

Andžėjus galėjo pasižiūrėti tvarkaraščius per „Trafi“, susirašinėti, skaityti naujienas naujienų portaluose.

Andžėjus galėjo prisijungti prie savo elektroninės bankininkystės, skaityti knygas ELVIS platformoje, naudotis žemėlapiais.

Prietaisą galima naudoti be liečiamojo ekrano arba, atvirkščiai, be mygtukų.

Andžėjui patiko, kaip galima naudoti mygtukus.

Kiekvienam mygtukui galima priskirti funkciją.

Pavyzdžiui, ilgiau palaikius skaičių 2 atsidaro „Youtube“ programėlė, o ilgiau palaikius 3 — renkamas telefono numeris.

Mygtukai „žvaigždutė“ ir „grotelės“ suteikia daug galimybių skaičiams.

Laikant „žvaigždutę“, tam tikrais skaičiais galima sugreitinti arba sulėtinti sintezatorių, o laikant „groteles“ — patogiai redaguoti tekstą.

Dar vienas labai didelis šio telefono privalumas — balso asistento iškvietimo mygtukas, esantis ant dešinės briaunos.

Patogiai galime išsikviesti „Google asistentą“ būdami bet kurioje vietoje.

Galime paprašyti atidaryti programėlę, nustatyti žadintuvą, kam nors paskambinti, parašyti žinutę ir dar daug visko.

Tiesa, ši funkcija neveikia lietuvių kalba, tik anglų, rusų, vokiečių ir kitomis populiariomis kalbomis.

Bet lietuviškai veikia rašymas balsu.

Vadinasi, galime ne vien rinkti tekstą klaviatūra ar ant ekrano, bet ir diktuoti ji balsu.

Didžiausias šio telefono minusas — pirštų atspaudų skaitytuvas.

Jis gan prastos kokybės ir kas trečią ar ketvirtą kartą neatpažįsta piršto atspaudo iš pirmo karto.

Kartais po kelių nesėkmingų atpažinimų prašo įvesti užrakto kodą.

Antrasis minusas — baterija.

Įprastai aktyviai naudojant telefoną jo įkrovos pakanka maždaug dienai.

Vadinasi, atjungę įkrovimą ryte galite būti ramūs iki vakaro.

„SmartVision 3“ jums tarnaus, tačiau baterija taip pat greitai išsikrovinėja, net jeigu visiškai nesinaudojate telefonu.

Apibendrinant, „SmartVision 3“ — tai dar viena puiki galimybė neregiams rinktis.

Šis telefonas labiau skirtas žmonėms, kurie nėra apsisprendę, ar nori arba ar sugebės naudotis liečiamuoju telefonu.

„SmartVision 3“ — tarpinis variantas norintiems telefono funkcijas valdyti ir mygtukais, ir liečiamajame ekrane.

VALERI KAPERS: TAI BUVO DRĄSIAUSIAS MANO GYVENIMO POELGIS  

Šis straipsnis apie įspūdingą džiazo pianistę Valeri Kapers.

Džiazas tai tokia lengvosios muzikos rūšis, kurioje improvizuojama.

Valeri scenoje grojo su žymiausiais to meto muzikantais.

Valeri pelnė JAV Nacionalinę menų premiją, įvairių institutų stipendijas.

Valeri pirmoji pelnė „Essence“ moterų muzikos apdovanojimą.

Pedagogika yra didžioji Valeri Kapers supergalia.

Valeri dėstė muziką garsiuose universitetuose.

Muzikos talentą Valeri paveldėjo iš tėvo, kuris buvo pianistas.

Valeri brolis buvo saksofonininkas.

Valeri visada buvo supama muzikos.

Kai 6 metų dėl ligos neteko regėjimo, ji tęsė savo muzikos tyrinėjimus prie fortepijono.

Kai atėjo laikas mokytis, Valeri ėmė lankyti Niujorko neregių mokyklą.

Ilgą laiką Valeri mokymasis buvo iš klausos, kol ji atsidūrė labai griežtos ir reiklios mokytojos klasėje.

Mokytis iš klausos jai buvo lengva, o skaityti brailio raštą — labai sunku.

Bet mokytoja nenusileido ir suteikė Valeri galimybę pačiai ženklas po ženklo skaityti muziką.

Taip Valeri tapo tikra brailio ekspertė, buvo kviečiama kaip brailio rašto konsultantė.

Valeri yra juodaodė.

Vieną kartą mokyklos choras buvo pakviestas į koncertinę kelionę Vašingtone.

Tuo metu Vašingtone juodaodžiai buvo atskirti nuo baltaodžių.

Sužinojusi, kad negalės gyventi viename viešbutyje su visais savo draugais, Valeri atsisakė vykti kartu.

Valeri sakė, kad tai buvo drąsiausias jos gyvenimo poelgis.

Valeri tapo pirmąja Džuljardo mokyklos nerege absolvente.

Vasaromis, kol kiti studentai mokėsi papildomą repertuarą, Valeri nagrinėdavo brailio raštu surašytas natas.

Valeri ėmė mokytis džiazo.

Tai buvo labai sunku!

Valeri tapo puikia mokytoja, kuri padėjo studentams įveikti iškildavusias problemas.

Valeri labai daug mokėsi ir atsidūrė tarp geriausių džiazo atlikėjų.