Ir kūnui, ir sielai

Alvydas Valenta, [email protected]

Neregys teniso kortuose

Tokius žmones prieš dvejetą šimtmečių vadino pionieriais. Galvoje turime ne Vladimiro Lenino partijos raudonuosius šuniukus, o tikrus pionierius: naujų žemių ieškotojus, neišžvalgytų teritorijų tyrinėtojus. Ir nebūtinai tos žemės ar teritorijos privalo turėti fizinį pavidalą. 

Karolis Verbliugevičius prieš daugiau nei 20 metų vienas iš pirmųjų neregių pradėjo dirbti kompiuteriu, naudotis internetu, skleisti žinias apie informacines technologijas tarp kitų neregių. Vėliau drąsiai nėrė į verslą – įsteigė masažo saloną „Matančios rankos“, dar vėliau sužinojome apie jo aistrą ekstremaliems potyriams – šuoliai su parašiutu, plaukiojimas banglente, kalnų slidės... Šią vasarą K. Verbliugevičius atskleidė dar vieną neatrastą teritoriją – aklųjų tenisą. Jis tapo dviejų iš eilės vykusių šios sporto šakos didžiausių pasaulio turnyrų prizininku. Birmingame (Anglija) IBSA žaidynėse laimėjo sidabro, o Krokuvoje (Lenkija) pasaulio aklųjų teniso čempionate – bronzos medalį. Abiejų turnyrų neskyrė nė savaitė, todėl laimėjimas juo svaresnis ir juo labiau neatsitiktinis. Tad apie aklųjų tenisą su beveik pasaulio čempionu K. Verbliugevičiumi! 

– Pirmiausia, išsigryninkime sąvokas: daugelis žurnalo skaitytojų yra girdėję apie aklųjų stalo tenisą arba šoudauną. Kaip suprantu, Jūs žaidžiate ne šoudauną? 

– Apie šoudauną žinau, kaip ir žinau, kad Lietuvos žaidėjai yra pasiekę aukštų rezultatų, bet pats žaidžiu ne jį. Reginčiųjų pasaulyje egzistuoja dvi sąvokos: stalo tenisas ir tenisas, anksčiau dar vadintas lauko tenisu. Stalo tenisas žaidžiamas prie tam skirto stalo, tenisas, arba lauko tenisas, – teniso kortuose (aikštelėse). Šoudaunas yra aklųjų stalo tenisas. Aš žaidžiu tiesiog aklųjų tenisą. 

Aklųjų tenisas (angl. „blind tennis“) atsirado ir išpopuliarėjo Japonijoje praėjusio amžiaus pabaigoje. Jį akliesiems adaptavo japonas Miyoshi Takei. Didžiausias iššūkis jam buvo sukurti kamuoliuką, kuris skleistų garsą ir kartu būtų lengvas, minkštas, gerai šokinėtų. Po kelerių metų ieškojimų ir bandymų tokį kamuoliuką sukurti pavyko. Tiksliai nepasakysiu, kaip jis padarytas, bet principas toks: viršutinis porolono sluoksnis gaubia stalo teniso kamuoliuką, o jo viduje yra maži geležiniai rutuliukai, besiritinėjantys ir skleidžiantys garsą. Kamuoliukas šiek tiek lengvesnis, didesnis ir minkštesnis nei įprasto teniso. 1990 m. Japonijoje įvyko pirmosios oficialios varžybos. Žaidimas atsirado Azijoje, o dabar žaidžiamas jau visame pasaulyje, veikia tarptautinė Aklųjų teniso asociacija. Vienas iš šios asociacijos tikslų, kad aklųjų tenisas taptų paralimpine sporto šaka. Lietuvoje aklųjų tenisas pradėtas žaisti 2021 metų pavasarį, kol kas, mano žiniomis, esu vienintelis reguliariai jį žaidžiantis neregys šalyje. Ateityje gal atsiras daugiau susidomėjusių, turime planų augti ir plėstis. 

– Papasakokite daugiau apie aklųjų teniso ypatumus, skirtumus nuo įprasto teniso. 

– Gali žaisti tiek neregiai, tiek ir silpnaregiai. Žaidžiama su garsą skleidžiančiu minkštu kamuoliuku. Nuo įprasto teniso žaidimo skiriasi tik keli dalykai: priklausomai nuo regėjimo likučio, yra mažesnių matmenų aikštelė, žemesnis tinklo aukštis. Kaip ir kitose aklųjų ir silpnaregių kultivuojamose sporto šakose, žaidėjai skirstomi pagal regėjimo aštrumą: B1 – nemato visiškai, atitinkamai B2, B3, B4. Kalbėsiu tik apie B1 grupę. B1 atstovai žaidžia perpus mažesnėje – apie 12 m ilgio ir apie 6 m pločio – aikštelėje. Vienas svarbiausių skirtumų nuo reginčiųjų žaidžiamo teniso – kiek kartų kamuoliukas gali atsimušti į žemę. Įprastame tenise kamuoliukui leidžiama atsimušti ne daugiau nei vieną kartą. Tai reiškia, kad vienas žaidėjas kitam kamuoliuką smūgiuoja šiam esant ore arba vieną kartą atsimušus į žemę ir nuo jos atšokus. Aklųjų tenise kamuoliukui galima atšokti tris kartus. Kai pradėjau žaisti, supratau, kodėl leidžiami trys atšokimai: pirmasis atšokimas – žaidėjui susiorientuoti, kurioje pusėje kamuolys skrenda, antrasis – prisiderinimui, kaip prieiti prie kamuoliuko, po trečiojo atsimušimo jau smūgiuojama varžovui. Žaidėjas nebūtinai turi laukti, kol kamuoliukas į žemę atsimuš tris kartus, galima mušti ir po dviejų kartų, pažįstu taip darančių žaidėjų, bet tai labai sunku. Reikalingas didelis tikslumas, ypatinga reakcija. Iš pradžių galiojo reikalavimas žaisti su įprasto teniso vaikiškomis raketėmis. Jos yra trumpesnės, lengvesnės nei suaugusiųjų. Prieš šių metų pasaulio čempionatus išėjo taisyklių pakeitimas, leidžiantis naudoti bet kokias raketes, atitinkančias teniso reikalavimus. Daugiau jokių esminių skirtumų nėra. 

– Kaip šis žaidimas atkeliavo į Lietuvą ir kaip pasiekė patį? 

– Ne kartą įvairiomis progomis esu minėjęs, kad vaikystėje ir jaunystėje iki traumos aktyviai žaidžiau tenisą. Iki šiol turiu daug draugų, savo bei kalnų slidinėjimo profilių sekėjų socialiniuose tinkluose būtent iš teniso pasaulio. Nepaisant to, apie aklųjų tenisą iki 2021 m. nebuvau nieko girdėjęs. Kartą teniso trenerė ir gera mano pažįstama Laura Radzevičiūtė, dalyvaudama trenerių kvalifikacijos kėlimo kursuose, sužinojo apie aklųjų tenisą ir man parašė klausdama, ar aš apie tai ką nors žinau? Atsakiau, kad nežinau, nesu girdėjęs ir apskritai neįsivaizduoju, kaip nematant galima jį žaisti. Nuo šito viskas ir prasidėjo. Laura atsiuntė reikalingos medžiagos, interneto nuorodų, pradėjau domėtis. Paaiškėjo, kad įmanoma žaisti ir nematant arba matant labai silpnai, kad yra įkurta tarptautinė aklųjų teniso asociacija, vyksta žaidėjų reitingavimas, rengiami pasaulio čempionatai. 

– Kalbant apie sugrįžimą į teniso kortus – atsibudo jaunystės aistra? 

– Žaisti norėjau visada, bet netekęs regėjimo praradau ir viltį kada nors vėl grįžti į teniso aikštelę. Net ir sužinojęs, kad egzistuoja toks dalykas, kol nepradėjau giliau domėtis ir pats bandyti, nesupratau, kaip tai apskritai įmanoma – kažkokia nesąmonė ir tiek. Tenisą profesionaliai žaidžiau nuo vaikystės, man jis patinka iki šiol, todėl ir „užkibau“. Internete susiradau minėtą aklųjų teniso asociaciją, ten nukreipė į Japonijos įmonę, vienintelę pasaulyje gaminančią kokybiškus kamuoliukus. Keletą jų atsisiunčiau ir atėjau į aikštelę. Pradėjau treniruotis Balžeko teniso akademijoje su trenere L. Radzevičiūte ir kartu su savo slidinėjimo gidu bei treneriu Vyteniu Makausku. Paaiškėjo, kad vaikystėje jis irgi žaidė tenisą. Tam tikra prasme kortos „sukrito“ gana palankiai. 

– Kokie buvo pirmieji žingsniai, kaip vyksta treniruotės dabar? 

– Pradėjome treniruotis trise. Iš pradžių kamuoliuką jie man ridendavo, o aš rakete stengdavausi jį tik paliesti. Pirmosios treniruotės daug džiaugsmo neteikė, raketė, užuot lietusi kamuoliuką, dažniau skrosdavo orą. Pamažu išmokau rakete pataikyti į kamuoliuką, vėliau – jau atmušdavau, dar vėliau – galėjau pats mušti tam tikra trajektorija. Treniruodavomės kartą ar du kartus per savaitę po valandą. 

– Kada supratote, kad jau galite žaisti ir pradėjote galvoti apie aukšto lygio varžybas? 

– Teniso žaidėjai žaidimui apibūdinti turi sąvoką „ralis“ – tai toks žaidimas, kai smūgiuoji kamuoliuką varžovui, šis atmuša ir smūgiuoja tau, tada tu atmuši, tau atmuša – taip tęsiasi keliolika ir daugiau kartų. Kartą kitą vis pavykdavo atmušti, bet „ralį“ pasiekiau po kokio pusmečio, o gal dar vėliau. Tada atėjo supratimas, kad galiu žaisti, dalyvauti varžybose. Praėjusių metų rugsėjį Lenkijoje, Sopote, vyko draugiškas aklųjų teniso turnyras. Į jį vykome su žaidėju neregiu iš Kauno Povilu Krapiku. Tada realiai patyriau, kas iš tikrųjų yra aklųjų tenisas, kaip jis žaidžiamas, kokie vyksta turnyrai. Sužinojome, kad šių metų rugpjūtį vyks IBSA pasaulio čempionatas Birmingame, o po savaitės – jau Aklųjų teniso asociacijos čempionatas Krokuvoje. 

– Kokie įspūdžiai iš pastarųjų pasaulio čempionatų ir kodėl jie vyko vienas po kito – sporto pasaulyje tai neįprasta. 

– Birmingame vyko IBSA žaidynės – daug sporto šakų, daug žaidėjų iš tolimiausių šalių. Kartu buvo griežtai ribojamas dalyvių skaičius, nes turbūt labai dideli žaidynių kaštai. Krokuvoje varžėsi tik tenisininkai. Buvo daugiau dalyvių ir pats turnyras net stipresnis nei Birmingame. Vienas po kito turnyrai vyko neatsitiktinai: iš Azijos ar Australijos į Europą skristi du kartus yra daug brangiau, nei atskristi kartą ir dar kurį laiką joje pasilikti. Birmingame užėmiau antrą vietą, finale pralaimėjau pakistaniečiui Naqi Rizvi, gyvenančiam Londone, bet atstovaujančiam Pakistanui. Krokuvoje likau trečias. Pusfinalyje vėl nusileidau tam pačiam pakistaniečiui, o mažajame finale nugalėjau Italijos atstovą. Čia keletą žodžių norėčiau pasakyti apie savo šių metų varžovą ir palyginti mūsų abiejų patirtį. N. Rizvi tenisą žaidžia jau aštuoneri metai. Aš žaidžiau vaikystėje ir jaunystėje, po 25 metų tam tikri įgūdžiai dar išlikę, bet jie padeda nedaug: svarbiausia – garso jutimas, orientacija aikštelėje, reakcija. Tuo noriu pasakyti, kad žmogus, norintis žaisti aklųjų tenisą, nebūtinai turi būti kažkoks ypatingas sportininkas, galima pradėti nuo nulio ir įgūdžius išsiugdyti. 

– Kokios yra ar galėtų būti šio žaidimo perspektyvos Lietuvoje? 

– Pradėti reikėtų nuo to, kad tai nepigi sporto šaka. Reikia nuomotis teniso kortus, mokėti už trenerio paslaugas. Jeigu nori treniruotis vienas, bendras valandos įkainis gali siekti 60–70 eurų. Vasarą gal gali būti ir pigiau, bet sezono metu kainos yra tokios. Man pasisekė, nes, kaip minėjau, turiu draugų iš teniso pasaulio. Treniruojuosi Balžeko teniso akademijoje Vilniuje. Jos vadovas porą valandų per savaitę skiria aikštelę nemokamai, treneriai irgi pinigų neima. Tačiau tada, kai treniruojuosi kituose teniso kortuose, moku įprastomis kainomis. Mano žiniomis, Lietuvoje žaisti aklųjų tenisą norinčių atsirastų, įmanoma surasti ir trenerių, kurie dirbtų savanoriškais pagrindais ar už simbolinę kainą. Dėl kortų – Argentinos pavyzdys rodo, kad žaisti galima bet kur ir bet kada – tiesiog savarankiškai mušinėti kamuoliuką į sieną, bet kurioje lauko ar vidaus sporto aikštelėje įtempus paplūdimio tinklą ar net paprastą virvę. 

Prieš porą metų, kai pats pradėjau treniruotis, surengėme atvirų durų dieną – atėjo gal aštuoni žmonės, trys iš jų buvo iš Kauno. Žinau, kad Kaune kurį laiką vyko treniruotės, jie iš Japonijos buvo parsisiuntę net kamuoliukų, bet vėliau dėl įvairių priežasčių veikla nutrūko. Kiek teko bendrauti su pačiais kauniečiais, treniruotes jie žada atnaujinti. Vilniuje norinčių irgi būtų. Kaip minėjau, daugelį stabdo kainos. Kol nėra finansavimo ar kito pajamų šaltinio, tikėtis sunku. Savo ruožtu Lietuvoje jau įsteigėme neįgaliųjų sporto klubą „Blind Sport LT“, vienas iš jo veiklos tikslų yra aklųjų tenisas. Nenorime apsiriboti vien tenisu, todėl apsistojome prie bendresnio pavadinimo. Jau pateikėme prašymą tapti Lietuvos aklųjų sporto federacijos nariais, susitikome su tarptautinės Aklųjų teniso asociacijos vadovais, aptarėme galimybę tapti jų nariais. Patirties turime, veiksmų planą taip pat. Visa kita parodys laikas. 

Nuotrauka. K. Verbliugevičius kol kas yra vienintelis reguliariai aklųjų tenisą žaidžiantis neregys šalyje, o 2023 m. jis tapo šios sporto šakos didžiausių pasaulio turnyrų prizininku / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio užfiksuotas vidaus teniso korte pozuojantis K. Verbliugevičius. Jis dėvi sportinius marškinėlius trumpomis rankovėmis su lietuviška simbolika, šviesiu užrašu „Lietuva“ ant krūtinės ir Vyčiu po kairiuoju raktikauliu, derančius šortus bei avi sportbačius. Dešinė nuleista ranka su žiedu ant bevardžio piršto gniaužia teniso raketės kotą, o kairė liečia apatinę lanko dalį. Jo akis dengia netaisyklingo stačiakampio formos pleistrai, o ant kaktos pakelta į slidinėjimo akinius panaši sportinė kaukė matiniu paviršiumi. Už Karolio palei žemę ištemptas teniso tinklas, abipus kurio stovi keli žaidėjai su raketėmis, taip pat dėvintys sportinę aprangą ir kaukes. Patalpų grindimis tiesiasi baltos linijos, o nuo aukštų lubų kybo šviestuvai ir garsiakalbiai.