Mūsų žmonės

Henrikas Stukas, [email protected]

Per knygą į LASS

Spalio viduryje minime Pasaulinę baltosios lazdelės dieną. Kiekvienas neregys ar stiprus silpnaregis, rankoje laikydamas baltąją lazdelę, su šia diena turi savo unikalų santykį. Vieniems ši diena suteikia galimybę atkreipti dėmesį į nemąžtančias nematančiųjų problemas, juk šią dieną apie neregius prisimena spauda, televizija, radijas. Kitiems – tai eilinė rutininė diena, minima nebent formaliai, tik tam, kad „padėtum varnelę“ ar įrašytum į veiklos ataskaitą. Tretiems spalio penkioliktoji – skausmo ir neregių kitoniškumo išryškinimo diena. Ypač tiems, kurie nemėgsta viešai demonstruoti savo negalios, kurią ir taip kiekvienas sutiktas praeivis pamato. 

Yra žmonių, kuriems Baltosios lazdelės diena – savotiškas rubikonas, riba, brūkšnys, visam laikui padalinęs pasaulį į dvi dalis: gyvenimą su šviesa ir be jos. Ypač skaudžiai regėjimo netektį išgyvena jauni žmonėms. Jų pečius užgula ne tik fizinė negalia, bet ir emociniai išgyvenimai, lydimi desperacijos bei depresijos. Nori to, ar ne, bet viską tenka pradėti iš naujo, nuo simbolinio nulio. Šio numerio „Mūsų žodžio“ pašnekovas – ne išimtis. Ernestui Ručinskui dar nėra nė trisdešimties metų. Regėjimas itin stipriai pradėjo silpti vos sulaukus dvidešimt dvejų. Dabar Ernestas gali džiaugtis vienoje akyje vos ne vos rusenančia šviesele. 

– Papasakok apie save: kur gimei, augai, kokią mokyklą lankei, kokią specialybę įgijai? Ar turi mėgstamą veiklą, hobį? 

– Esu tikras zarasietis. Šiame mieste gimiau, augau ir iki šiol čia gyvenu. Gal nebūsiu originalus, bet šis miestas man yra pats mieliausias ir patraukliausias gyventi. Čia gana graži gamta, gausu ežerų ir tikrai yra kur pailsėti. Miestelis nedidelis, kompaktiškas. Anksčiau į dydį, kompaktiškumą nekreipiau ypatingo dėmesio. Dabar suprantu Zarasų privalumus palyginti su šalies didmiesčiais. Mano miestelis nėra klaidus. Savarankiškai vaikščiodamas tik su baltąja lazdele nepaklystu ir be didesnių nuotykių susirandu reikiamą maršruto tašką. Zarasuose lankiau Pauliaus Širvio pagrindinę mokyklą. Baigęs aštuonias klases, nusprendžiau nelaukti ir išmokti praktinės profesijos. Pasirinkau vietinę žemės ūkio mokyklą. Joje kelerius metus mokiausi technikos priežiūros verslo darbuotojo arba, paprasčiau sakant, mechaniko specialybės. Išmokau ne tik remontuoti įvairią techniką, bet netgi gavau traktoriaus vairuotojo teises. Deja, bet pagal turimą specialybę neteko padirbėti nė dienos. Baigęs Zarasų žemės ūkio mokyklą įsidarbinau privačioje įmonėje. Dirbau nekvalifikuotą darbą. Mūsų darbuotojai dažniausiai šalindavo gaisrų pasekmes. Mes valydavome gaisravietes ir ne tik jas. Kalbant apie pomėgius, sunku juos konkrečiai apibrėžti. Po truputį domiuosi viskuo. Mėgstu skaityti knygas, seku ne tik šalies, bet ir viso pasaulio politinius įvykius. Mėgstu pažinti naujas technologijas. Kalbu apie kompiuterius ir mobiliuosius telefonus. Prisipažinsiu, plačiau domėtis naujausiomis technologijomis pradėjau jau netekęs regėjimo ir tai atvėrė naujas galimybes gyventi su šviesos likučiu vienoje akyje. 

– Keistas tas gyvenimo paradoksas: vieni į šį pasaulį ateina sveiki ir be jokių ligų, kiti jau gimsta ligos ar negalios palytėti. Tavo akys nuo gimimo buvo sveikos ar ligotos? 

– Niekada gerai nemačiau. Kiek save prisimenu, visada ant nosies puikavosi akinukai. Tiesą pasakius, iki šiol nežinau, ką gydytojai okulistai man diagnozavo. Akių niekados negydžiau. Atsimenu gydytojos žodžius, kuri man sakė, kad nuo 14 ar 15 metų galiu „įsiforminti“ oficialų silpnaregio statusą. Tačiau jokio „oficialaus silpnaregio statuso“ taip ir nesutvarkiau. Kartais nugirstu žmones, nešiojančius akinius, besiskundžiančius, kad juos įžeidinėja. Aš su šia problema beveik nesusidūriau. Gal mokykloje kas ir pavadindavo „očkariku“, bet tik tiek. Sistemingai tikrai nebuvau įžeidinėjamas. Manau, akiniai aplinkinių jau nebestebina, jie tapo kasdienybės dalimi. Tikrai dažnas be akinių, dirbtinių lęšiukų neįsivaizduoja kasdienio savo gyvenimo. 

– Papasakok, kaip sekėsi kovoti su silpstančiu regėjimu ir ar užklupusi dalinė tamsa buvo netikėtumas? 

– Rimtai apie akis, regėjimą negalvojau. Kaip jau minėjau, akiniai buvo mano kasdienybė. Viskas pakankamai gerai klostėsi iki 22 metų. Iki šiol atsimenu tą dieną. Sėdėjau ir prie kažko krapščiausi. Staiga akyse lyg kažkas pokštelėjo. Iš pradžių nesupratau, kas nutiko. Užsimerkiau, atsimerkiau ir vėl pakartojau tą patį veiksmą. Kambarį matau, dirsteliu pro langą, taip pat matau besiveriantį vaizdą, bet... Tas „bet“ – akyse plaukiantis svetimkūnis. Nežinau su kuo jį palyginti. Į galvą ateina tik labai negražus žodelis – snarglys. Pagalvojau, išnyks. Iš ryto atsikėlęs jo nebematysiu. Tačiau kitas rytas ir dar keli kiti rytai po to nieko nepakeitė. Svetimkūnis niekur nedingo ir vis labiau trukdė regėjimui. Nieko kito neliko, kaip kreiptis pagalbos. Laukė kelionė į Kauną. Paaiškėjo, kad vienoje akyje kažkokia komplikacija ir ji greitai neteko šviesos. Kitoje akyje, atlikus operaciją, regėjimą pavyko išsaugoti. Dar kurį laiką netgi mačiau akių patikrinimo lentelėje pirmą eilutę. Gaila, bet operacija neilgai tegelbėjo. Prie turimų akių ligų prisidėjo tinklainės atšoka. Regėjimas nenumaldomai silpo. Kol kas viena akimi matau dienos šviesą. O prie gero kontrasto net siluetą įžiūriu. 

– Kaip stipriai tamsa tave paveikė? Ar pavyko prie jos prisipratinti? 

– Tuo metu nedirbau. Grįžau pas tėvus į Zarasus. Vis svarsčiau, kuriuo keliu man toliau pasukti. Pats gyvenimas nulėmė tolesnę mano lemtį. Kai kurie dalykai savaime atsisijojo. Teko daug ką pakeisti, daug ko išmokti. Jeigu ne artimieji, jų pagalba ir rūpestis, man būtų nenusakomai sunkiau ištverti regos netektį. Tai tikrai skaudi patirtis, apie kurią dar kol kas nesu pasiruošęs pasakoti. 

– Iš naujo mokaisi gyventi, tenka keisti įpročius ir nusistovėjusią tvarką. Nuo ko pradėjai ir kas tave drąsina bei remia? 

– Po operacijos didelio nepatogumo nejaučiau. Žinoma, mačiau prasčiau, bet gyventi buvo galima. Regėjimas silpo iš lėto. Po truputį pradėjau taikytis prie blogėjančių sąlygų. Dėdamas daiktus iš anksto apgalvodavau jų padėjimo vietą ir gerai įsimindavau. Štai rūbus išrūšiuodavau krūvelėmis, kad ryte juos surasčiau ir nesumaišyčiau kojinių porų. Namuose tvarkytis taip pat sunkoka. Stengiuosi, bet suprantu, kad gerai iki galo nepadarau. Paprasčiausias pavyzdys – grindų plovimas. Žinoma, jas plaunu, stengiuosi plauti iš eilės, čiupinėju grindis. Suradęs sausą vietą perplaunu. Virtuvėje gaminu nesudėtingiausią maistą. Čia tyko ugnis ir verdantis vanduo ar spragsintys riebalai. Ruošdamas maistą laikausi lėtumo taisyklės: geriau lėčiau nei skubiau. 

– Iš dalies praradus regėjimą, kas pačiam sunkiausia? 

– Nors gyvenu su tėvais, bet stengiuosi kiek įmanoma būti savarankiškesnis. Suprantu, tėvai nori kaip geriau. Jie rūpinasi, suteikia man tam tikrą komforto zoną. Bet aš stengiuosi neužsibūti joje. Ilgainiui supratau, kad tai savotiški spąstai savarankiškumui ir kliūtis tobulėti. Kalbant apie sunkumus, tai jų visur pilna. Laimei, gelbsti regimoji atmintis. Daug ką atsimenu ir erdvėje paklystu ne taip dažnai. Žinoma, nors ir stengiuosi viską įsidėmėti, bet vis tiek kai ką pamirštu. Tada tenka prašyti pagalbos. Atradau sau naują įsidėmėjimo būdą. Stengiuosi daug ką užsirašyti. Mintis fiksuoju telefone. Iš pradžių to nedariau, nes paprasčiausiai nemokėjau naudotis liečiamuoju telefono ekranu. 

– Šį mėnesį minime Baltosios lazdelės dieną, o koks yra tavo santykis su šia lazdele ir kaip sekasi savarankiškai vaikščioti? 

– Zarasai mažas ir kompaktiškas miestelis. Jis nėra klaidus. Nematant vaikščioti po jį nėra sudėtinga. Kaip jau minėjau, gelbsti regimoji atmintis. Be baltosios lazdelės neįsivaizduoju savarankiškumo. Pirmiausia ją išmėginau man pažįstamoje aplinkoje. Prie jos pratinausi iš lėto. Nuo gerai pažintos aplinkos iki nežinomos. Jos galią ir būtinumą suvokiau būdamas reabilitacijoje. Ten be baltosios lazdelės nė vieno žingsnio nežengiau. Neteisinga būtų teigti, kad lazdelę gerai įsisavinau. Dar vis mokausi ir tyrinėju jos galimybes. 

– Ieškodamas garsinių knygų atradai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS). Papasakok, kaip tai nutiko? 

– Vaikystėje name, kuriame gyvenau, buvo LASS Zarasų rajono filialas. Jis man asocijavosi su „pagrabu“, šermenų kompanija, laidojimo namais. Ten nuolat rinkdavosi bobulytės: sėdėjo, kalbėjo ir dainavo. Dar tas juodas organizacijos logotipas. Jis tikrai kėlė ne pačius maloniausius jausmus. Tik pabuvęs naujokų stovykloje supratau, kokia yra plati LASS veikla. Tačiau nueiti ir tapti LASS nariu ilgai nesiryžau, nors akių gydytoja, išrašiusi pažymą, ragino tai padaryti. Aš vis atidėliodavau ir atidėliodavau. Nemačiau reikalo tapti kažkokios organizacijos nariu. Man reikėjo vieno – garsinių knygų. Buvau įsitikinęs, kad jos įrašomos kompaktiniuose diskuose. Aš neturėjau kompaktinio disko nuskaitymo įrenginio. Klausiau angliškai įgarsintų knygų. Internete jų gausybė. Seku istoriko, Seimo nario Valdo Rakučio veiklą. Kartą internete užtikau žinutę apie jo naujausią knygą „Prieš panyrant į sutemas: Lietuva XVIII amžiuje: kai ir Lenkija, ir Varšuva buvo mūsų“. Panorau ją būtiniausiai perskaityti. Norimos knygos elektroninėje erdvėje nesuradau. Ilgai ieškojau ir pagaliau užtikau, kad ji yra įgarsinta. Susiradau Lietuvos audiosensorinės bibliotekos garsinių knygų katalogą. Mėginau „apeiti“ registraciją – nesėkmingai. Man nieko kito neliko, kaip oficialiai registruotis. O tada atėjo eilė ir LASS. 

– Ar tamsa pakeitė pomėgius ir domėjimosi lauką? 

– Taip, regėjimo netektis paveikė kitus pomėgius ir netgi pakeitė požiūrį į gyvenimą. Pirmiausia – garsinės knygos. Dienos be jų tikrai prailgtų. Kartais per savaitę išklausau kelias knygas. Pasitaiko, kad kartais vienos knygos klausausi visą mėnesį. Taip pat domiuosi informacinėmis technologijomis. Pradėjau nuo telefono. Gal kam tai atrodo niekutis. Patikėkit, netekus regėjimo – užduotis sunki. Ją įveikti prireikė ne vienos dienos. Sunkiausiai sekėsi telefoną valdyti garsu. Po to atėjo eilė kompiuteriui. Dabar kompiuteriu atlieku viską, ką noriu. Juo apsiperku, pervedu pinigus, naršau po įvairias svetaines. Galiu vertinti, kurios svetainės pritaikytos neįgaliesiems, o kurios ne. Štai „Biomedika“, nors ji prekiauja kompensacinėmis priemonėmis, bet svetainė tikrai nepritaikyta neregiams. Joje susigaudyti itin sunku. 

– Esi jaunas žmogus, turi daug ateities lūkesčių. Pasidalink jais su „Mūsų žodžio“ skaitytojais. 

– Ateitis – sunkiausias klausimas. Suprantu, kad su tėvais visą gyvenimą negyvensiu. Planuoju kažkada gyventi savarankiškai. Norint tai padaryti, reikia kasdienių pajamų. Darbo rinka išskėtusi glėbį neregio nelaukia. Tai suprasdamas savarankiškai mokausi programuoti kompiuteriu. 

Nuotrauka. E. Ručinskas prisipratinęs baltąją lazdelę kasdienybėje jaučiasi tvirčiau / asmeninio archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio užfiksuotas pustuštės Kauno senamiesčio Vilniaus gatvės viduryje stovintis saulės nušviestas E. Ručinskas, laikantis rankas už nugaros. Trumpaplaukis, stambesnio sudėjimo vyras dėvi tamsius drabužius: džemperį su užtrauktuku ir kapišonu, ploną prasegtą striukę ir kelnes. Jo apskritame veide – santūri šypsena, akys kiek primerktos. Ernestui už nugaros nuotraukos kairėje sustatyti restorano staliukai ir suskleisti skėčiai. Abipus driekiasi šviesūs triaukščiai pastatai, o tolumoje stūkso baltas Rotušės bokštas su tamsiu stogu. Šviesiu dangumi slenka lengvi balti debesys.